Sodų rišimo tradicijos puoselėtoja iš Mardasavo
Vilniaus Rotušėje pagerbta Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatė Marija Liugienė
Rūta Averkienė
Vilniaus Rotušė turbūt nematė dzūkiškesnio vakaro, koks buvo surengtas Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės, tautodailininkės, etninės kultūros puoselėtojos, populiarintojos ir edukatorės, šiaudinių sodų „ambasadorės“, mielosios dzūkės, gimusios ir užaugusios Dzūkijos šiluose apgaubtame Mardasavo kaime, Marijos Liugienės garbei.
Proga tikrai ypatinga – Vasario 16-ąją Marijai Prezidentūroje buvo įteikta Nacionalinė J. Basanavičiaus premija, tad į nuoširdų ,,Padėkos ir pagarbos vakarą“ pasveikinti laureatės, pasidžiaugti jos prasmingais darbais susirinko pilnutėlė salė. Šventiniame vakare, kurį taip profesionaliai, su didele meile, pagarba gerbiamai Marijai bei dzūkų tradicijoms ir iš visos širdies režisavo ir buvo jo scenaristė, Etninės kultūros globos tarybos narė Onutė Drobelienė, tarsi aidėjo senoji Dzūkija – scenoje sukosi dailus Marijos rištas sodas, skambėjo jos tėvulio, garsiojo Dzūkijos dainininko iš Mardasavo Petro Zalansko, pačios Marijos dainuojamos ir kitos dzūkiškos dainos apie sodus, sakalėlius, rūteles, kurias dainavo folkloro ansamblis „Labingis“, vadovaujamas Mildos Ričkutės ir ,,Ratilio“ jaunieji dainininkai, skambėjo pasakojimai, prisiminimai.
Komisijos sprendimu premija Marijai Liugienei buvo paskirta už išskirtinę ilgametę veiklą etninės kultūros srityje ir šiaudinių sodų tradicijos atgaivinimą, puoselėjimą bei tarptautinį pripažinimą. Ilgametė aktyvi jos veikla etninės kultūros srityje yra itin reikšminga lietuvių etninės kultūros plėtrai ir sklaidai, tautinės savimonės puoselėjimui, pasižymi pažintine ir išliekamąja verte, ryškiu poveikiu Lietuvos visuomenei.
Išskirtiniai M. Liugienės nuopelnai šiaudinių sodų tradicijos puoselėjimo srityje. 2015–2023 metais jos pastangomis atliktas nuoseklus darbas, rengiantis šios tradicijos įrašymui į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą 2023-aisiais. Prieš tarptautinį pripažinimą sodų rišimo tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Rengiant paraišką UNESCO, M. Liugienė dalyvavo darbo grupėje, yra viena iš filmo „Šiaudinių sodų tradicija Lietuvoje / Sodai Straw Garden Making in Lithuania“ bendraautorių.
Šventinis renginys prasidėjo jautria Marijos tėvulio dzūkiška daina. Renginį nuotaikingai dzūkiškai kalbėdami vedė Julija Vilkaitė ir Tomas Antropikas. ,,Būkit pasveikyci visi sulėkį vos žinelį gavį. Ne cik kožnas grūdėlis buvo pas dzūkų pagarbon, ale ir kožnas šiaudelis suskaiciuotas. Dzūkai šiaudo po šonu paršaliui ar avytei neklojo, o jais namelius dabino. Žvaigždes, paukštukus, saulukes, sodukus augino ir palubėn tupdė, ar girliandukėm šventus abrozus dabino. Navet skryblius ir rankinukus pynė, o paskum siuvė ir bažnyčėlėn ajo… O pernai apie mūs šiaudzinius stebuklus ir visas svietas išgirdo. Ale apie viskų iš pradžių…“.
Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, sveikindama laureatę, sakė: ,,Po šituo puikiu Marytės darytu sodu jaučiamės kaip viena didelė ir darni šeima. Marytė tiek panirusi į etninės kultūros veiklą, nes šita veikla jai yra prigimtinė, paveldėta iš tėvelių. Mūsų srityje nėra didesnės profesionalės kaip Marytė. Mes žinome ją kaip sodų ambasadorę. Išmokus iš kaimo žmonių rišti sodus, ji visada kalbėdavo, kad labai nori, jog tie sodai sugrįžtų į mūsų gyvenimą. Ji uždegė daugybę žmonių, aiškino šiaudinių sodų prasmę ir pamažu sodai išėjo į pasaulinę areną. Apie juos dabar žino visas pasaulis. Marytė subūrė visus sodų rišėjus į asociaciją „Dangaus sodai“. Ji ir apie kitas lietuviškas tradicijas kalba. Linkime Marytei sveikatos ir aktyvios veiklos“.
Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos komisijos pirmininkė Daiva Vaitkevičienė, sveikindama laureatę, pažymėjo: ,,Visi žinome, kad ji atėjo iš šeimos, kur karta po kartos buvo puoselėtos senosios tradicijos. Puoselėti – tai auginti ir ugdyti. Marijos darbai rodo, kaip iš sodelio išauga sodas. Kūrybiniai ieškojimai Mariją seniai išvedė iš Mardasavo pirkios į platųjį pasaulį kaip kokią pasakų heroję, kuri po daugybės nuotykių apdovanota pačiomis didžiausiomis dovanomis. Marijos svajonė sodų tradiciją įrašyti UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą jau išpildyta jos ir kitų sodų rišėjų pastangomis. Prigimtinė kultūra gyva tuomet, kai mus užtenka drąsos joje augti patiems. Nebijant nukrypti nuo muziejinių ir archyvinių kanonų. Šia gražia proga susirinkusiai etnokultūrininkų bendruomenei linkiu – ugdykime vaikams ir jaunimui tradicijos pajautą. Ir toje pajautoje taip pat leiskime jiems joje augti patiems ir ugdyti kitus“.
Kultūros viceministrė Edita Klaunauskaitė sakė: „Kultūros ministerijos bendruomenės vardu sveikinu Jus su šiuo garbingu apdovanojimu. Tegu šie sveikinimai tampa paskata sėkmingai tęsti kūrybinę veiklą, džiuginti mus savo nuostabiais darbais, įkvėpti visus mylėti ir saugoti savo šaknis. Didžiuojamės Jumis. Šiandien sveikindami Mariją Liugienę pagerbiame ją ir kitus, kurie savo darbu ir atsidavimu prisideda prie etninės kultūros puoselėjimo“.
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos kultūros programų vadovė Milda Valančiauskienė sakė, jog ne tik džiaugiasi Marijos įvertinimu. ,,Esame laimingi, pilna širdis išdidumo. Marytė patikėjo pati pirmoji, kad galime padaryti, jog šiaudinių sodų tradicija būtų įrašyta į UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nė vieno kito žmogaus nepažįstu, su kuriuo būtų taip lengva dirbti. Prieš kelis metus Marytės suburtų ,,Dangaus sodų“ rišėjos kaip kokios misionierės susargdino sodų rišimu daugybę žmonių. ,,Dangaus sodai“ atlieka misionierišką misiją, kalba apie nuostabias rišėjų rankas, apie jų talentą ir dosnią širdį. Ačiū, Maryte, ką padarėt ir ką dar padarysit. Sodai – kaip Čiurlionio muzika. Nes jie mūsų vaizduotėje ne tik stebuklingi vaizdiniai, bet ir muzika“.
Mariją pasveikinusi etnomuzikologė, etninės kultūros puoselėtoja, nematerialiojo kultūros paveldo specialistė, dainininkė Loreta Sungailienė pasidžiaugė: ,,Malonu, kad su Marija tuo keliu ėjom ir tebeiname. Marija yra asmenybė, turinti nepaprastai gerą intuiciją. Ji sakė, kad ateisim į UNESCO ir atėjom. Ji moka suburt, patraukt žmones, kurie anksčiau net nesuprato, kas tos tradicijos. Atsiradę šalia Marijos, buvo užburti. Ir toj kelionėj, kas dalyvavo, visi įsitraukė ir patikėjo, kad Marijos idėjomis reikia tikėt. Nes tai žmogus su Dievu. Ta kelionė į UNESCO, asociacijos „Dangaus sodai“ subūrimas – tai pavyzdys, geroji praktika, kaip tradiciją atgaivinti, sudominti ir paskleisti po pasaulį“. Kaip didžiausia padėka laureatei nuskambėjo Loretos žemaitiškai sudainuota daina apie strazdelį.
Marija kukliai šypsojosi ir graudinosi, kai skambėjo jos tėvulio ir ansamblio „Labingis“ dainininkų bei mylimų „ratiliokų“ – Damilės, Luko, Julijos, Tomo – dainos. Kai užplūdo sveikinimų, padėkų ir linkėjimų gausa, kurios sulaukė iš daugybės bendraminčių ir bičiulių! Su dzūkiškomis dovanėlėmis gražiai pasveikino renginio režisierė Onutė Drobelienė ir Margionių kaimo bendruomenė, kurios klojimo teatre supasi didžiausias Marulės sodas…
Marija, po gausybės sveikinimų ir jautrių jos mylimoje gimtinėje užgimusių dzūkiškų dainų dėkojo visiems, kurie prisidėjo ir prisideda prie jos veiklos ir premijos gavimo. ,,Ačiū visiems susirinkusiems ir pasveikinusiems, ačiū Vilniaus etninės kultūros centrui, ačiū pirmajai jo direktorei Eglei Plioplienei, kuri pamatė manyje tą etnologinį pradą. Ji išaugino man sparnus. Ačiū Lietuvių etninės kultūros draugijai ir garbingai Jono Basanavičiaus premijos komisijai, vadovaujamai Daivos Vaitkevičienės, kuri mane pateikė apdovanojimui. Ačiū tautinio atgimimo lyderiui Jonui Basanavičiui, kurio vardo premiją gavau. Jis be kitų nuveiktų didelių darbų rado laiko rinkti, publikuoti ir tyrinėti tautosaką bei liaudies meną. Su savo pagalbininkais surinko apie 7000 tautosakos vienetų, įvairiausių materialių etnografinių artefaktų. Jis įkūrė Lietuvių mokslo draugiją ir labai vertino tai, ko mes jau nebeturim. Neturim mes liaudies meno muziejaus, nuolat veikiančios parodos, kur galėtų eiti mūsų moksleiviai. Gal jie tuomet labiau suprastų, kas buvo mūsų protėviams svarbu. Ačiū savo tėvuliams ir Mardasavui, nes tai, ką gavau aš iš jų, lydėjo mane per visą gyvenimą. Jie žinojo, kad tos tradicijos, kurias jie gavo iš savo tėvulių, labai svarbios. Jie sugebėjo atsispirti kolchozų brukamam gyvenimo būdui. Atsimenu, kai per radiją dainavo: „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė…“, tėvulis sakydavo: ,,Vaikai, ca ne mūs Himnas. Mūs Himnas yra „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Noriu padėkot savo šeimai – dviem dukrom, dviem sūnum, dviem marčiom, dviem žentam, vienuolikai anūkų, žinoma, vyrui. Esu labai laiminga, kad visi gyvena, dirba, mokosi Vilniuje ir mano šeimos nepalietė emigracijos rykštė. Aš visus juos turiu po ranka ir jie visada man ateina į pagalbą. Dėkoju kitai savo šeimai, kurią sukūriau prieš pora metų – „Dangaus sodams“. Šioje asociacijoje, kurioje iš pradžių buvo šeši sodų rišėjai, dabar septyniasdešimt. Aš nepamiršau dzūkų tarmės. Galvoju, kad jei kiekvienuos namuos suktųsi sodas, mūsų gyvenimas gal būtų gražesnis. Dar turiu vieną svajonę, ja negaliu nepasidalint. Nu aš negaliu numirt kaip tas biblinis Simeonas, kol mano akys neišvys Lietuvoj šiaudų sodų muziejaus…“.
O kai scenoje jautriai vestuvinę dzūkišką dainą „Vai aš aisiu ton šalalėn“ uždainavo graži Marijos šeima, širdis virpėjo žavintis, kaip gražiai jie visi puoselėja dzūkiškas tradicijas!
Smagioje vakaronėje visa Rotušė skambėjo nuo dzūkiškų dainų, dzūkiškos tarmės, kvepėjo degančiomis vaško žvakelėmis ir gausiomis dzūkiškomis vaišėmis – pyragėliais su grybais, dzūkiškais lašinukais, grikine babka, grybukais – širdį glostė dzūkiškas nuoširdumas, šypsenos, bendrystė.
Pagirtina, kad tautodailininkė Marija Liugienė sukauptas žinias perduoda kūrybiškai vesdama užsiėmimus, seminarus, organizuodama didelio susidomėjimo sulaukiančias tarptautines konferencijas, stovyklas. Ji yra parengusi leidinius, meninės dokumentikos filmus apie tradicinių lietuviškų šiaudinių sodų simboliką, rišimo technologinius procesus. Užauginusi didelę sodų rišėjų bendruomenę, tautodailininkė subūrė asociaciją „Dangaus sodai“. Jos veikla įrodo, kad ši tradicija yra gyva visoje Lietuvoje ir garsėja už jos ribų. Būdama ilgamete Vilniaus etninės kultūros centro darbuotoja, M. Liugienė pasižymėjo kūrybiškumu imdamasi įvairių projektų įgyvendinimo tiek leidybos srityje – išleistos 9 kompaktinės plokštelės, 5 filmai, 21 leidinys (knygos, kalendoriai, rankdarbių rinkiniai) – tiek organizuojant įvairius renginius.
2010 metais M. Liugienei buvo suteiktas Lietuvos tautodailininkės vardas ir meno kūrėjos statusas. Ji yra ilgametė Lietuvos tautodailininkų sąjungos ir Vilniaus krašto tautodailininkų ir meno kūrėjų bendrijos narė. Baigusi darbą Vilniaus etninės kultūros centre M. Liugienė ir toliau aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Vadovaudama asociacijai „Dangaus sodai“, ji inicijuoja įvairius projektus: 2024 metais buvo sukurtas meninės dokumentikos filmas „Ka(l)bantys sodai“, o 2025 metais yra numatytas tarptautinis sodų rišėjų pleneras „Sodo gyvata“.
Marijos Liugienės aktyvioje etnokultūrinėje veikloje – didelė meilė ir pagarba Dzūkijos tradicijoms, jos rišamuose soduose – tūkstančiai šiaudelių, kaip ir medaus koryje – tūkstančiai akučių. Tai liudija šios Dzūkijos ,,bitelės“ darbštumą, kruopštumą ir dvasinę darną.
Autorės nuotraukos
„Sidabrinė gija“, 2025 m. kovo 21 d., nr. 2 (124)