Šiuo laikmečiu Dievui reikėjo būtent tokio Popiežiaus
Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ prisidėjo rengiant 2018 metų popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje. Jam teko būti vertėju popiežiaus susitikime su jėzuitais Vilniuje, taip pat 2023 metais, po dabartinio kardinolo Rolando Makricko vyskupo šventimų, privačiame Popiežiaus susitikime su R. Makricko giminėmis ir Lietuvos vyskupais. Arkiv. Lionginas Virbalas prisimena asmeninius susitikimus su Šventuoju Tėvu ir pabrėžia išskirtinį pontifiko rūpestį pažeidžiamiausiais žmonėmis.
Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ
Nežinoma pavardė
Chorchė Marijus Bergoljas (Jorge Mario Bergoglio), kaip vieno iš galimų Popiežių, pavardė nuskambėjo dar prieš 2005 metų konklavą, bet itin plačiai jis nebuvo žinomas. 2013 metais, atsistatydinus popiežiui Benediktui XVI, Bergoljo, jau sulaukusio daugiau nei 75-erių, pavardė nebebuvo dažnai minima.
Išrinkus jį Popiežiumi, kaip tik buvau Romoje, Šv. Petro aikštėje. Pirmiausia išsiveržė juodi dūmai, nuvilnijo žmonių nusivylimas, o tada, beveik iš karto, – balti dūmai. Visi leidosi bėgti link Šv. Petro bazilikos, kurios Palaiminimų ložėje turėjo pasirodyti naujasis Popiežius. Tačiau teko ilgokai palaukti, kol galiausiai tai įvyko. Paskelbus naujojo pontifiko vardą ir pavardę jautėsi, kad žmonės sutrikę, nes daugelis nežinojo, kas yra naujasis Popiežius. Kai žinantieji pradėjo dalintis, kad tai kardinolas iš Buenos Airių, jėzuitas, nuvilnijo nuostaba. Prisimename jo pasisveikinimą „Labas vakaras!“ Tada jis paprašė pasimelsti už Benediktą XVI ir širdyse jį patį palaiminti. Taip prasidėjo jo, kaip Popiežiaus, misija.
Niekada negalvojau, kad koks nors jėzuitas gali būti išrinktas popiežiumi. Tačiau tikrovė visada viršija tai, ką galime sumąstyti žmogišku protu.
Pranciškus kaip sielovadininkas
Jau pirmasis Pranciškaus apaštališkasis paraginimas Evangelii Gaudium buvo kitoks nei ligtoliniai popiežių dokumentai, kuriuose būdavo pateikiamos išmąstytos ir pagrįstos teologinės tiesos. Jame Popiežius dalijasi savo sielovados patirtimi ir perteikia pagrindinę mintį, kad Evangelija nėra primetamos taisyklės, bet visų pirma tai yra džiaugsmas, kurį svarbu perduoti kitiems. Popiežiui rūpėjo sielovada, tai atsispindėjo ir jo homilijose. Pavyzdžiui, vienais metais Šventojo Sosto darbuotojams jis kalbėjo apie Romos kurijos darbuotojų dorybes, o kitais išvardijo jiems gresiančias ydas bei su tuo susijusius pavojus.
Man įstrigo Popiežiaus atidumas ir konkretumas. Vienas pavyzdys – jo kasdieniai skambučiai Gazos klebonui. Atrodytų, apie ką Popiežius, visos Bažnyčios ganytojas, gali kasdien kalbėtis su vienu klebonu?.. Susitikdamas su žmonėmis jis prakalbindavo asmeniškai, o minėdamas pasaulyje vykstančias nelaimes ir karus kvietė suprasti, kad tai paliečia ne kokius nors statistinius vienetus, o konkrečius žmones, kurie kenčia.
Popiežius palaikė sinodiškumą plačiąja prasme, deleguodamas atsakomybes vietos vyskupijoms, atsižvelgdamas į jų rūpesčius, jas išklausydamas. Skelbiamuose dokumentuose jis pateikia citatas iš atskirų kraštų vyskupų raštų.
Asmeniniai susitikimai su Popiežiumi
2015 metais teko susitikti su Popiežiumi per Gailestingumo jubiliejų, kai su „Arkos“ bendruomenės bičiuliais ir savanoriais iš Kauno vykome į Romą. Pranciškus priėjo prie kiekvieno, paspaudė ranką ir pasisveikino. Tuo metu turėjau progą pasakyti, kad laukiame jo Lietuvoje.
Rengdami 2018 m. vizitą Lietuvoje, jautėme pagarbą ir atidų Romos organizatorių komandos, kuri atvažiuodavo į Lietuvą padėti planuoti susitikimų, išklausymą. Manau, kad bendravimo „toną“ davė Popiežius. Ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į tai, kad neįgalieji ir ligoniai būtų kuo arčiau altoriaus ir kuo geriau jį matytų.
Geriausia mano nuotrauka su Popiežiumi užfiksuota prieš Mišias važiuojant per Kauno Santakos parko aikštę papamobiliu. Sėdėjau gale, bet vienu momentu priėjau prie Popiežiaus, norėdamas parodyti, kur yra ligoniai, neįgalieji, – ir ištiesiau ranką. Fotografė „pagavo“ tą vaizdą, jame atrodo, lyg ištiestomis rankomis apglėbčiau Popiežių.
Paskutiniu metu jį mačiau tik bendrųjų audiencijų metu Šv. Petro aikštėje. Matėsi, kad jis kenčia, lipdamas iš automobilio ir į jį sėsdamas, bet paskui vėl šypsodavosi ir bendraudavo.
Ignaciškasis dvasingumas
Homilijose neretai pateikdavo tris mintis – tarsi ignaciškųjų meditacijų „tris punktus“. Jam visada rūpėjo Dievo ieškojimas visur, dvasių atpažinimas ir misija eiti į pasaulio paribius. Popiežius dažnai kalbėjo apie Dievo buvimą kasdienybėje, kviesdamas jį atrasti ne tik Bažnyčioje, bet ir savo darbuose, santykiuose, net kančioje. Pranciškus kvietė Bažnyčią nebūti uždarą, bet įsiklausyti į Šventąją Dvasią. Jis ragino turėti kantrybės priimant sprendimus, vengti skubotų išvadų, bet taip pat imtis asmeninės atsakomybės, o ne vien vykdyti iš anksto pateiktas aiškias taisykles.
Meilė pažeidžiamiausiems
Popiežius Pranciškus troško pasiekti vargstančiuosius, atstumtuosius, abejojančiuosius. Jo frazė „Bažnyčia turi būti lauko ligoninė“ primena Popiežiaus norą būti ten, kur žmonės labiausiai kenčia. Jis buvo iki galo ištikimas Evangelijai, rodydamas meilę artimui, kurį matė migrantuose, pabėgėliuose, kaliniuose. Į visus žvelgė pirmiausia kaip į žmones, o ne kaip į problemą, kurią reikia spręsti. Tokia ir yra Jėzaus meilė artimui. Mes dažnai sakome, kad mylime, bet pridedame daugybę „bet“...
Net į Kardinolų kolegiją vyskupai buvo skiriami ne vien iš didžiųjų, tradiciškai „kardinoliškųjų“, miestų, bet ir iš visiškai mažų vyskupijų, pavyzdžiui, Mongolijoje. Arba, pavyzdžiui, buvo paskirtas graikų apeigų katalikų vyskupas iš Australijos. Tokių kardinolų skyrimas arba nedidelių ar daug sunkumų patiriančių šalių lankymas taip pat kilo iš noro matyti kiekvieną ir pirmiausia pasiekti mažuosius. Popiežius pats mėgo paprastumo ženklus: paprastą kryžių ant krūtinės, paprastą žiedą, paprastus liturginius drabužius.
Nereikia Pranciškaus supriešinti su buvusiais popiežiais. Kiekvienas yra vedamas Šventosios Dvasios konkrečiu laiku ir konkrečiomis sąlygomis. Kiekvienas ateina su savo patirtimi ir istorija. Šiuo laikmečiu Dievui reikėjo būtent tokio Popiežiaus, tad dėkojame už jo gyvenimą ir tarnystę.
Jezuitai.lt
„XXI amžius“, 2025 m. gegužės 9 d., nr. 17–18 (2630–2631)