Sibiro kankinę prisimenant 

Atmintis 

Adelės Dirsytės 70-osioms mirties metinėms

Dr. Valdas Selenis

LGGRTC istorikas

Adelė Dirsytė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Pramislavos k., Šėtos vls., Kėdainių aps. Tėvai Antanas Dirsė ir Agota Ragaišytė buvo ūkininkai.

Tėvas, susitaupęs pinigų, nusipirko 30 hektarų žemės Nevėžio žemumoje, pusiaukelėje tarp Šėtos ir Kėdainių, prie senojo vieškelio vingio. 1904 metais toliau nuo vieškelio tėvai pasistatė gyvenamąjį namą – aukštaičių tipo dviejų galų gryčią. Jie susilaukė trijų sūnų ir trijų dukterų. Vyresniems vaikams teko dirbti ūkio darbus, o jaunesniuosius, tarp jų ir Adelę, tėvai leido į mokslus. Ji mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, vėliau – Šėtos progimnazijoje ir Kėdainių gimnazijoje.

1928 m. rudenį buvo priimta į Lietuvos universitetą. Studijavo Teologijos-filosofijos fakultete germanistiką, lituanistiką, pedagogiką ir psichologiją. A. Dirsytė aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, buvo universitete veikusios ateitininkių studenčių draugovės „Birutė“ narė. 1932 metais, mirus tėvui, jai teko studijas nutraukti. 1935 metais A. Dirsytė įsidarbino Lietuvių katalikių moterų draugijos Centro valdyboje, o 1937 m. pabaigoje tapo draugijos reikalų vedėja. Administravo organizaciją ir drauge aktyviai dalyvavo organizacinėje veikloje, perskaitė daug pranešimų ir paskaitų organizacijos susirinkimuose.

Dėl sunkių materialinių sąlygų Adelė nepajėgė per ketverius mokslo metus užbaigti visos studijų programos, nes jai reikėjo rūpintis pragyvenimu. Paskutiniuosius studijuojamų dalykų egzaminus ji išlaikė tik 1937–1938 metais. Diplominį darbą „Baronaitės Gertrūdos Fon Le Fort epinė kūryba“ (Die epische Dichtung der Frein Gertrud von Le Fort) A. Dirsytė apgynė 1940 m. birželio pradžioje ir tapo diplomuota mokytoja. Pirmosios sovietinės okupacijos laikotarpiu ji dirbo vokiečių kalbos mokytoja mergaičių gimnazijoje Vilniuje, o nacių okupacijos metu – 2-ojoje valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje. 1944 metais prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, dirbo 2-ojoje vidurinėje mokykloje (nuo 1946 m. – Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinė mokykla) ir suaugusiųjų Liaudies universitete (buvo direktoriaus pavaduotoja). Dalyvavo Vilniaus miesto ateitininkų veikloje ir globojo gimnazistus ateitininkus. 

1944 m. vasario pabaigoje Adelė su globotiniu, sesers Kotrynos sūnumi, Vilniaus universiteto studentu Stasiu Ivanausku, persikėlė gyventi į Trakų gatvę (dabartinės A. Mickevičiaus bibliotekos pastate). Trečiajame aukšte, Stefanijos Ladigienės bute, išsinuomojo vieną kambarį. Drauge su Stefanija Ladigiene ir jos vaikais gyveno ir S. Ladigienės slepiama ir globojama žydaitė Irena Veisaitė, kuri taip prisiminė Adelę Dirsytę: „Mane gyvenimas suvedė su mokytoja Adele Dirsyte nacių okupacijos metais. Aš, kaip pabėgusi iš Kauno geto žydų tautybės mergaitė, radau antrus namus Stefanijos Ladigienės šeimoje. Gyvenome viename bute su panele Dirsyte (taip mes ją vadindavome). Prisimenu ją dėvint visada tą patį tamsios plytinės spalvos megztą kostiumėlį, neilga kasytė būdavo gražiai susukta prie kaklo. Panelė Dirsytė buvo tvarkinga iš išorės ir iš vidaus, labai kukli, atidi aplinkiniams, mandagi, užjaučianti… Ji nepraleisdavo pamaldų, nei rytinių, nei vakarinių, dažnai ir mane pasikviesdavo į Šv. Mikalojaus bažnyčią…“

Vokiečių okupacijos metais A. Dirsytė dažnai susitikdavo su vienu iš ateitininkų vadovų Juozu Brazausku, kuris laikė savo pareiga padėti ir miškuose kovojantiems partizanams, remti juos vaistais, teikti informaciją. 1945 m. vasarą J. Brazauskas buvo suimtas, bet pabėgo iš NKVD rūmų ir pasislėpė pas A. Dirsytę, gyvenusią S. Ladigienės bute. Tai sukėlė grėsmę A. Dirsytei ir ši 1946 m. kovo 6 d. naktį buvo suimta. Po aštuonių mėnesių Lietuvos SSR MVD karo tribunolas paskelbė nuosprendį kontrrevoliucine veikla apkaltintai net dešimties asmenų grupei, kurioje, be A. Dirsytės, buvo ir S. Ladigienė. Už priklausymą „kontrrevoliucinei“ Krikš­čionių demokratų partijos ateitininkų organizacijai, antisovietinių atsišaukimų platinimą, slaptą naujų narių verbavimą, antisovietinio turinio paskaitų skaitymą, „kontrrevoliucinėms gaujoms“ teikiamą materialinę pagalbą ji buvo nuteista dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Išvežta į 501-ąjį statybos lagerį Komijos ASSR tiesti užpoliarinio geležinkelio. 1949 metais ji buvo iš­ga­ben­ta į lagerį Taišete (Irkutsko sr.) skaldyti akmenų ir kirsti miško. 1950 metais pervežta į Berlago ypatingojo režimo lagerį Magadane, kur dirbo statybose. Visur, kur tik kalėjo, žodžiu ir malda stiprino likimo draugių dvasią, stengėsi atitraukti jas nuo niūrios kasdienybės: atokvėpio valandomis rengė literatūros pamokas, mokė eilėraščių, organizuodavo pokalbius, diskusijas. Mokė dvasinės stiprybės ieškoti maldoje, o gėrio – žmonėse. Savo sukurtas maldas rašė ant tošies gabalėlių, laikraščio skiaučių. Kalėdama Magadane 1953 metais parengė maldaknygę „Marija, gelbėk mus“, kuri vėliau pateko į Vakarus ir išgarsėjo visame pasaulyje, buvo išversta į anglų, vokiečių, olandų, italų, ispanų, portugalų, prancūzų, lenkų, kinų ir kitas kalbas. Maldaknygės formatas panašus į anksčiau lageryje sukurtų maldaknygių, tačiau ši gerokai skiriasi savo kompozicija ir maldų tekstais. Lietuvoje ši maldaknygė pirmą kartą buvo išleista dar pogrindžio sąlygomis 1953 metais. Lagerio valdžia, matydama, kad gyvu žodžiu, bendromis maldomis, maldynėlių platinimu A. Dirsytė labai stiprino lietuvaičių kalinių dvasią, pradėjo ją persekioti, o 1954 metais išvežė į persiuntimo punktą, vadinamąjį „6-ąjį kilometrą“. Sugrąžinta į lagerį, buvo laikoma atskirame barake, kur buvo „gydomos“ psichiškai nesveikos moterys. Ten ji buvo tyli, su niekuo nekalbėjo, nevalgė, buvo labai sutinusi. Ją maitino per prievartą. 

Bausmės laikui einant į pabaigą, A. Dirsytė buvo vėl išvežta iš lagerio į persiuntimo punktą, vadinamąjį „4-ąjį kilometrą“, bet Lietuvos taip ir nepasiekė. Kaip buvo pranešta giminėms, 1955 m. rugsėjo 26 d. ji mirė Chabarovsko ligoninėje. Iki šiol nežinomos nei žūties aplinkybės, nei palaidojimo vieta. 

Lietuvos Respublikos prezidento dekretu 1999 m. vasario 1 d. A. Dirsytė po mirties apdovanota 4-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius). Ji buvo įtraukta į Katalikų Bažnyčios naujųjų kankinių sąrašą, o 2000 m. sausio 14 d. pradėta jos beatifikacijos byla. 2023 m. birželio 28 d. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedroje Bazilikoje įvyko Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos proceso arkivyskupijos etapo užbaigimas.

„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 7 d., nr. 41–42 (2654–2655)