Sinodinės kelionės iššūkiai

Popiežiaus Leono XIV kreipimasis į Ispanijos vyskupus

Mindaugas BUIKA

Per vieną svarbiausių praėjusios apaštalinės kelionės į Ispaniją įvykių, sostinėje Madride vykusiame susitikime su šalies vyskupais, popiežius Leonas XIV savo kreipimesi ragino hierarchus saugoti Bažnyčios vienybę.

Tai daryti reikia palaikant nuoširdų dialogą su visais, tuo pat metu ganytojų globai patikėtų tikinčiųjų sinodinėje kelionėje neatidėliotinai sprendžiant sielovadines problemas. Birželio 8 dienos pokalbyje Šventasis Tėvas taip pat pabrėžė, kad Bažnyčios stiprybė pirmiausia remiasi ne materialinių išteklių gausa, bet „jos vaikų šventumu“, nuolankiai ir ištikimai leidžiantis vadovauti Šventajai Dvasiai kelyje Dievo link, kuris yra istorijos Viešpats ir mūsų egzistencijos tikslas. Pripažinus naujuosius sekuliarizmo bei dvasinių pašaukimų stokos iššūkius, išsamioje kalboje taip pat siūlyta labiau remti aktyvių pasauliečių veiklą, skatinant jų atsakomybę už Bažnyčią.

Įspūdinga bažnytinė statistika

Prieš apžvelgiant popiežiaus Leono XIV pranešimą jį šiltai sutikusiems Ispanijos vyskupų konferencijos nariams, iš viso beveik 130 ganytojų, galima plačiau susipažinti su šios, vienos didžiausių Europoje nacionalinių Katalikų Bažnyčių, statistika. Ispanijos ka­ta­likai, kurių yra daugiau kaip 45 milijonai ir kurie sudaro 93 pro­cen­tus šalies gyventojų, yra suskirstyti į beveik 23 tūkstančius parapijų, jas jungia daugiau kaip 70 arkivyskupijų ir vyskupijų bei keli tūkstančiai kitų pastoracinių centrų. Taigi, pagal šiuos 2025 metų pabaigos statistinius duomenis, Ispanija mūsų žemyne nusileidžia tik Italijai, o savo turtingu misijų paveldu yra nepralenkiama. Sielovadoje darbuojasi daugiau kaip 18 tūkstančių kunigų (12,5 tūkstančiai diecezinių kunigų ir 5,5 tūkstančiai kunigų vienuolių), apie 600 nuolatinių diakonų, pustrečio tūkstančio brolių vienuolių, 33 tūkstančiai seserų vienuolių, 80 tūkstančių katechetų. Šalyje kunigystei ruošiasi apie 1,4 tūkstančio seminaristų, taigi 100 ispanų kunigų vidutiniškai tenka 7,5 klierikų ir šie skaičiai rodo, jog pašaukimų kiekis nėra pakankamas: normaliomis sąlygomis dvasinių pašaukimų turėtų būti bent dvigubai daugiau – iki 15 klierikų kiekvienam 100 kunigų. Galima priminti, kad Afrikos šalyse, kurias popiežius Leonas XIV lankė ankstesnėje apaštalinėje kelionėje, dvasinių pašaukimų skaičius yra tiesiog rekordinis: štai Angoloje kiekvienam 100 vietinių kunigų tenka net 150 seminaristų. Esant tokiam dvasiniam potencialui vis daugiau afrikiečių sielovadininkų darbuojasi nukrikščionėjusio Vakarų pasaulio misijose ir tuo būdu kažkiek sušvelnina tenykščio pašaukimų stygiaus dramatiškas pasekmes.

Ispanijos Katalikų Bažnyčia nuo seno turi gerai išvystytą švietėjišką, mokslinių studijų, sveikatos priežiūros ir gydymo bei kitokio pobūdžio karitatyvinę veiklą su jos išlaikomomis institucijomis. Naujausia statistika nurodo, kad šalyje veikia 3,7 tūkstančiai katalikiškų vaikų darželių, kitų ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir pradinių mokyklų, kuriuose auklėjama ir mokoma beveik 750 tūkstančių vaikų. Katalikams taip pat priklauso beveik 1,9 tūkstančio vidurinių mokyklų ir gimnazijų, kuriose mokosi daugiau kaip pusė milijono (549 tūkstančiai) moksleivių. Nemaža dalis jų, 160 tūkstančių vaikinų ir merginų, vėliau studijuoja irgi katalikams priklausančiose 104 profesinio rengimo kolegijose bei universitetuose. Įspūdinga yra Bažnyčios ar vienuolijų administruojamų svei­katos apsaugos bei karitatyvinės pagalbos struktūrų statistika: Ispanijos katalikams priklauso 58 ligoninės, 51 klinika, net 848 senelių ir neįgaliųjų globos namai, 660 našlaičių prieglaudos, 226 šeimos konsultacijų centrai, 197 specialūs socialinio ugdymo ir reabilitacijos centrai ir daugiau kaip 3 tūkstančiai kitų institucijų, ypač besirūpinančių gausiais migrantais bei prekybos žmonėmis aukomis.

Dvasinis paveldas ir sakramentinis gyvenimas

Į Ispanijos vyskupų konferencijos būstinę atvykusį Šventąjį Tėvą sveikinimo kalba pasitiko dabartinis jos pirmininkas Valjadolido arkivyskupas Luisas Chavjeras Argveljas Garsija (Luis Argüello García). Šis 73 metų ganytojas vadovauti ispanų ganytojų organizacijai 2024-aisiais buvo išrinktas keturis metus trunkančiai kadencijai, gavęs 48 ordinarų ir augziliarų palaikymą iš 78 balsavusių hierarchų. Popiežių Leoną XIV taip pat pasveikino 60-metis Madrido arkivyskupas kardinolas Chozė Kobas Kanas (José Cobo Cano), kuris yra Vyskupų konferencijos vicepirmininkas ir šios ganytojų organizacijos generalinis sekretorius 64 metų Toledo vyskupas augziliaras Franciskas Sezaras Garsija Maganas (Francisco César García Magán) bei kiti greta buvę hierarchai. Šventasis Tėvas su Vyskupų konferencijos vadovais apsikeitė dovanomis, pasirašė Svečių garbės knygoje, pašventino jo vizito progai pagamintą paminklinę lentą, kartu nusifotografavo. Susitikimo pabaigoje apaštalinėje buvo surengti popiežiaus Leono XIV ir Ispanijos vyskupų šventiniai pietūs.

Pradėdamas kalbą Šventasis Tėvas pirmiausia pastebėjo, kad joje nori susitelkti į dabar Bažnyčioje vykstančią sui generis (savos rūšies) sinodinę kelionę, kurią galima apibūdinti ir kaip dėmesingo klausymosi procesą. Jis pabrėžė, jog „gebėjimas atpažinti Dievo balsą, kalbantį per bažnytinę bendruomenę, per mūsų brolius ir seseris Kristuje, yra viena iš pamatinių katalikiškojo gyvenimo vertybių“. Kalbantis būtina atsiliepti į šiandienos sekuliarizmo keliamus iššūkius, kad juos įveikusi Dievo tauta galėtų pasitikinčiai žengti į priekį, net ir esamomis sudėtingomis bei prieštaringomis aplinkybėmis. Taip pat reikia apmąstyti, kokių pagundų būtina vengti: pavyzdžiui, pernelyg didelio prisirišimo prie įprasto gyvenimo būdo, kuris trukdo atsiverti bei paklusti Šventosios Dvasios siūlomai malonei, su kurios pagalba galima būtų išmintingai pasitikti naujoves. Popiežius Leonas XIV paminėjo ir vadinamąją „bagažo pagundą“, apsikrovimą nenaudingais daiktais, kurie tampa sunkia našta, trukdančia judėti į priekį. Kita vertus, neturime užmiršti to, ką išmokstame iš daugelio migrantų rūpesčių: atplėštas nuo šaknų ir dvasinio paveldo išteklių, asmuo lieka vienas ir jam sunku užmegzti tvirtus ryšius naujoje vietoje. Taigi, pirmajame atnaujinančios dvasinės kelionės etape yra svarbu išmintingai derinti laisvę ir drąsą, kad galėtume užnugaryje palikti struktūras, kurios nepadeda ir neatsiliepia į mūsų poreikius ar net tolina nuo tikslo ir kartu turėti jėgų išsaugoti bei branginti tą, kas palengvina šią kelionę.

Savo apmąstymuose Šventasis Tėvas paminėjo ypač saugotiną Ispanijos didžiulį krikščionišką paveldą ir jo išlaikytą patrauklumo galią netgi netikintiems, tradicijų suformuotą tapatumą, kuris savaime išlieka netgi nutolus nuo tikėjimo bei nuoseklaus jo praktikavimo. Jis kvietė nepamiršti ir piligrimo kuprinėje nešamo Viatiko, tai yra sakramentinio gyvenimo, nes „Žodžio ir Eucharistijos duona yra svarbesnė už materialų maistą, kadangi atveria mums kelią į išganymą“. Popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog svarbu ne tai ar šv. Mišias švenčiame daugiau ar mažiau patraukliai, bet ar jaučiame esantys jų dalimi ir šio dalyvavimo trūkumas sukelia mumyse nerimą, panašų į fizinį alkį. Sakramentinis gyvenimas suteikia mūsų egzistencijai ritmą, kaip žindomam kūdikiui iš motinos gaunamas maitinimas arba kaip sportininkui sutelkimas jėgų, reikalingų pasiekti finišo liniją. Šventasis Tėvas pastebėjo, kad dvasinėje kelionėje rimta problema gali tapti bendravimas su kitais, tiek dėl skirtingos kalbos ir kultūrinio lygio, tiek dėl galimo nepasitikėjimo susidūrus su nežinomybe. Tai ištinka net kilus ginčams bei nesusipratimams tarp artimų žmonių, kai jaučiame ribas siekdami save išreikšti arba stengdamiesi suprasti kitą asmenį, su kuriuo bendraujame. Šių sunkumo įveikimo patirtį galima pritaikyti Evangelijai skelbti, kitus priimti, gebėti atsakyti į supančio pasaulio klausimus arba poreikiui skatinti bendrą  atsakomybę pastoracinėje veikloje, aiškino popiežius Leonas XIV vyskupams. Taigi, kaip reikia praeityje palikti viską, kas kelyje stabdo bei izoliuoja, taip turime vadovautis nuostata, jog paveldas turi būti kaip įrankis ir galimybė bendrauti su tais, kuriuos sutinkame savo dvasinėje kelionėje. 

Istorinė patirtis ir naujoji tikrovė

Šv. Jokūbo kelio (Camino de Santiago) į Kompostelą Ispanijos šiaurėje, kur, kaip manoma, buvo palaidotas apaštalas Jokūbas, piligrimams savo kelionės priešakyje matomos plačios ir plikos Kastilijos regiono lygumos, retai susitinkant su pagyvenusiais provincijos žmonėmis bei užsieniečiais darbininkais, gali būti metaforinės tuštumos pavyzdys, dabartinei bažnytinio gyvenimo realybei apibūdinti, pripažino Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, jog ši sekuliarizmo patirtis yra ne pirmas kartas, kai Ispanijos Bažnyčia savo turtingoje istorijoje susiduria su panašia „išdegintos žemės“ situacija ir kiekvieną kartą turėjo atkurti bei išvystyti evangelizacijos modelius, kurie buvo sėkmingai panaudoti Lotynų Amerikos misijose katalikybei sklisti. Dabar susidariusioje naujoje realybėje irgi reikia ieškoti naujų būdų evangelizuoti, pagarbiai bendraujant bei vartojant šiandienos žmonėms būdingą kalbą, kartu prisimenant istorinę patirtį. Pabrėždamas, jog susidariusioje situacijoje naudinga prisiminti garsiuosius viduramžių ispanų misionierius, popiežius Leonas XIV paminėjo žymų dvasininką, vienuolį ir arkivyskupą Ernandą de Telaverą (Hernando de Telavera, 1430-­1507), kuris stengėsi patraukti į krikščionybę tuomet Ispanijoje gy­venusius musulmonus ne prievarta, bet švietimu ir įtikinėjimu, jų kalbos mokėjimu, todėl buvo vadinamas Granados „šventuoju muftijumi“. Taip pat buvo paminėtas šventasis arkivyskupas Toribijus Alfonsas de Mongrovechas (Toribio Alfonso de Mogrovejo, 1538-1606), vadovavęs Limos (Peru) arkivyskupijai ir savo išskirtiniu pamokslavimu bei katechizavimu į krikščionybę patraukęs šimtus tūkstančių vietinių gyventojų indėnų. Popiežius Leonas XIV, kuris irgi yra dirbęs Peru misijose, priminė Šv. Toribijaus, kurio kanonizacijos 300-osios metinės dabar švenčiamos, ryžtingas pastangas reorganizuoti misijų Bažnyčią, ypač atkuriant tuomet pašlijusią kunigiškos tarnystės discipliną, įvedant ir dabar aktualias kunigų nuolatinės formacijos programas.

Šiandieninės istorinės sąlygos yra kitos, gyvename skaitmeninės technologijos amžiuje, o išplitusi migracija ypač Europoje sukūrė naują kultūrinę mozaiką, tačiau misionieriškas nusiteikimas bei veikimo dvasia liko ta pati, kaip anksčiau, tvirtino Šventasis Tėvas. Kalbėdamas apie tos dvasios bruožus, jis pirmiausia priminė gebėjimą nuolankiai ir taikiai bendrauti su visais susidariusioje aplinkoje, siekiant ne tik supratimo, bet ir dalijimosi. „Tik sutelkiant visą turtingo dvasinio paveldo gėrį ir kiekvienam Bažnyčios nariui ištikimai atliekant savo vaidmenį, įmanoma sukurti naują realybę, kurioje tikėjimas galėtų vėl turėti gilias šaknis“, – tvirtino popiežius Leonas IV. Žinoma, kad tai įvyktų, evangelizatoriams reikia išmokti šiandienos žmonių kalbos stilių, iš naujo su jais kurti tamprius ryšius, kad tikėjimui vaisingoje dirvoje galima būtų sėti Dievo Karalystės sėklą. Kitas svarbus aspektas yra istorinės patirties vertinimas bei išmintingas naudojimas naujosios evangelizacijos iššūkiuose palaikant draugiškus tarpasmeninius santykius per klausymąsi, pagarbą, dosnumą ir atvirumą naujovėms. Pastebėjęs, kad ilgos piligriminės kelionės dažnai vyksta ir naktį tiesiogine ir perkeltine prasme, Šventasis Tėvas aiškino, jog tamsos nereikia išsigąsti ir, turint ištikimus bendrakeleivius, visi tos kelionės sunkumai bei pavojai gali būti įveikti, o naktis tapti išganymo metas. Juk mus veda pats Viešpats, kuris yra kiekvienos istorijos – senosios ir dabartinės Šeimininkas ir nustato keliavimo ritmą: mums reikia žengti paskui Jį ir kartu su juo, nes esame Jo vieno kūno – Bažnyčios nariai. Dabartiniu dras­tiškos poliarizacijos ir susipriešinimo laikotarpiu, reikia liudyti vie­nybę įvairovėje, bendrystę, gebančią priimti visų dovanų ir charizmų, kurias Šventoji Dvasia žadina Dievo tautoje, turtingumą. Kristaus atvaizdas yra regimas gyvoje Bažnyčios mozaikoje, kurioje daugybė plytelių, nors pilnai nesusiliedamos, atskleidžia vieno Viešpaties veido grožį, vaizdingai kalbėjo popiežius Leonas XIV.

Bendrystės ženklas ir pašaukimų vertė

Šioje formacijoje vyskupo tarnystė yra išskirtinai svarbi, nes jis yra pašauktas būti regimu bendrystės ženklu: pirmiausia ir svarbiausia – bendrystės su Kristumi, su meile saugant gautą tikėjimą, paklūstant Dievo Žodžiui ir gyvajai Bažnyčios Tradicijai, aiškino Šventasis Tėvas. Antrasis reikšmingas aspektas yra vyskupo bendrystė su apaštalo Šv. Petro įpėdiniu, Romos popiežiumi ir visuotine Bažnyčia, su kunigija ir plačiąja vyskupijos bendruomene, su pašvęstojo gyvenimo institutais, vienuolijomis, katalikiškais judėjimais, asociacijomis, su kiekviena autentiška charizma, kurią Šv. Dvasia dovanoja bendram labui. Vyskupo misija ragina saugoti šią vienybę, skatinti dialogą ir gydyti pasidalijimus ir lydėti ganytojiškai globai patikėtų tikinčiųjų dvasinę kelionę taip išgyvenant misionierišką gyvybingumą. Tuomet Bažnyčia, išlaikydama savo vidinę ramybę, galės laisvai ir pasitikinčiai kalbėti su kitų krikščioniškų konfesijų bei kitų religijų broliais ir seserimis, su netikinčiais, civiline valdžia ir visais geros valios žmonėmis, kurie darbuojasi dėl bendrosios gerovės. Šitaip per vyskupus veikdama ir juose būdama bendrystės su Kristumi ženklu, Bažnyčia padės atsakyti į prasmės klausimus, kuriuos šiandien vienokiu ar kitokiu būdu, neretai skausmingu ir konfliktišku, ypač jaučia jauni žmonės, negalėdami priimti reikšmingiausių savo gyvenimo sprendimų. Popiežius Leonas XIV priminė, kad žmogiškos širdies nepripildo tik patirties, galimybių, laikino saugumo garantijų kaupimas: ji pajaučia pilnatvę tuomet, kai atranda savo pašaukimą, kai supranta, jog gyvenimas pasiekia būties viršūnę, kada yra dovanojamas. Dėl šios priežasties ganytojiška sielovada negali būti sutelkta į skaičių siekį: ji kyla ir gyvybingų bendruomenių, iš džiaugsmingų kunigų, iš šeimų, gebančių liudyti ištikimybės grožį, iš Bažnyčios, kuri moka paprastai parodyti, kad sekimas Kristumi neskurdina egzistencijos, bet ją praplečia. Ten, kur Evangelija išgyvenama su džiaugsmu, nuolankia tarnyste ir bendryste, Viešpaties kvietimas taip pat gali būti išgirstas iš naujo, kaip gyvenimo pažadas.

Kalbėdamas apie aktualų dvasinių pašaukimų klausimą, Šventasis Tėvas vėl akcentavo ne skaičius, bet kokybę, pabrėždamas, kad „seminaristai turi teisę į geriausią įmanomą formaciją, o Bažnyčia, savo ruožtu, turi teisę į gerai parengtus kunigus“. Kad seminarijos būtų autentiški dvasininkų namai, jos turi atsiliepti į bendruomeninio gyvenimo patirtį, jose dirbantys ugdytojai turi būti visiškai pasišventę studijoms bei mokymui irgi įgiję dvasinio palydėjimo patirtis. Seminarijos turi tapti tikrais aukštojo teologinio mokymo ir studijų centrais, aprūpintais visomis reikalingomis priemonėmis savajai misijai įgyvendinti. Todėl vietinei Bažnyčiai būtina ne tik suvienyti jėgas, bet ir išmokti bendradarbiauti, kad būtų suvaldyti iškylantys kunigų formacijos iššūkiai. Pasak popiežiaus Leono XIV, iškylantys sunkumai dvasinių pašaukimų srityje gali tapti ir naujomis galimybėmis Bažnyčios gyvenimui drąsiau panaudoti pasauliečius, kurių atžvilgiu vis dar iškyla neaiškumų dėl prasmingo integravimo į dvasinę kelionę. Kaip matome, pastaruoju metu daugėja tarnysčių, kurias iki šiol atlikdavo kunigai ir vienuoliai, o dabar sėkmingai pasitelkiami pasauliečiai. „Mūsų (kaip vyskupų) pareiga yra užtikrinti, kad šie pasauliečiai savo dalyvavimą bažnytinėje tarnystėje suvoktų, kaip Dievo kvietimą priimti savo krikščionišką atsakomybę, įsisavinant veikimo dvasią ir jaučiantis misijos, kurią Viešpats patikėjo dvasiniam luomui iniciavimo metu, dabartine dalimi“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis pripažino, kad Bažnyčios gyvenime neretai reikia taikyti ir Gerojo Samariečio evangelinės globos nuostatą, ypač tais skaudžiais atvejais, kai sutinkame seksualinio išnaudojimo aukas, kurias sužeidė būtent dvasininkai, nors jų pašaukimas buvo sielovadiškai jomis rūpintis. Šitos „rykštės“ akivaizdoje, bažnytinė bendruomenė yra pašaukta nedelsiant atsiliepti, išklausydama ir skelbdama tiesą, teisingai atlygindama ir vis ryžtingiau įsipareigodama prevencijai bei globos kultūrai. Kiekvienas taip sužeistas žmogus turi rasti nuoširdų išklausymą ir paguodą, svetingą priėmimą, apsaugą bei tikrus kelius į tikėjimą, sakė popiežius Leonas XIV ispanų vys­ku­pams. Sekdamas savo pirmtakų pavyzdžiu, apaštalinės kelionės į Ispaniją metu jis susitiko su dvasininkų seksualinio išnaudojimo aukomis ir nunciatūroje Madride turėjo su jomis beveik visą valandą trukusį privatų pokalbį.

Marijos globa ir „paprasta kunigystė“

Šventojo Tėvo įsitikinimu tokia pati gailestingumo ir sielovadinio rūpesčio logika turi būti taikoma ir atsiliepiant į visus sekuliarizuoto pasaulio iššūkius. Juk daugelis nuo tikėjimo nutolusių mūsų laikų vyrų ir moterų tiesiogiai neatmeta Dievo, dažnai savo širdyse nešiojasi gilų prasmės, tiesos, priklausymo bei vilties troškulį, net ir tada, kai nežino, kaip tai įvardyti. Bažnyčia yra pašaukta atpažinti šiuos troškimus, su pagarba juos išklausyti ir pasiūlyti, kaip apaštalai Petras ir Jonas paralyžiuotajam prie šventyklos vartų, jai patikėtą lobį: Jėzų Kristų, kurio vardu neįgalus žmogus gali atsikelti ir vaikščioti (plg. Apd3, 1-10). Popiežius Leonas XIV pabrėžė, kad tokiu būdu bendradarbiaudama su kitomis religinėmis bei pilietinėmis institucijomis, kaip ir pati siūlydama socialinę pagalbą, švietimą ar paramą žmogiškajai pažangai, Bažnyčia niekada nenustoja pirmiausia dovanoti tai, kas jai išskirtinai būdinga: Kristuje apreikštą Dievo meilę. Šis veikimas rezonuoja visuomenėje, kuri nedvejodama išreiškia savo dėkingumą už daugelį Bažnyčios gailestingumo darbų ir kiekvienas toks iš Evangelijos gimęs krikščioniškos meilės gestas savyje neša didesnį pažadą: atkurti žmogui įsitikinimą, kad jis yra mylimas. Priminęs, kad Šv. Jonas Paulius II vienos apaštalinės kelionė į Ispaniją metu, šią šalį įvardijo, kaip „Marijos žemę“, Šventasis Tėvas sakė, kad Švenčiausioje Mergelėje, bendrystės ir vilties Motinoje, Ispanijos Bažnyčia turi savo ištikimą draugę ir didžiausią turtą, nes ji savo gyvenimu parodo mums, kaip priimti Žodį ir išlaikyti jį savo širdyje, kaip palydėti mokinius ir ištverti dvasinės kelionės sunkumus. Taip kalbėdamas jis pranešė, kad Dievo Motinai patiki Ispanijos vyskupų tarnystę, kad ji padėtų ganytojams būti tuo tautos dvasiniu raugu apie kurį kalbama Evangelijoje (plg. Mt 13, 33).

Popiežius Leonas XIV priminė, jog ispanų katalikų ganytojus lydi jų dangiškasis globėjas šventasis Jonas Avilietis (Juan de Avila, 1499-1569), kurio kunigystės penktojo šimtmečio sukaktį Ispanijos Bažnyčia šiemet iškilmingai mini. Šį garsųjį pamokslininką ir mistiką popiežius Benediktas XVI 2012 metais paskelbė Bažnyčios mokytoju. Gražiai apie šį „Andalūzijos apaštalą“ kalbėjo popiežius Šv. Paulius VI, jo kanonizacijos iškilmėse 1970 metais sakytoje homilijoje Šv. Joną Avilietį pavadinęs „geranorišku ir išmintingu dvasinio gyvenimo mokytoju, Bažnyčios ir krikščioniškų papročių atnaujintoju“, o kartu pavyzdingu „paprastu kunigu“. Pastarasis apibūdinimas yra išskirtinai svarbus, kadangi kiekvienas vyskupas yra pašauktas pripažinti kunigiškos tarnystės prioritetą jam priklausančių dvasininkų tarpe, ją saugoti ir puoselėti. „Paprasti kunigai“ yra artimiausi vyskupų palydovai pačia aukščiausia ir reikliausia šios sampratos prasme, pabrėžė Šventasis Tėvas. „Mūsų kelionė su jais turi perteikti esminių dalykų svarbą: ką reiškia būti kunigais, pamilusiais Kristų, įsišaknijusiais maldoje, ištikimais Bažnyčiai, artimais žmonėms ir gebančiais sujungti sveiką doktriną su apaštaliniu uolumu bei pastoracine meile“, sakė jis. Šie kunigai savo vyskupe turėtų rasti ne tik pripažintą autoritetą, bet ir juos lydintį tėvą, o kituose kuniguose – brolius, su kuriais galėtų dalytis susitikimų kupinos piligrimystės, per kurią visi ieškome Kristaus, sunkumais ir džiaugsmais. Paminėta Šv. Jono Aviliečio malda: „jei įsakai man, Viešpatie, daryti tai, ką Tu darei, atiduok man savo širdį“, kuri primena, jog kiekvienas bažnytinis atsinaujinimas gimsta iš širdies. Popiežius Leonas XIV linkėjo, jog tai būtų ir visų vyskupų prašymas, kad Viešpats duotų savo Širdį, gebančią pakelti žvilgsnį į Jį, leistis į kelionę, klausytis, rodyti įžvalgumą, tarnauti ir taisyti su meile, kantriai dalyvauti ir su džiaugsmu skelbti. Nes Bažnyčia, priimanti Kristaus Širdį, su savimi neša ugnies blyksnį, kuris ją veda, palaiko, gina ir guodžia – būtinus dalykus bet kokiems iššūkiams įveikti.

Vatican Media nuotrauka

„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. liepos 10 d., nr. 13 (240)