Spalvingas kaip audinių raštai moters gyvenimas

Laikas ir žmonės

Birutė Nenėnienė

Apdovanojimai suvalkietėms

Dar gegužę, minint spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, VDU Žemės ūkio akademijos iškilmių salėje pagerbtos penkios Sūduvos etninės kultūros puoselėtojos. Joms įteikti padėkos raštai ir tautodailininko alvitiečio Raimundo Blažaičio išdrožtos angelo skulptūrėlės.

Pagarba ir viešinimas – tai kaip padėka už jų neįkainojamą indėlį saugant senąsias tradicijas, turtinant bendrą istoriją, savo patirtį perduodant naujoms kartoms.

Iš Kalvarijos savivaldybės pagerbtos dvi etninės kultūros puoselėtojos Angelė Babkauskienė ir Rasa Januškienė, iš Šakių – Virginija Snudaitienė, iš Marijampolės – Dalia Vens­kienė… Tai moterys, aktyvios renginių organizatorės, įvairių pro­jektų sumanytojos ir įgyvendintojos, meno kolektyvų vadovės, jau anksčiau įvertintos padėkos raštais, nominacijomis, tam tikrais vardais… Tik gerokai kitoks vyriausios kūrėjos – audėjos iš Vilkaviškio – Valės Šačkutės-Babinskienės gyvenimo „įdirbis“… Valė Babinskienė – rinktinių ir kaišytinių raštų audėja.

Mamytėlės pamokymai

Valė Babinskienė, žmogus, atėjęs iš ano šimtmečio, gimusi ir augusi Paprūsės kaime Vilkupiuose, netoli Kybartų. Jai tesulaukus pusantrų metelių mirė tėvelis. Mama, Marija Šačkienė, giliai tikintis prieškario kartos žmogus. Jauna, 37-erių metų, aštuonių vos ne pametinių vaikų mama patėvio į namus neparvedė, sakydama, kad vyro jai nereikia, o vaikams tėvu jis nebus… „Mano mamytėlė“, – sako garbaus amžiaus dukra ir rodo savo mamos nuotrauką: veidas švyti vidine šviesa. Ir pasakoja, kad mamytėlė, jai prie audimo „patarnaudavo“, o atsikeldami į Vilkaviškį gyventi par­si­ve­žė ir mamytėlę, jos kartu gyveno nuo gimimo iki palaidojimo, užgeso eidama 93-iuosius…

Valė Babinskienė kartoja, kad mamytėlei be galo dėkinga už liudytą gyvenimo gėrį ir kantrybę, darbštumą. Nors gyventi buvo sunku, nesibaigiantys ūkio darbai, gyvuliai, buitis be jokių patogumų. 

Valei potraukis austi buvo tarsi įgimtas. Šis užsiėmimas jai buvo mielas jau tada, kai pakojas minti pasiekė dar beveik stačiomis, bet labai norėdavo padėti mamai. Už milo audinyje įveltas klaidas mama ją mažą nesubarė, bet pradėjo rimčiau mokyti. Vėliau Valė ieškojo ir surasdavo, kas ją pamokytų tobulesnių dalykų.

Paskata sudėtingiau austi V. Babinskienei atsirado, kai ištekėjo. Ne kaip pramoga, bet dėl rūpesčio kaip pragyventi. Juk už darbadienius kolūkyje mokėjo mažai… Mamytė suverpdavo linus, reikėjo tik medvilnės susirasti. Anot Valės, išsiausti atrodė pigiau nei kartūno nusipirkti. Ir „tas audimas virto priklausomybės liga, narkotiku…“ 

Prieš ištekėdama mergina jau turėjo išsiaudusi kraitį: lovatieses, staltieses, patalynę, rankšluosčius. 

Įvertinta „Aukso vainiku“

Prieš dvidešimt metų susikūrusiam Marijampolės folkloro kolektyvui „Žibinyčia“ reikėjo prijuosčių. Tuomet moteris kaip tik mokėsi austi kaišytinius raštus, pasikonsultavo su sertifikuota tradicinių amatų meistre, tautinių kostiumų kūrėja Asta Vandyte ir muziejininku, kultūros paveldo tyrinėtoju ir regioninės tapatybės puoselėtoju Zigmu Kalesinsku. Tad ansambliečiai ir dabar puošiasi vilkaviškietės audiniais, nenutrūksta tarp kolektyvo ir moters tada užsimezgusi draugystė. 

Valė Babinskienė už savo austas tautinių rūbų prijuostes paskelbta geriausia metų meistre dailės kategorijoje ir 2006 metais apdovanota „Aukso vainiku“. 

Kaišytinių prijuosčių audimo paslaptis ji perdavė Vilkaviškio kultūros centro „Mažosios audimo artelės“ audėjoms.

Pasveikinimas – į namus

Į Kaune suorganizuotas iškilmes gegužės 7-ąją  moteris nevažiavo dėl savaime suprantamos atsargumo prie­žasties: metai stuburą į lankelį riečia, o ir galvelė dažniau susvaiguliuoja. Tačiau Valės Babinskienės namai atviri visiems, ji savo džiaugsmu nori pasidalinti su kiekvienu apsilankiusiu. Netrukus su įspūdžiais iš pagerbimo šventės ir audimo meistrei skirta Etninės kultūros tarybos ir Etninės kultūros globos tarybos Suvalkijos (Sūduvos) regiono pirmininkų Dalios Urbanavičienės ir Andriaus Milinkevičiaus pasirašyta padėka bei gėlėmis aplankė muziejininkė ir etnokultūros tarybos narė Aušra Mickevičienė, Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Joris Juškauskas bei Valės Babinskienės audimo mokinės Margarita Kutkienė, Meilė Kantautienė ir Eglė Grigaitienė iš „Audimo artelės“ (žiūr. viršutinę nuotrauką iš rajono savivaldybės tinklalapio). Sutapo ir kita proga: Valytės, kaip ją vadina artimų sielų žmonės, gimtadienis – 89-asis!

„Man audimas jau praeitis, o joms, mokinėms, reikia spręsti, mokytis, tai vis prašo patarimo,“ – kalba mūsų aplankyta audėja ir prisimena daugybę moterų, kam audimo pa­grindus padėjo įsisavinti ir kaip joms dabar sekasi. Tik dirstelėjusi į muziejininkės Aušros Mickevičienės jos įvertinimui  atsineštus į fondus gau­tus audinius, tvirtina, kurie šešianyčiai ar dešimtnyčiai ir priduria, kad pati daugiausia audusi per šešiolika nyčių. Šia pašaliečių ausiai „paukščių  kalba“ abi jos su muziejininke po audėjų pasaulį nardo kaip žuvys vandenyje. Mat, Valė Babins­kienė Aušrą irgi išmokė rankšluostį austi, audimo edukacijas pravesti.

„O, Dieve, kaip pasikeičiau!“

Moteris negali patikėti, kad jau praėjo 50 metų, kaip gana sunkiai statėsi erdvų namą Vilkaviškyje, kuriame įsikūrė septyni šeimos nariai. Reikėjo pragyvenimui užsidirbti, tad įsidarbino namudininkų artelėje, daug metų audė rankšluosčius su tekstais ypatingoms progoms. Audiniai buvo vertinami  dėl savo išskirtinumo ir tikslumo. Kai Valei Babins­

kienėi parodžiau nuotrauką, kurioje  vienos viešnagės metu prieš dvidešimt metų nufotografavau ją prie rankš­luosčių ir jos austų bei namus puošiančių pagalvėlių, besijuokdama tarė: „O, Dieve, kaip pasikeičiau!“ Ir pridūrė, kad daug tų nuaustų pagalvėlių užvalkaliukų padovanojo toms, kam patiko, o tą rankšluostį paėmė rengiamai parodai…

Kiekvienas neša savo kryžių

Santuokoje su vyru Juozu moteris pragyveno 64-erius metus. Pa­gim­dė tris sūnus, kurių pirmąjį, Albinėlį, angelai pasiėmė metukų tesulaukusį. O trečią, Algelį, Dievulis staigiai iškvietė Amžinybėn vieneriems metame telikus iki 50-ojo gimtadienio. „Kiekvienas žmogus turi savo kryžių, ir jeigu jis tau skirtas, turi jį kantriai nešti, – taip moteris atsakė dėl pažadintų skaudžių išgyvenimų. – Visas mano gyvenimas buvo kalnai-pakalnės… Jau rodos atsitiesi, tai vėl, braukšt, gauni per uodegą, ir viskas…“

Keleri metai čia Valė Babinskienė „karaliauja“ viena. Paklausta, ar nenuobodžiauja, sako: „Oi ne, ne! Aš turiu mergaitę Murką, kuri mane kiekvieną rytą prikelia, letenėlę po antklode pakiša, krepšt, krepšt prašo: leisk mane į lauką…“

Myli V. Babinskienė gyvūnėlius, ir šunys jos neaploja… O sklypas sužydęs pavasario gėlėmis, daržovės susėtos, bulvės pasodintos, braškių krūmai didžiausi, žiedai vešliausi, ir šiltnamyje pomidorų kerai įsitvirtinę… Jai viso to, kas užauga, per daug, bet nori užauginti, kad su kitais turėtų kuo pasidalinti. 

Garbaus amžiaus vilkaviškietė kviečia visą jos „ūkį“ akimis paglostyti kaip ir audinių raštus. Mat, augmeniją, gėles ir pati vis pakalbina, palabina, ir tikina, kad tokie pameilikavimai padeda augalams sodriai vešėti. Nesukoncentruoja dėmesio ar kalbų apie ligas ar skaudėjimus, juk senatvėje jų visiems atsiranda. Anot jos, ne tik daktarai ir vaistai gydo, bet ir pačiam žmogui reikia norėti pasveikti. Viskas juk praeina. Moteris džiaugiasi rūpestingu sūnumi Linu ir jo šeima, tikromis sielos draugėmis kaimynėmis, o ką jau kalbėti  apie „Mažosios audimo artelės“ moteris! Ir visas jos šnekėjimas tarsi ataustas vaizdingais veiksmažodžiais, palyginimais.

Šventam Petrui neįsisiūlė…

„Kai man buvo 88-eri, tai gausiai susirinko svečių ir sakė, kad šis skaičius begalybė, bet suprantama, kad tai nieko nereiškia, – gyvenimu dalijosi Valė Babinskienė. – Kada aš prieš du metus kovojau su gyvybe ir galvojau, kad šventas Petras priims, tai nepavyko įsisiūlyt. Kai vežė į Kauną su aukštu kraujospūdžiu, tai nieko nenorėjau tik prašiau: „Dieve, saugok mane nuo insulto, o mirtis tai normalu“… Daugiau nieko neprašiau… Gydžiusi gydytoja stebėjosi, kad atlaikiau, o aš jai sakiau, kad turiu angelą sargą, – tai mano sūnelis Algelis. Taip jis mane mylėjo!“ 

Patirtys kauptos nuo vaikystės

Valė Babinskienė austi baigė 2020 metais. Tada ji savo stakles atidavė „Mažosios audimo artelės“ jau­niau­siai mokinei Eglei Grigaitienei, o patarimus pasiryžusi dalinti, kiek dar „veiks razumėlis“. Moteris patikina, kad visi audiniai jai buvo mieli, jeigu kurią dieną neįsėsdavo į stakles, tai būdavo liūdna, kažko lyg trūkdavo.

Valė Babinskienė šiek tiek panyra į susimąstymą: gyvenimo kelionėje metai pasikeičia kaip stočių tablo transporto išvykimo laikas; jos tablo – paskutiniai metai su aštuonetuku priekyje. 

Valės Babinskienės gyvenimas nuo vaikystės pašvęstas audimui, o nuo 25-erių metų pradėjo rimtai austi, tad kuo ji skiriasi nuo kitų audėjų. „Gal išmanymu, patirtimi. Apėjau visas prirodytas audėjas ir iš visų sėmiausi žinių… Mamytėlė buvo paprastų audinių – milų, paklodžių, maišų audėja. Aš, dar varliukė, prišokusi į stakles, nepasiekdama išminti pakojų, jai prinarpliodavau, bet prašydavau nebarti, tik pasakyti, kas negerai ir pamokyti… Ir tada aš tapau audėja, gal trylikos metų“.

Liūdesys – nėra draugas

Valė Babinskienė prisimena išgyvenimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo metais, kai gyvenant pasienio kaime teko greta matyti ir žmonių, ir gyvulių lavonus. Tad dabar žinios iš karą patiriančios Ukrainos sukelia širdies skausmą dėl nekaltų žmonių žudymo: „Šiuo požiūriu barbarai, baisūs barbarai ta rusų tauta… Juk ir mūsų šeimai grėsė išvežimas į Sibirą, nors buvome mažažemiai…“ 

Užklausta, kaip sugeba palaikyti gerą nuotaiką, Valė Babinskienė atsako klausimais: „O argi man bus geriau, jei liūdėsiu? Argi kitiems nuo to bus geriau?“

Per ilgą gyvenimą Valė Babins­kienė sulaukė daug apdovanojimų, įvertinimų, pagyrimų. Nesikuklina moteris ir sako, kad jaučia vidinį džiaugsmą, kažkokį pakilimą dėl padarytos naudos, padaryto gerumo žmonėms, palikto savo pėdsako. Ir nesvarbu, kad kai kurie žmonės tai pamiršta ar nevertina. 

Su ją atlankančiais, jos nepamirštančiais žmonėmis Valei Babins­kienei temų pokalbiams netrūksta, o savo mokines – audėjas – ji vadina seserimis, dukromis, su jomis ir juokauja, ir ašarą nubraukia. Jei kartais būna ilgu be žmonių ir širdis verkia, moteris „pasikalba“ su Mamytėle, su Angelu sargu Algeliu, su „Žibinyčios“ kolektyvo vadovu Žydrūnu, – jų nuotraukos stovi sekcijos matomiausioje vietoje. 

Vilkaviškis
Autorės nuotraukos 

„Sidabrinė gija“, 2025 m. rugpjūčio 22 d., nr. 4 (126)