Sinodiškumas katalikų sąjūdyje

Popiežius Pranciškus iškelia pasauliečių tikinčiųjų organizuoto veikimo svarbą

Mindaugas BUIKA

Jau dabar akivaizdu, kad popiežiaus Pranciškaus pranašiškai inicijuotas sinodinio atsinaujinimo procesas bus didžiausias istorinis jo magisterinio mokymo paveldas. Savąją sinodiškumo viziją Šventasis Tėvas dar kartą išsamiai išdėstė birželio 13 dieną audiencijoje priėmęs bažnytinių judėjimų ir organizacijų vadovus, kuriems sakytoje kalboje pabrėžė dvasinio atsivertimo reikšmę šiame kelyje. Susitikimą Vatikane tema „Sinodiškumas, kaip tikinčiųjų Bažnyčioje veikimo būdas“ buvo surengusi Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija, kasmet organizuojanti veiklių katalikų lyderių tarptautinius pasitarimus bažnytinio ir visuomeninio gyvenimo aktualijų svarstymui.

Dieviškojo projekto priėmimas

Pokalbio pradžioje išreiškęs pasitenkinimą, kad Bažnyčiai priklausančių pasaulietinių judėjimų ir organizacijų vadovai svarsto sinodiško veikimo klausimus, popiežius Pranciškus pripažino, jog „sinodinė kelionė iš tikrųjų reikalauja dvasinio atsivertimo, nes be tokio radikalaus vidinio persikeitimo neįmanoma pasiekti ilgalaikių rezultatų.“ Jis išreiškė viltį, kad po sušaukto Vyskupų Sinodo, kaip tik nagrinėjančio sinodiškumo įgy­ven­dinimo Bažnyčioje temą, tokio pobūdžio veikimas visais lygmenimis taps nuolatiniu procesu, savotišku „bažnytinio gyvenimo stiliumi“, kuris persmelks ganytojų ir tikinčiųjų širdis. Antroji minėto Vyskupų Sinodo asamblėja vyks spalio mėnesį (jau paskelbtas jos Darbo dokumentas „Instrumentum laboris“, kurį apžvelgsime „XXI amžiuje“), o baigiamąsias išvadas, vadinamąjį apaštalinį paraginimą, Šventasis Tėvas turėtų parengti 2025 jubiliejinių metų pavasarį. Kalboje bažnytinių sąjūdžių vadovams jis priminė, kad pirmasis asmuo įžvalgiai supratęs sinodiškumo atkūrimo poreikį Lotynų Bažnyčioje šiandienos permainų sąlygomis, buvo popiežius šv. Paulius VI, kuris po Vatikano II Susirinkimo šiam tikslui įsteigė Vyskupų Sinodo generalinį sekretoriatą, kaip naują Šventojo Sosto instituciją. Rytų Bažnyčiose nuo pirmųjų krikščionybės amžių pasiekusi Sinodo tradicija buvo išsaugota iki šiol, o Lotynų Bažnyčioje – prarasta. Todėl dabar, praėjus šešiasdešimčiai metų po Vatikano II Susirinkimo, galima tikėtis, jog šis bendruomeniškas veikimas popiežiaus Pranciškaus pastangomis vėl pilnai įsilies į Katalikų Bažnyčios gyvenimą ne vien tik ganytojų kolegijos lygmeniu. Jis pabrėžė, jog svarbiausias sinodiškumo bruožas ne šios problemos teorinis nagrinėjimas, bet praktinis įgyvendinimas vyskupijų ir parapijų lygmenyje, nacionaliniu ir tarptautiniu mastu. Vadovaujant Šventajai Dvasiai dialogo keliu taip turi būti išgirstos ir svarstomos įvairios nuomonės, stengiantis įveikti susipriešinimo ir pasidalijimo pavojus. Taip darbuojantis yra reikalingi trys, kaip moko Evangelija, dalykai: stengtis mąstyti, kaip mąsto gailestingasis Dievas; vengti uždarumo ir išskirtinumo; ugdyti nuolankumą tarnystėje kitiems.

Šventasis Tėvas išsamiau aiškindamas šiuos tris sinodiškumo aspektus, arba, kaip jis įvardijo, „sinodiškas dorybes“, kaip tik ir pasirėmė įtikinamais Evangelijos pagal Šv. Morkų pasakojimais. Pirmiausia buvo nurodytas epizodas, kai Jėzui kalbant mokiniams apie Jo laukiančią atperkamąją kančią ir mirtį, svarbiausias apaštalas Petras ima netikėtai prieštarauti. Tas, kuris turėjo būti pavyzdys, padėdamas kitiems mokiniams priimti ir pilnai tarnauti dieviškiems Išganytojo siekiams, staiga priešinasi Viešpaties planams, juos atmesdamas ir nenorėdamas girdėti apie laukiančią kančią dėl mūsų išgelbėjimo. Tai sužinojęs, Jėzus griežtai Petrą išpeikė, sakydamas: „tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mk 8, 32). Pasak popiežiaus Pranciškaus, galbūt apaštalas Petras, priekaištaudamas Jėzui dėl laukiančios kančios tiesiog Jo žmogiškai gailėjosi, tačiau kiekvienu atveju svarbu be jokių išlygų priimti dieviškąjį projektą visų mūsų naudai, peržengti „žmogišką mąstyseną“ ir pereiti prie Dievo minčių ir planų. Tai turi būti pirmasis ir svarbiausias vidinis persikeitimas kiekvieno tikinčiojo, jų organizuotos grupės ir visos Bažnyčios egzistencijoje prieš priimant bet kurį sprendimą ir pradedant sumanytos veiklos programą apaštalinės misijos įgyvendinimui. „Mes visada tu­ri­me savęs paklausti: ko Dievas nori iš mūsų, ko Jis nori iš mūsų šiuo metu, šioje situacijoje, – aiškino Šventasis Tėvas. – Ar tai, ką aš įsivaizduoju, ką mes, kaip tikinčiųjų kolektyvas, turime omenyje, tikrai atitinka „Dievo mintis“?“. Reikia nuolat prisiminti, kad Šventoji Dvasia, pagrindinė sinodinio proceso skatintoja ir veikėja, mus moko ir kviečia klausytis Dievo balso, klausytis individualiai ir visiems, kaip Bažnyčiai.

Įveikti uždarumą ir išskirtinumą 

„Dievas visada didesnis už mūsų idėjas, didesnis už vyraujančią ir besikeičiančią epochos mąstyseną, už šių dienų „bažnytines madas“, netgi už mūsų konkrečios organizacijos ar judėjimo charizmą“, – tęsdamas pokalbį pastebėjo popiežius Pranciškus. Jis kvietė niekada nenusiraminti, galvojant, kad esame visiškoje „darnoje“ su Dievu, bet stengtis dvasiškai pakilti aukščiau savęs, kad kiek įmanoma labiau priartėtume prie Viešpaties, nesitaikyti prie supančios minios įpročių bei mentaliteto. Tai ragina ir pats Jėzus, minėtu atveju ne tik viešai išpeikdamas apaštalą Petrą, bet, kaip rašoma Evangelijoje, atidžiai pažvelgdamas į kitus mokinius, tarsi perspėdamas mus visus. O juk galvoti ir planuoti taip, kaip galvoja ir planuoja Dievas, kuris iš meilės žmonijai, netgi savo Sūnui leido priimti kančią ir mirtį, yra rimtas, didelio susitelkimo ir pasiaukojimo reikalaujantis iššūkis. Kitas ne ką mažesnis išbandymas, Šventojo Tėvo manymu yra antroji dvasinio atsivertimo prielaida – uždarumo ir atskirties įveikimas. Vėlgi pasiremdamas Evangelijos pasakojimu, jis priminė, kaip Jėzus, po antros užuominos apie laukiančią kančią ir mirtį, nors vėl nesulaukia mokinių supratimo, bet jie jau nedrįsta daugiau priekaištauti, kad Jo nesupykdytų ir neprarastų artumo privilegijos. Kad šis išskirtinumas jiems yra svarbus, rodo buvęs apaštalų  nepakantumas kitiems, kurie Jėzaus vardu darė stebuklus, bet neprisidėjo prie jų būrio. „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet Tavo vardu išvarinėja demonus, – pranešė apaštalas Jonas. – Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“ (Mk 9, 38). Bet Jėzus prieštarauja tokiam nusistatymui, kadangi evangelizavimas yra bendras reikalas ir jį atliekant, „kas ne prieš mus, tas už mus“ (Mk 9, 40). Darydamas išvadą iš šio Evangelijos pasakojimo, popiežius Pranciškus kvietė įveikti uždarumo pagundą, kad kokia tai katalikiška organizacija netaptų tik „savųjų ratu“, išskirtine grupe artimiesiems. Pirmieji apaštalai, nors buvo Viešpaties pasirinkti tapti naujosios Dievo tautos pagrindas ir būti atvirais visiems žmonėms, ne iš karto suvokė šią plačią viziją. Jie užsidarė savo būryje, regis, siekdami apsaugoti Mokytojo jiems suteiktas dvasines dovanas, tokias, kaip stebuklingas ligonių gydymas, demonų išvarymas. Betgi Dievo karalystės skelbimas ir liudijimas, yra ne išskirtinė privilegija, bet užduotis visiems pakrikštytiems asmenims.

Šventasis Tėvas pripažino, kad uždarumas, tapimas kažkokia ypatinga „bažnytine grupe“, yra rimtas iššūkis ypač šių dienų krikščionims, dėl visuomenėje dažnai tvyrančio nepasitikėjimo ir įtarumo. Toks kraštutinis nusistatymas stabdo sekuliarizuoto pasaulio naująją evangelizaciją ir veiksmingą pastoraciją, riboja krikščionių galimybes tapti plataus masto galinga organizuota jėga, kuri pasipriešintų prieš tikėjimą nukreiptam ir sutelktam aktyvumui. Todėl negalima apsiriboti „savųjų“ uždaru ratu ir ginti jo privilegijas, pozicijas bei prerogatyvas, kažkokį tariamai ypatingą prestižą, nes toks tik naudos ar saugumo siekiantis atskirumas griauna krikščionybei būdingus visuotinumo užmojus. Popiežius Pranciškus pabrėžė, jog dėl izoliacijos kyla pavojus būti įkalintiems savotiškame religiniame „aptvare“, vyraujant nepagrįstai baimei, kad atsivėrus kitiems žmonėms, skirtingiems požiūriams, galime prarasti savąjį tapatumą. Priešingai, reikia priimti įvairovę, kaip realybę, kuri nėra grėsmė, bet galimybė, padedanti keliauti su visa Dievo tauta, ginti jos, o kartu ir savo interesus, tačiau nesiekiant kokių tai savanaudiškų privilegijų. Sinodiškumas, pasak Šventojo Tėvo, kaip tik skatina mus ryžtingai įveikti atskirumo barjerus ir matyti Dievo būvimą bei Jo veikimą netgi tarp mums nepažįstamų žmonių, atrodytų, svetimų tautų, naujų pastoracinių požiūrių ir misijos sričių, iki šiol gal net nepaliestų. Tai kvietimas į naujas uždegančias apaš­talavimo paieškas vadinamose „dvasinėse periferijose“, nesibaiminant galimo įskaudinimo išgirdus kitokį kalbos toną, neįprastą patirtį ir elgesį, tiek tarp sutinkamų tikinčiųjų, tiek ir kitų žmonių. Vėl galima priminti Evangelijos pasakojimą, kad Jėzui su mokiniais svečiuose sėdint prie stalo šalia palankiai nusiteikusių muitininkų bei kitų nusidėjėlių ir išgirdus fariziejų priekaištus, Išganytojas atsakė: „ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams. Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Taigi, apaštalavimo sėkmei būtinas atvirumas kiekvienam, reikia atviros širdies, norint pasiekti gerų krikščioniškojo tikėjimo sklaidos rezultatų.

Nuolankumas ir tarnystė visiems

Galiausiai kalboje paminėtas trečiasis bažnytiniams sąjūdžiams ypač aktualus sinodinio atsinaujinimo bruožas – nuolankumo puoselėjimas. Jį aiškindamas popiežius Pranciškus vėlgi pasirėmė Evangelija pagal Šv. Morkų, kurioje aprašytas epizodas, kaip Jėzus, kelyje į Jeruzalę, vėl kalbėdamas apie laukiančią atperkamąją kančią (plg. Mk10, 32-34), sudraudžia mokinius dėl perdėto garbės troškimo. Apaštalams Jokūbui ir Jonui paprašius, kad Jėzus leistų jiems užimti garbingą padėtį – vienam sėdėti Jo šlovės dešinėje, o kitam – kairėje, Mokytojas priekaištingai atsako: „patys nežinote, ko prašote“ (Mk10, 38). Paskui Jis paaiškino, kad krikščionys neturi nieko bendro turėti su ambicingais tautų valdovais, kurie stengiasi išreikšti savo galią ir garbę menkindami kitus. Tačiau tikroji asmens didybė liudijama ne tuo, kad jam tarnaujama, bet, kad jis nuolankiai tarnauja, taigi, „kas norėtų tapti didžiausias, turi būti visų tarnas“ (plg. Mk10, 43). Kaip tik tam atėjo į žemę Dievo Sūnus: „tarnauti ir savo gyvybės atiduoti už daugelį“ (Mk10, 46). Tad reikia suprasti, kad tikrojo dvasinio atsivertimo išeities taškas turi būti nuolankumas, kuris yra „vartai į visas kitas dorybes“, tvirtino Šventasis Tėvas. Visa tai verčia mus atidžiai išnagrinėti savo ketinimus: ko mes iš tikrųjų siekiame savo santykiuose su tikėjimo broliais ir seserimis, kodėl iškeliame vienas ar kitas iniciatyvas Bažnyčios gyvenimui. Jis pripažino, jog būna liūdna, kai sutinkami pasauliečiai ar kunigai, kurie giriasi ir didžiuojasi, kad užima tam tikrą atsakingą vietą vienoje ar kitoje bažnytinėje struktūroje, kažkam vadovauja ir pan. „Tai yra blogas dalykas, nes nuolankumas turi būti visa ko pradžia“, – sakė popiežius Pranciškus. Todėl jei savyje aptinkame net ir paslėptą didžiavimąsi ar aroganciją, turime dėti pastangas prašant Dievo malonės, kad iš naujo atrastume nuolankumą. Tik nuolankieji gali pasiekti didelių dalykų Bažnyčioje, kadangi netrokšta savanaudiško pripažinimo ir turi tvirtą nenutrūkstamos Dievo meilės pagrindą. 

Šventojo Tėvo įsitikinimu būtent šis dvasinio atsivertimo bruožas turi fundamentalią svarbą kuriant sinodinę Bažnyčią, nes tik nuolankus jos narys, kokias pareigas beužimtų, gebės vertinti kitus, džiaugtis jų pasiekimais, priimti jų indėlį, patarimus ir vidinį turtingumą, iškeldamas ne savąjį „aš“, o bendruomenišką „mes“. Skaudu, kai sutinkame krikščionis, kurie vadovaujasi egoistine nuostata: „aš, mane, su manimi, dėl manęs“, nes jie laiko save visa ko „centru“, kitus menkindami ir atstumdami. Bet tik nuolankieji, kurie saugo ir gina Bažnyčios vienybę, vengdami susiskaldymo, įveikdami bet kokią galimą įtampą ir susipriešinimą, žino, kaip atidėti savo asmeninius norus ir susitelkti į bendrų projektų įgyvendinimą. Taip tarnaudami  jie atranda ne skiriantį nusivylimą ir apmaudą, bet vienijantį džiaugsmą. Toks, pasak popiežiaus Pranciškaus, turėtų būti gyvas sinodiškumas kiekviename katalikiškojo veikimo  lygmenyje, kuris neįmanomas be nuolankumo liudijimo. Tarnystė visiems, o ne tik sau, iškelia svarbų vaidmenį katalikiškų sąjūdžių, kurių tarpe neturi būti kažkokio pranašumo akcentavimo, visas pastangas nukreipiant gerovei Bažnyčios, kuri yra vis ko centras. Šventasis Tėvas išreiškė viltį, jog šie apmąstymai bus naudingi katalikiškų organizacijų ir asociacijų santykių su ganytojais plėtrai, siekiant, kad kiekvienos jų charizmos būtų vertinamos pagal bendrąsias Bažnyčios užduotis, dosniai ir neįkainojamai prisidedant prie visuotinės evangelizavimo misijos, kuriai visi esame pašaukti. Baigdamas savo pastabas, jis dar kartą pakvietė kiekvieno bažnytinio sąjūdžio narį, ypač lyderį, pasvarstyti, kiek jo dalyvavimas gali padėti ne tik jo organizacijai, bet visai Bažnyčiai su reikiamu apaštaliniu atvirumu.

Paskatos Katalikų Akcijai

Papildant popiežiaus Pranciškaus bažnytinių judėjimų vadovams skirtas mintis, norisi priminti irgi sinodiškumo atžvilgiu aktualią jo kalbą, sakytą nesename susitikime su Italijos tikinčiųjų masiškiausios organizacijos, Katalikų Akcijos, nariais. Kaip žinia, praėjusio XX amžiaus pirmojoje pusėje popiežiaus Pijaus XI inicijuotas tarptautinis pasauliečių tikinčiųjų Katalikų Akcijos sąjūdis su šūkiu „Kristaus taika, Kristaus karalystėje“ („Pax Christi in Regno Christi“), buvo įgijęs didelę plėtrą katalikiškuose kraštuose ir galėjo pasipriešinti tuomet besiplėtojančiam ideologiniam bei politiniam totalitarizmui ir autoritarizmui su jo antikrikščioniškais bruožais. Nors dabar šis sąjūdis dėl sekuliarizmo įtakos yra susilpnėjęs, tačiau Italijoje ir kai kuriose kitose šalyse tebėra aktyvus arba stengiamasi jį gaivinti bendrame sinodinio pasauliečių skatinimo kontekste. Beje, lietuviškoji Katalikų Akcija pirmosios nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 metais), turėjusi Katalikų Veikimo Centro (KVC) pavadinimą, buvo pasiekusi tikrai rekordinį masiškumo mastą. Tuo metu KVC, sudarytas iš beveik 30 įvairių organizuotų darinių pagal amžių ir profesijas, vienijo apie milijoną katalikų, pusę Lietuvos tikinčiųjų. Kai kurie stebėtojai pripažįsta, kad dabar tokio organizuotumo stygius yra nemaža dalimi atsakingas už katalikiškojo balso silpnumą mūsų šalies visuomenėje, spartų tikėjimo praktikavimo menkėjimą, dvasinių pašaukimų nykimą ir sunkias moralinio pobūdžio problemas. Dėl to tuo labiau verta susipažinti su Italijos Katalikų Akcijai skirtomis Šventojo Tėvo paskatomis, kuriose pabrėžta organizuotų katalikų veikimo svarba atsiliepiant į Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo aktualijas. Ta proga Romos Šv. Petro aikštę buvo užpildę beveik 50 tūkstančių Katalikų Akcijos narių, kurių susitikimas tema „Atviru glėbiu“ („Abracia aperte“) buvo susietas su netrukus, gegužės pradžioje, įvykusia to sąjūdžio 18-aja nacionaline asamblėja, kurioje išrinkta nauja vadovybė 2024-2027 metų laikotarpiui.

Sveikindamas įvairių kartų susirinkusiuosius, atvykusius iš visų Italijos vyskupijų, popiežius Pranciškus dėkojo Katalikų Akcijos nariams už pasirengimą apkabinti visus sutinkamus žmones, ypač vargšus ir kenčiančius. Jų niekada nevalia pamiršti, padrąsinant vilties kupinu žvilgsniu ir pagalbos darbais. Šventasis Tėvas priminė, jog apkabinimas yra vienas spontaniškiausių artumo patirties ženklų: žmogaus gyvenimas prasideda mylinčių tėvų glėbiu, kuriuo jis pasveikinamas ir priimamas. Vėliau seka daugelis kitų apkabinimų, suteikiančių prasmę ir vertę dienoms ir metams, įskaitant paskutinį, kai paliekame savo žemiškąjį kelią. Bet svarbiausia – visada reikia prisiminti didįjį mus mylinčio Dievo glėbį, kuris mus myli pirmas ir nesiliauja būti pasirengęs priglausti prie savęs. Jis visada laukia, kada sugrįšime po klaidžiojimų, kaip pasakojama evangeliniame palyginime apie gailestingąjį Tėvą, kuris su džiaugsmu apkabina pasirodžiusį paklydėlį sūnų (plg. Lk15, 11-32). „Koks būtų mūsų gyvenimas be tokių apkabinimų, kaip be jų galėtų būti įgyvendinta Bažnyčios misija?“, – retoriškai klausė popiežius Pranciškus. Toliau kalboje jis pasiūlė apmąstyti tris su tuo susijusius atvejus: apkabinimą, kurio trūksta; apkabinimą, kuris gelbsti; apkabinimą, kuris kečia gyvenimą. Pirmuoju atveju tenka pripažinti, kad uolus apkabinimas, kuriam dabar pasirengę Katalikų Akcijos nariai, pasaulyje ne visada palankiai priimamas. Kartais sutinkame piktavalį pasipriešinimą, grėsmingai sugniaužtas rankas, kurios tampa ne broliškumo, bet atstūmimo priemonės, netgi smurto įrankiais ir ženklina ne taiką ir darną, o konfliktą. „Kai glėbiui skirtos rankos persikeičia į suspaustus kumščius yra labai pavojinga, – pripažino Šventasis Tėvas. – Dažnai karų ištakose būna nepasiūlytas ar atmestas apkabinimas, ženklinant nesupratimą ar įtarumą iki kito žmogaus, grupės ar tautos laikymo tikru priešu“. Deja, visa tai šiomis dienomis galime matyti savo akimus, kai tarp gretimų tautų vyksta karai ir kartais netgi gyvenantys kaimynystėje smurtauja vieni prieš kitus. Todėl organizuoti tikintieji, ypač Katalikų Akcijos nariai, gali ir turi visiems paliudyti, kad apkabinimas gali būti tikras gyvenimo būdas, suartinantis bei sutaikinantis su visais, kurie priklauso vienai žmonijos šeimai.

Apkabinimo kultūros vystymas

Aiškindamas antrąjį, gelbstintį, apkabinimo pobūdį, popiežius Pranciškus pažymėjo, kad žmogiškąja prasme jau pats priėmimas į atvirą glėbį reiškia tokių pozityvių ir fundamentalių vertybių, kaip meilė, pagarba, pasitikėjimas, padrąsinimas, susitaikymas, liudijimą. Bet nuoširdus apkabinimas yra dar reikšmingesnis, kada išgyvenamas krikščioniškojo tikėjimo šviesoje. „Iš tiesų, mūsų egzistencijos centre yra apkabinimas gelbstinčio Dievo, kaip gerojo Tėvo, apsireiškusio Kristuje, kurio veide atsispindi kiekvienas Jo gestas – atleidimas, išgydymas, išlaisvinimas, tarnavimas“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Šių veiksmų viršūnė yra Eucharistijos steigimas ir gyvybės atidavimas ant kryžiaus už pasaulio išgelbėjimą, atleidžiant net savo kankintojams. Visa tai Viešpats priima nuolankia širdimi, parodydamas pavyzdį bei mokydamas mus, kad ir mes būtume pasirengę taip daryti, kaip linkėjo pats Jėzus, per Paskutinę vakarienę plaudamas apaštalų kojas (plg. Jn13, 14-15). Todėl reikia niekada nepamesti iš akių gelbstinčio dangiškojo Tėvo glėbio, viso gyvenimo paradigmos ir Evangelijos širdies, to meilės radikalumo pavyzdžio, kurį visada įkvepia ir palaiko perteklinė Dievo malonė. „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 49), – ragina pats Išganytojas. Pasiremdamas šiais Evangelijos pasakojimais, popiežius Pranciškus sakė, jog reikia leistis būti Dievo apkabinamais, kaip vaikams, nes kiekvienas iš mūsų savo širdyje turi kažką vaikiško, kuriam reikia stipraus mylinčio glėbio. Leisdamiesi būti Viešpaties apkabinti ir pasilikdami Jo glėbyje, galėsime išmokti apkabinti ir kitus.

Trečias žingsnis po tokio mylinčio ir gelbstinčio apkabinimo patirties, yra gyvenimo būdo kaita, aiškino Šventasis Tėvas, kreipdamasis į Katalikų Akcijos narius. Jis priminė, kad daugelis šventųjų, išgyvenę nepaprastą apkabinimą, atrado naujus gyvenimo ir vilties kelius, patyrė lemiamą egzistencijos ir atsivertimo lūžį. Kalboje paminėtas šventasis Pranciškus, kuris savo dvasiniame testamente pripažino, jog apkabinimas raupsuotojo, paskatino jį viską palikti, tai yra didžiulį paveldėtą turtą ir ištikimai sekti Viešpatį. Tai kas galioja šventiesiems, tinka ir mums visiems, mūsų asmeniniam ir bendruomeniniam gyvenimui, kuris yra daugiaformis, bet turi bendrą vardiklį – gailestingosios meilės glėbį, kaip teigiama apaštalo Šv. Pauliaus laiškuose. (plg. Kol3, 14; Rom13, 10). Priminęs Vatikano II Susirinkimo mokymą (konstitucija Lumen Gen­tium, 12), popiežius Pranciškus linkėjo, kad apkabinimas, pagrindinis Kristaus išpažinėjų ir Bažnyčios bruožas, taptų svarbi šventėjimo ir apaštalavimo priemonė, nuosekliai išgyvenant savąjį pašaukimą viso gyvenimo istorijoje. „Brangūs bičiuliai, kuo labiau mokėsite gailestingomis ir užjaučiančiomis rankomis apkabinti ir paremti kiekvieną brolį, kuriam reikia pagalbos, tuo labiau kaip pasauliečiai prasmingai dalyvausite savo epochos reikaluose“, – tikino jis. Taip darydami pagal savo didžiąsias tradicijas ir išugdytą kompetenciją bei atsakomybę, Katalikų Akcijos nariai galės aiškiau paliudyti Kristaus buvimą šalia, nuolankaus ir ištikimo krikščioniško gyvenimo dvasią. Tokiu būdu jie galės atlikti konkrečius pokyčius pagal Evangeliją socialinėje, kultūrinėje, politinėje ir ekonominėje srityse. Tada per asmenines ir bendruomenines pastangas Bažnyčioje ir visuomenėje bus vystoma „apkabinimo kultūra“, stiprinanti šeimų ir darbo pasaulio santykius, atnaujindama susitaikymo, teisingumo, atsakomybės ir darnos siekius kuriant trokštamą ateitį.

Baigdamas pastabas Šventasis Tėvas pripažino, kad matant į Šv. Petro aikštę sugužėjusį daugiatūkstantinį bendro veikimo sąjūdį, Katalikų Akciją, kuriam priklauso skirtingų kartų ir įvairių profesijų tikintieji, mintyse vėl iškyla Sinodo užduotis, kuri turi suteikti Bažnyčios gyvenimo ir misijos atnaujinimui naują postūmį dabarties sudėtingomis sąlygomis. „Tam reikia sinodiškų vyrų ir moterų, kurie žino, kaip vesti dialogą, susisiekti ir atrasti vieniems kitus, – sakė jis. – Reikia Šv. Dvasios suformuotų žmonių, tikrų „vilties piligrimų“, kaip skelbia 2025 jubiliejinių metų intencija“. Popiežius Pranciškus linkėjo, kad tokie būtų Katalikų Akcijos, kitų bažnytinių judėjimų nariai, tikri sinodiniai „atletai“ it vėliavnešiai savo vyskupijose ir parapijose, gebantys atsiliepti į dabarties iššūkius ir pažangos poreikius. Jiems sinodiškumas yra ne formali primesta prievolė, bet bendrystės ir atsakomybės metas, pasirengimas broliškai mylėti vieniems kitus bei lenktyniauti tarpusavio pagarba. (plg. Rom 12, 10).

Vatican Media nuotraukos

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 8 (204)