Spalio mėnesį prisiminkime
Atmintis
1918 m. bėgo į Lietuvą, prie Vilniaus vokiečių buvo suimtas ir gyveno karo komendantūros priežiūroje. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1919 m. paskirtas dirbti prie Lietuvos tarybos, tarnavo vidaus reikalų ir žemės ūkio ministerijose. LKDP pirmininkas. Buvo Steigiamojo, I – III Seimų narys, IX (E. Galvanausko), X (A. Tumėno), XI (V. Petrulio) ir XII (L. Bistro) ministrų kabinetuose buvo žemės ūkio ministras, Lietuvoje įvykdė žemės ūkio reformą, išdalijo 418.000 ha dvarų žemių. 1927–1929 m. studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką Lilyje ir Tulūzoje (abu Prancūzijoje). 1930–1935 m. buvo vikaras Garliavoje, Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Veiverių klebonas. 1935–1942 m. – Kalvarijos klebonas, dekanas. 1941 m. tarybų valdžios persekiojamas slapstėsi Druskininkų apylinkėse. 1942 12 05 vokiečių valdžios nutarimu, už memorandumo įteikimą vokiečių okupacinei valdžiai, kuriame reikalauta sustabdyti Lietuvos žemių kolonizavimą ir reikalavimą atšaukti bolševikų įvykdytą turto nacionalizavimą, iškeltiems ūkininkams grąžinti jų ūkius, neatsižvelgiant į jų tautybę, žydų bei lenkų persekiojimą kartu su buvusiu žemės ūkio ministru J. Aleksa gestapo suimtas, kalintas Eitkūnų ir Tilžės kalėjimuose, 1944 m. atsidūrė Vokietijoje, 1945 06 15 išrinktas VLIK‘o pirmininku. Jo sukurta „Lietuvių Charta“. Ja vadovaujantis mūsų išeivija stebino pasaulį savo tvirta morale, nepalenkiama tautine dvasia ir Lietuvos nepriklausomybės beatodairišku siekiu. 1957 m. persikėlė į JAV. Iki paskutinio atodūsio gyvendamas Lietuvai, 1970 12 04 mirė Čikagoje. Perlaidotas Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikos šventoriuje. Įsimintini jo testamento (1968 10 01) žodžiai: „Lietuvi, tebūnie tau pirmaisiais tėvas ir motina, bet virš jų tebūnie Tau Tavo tėvynė Lietuva. Šie žodžiai yra Šv. Augustino. Mano prijungti prie jų tik žodžiai „lietuvi“ ir „Lietuva“… Kiekvienose Šv. Mišiose prašiau Dievą tėvynės laisvės ir pasilikti lietuviams tvirtiems, ištvermingiems ir kovingiems patriotams, o katalikams – katalikais… Ypač maldausiu Dievą, kad jis padėtų išaugti jaunimui sąmoningiems ir kovingiems lietuviams patriotams“. 1997 m. Rokuose jo vardu pavadinta gatvė. 2006 10 02 Kauno centre ant namo A. Mickevičiaus g. 50/K. Donelaičio g. 48 atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius Juozas Šlivinskas): „Šiame name 1923–1929 m. gyveno Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio ministras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, prelatas Mykolas Krupavičius“.
1905 10 01 Svaronyse, Deltuvos vlsč., Ukmergės r., gimė Jonas Puzinas, archeologas. 1930 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą, Nuo 1932 m. kasinėjo archeologinius paminklus, 1934 m. baigė Haidelbergo universitetą. 1928–1930 ir 1934–1940 m. – Kauno miesto muziejaus konservatorius, 1934–1940 m. – direktorius, 1936–1941 01 – ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus Priešistorinio skyriaus vedėjas. Vadovavo muziejaus rengtoms 27 archeologinėms ekspedicijoms, 1934–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete, 1940–1943 m. Vilniaus universitete dėstė archeologijos, Lietuvos priešistorės ir kitus kursus, buvo Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekano pavaduotojas, dekanas, profesorius (1941). Dalyvavo Europos archeologų simpoziumuose. 1942 m. dėl visuomeninės veiklos tardytas gestapo. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Dirbo Pabaltijo universitete: 1945–1948 m. – Filosofijos‑filologijos fakulteto prodekanas, 1947–1948 m. – lietuvių sektoriaus prorektorius, 1948–1949 m. – rektorius. 1949 m. persikėlė į JAV. 1954–1965 m. – Lietuvių enciklopedijos redaktorius. 1955–1958 m. – Filadelfijos lietuvių bendruomenės vicepirmininkas, 1969–1972 m. – pirmininkas. Apdovanotas Vytauto Didžiojo 4 laipsnio ordinu (1938). Mirė 1978 04 14 Čikagoje, JAV.
1890 10 03 Peleniuose, Šakių r., gimė Vincas Grybas, dailininkas, skulptorius. 1941 07 03 hitlerininkų nužudytas Jurbarke.
1925 10 03 Biržuose gimė Steponas Giedrikas-Gineitis, Vyčio apyg. Žaliosios rinktinės Pilėnų tėvūnijos vadas. Nužudytas KGB agentų smogikų 1954 09 25 Biržų girioje, ties Kūginių k.
1980 10 03 Vorčesteryje, Masačusetso valstijoje, JAV, mirė Pranas Čepėnas, istorikas ir enciklopedininkas. 1926 m. baigė Lietuvos universitetą (diplomą 1940 m. gavo Vilniaus universitete). Buvo Studentų socialistų aušrininkų draugijos veikėjas. Kaip atentato prieš A. Voldemarą dalyvis 1929 05 suimtas, kalintas, 1930 11 paleistas. 1931–1940 m. – Lietuviškosios enciklopedijos redakcijos sekretorius, 1940–1944 m. – vienas redaktorių. Nuo 1940 m. dėstė Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945–1949 m. dėstė Pabaltijo universitete Hamburge, Pineberge prie Hamburgo. 1949 m. persikėlė į JAV. Dirbo Čikagos fabrikuose. 1953–1967 m. – vienas Lietuvių enciklopedijos redaktorių (vienas suredagavo 8, su kitais – 7 jos tomus) ir autorių. Svarbiausias veikalas „Naujųjų laikų Lietuvos istorija“ (2 tomai 1977–86; jos fotografuotinis leidimas 1992 m. išspausdintas Vilniuje. P. Čepėnas, jau sunkiai sirgdamas, 1980 09 14 parašė pratarmę savo „Naujųjų laikų istorijos“ II tomui (I tomas išleistas 1977 m.), kuris išleistas 1986 m., jau po autoriaus mirties. P. Čepėno, žmonos ir dukters I. Čepėnaitės palaikai 1998 m. perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. Gimė 1899 04 04 Veleikiuose, Utenos apskr.
1890 10 04 Užbalių k., Pajevonio vlsč., Vilkaviškio ap., gimė Vincas Vitkauskas, Lietuvos kariuomenės generolas, kolaboravęs su sovietine valdžia. Mirė 1965 03 03. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
1910 10 08 Šukinių k., Pakruojo vlsč., gimė Jonas Noreika-Generolas Vėtra, Lietuvos karo ir pasipriešinimo nacių bei sovietiniam okupaciniams režimams veikėjas, teisininkas, kapitonas (1939), pogrindžio Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas, Lietuvos Tautinės Tarybos įkūrėjas. 1931 m. baigęs Karo mokyklą 1931–1933 m. tarnavo 7-ajame pėstininkų pulke Klaipėdoje. 1934–1939 m. dėstė Karo mokykloje. Redagavo žurnalą „Kariūnas“, rašė publicistinius straipsnius, noveles, parašė romaną „Penki broliai“, jo spausdinamas romanas 1940 m. sunaikintas sovietų okupacinės valdžios. 1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą. Nuo 1939 m. dirbo Lietuvos kariuomenės teisme. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą, 1940 10 28 iš kariuomenės atleistas. Plungės valsčiuje subūrė Tautinio darbo apsaugos kuopą (veikė Lietuvių aktyvistų fronto sudėtyje). Su ja dalyvavo antisovietiniame 1941 m. Birželio sukilime; 1941 06 23 paskelbė per radiją, kad sudaryta Laikinoji vyriausybė. Liepos mėnesį įsteigė slaptą organizaciją „Žemaičių legionas“. 1941 08 03 Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Šiaulių apskrities viršininku (pagal Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymą, vokiečių okupacinės administracijos buvo įtrauktas į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą, dėl to viešojoje erdvėje esama nuomonių, kad prisidėjo prie Holokausto). Dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, buvo Lietuvių fronto karinės organizacijos ,,Kęstutis“ Šiaulių apskrities štabo viršininkas. 1942 m. rudenį Kaune su kitais įkūrė antinacinio pasipriešinimo organizaciją „Lietuvių vienybės sąjūdis“. 1943 02 23 gestapo suimtas, 1943 03–1945 01 kalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje. SSRS karinės valdžios sulaikytas Rytų Prūsijoje, tikrintas NKVD filtraciniuose punktuose Rytų Vokietijoje. 1945 05 05 mobilizuotas į SSRS rezervinę kariuomenę tarnavo eiliniu. Demobilizuotas 1945 11 atvyko į Vilnių, pradėjo dirbti LSSR Mokslų akademijoje juriskonsultu. Ėmė telkti antisovietinio pogrindžio organizacijas ir partizanus: su kitais 1946 01 įkūrė ir vadovavo Lietuvių tautinei tarybai (politiniam vadovavimui) ir prie jos – Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms (jų vyriausioji vadovybė pretendavo vadovauti partizanams). Rengė kreipimąsi į gyventojus dėl ginkluoto sukilimo Lietuvoje ir atsišaukimą į pasaulio tautas, kad jos padėtų atkurti nepriklausomybę. 1946 03 15 paskyrė Žemaičių legiono vadą J. Semašką Lietuvos ginkluotųjų pajėgų Šiaulių apygardos vadu. J. Noreika buvo išduotas ir 1946 03 16 su Lietuvių tautinės tarybos veikėjais S. Gorodeckiu, O. Lukauskaite‑Poškiene ir kitais NKVD suimtas. Karo tribunole visą atsakomybę prisiėmė sau. Atsisakė teisėjų siūlymo rašyti prašymą, smerkiantį savo ir bendražygių veiklą ir taip išsaugoti gyvybę. Pareiškė nepripažįstantis tribunolo ir sovietų okupacinės valdžios legitimumo. 1946 11 22 nuteistas mirties bausme, 1947 02 26 nukankintas Vilniaus KGB rūsiuose. Palaikai slapta užkasti Tuskulėnų dvaro parke. 1991 05 27 Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo reabilituotas (po mirties). 1997 m. Vasario 16-osios proga, 50 metų po mirties, kpt. Jonas Noreika apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu 1996 m. viena gatvė Aleksoto mikrorajone, Narsiečiuose, Kaune pavadinta Generolo Vėtros vardu. 1997 04 04 Aukštojoje Panemunėje (Vaidoto g. 209) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius Vladas Žuklys, architektas Jonas Lukšė): „Čia buvusioje Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje 1934–1939 m. dėstė kapitonas Jonas Noreika – generolas Vėtra, vienas iš Lietuvos rezistencijos vadų. 1946 m. lapkričio 22 d. bolševikų nuteistas mirties bausme ir nužudytas“. 2004 11 02 J. Noreikos palaikai palaidoti Tuskulėnų rimties parke įrengtame kolumbariume.
1970 10 08 į namus negrįžo Jonas Kazlauskas, lietuvių kalbininkas, filologijos daktaras (1968), profesorius (1969), 1962–1964 m. – Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1968–1970 – dekanas, 1965–1970 m. – tęstinio leidinio „Baltistica“ ats. redaktorius. Dingusio profesoriaus ieškojo šeima, artimieji, studentai ir draugai, deja, kūnas surastas tik lapkričio 17 d. Kaip rašo žurnalistas Antanas Marčiulaitis: „Iš lūpų į lūpas pašnibždomis buvo perduodama versija: profesorių nužudė KGB. Kokiomis aplinkybėmis įvyko ši tragiška mirtis, iki šiol galutinai neaišku. Buvo kalbama, kad eiline KGB auka tapo neeilinis Lietuvos pilietis“. 1968 metų pavasarį kolega V. Šmalstygas pakvietė J. Kazlauską į JAV Pensilvanijos universitetą skaityti baltų kalbotyros kurso. J. Kazlauskas kelionei ruošėsi labai atsakingai, intensyviai mokėsi anglų kalbos. Buvo pilnas entuziazmo. J. Kazlausko mirtis buvo didelis smūgis lietuvių lingvistikai. J. Kazlauskas liko mokslo istorijoje, nusinešęs į ją nerealizuotų, galbūt brandžiausių, tyrimų viltį… Žmonių atmintyje liko kaip mokslinės drąsos, pasiaukojimo mokslo tiesai, darbštumo, kūrybiškumo ir didelės meilės mokslui pavyzdys. Gimė 1930 08 01 Matiešionyse, Prienų r.
1850 10 09 Žiūriuose-Gudeliuose, Vilkaviškio r., gimė Vincas Pietaris, rašytojas, publicistas, lietuvių literatūros istorijai svarbus kaip pirmojo lietuviško romano autorius. Priklausė XIX a. sparčiai gausėjusiam valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Svarbiausiu laikomas jo veikalas „Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje“, išleistas JAV jau po autoriaus mirties (1904). Nuo 1859 m. lankė Pilviškių pradžios mokyklą, vėliau – Marijampolės apskr. mokyklą ir Suvalkų berniukų gimnaziją. 1870–1875 m. mokėsi fizikos ir matematikos Maskvos universitete, kurį baigęs priimtas į Medicinos fakultetą (studijavo iki 1879 m.). Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį V. Pietaris praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo susituokęs su ruse Marija Nikolajevna Kosovič, su kuria turėjo šešis vaikus. Mirė 1902 10 03 Ustiužnoje, Rusijoje.
1910 10 14 Molėtuose gimė Kocientas Otonas. 1928–1929 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Baigė aukštesniąją policijos mokyklą Kaune. 1932 m. – Kauno miesto 3-iosios nuovados viršininko pavaduotojas, 1937 m. – Valstybės saugumo policijos Klaipėdos apygardos valdininkas, nuo 1939 m. – Vilniaus ap. kriminalinėje policijoje. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas ir 1942 11 04 sušaudytas Sverdlovske.
1900 10 15 Gruzdžiuose mirė Pranas Lipštas, 1863 m. sukilimo dalyvis, patekęs į nelaisvę nuteistas 12 m. katorgos. Grįžo į Lietuvą tik po 1917 m. Gimė 1841 12 01(11 19) Šakynoje, Šiaulių r.
1915 10 17 Panevėžio ap., Raguvos vlsč., Vėžiškių k. gimė Jonas Baltušnikas-Vienuolis, Vyčio apyg., Krištaponio rinktinės vadas. Žuvo 1949 07 31 Šilų miške, Vadoklių vlsč., Panevėžio ap.
1870 10 18 Jurkšuose, Paežerių vlsč., Vilkaviškio r., gimė Jonas Žilius (Žilinskis)-Jonila, kunigas, rašytojas, poetas, redaktorius, valstybės veikėjas. Studijavo lietuvių pabėgėlių gyvenimą Rusijoje, važinėjo po Ameriką šalpos reikalais, suorganizavo Lietuvos žemės banką. Mirė 1932 03 02 Smiltynėje, palaidotas Kopgalio kapinėse. Garbaus veikėjo kapas – pamirštas ir apleistas.
1920 10 19 Nepriklausomybės kovose, kautynėse su lenkais žuvo Vincas Dovydaitis, savanoris, ateitininkas, Kauno apskrities šaulių būrio vadas. 1938 10 23 minint Lietuvos kariuomenės įkūrimo 20-metį, Kauno „Aušros“ gimnazijoje atidengta ir pašventinta kolektyvinė atminimo lenta su įrašu: „V.Dovydaitis žuvo 1919 X 19 kovodamas Vilniaus fronte prie Valkininkų, užpultas lenkų raitelių. Kasmet spalio mėnesį ,,Aušros“, gimnazistai aplanko Vinco Dovydaičio kapą, žūties vietą Valkininkuose. Gimė 1899 10 14 Runkių k., Kazlų Rūdos giriose, Višakio Rūdos par., Marijampolės ap.
1890 10 20 Čiudiškiuose, Prienų r., gimė Matas Šalčius, mokytojas, žurnalistas, keliautojas, vienas iš Lietuvos Šaulių Sąjungos steigėjų. Mirė 1940 05 26 Gvajaramerine, Bolivijoje.
1910 10 20 Nemunaičio k., Miroslavo vlsč., Alytaus ap., gimė Juozas Barysas. 1934 m. baigė Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą, 1936 m. – aukštesniąją miškininkų mokyklą Alytuje. 1936–1940 m. dirbo Baisogalos ir Raudondvario miškų urėdijos girininku, buvo Babtų rinktinės šaulių vadas. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje Sverdlovsko sr. 1942 07 17 sušaudytas Sverdlovske. Šeima 1941 06 14 ištremta į Altajaus kraštą.
1920 10 20 sunkiai sužeistas 10 17 Babriškėse, Varėnos vlsč., Alytaus ligoninėje mirė Antanas Matulaitis. Tai pats pirmasis Steigiamojo Seimo narys, tragiškai žuvęs kovose su lenkais, 1920 m. spalio mėnesį L. Želigovskio daliniams puolant Vilnių, Seimas padarė pertrauką. A. Matulaitis netrukdamas išvyko į frontą. A. Žmuidzinavičius aplankęs jį Alytaus karo ligoninėje prisimena: „Pamačiau jį gulintį aukštielninką, užmerktomis akimis, pageltusiu veidu – širdį man suspaudė didis skausmas. Nejaugi čia tas pats žydįs, kupinas vilties ir pasiryžimo vyras? (…) Jis ilgokai, įtemptai į mane žiūrėjo. Po to tyliai paklausė: „Ar Vilnius jau mūsų rankose?“ – „Taip, taip, žinoma, netrukus mes ten būsime. Viskas bus atitaisyta“. Karžygio akys vėl užsimerkė, veidas nurimo. (…) Netrukus jo netekome.“ Palaidotas Marijampolės kapinėse. A. Matuláitis gimė 1895 12 29 Netičkampyje, Marijampolės apskr. Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje buvo slaptų ateitininkų organizacijų narys, 1917 m. Voroneže – Rusijos lietuvių ateitininkų organizacijų pirmininkas. 1918 m. baigė Voronežo berniukų gimnaziją. Grįžęs į Lietuvą iki 1919 06 buvo Marijampolės miesto laikinosios tarybos narys. 1919 12 baigęs Karo mokyklą tarnavo 1-ajame atsargos batalione, 1920 02 paskirtas Generalinio štabo Literatūros skyriaus Kultūros ir švietimo sekcijos vedėju. Nuo 1920 m. – Lietuvos darbo federacijos pirmininkas. 1931 m. – apdovanotas (po mirties) Šaulių žvaigždės ordinu.
1975 10 20 Adelaidėje, Australijoje, mirė Jonas Pyragius, Lietuvos karinis ir sporto veikėjas, aviacijos majoras, sklandytojas, 1919 01 savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 07–11 dalyvavo Nepriklausomybės karo kovose su Sovietų Rusijos ir bermontininkų, 1920 m. – su Lenkijos kariuomene. 1920 10 baigė Karo mokyklą, 1922 10 – Aukštuosius karininkų kursus. 1923–1924 – Šarvuočių autodiviziono būrio vadas. Nuo 1924 10 tarnavo karo aviacijoje. 1925 06 baigė aviacijos, 1926 09 – aukštojo pilotažo kursus. Nuo 1927 02 – karo lakūnas. 1927–1929 –„Geležinio vilko“ vadovybės narys. 1932–1934 – eskadrilės vadas, majoras (1932). Už dalyvavimą 1934 06 07 voldemarininkų rengtame perversme suimtas, pažemintas į eilinius, paleistas į atsargą. 1924–1929 m. buvo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos, Lietuvos sporto lygos, Lietuvos aeroklubo, Lietuvos kariuomenės sporto draugijos vienas steigėjų. 1934–1935 m. – Nidos sklandymo mokyklos viršininkas. 1934–1936 pasiekė Lietuvos sklandymo rekordų, 1938 I Lietuvos tautinėje olimpiadoje laimėjo aukso medalį. 1936–1939 – Lietuvos aeroklubo generalinis sekretorius, 1935–1940 – Lietuvos aeroklubo atstovas Tarptautinėje sklandymo komisijoje. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą pasitraukė į Vokietiją, prisidėjo prie Lietuvių aktyvistų fronto veiklos. 1941–1943 m. tarnavo Vokietijos kariuomenėje (vertėjavo įvairių dalinių štabuose Dancige (dabar Gdanskas), Smolenske, Pskove). 1943–1944 m. Lietuvoje buvo vidaus reikalų generalinio tarėjo pavaduotojas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1944–1945 m. – instruktorius Vokietijos žvalgybos mokyklose. 1945–1947 m. mokytojavo lietuvių gimnazijoje Gros Hesepėje (Vokietija). Nuo 1949 m. gyveno Australijoje, įsitraukė į lietuvių visuomeninę veiklą, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. Parengė ir parašė knygų apie aviaciją, priešlėktuvinę apsaugą, atsiminimus „Kovosiu kol gyvas“ (išleisti 1993). 1935 m. redagavo žurnalą „Lietuvos sparnai“, bendradarbiavo žurnaluose „Mūsų žinynas“, „Karys“. Apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu (1928). Gimė 1901 12 29 (dokumentuose nurodoma 1902 01 01 data) Baluškiuose, Daujėnų vlsč., Pasvalio r.
1980 10 20 Greit Neke, Niujorko valstijoje, JAV, mirė Stasys Pundzevičius, Lietuvos kariuomenės divizijos generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 07 04 mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. 1923–1925 m. studijavo Prahos karinėje akademijoje.
1926–1927 m. dėstė Karo mokykloje. 1927 03 12 paskirtas karo aviacijos viršininku. Nuo 1934 05 01 – 2-osios pėstininkų divizijos vadas ir Kauno įgulos viršininkas. 1935 08 29 paskirtas 1-osios pėstininkų divizijos vadu ir Panevėžio įgulos viršininku. 1935 11 22 jam suteiktas generolo leitenanto, 1936 m. – brigados generolo, 1938 11 23 – divizijos generolo laipsnis. 1939 04 04 paskirtas Kariuomenės štabo viršininku. Gavęs įvairius paskyrimus Raudonojo armijoje, 1940 12 11 išleistas į atsargą. Dalyvavo antisovietinėje pogrindinėje veikloje, slapstėsi. Kilus karui buvo vienas iš 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių ir dalyvių. 06 24 Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Krašto gynimo tarybos nariu ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu. Neleidus jai veikti – mokytojavo. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV. Palaidotas Šv. Karolio kapinėse Long Ailende. Gimė 1893 09 02 Laibiškių vnk., Skapiškio vlsč,. Rokiškio ap.
1945 10 21 Kaune mirė Felicija Povickaitė-Bortkevičienė, visuomenės veikėja, knygnešė, Steigiamojo Seimo narė. Iki 13 metų mokėsi namuose, vėliau – Vilniaus mergaičių gimnazijoje. 1899 m. ištekėjo už inžinieriaus Jono Bortkevičiaus, persikėlė gyventi į Vilnių ir įsitraukė į visuomeninį gyvenimą. 1905 m. prisidėjo organizuojant Didįjį Vilniaus Seimą. Būdama aktyvi Rusijos lietuvių veikėja 1917 m. dalyvavo Pasaulio lietuvių kongrese Stokholme. 1919 m. bolševikų pasodinta į Smolensko kalėjimą, netrukus buvo iškeista į komunistus, Lietuvos valdžios paleistus iš Kauno kalėjimo. Grįžusi tapo žymia valstiečių liaudininkų sąjungos veikėja, išrinkta į Steigiamąjį Seimą. 1922–1936 m. redagavo „Lietuvos žinias“. Palaidota Troškūnuose, Anykščių r. Gimė 1873 09 01 Linkaučiuose, Panevėžio r.
1880 10 23 Valiukiškio k., Kupiškio vlsč., Panevėžio apskr., gimė Kazys Jokantas, visuomenės ir politikos veikėjas, pedagogas, Lietuvių konferencijos, Steigiamojo, I, II ir III Seimų narys. XI (V. Petrulio), XII (L. Bistro) ir XXI (A. Merkio) ministrų kabinetuose buvo švietimo ministras. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, ištremtas į Sibirą ir 1942 08 25 sušaudytas Sverdlovske.
1905 10 24 Vilimiškių dvare, Palangos vlsč., Kretingos ap., kumečių šeimoje, gimė Feliksas Stukas. Tarnavo Lietuvos kariuomenės 7-ajame pėstininkų pulke, turėjo puskarininkio laipsnį. Organizacijose, visuomeninėje veikloje nedalyvavo. Visą laiką dirbo savo ūkelyje žemės darbus. 1941 01 14 bolševikų suimtas, po mėnesio atgabentas į Telšių kalėjimą. 1941 06 24 į 06 25 naktį žiauriai nukankintas Rainių miškelyje prie Telšių. Tą naktį buvo nukankinti 73 kaliniai ir trys, bandę pabėgti, nušauti prie Džiuginėnų.
1925 10 25 mirė Liudvika Didžiulienė-Žmona, knygnešių talkininkė, pirmoji lietuvių literatūros istorijoje moteris beletristė, viena iš lietuvių tautos žadintojų. Gimė 1856 03 03 Roblių k., Rokiškio apskr.
1825 10 26 Rubikiuose, Sedos vlsč., gimė Juozapas Juzumas. Mokslus ėjo pagal suklastotus ar pirktus bajoro Girštauto dokumentus, todėl vėliau žinomas kaip Polikarpas Girštautas. Mokėsi Kėdainiuose, Vilniaus I gimnazijoje, Petrapilio medicinos akademijoje. Buvo Varšuvos medicinos akademijos ir Varšuvos universiteto profesorius. 1863–1864 m. sukilimo metu Varšuvoje vadovavo sukilėlių sveikatos priežiūrai ir sužeistųjų globai. J. Juzumas savo brolio Vincento Juzumo vardu išleido Žemaičių vyskupijos žemėlapį. Buvo nužudytas Varšuvoje 1877 11 12.
1975 10 26 Panevėžyje mirė Leonas Kuodys, pedagogas, kalbininkas, poetas, spaudos darbuotojas. Dainos „Dejuoja balandis palangėj…“ ir kt. autorius. Gimė 1902 03 29 Užkalniuose, Ramygalos vlsč.
1925 10 29 Degučių k., Zarasų ap., gimė Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė, poetė, Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės Gedimino kuopos partizanė. Žuvo 1949 11 14 Plunksnočių miške, Rokiškio ap. Kartu žuvo jos vyras Juozas Bulovas-Iksas, Nežinomasis, g. 1922 m., Antanas Bulovas-Budrys, g. 1928 m., Petras Andriuškevičius-Dainius, g. 1912 m., Jonas Katelė-Pūkas, g. 1925 ar 1926 m., Kazys Kirstukas-Mukas, g. 1919 m.
2015 10 31 Vilniuje mirė Antanas Kudzys, akademikas, pirmasis Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius, habilituotas technikos ir technologijos mokslų daktaras, Budapešto technikos universiteto garbės daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) įrašytas į XXI amžiaus žymiausių pasaulio intelektualų eiles, Lazdijų rajono garbės pilietis, inžinierius statybininkas. 1943 m. baigė Alytaus gimnaziją.1943–1945 m. dirbo mokytoju. Nuo 1943 m. – Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, 1943–1947 m. – tautinės, karinės ir politinės organizacijos „Lietuvos laisvės armija“ narys. 1945–1950 m. studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete, jį baigė su pagyrimu. 1945–1947 m. – VDU Jono Poškaus (Rolando) vadovaujamos pogrindinės organizacijos narys. 1949–1955 m. – Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinių narys. Apie A. Kudzio mokslo pasiekimus daug pasako tai, kad jis paruošė 35 mokslų daktarus iš kurių 7 tapo profesoriais. Apie savo vėlesnį gyvenimą akademikas pasakojo: „Esu vienintelis akademikas, neturintis jokio apdovanojimo. Garbingiausius savo jubiliejus (65, 70, 75, 80, 85 metų) atšvenčiau jau gyvendamas Vilniuje. Kad nors kokį sveikinimo raštelį iš Vyriausybės… Ordinai ir medaliai dalijami prisitaikėliams, patogiems. Kadangi nuo pat jaunystės kovoju su padlaižiais, esu persona non grata. Mane, pirmąjį pokarinės Lietuvos statybos profesorių, 1992 m. išmetė iš darbo, nes… peržengęs 65 metų ribą. Gimė 1925 05 19 Agariniuose, Šventežerio par., Lazdijų r.
Parinko Gediminas Adomaitis
Nuotraukos iš Atminimas.azuolynobiblioteka.lt ir Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus fondo
„XXI amžius“, 2025 m. rugsėjo 19 d., nr. 35–36 (2648–2649)