Statyti taikos ir brolybės tiltus

Popiežiaus Leono XIV pastabos Turkijos visuomenės veikėjams ir diplomatams

Mindaugas BUIKA

Vizitas į musulmonų respubliką

Nors neseniai vykęs popiežiaus Leono XIV vizitas į Turkiją (vėliau dar aplankytas Libanas) turėjo ryškų religinį pobūdį, tačiau negalima atmesti ir svarbaus socialinio bei politinio aspekto.

Tai labiausiai atspindėjo pirmąją vizito dieną, lapkričio 27-ąją, šalies sostinėje Ankaroje įvykę renginiai, kaip ir Šventojo Tėvo pasakyta kalba šalies vyriausybės ir parla­men­to nariams, verslo ir kultūros pa­sau­lio atstovams bei reziduojantiems užsienio diplomatams. Tie­siai iš Ankaros oro uosto, kur buvo sutiktas su valstybiniam vizitui būdinga pagarba, Popiežius nuvyko į moderniosios Turkijos kūrėjo maršalo Mustafos Kemalio (1881-1938) vadinamo Atatiurku (Turkų tėvu) mauzoliejų. Po Pirmojo pasaulinio karo galutinai subyrėjus Osmanų imperijai, šis karininkas vadovavo Jaunųjų turkų sąjūdžiui, kuris po 1918-1923 metų nacionalinio išsivadavimo revoliucijos, įkūrė šiuolaikinę pasaulietinę Turkijos Respubliką ir tapo pirmuoju jos prezidentu. Beje, pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona laiškais ir telegramomis gana aktyviai bendravo su Atatiurku.

Pažymėtina, kad nors Turkijos Konstitucija pripažįsta islamą, kaip šalies gyventojų daugumos tikybą (99 % turkų yra musulmonai sunitai), tačiau valstybinės religijos statuso nėra ir formaliai užtikrinta visų tikybų laisvė. Vizitas į mauzoliejų yra visų oficialių vizitų į Turkiją protokolo dalis: Šventojo Tėvo vardu prie Atatiurko kapo padėtas gėlių vainikas, po to Leonas XIV pasirašė atminties Aukso knygoje.

Iš mauzoliejaus Popiežius atvyko į Turkijos prezidento rūmus, kur įvyko oficialus iškilmingas sutikimas su garbės sargyba, vėliavų pakėlimu, himnų atlikimu ir 21 patrankų salvės šūviu. Po to Šventasis Tėvas privačiai susitiko su Turkijos Respublikos prezidentu Rečepu Tajipu Erdoganu (Recep Tayyip Erdogan), autoritariniu lyderiu, valstybei vadovaujančiu nuo 2002 metų. Jo vyriausybė atliko daug konservatyvių reformų, stiprindama islamo vaidmenį, vėl atidarydama šventoves, kurios po „revoliucijos“ buvo paverstos muziejais, grąžindamas sekuliaristinio režimo konfiskuotą religinę nuosavybę. Tačiau krikščionių mažumai šios permainos davė mažai naudos, laisvai veikianti Katalikų Bažnyčia vis dėlto iki šiol neturi teisinio statuso, didžiausiame šalies mieste Stambule (buvęs Konstantinopolis) reziduojančiam Stačiatikių Bažnyčios patriarchui neleidžiama atidaryti trokštamos kunigų seminarijos. Iki šiol nėra teisingo oficialaus milijono armėnų žūties per Pirmąjį pasaulinį karą Osmanų imperijoje pripažinimo ir apgailėjimo. 2014 metais Turkiją aplankęs popiežius Pranciškus, po kelių mėnesių Romoje pareiškė, kad minėtos armėnų žudynės buvo „pirmasis XX amžiaus genocidas“. Protestuodama prieš tokį vertinimą, Turkijos vyriausybė buvo iš Vatikano atšaukusi savo ambasadorių. Popiežius Leonas XIV, kaip ir kiti vizitą į Turkiją atlikę jo pirmtakai, lapkričio 30 dieną, sekmadienį, aplankė šalies didžiausios krikščionių bendruomenės, Armėnų Apaštalinės Bažnyčios katedrą Stambule. Tačiau savo komentaruose apie armėnų patirtas istorines „tragedijas“ buvo atsargesnis ir diplomatinio incidento pavyko išvengti.

Toks išmintingumas visai suprantamas žinant Turkijos augimą ir stiprėjimą jai tampant regiono įtakingiausia valstybe. Beje, tą patvirtina ir tautos likimą apsprendžianti demografinė padėtis: per pastaruosius penkis dešimtmečius šalies gyventojų skaičius padvigubėjo ir jeigu 2014 metais, rengiantis popiežiaus Pranciškaus vizitui, Vatikane paskelbtoje statistikoje nurodytas 74 milijonų Turkijos gyventojų skaičius, tai prieš dabartinę Šventojo Tėvo kelionę jau pranešta apie 86 milijonus. Taigi, gyventojų skaičiumi Turkija jau aplenkė didžiausią Europos valstybę Vokietiją (83 milijonai) ir jeigu būtų priimta į Europos Sąjungą, ko teisėtai pageidauja, taptų reikšmingiausia mūsų žemyno valstybė. Norisi priminti girdėtą vieno Lietuvos ganytojo, neseniai aplankiusio Turkiją, ironišką pastebėjimą: ten miestų gatvėse nepamatysi vedžiojamų šunų, kaip pas mus, bet už tai šeimose gausu krykštaujančių vaikų. NATO gynybiniam blokui priklausanti Turkija turi antrą pagal dydį armiją po Jungtinių Valstijų šioje sistemoje ir savo didėjantį karinį bei politinį svorį gali išnaudoti spręsdama aštrias kaimynystėje (Artimuosiuose Rytuose ir Rytų Europoje) vykstančių konfliktų problemas.

Kultūrų ir religijų susitikimas

Šios aplinkybės, ypač stiprėjantis Turkijos Respublikos vaidmuo tarptautinėje politikoje, darė įtaką popiežiaus Leono XIV visaapimančiam pranešimui, sakytam Turkijos visuomenės elitui ir diplomatams, pasakytą šalia Prezidento rūmų esančios įspūdingos Nacionalinės bibliotekos didžiojoje salėje. Atidžiai išklausytame pranešime jis pirmiausia pasidžiaugė, kad savojo pontifikato apaštalines keliones pradeda būtent Turkijoje, „šalyje, kurios svetinga žemė tampriai susijusi su krikščionybės ištakomis“. Iš tikrųjų, dabartinės Turkijos teritorijoje (Mažojoje Azijoje, Bizantijoje), po dar apaštalo Šv. Pauliaus sėkmingos evangelizacinės veiklos rytinėje senovės Romos imperijos dalyje, kūrėsi pirmosios krikščionių bendruomenės. Šioje žemėje, Nikėjoje (dabar Iznikas), įvyko pirmasis Visuotinis Bažnyčios Susirinkimas ir vėliau buvę aštuoni tokio lygio ekumeniniai renginiai. Žinoma, tai jau sena istorija: krikščioniškosios Bizantijos galutinis žlugimas 1433 metais, užleido vietą musulmoniškajai Osmanų imperijai, kuri iki XX amžiaus pradžios užkariavimais ir islamo primetimu kėlė grėsmę netgi Europai. Tačiau vertinant praeitį, pasak Šventojo Tėvo, dabartinėje tarpreliginio dialogo epochoje, visų trijų monoteistinių religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo – išpažinėjai, iš esmės pripažindami, jog yra to paties patriarcho Abraomo dvasiniai vaikai ir gerbdami bei palaikydami savo skirtumus, kviečiami į visos žmonijos išlikimui gyvybiškai svarbią brolybę.

Į tokią bendrystę skatina Turkijos gamtos, Dievo dovanotos kūrinijos, natūralus grožis ir gyventojų dvasinė įvairovė, kurioje susitinka skirtingų kartų bei tradicijų idėjos, formuojančios didžiąją civilizaciją, kuri savuoju vystymuisi bei išmintimi irgi skatina vienybę įvairovėje. Taigi, viena vertus, yra tiesa, kad žmonijos istorija kupina šimtmečius trukusių konfliktų, o ir šiandienos pasaulį destabilizuoja autoritarinių lyderių įvairios ambicijos bei prieštaringi pasirinkimai, kurie žlugdo teisingumą ir taiką, aiškino Popiežius. Tačiau tuo pat metu, kai susiduriame su šiais iššūkiais, pradedame suvokti, kad tokios sudėtingos istorinės praeities bei šiandienos ypatybių turėjimas tau­toms yra dovana, skatinanti didesnę atsakomybę toliau veikti, nekartojant darytų skausmingų klaidų. Šventasis Tėvas paminėjo apaštalinės kelionės į Turkiją logotipe panaudotą tilto per Bosforo (Dardanelų) sąsiaurį, jungiančio dvi Stambulo miesto dalis ir iš esmės simbolizuojančio Azijos ir Europos sąsajas, atvaizdą. Tačiau šis tiltas jungia ne tik Aziją ir Europą, Rytus ir Vakarus, bet pirmiausia pačią Turkiją, patvirtinant vieningos šalies įvairovę bei jungiantį ypatingą vaidmenį regione ir pasaulyje. Vietoje nuskurdinančio vienodumo, nacionalinė visuomenė ir tarptautinė bendruomenė yra gyvybingos savąja įvairove ir būtent tiltai tarp skirtingumų formuoja darnų civilizuotumą bei šalies vieningą pilietiškumą. Popiežiaus Leono XIV įsitikinimu, tai svarbu suprasti ypač dabar, kada visų lygių žmonių bendruomenės vis labiau poliarizuojasi dėl iškylančių rėksmingų ir draskomų kraštutinių ideologinių nuostatų. Betgi dabar reikalingas susiklausymas ir susitaikymas, telkiant bendras pastangas spręsti vietines ir globalias problemas.

Šventasis Tėvas patikino, kad krikščionys nori veikliai prisidėti prie tokios vienybės įvairovės plėtojimo Turkijoje ir jie jaučia esantys šalies gyventojų tapatumo dalimi. Jis paminėjo, jog tą pabrėžė popiežius Šv. Jonas XXIII (1881-1963), kuris dėl draugystės su ta šalimi netgi buvo vadinamas „turkų popiežiumi“. Prisiminta, kad arkivyskupas Andželas Ronkalis (Angelo Roncalli), vėlesnis popiežius Jonas XXIII, nuo 1935 iki 1945 metų buvo Stambulo lotynų katalikų vikariato administratorius ir apaštalinis delegatas Turkijoje ir Graikijoje. Jis nepailstamai darbavosi, kad vietos katalikai tinkamai integruotųsi į Atatiurko sukurtą naująją Respubliką, pabrėždamas, jog Evangelijos šviesoje būtų „klaidinga logika“, jeigu krikščionys savose konfesijose (katalikai, stačiatikiai, armėnai, chaldėjai, sirai) arba skirtingų religijų išpažinėjai (žydai, musulmonai, krikščionys) apsiribotų kontaktais tik savoje aplinkoje ir tradicijose, neieškotų bičiulystės su kitais dėl bendrojo gėrio ir savo šalies pažangos. Popiežius Leonas XIV sakė, jog nuo to laiko Bažnyčioje ir visuomenėje daug padaryta siekiant vienybės saugant įvairovę, tačiau Šv. Jono XXIII mintys aktualios iki šiol ir įkvepia labiau evangelinį mąstymo būdą bei veikimą, kurį popiežius Pranciškus yra pavadinęs kultūrų ir religijų susitikimu, žengiant didesnės darnos kryptimi. Jis visada kvietė įveikti vadinamąją „abejingumo globalizaciją“, ragindamas pajusti kitų skausmą, išgirsti kenčiančių žmonių ir niokojamos žemės šauksmą. Taip pat drąsino užuojautos veiksmus, kurie atspindi gailestingojo Dievo, kuris „lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės“ (Ps 103, 3) bruožus. Didžiojo tilto per Bosforo sąsiaurį apmąstymas irgi padeda suvokti save apreiškusį Dievą, kuris tokiu būdu nutiesė tiltą tarp dangaus ir žemės, kad perkeistų mūsų širdis, kurių meilė turėtų ir regimą socialinį dėmenį, taip panašėtų į visuotinę meilę skleidžiančią Viešpaties širdį. 

Atnaujinantis šeimų vaidmuo

Šis supratimas ypač aktualus visuomenėje, kurioje teisingumui ir gailestingumui meta šešėlį susiformavęs mentalitetas, kad „stiprusis visada teisus“ („might is right“). O juk teisingoje visuomenėje teikiama užuojauta ir solidarumas turi būti autentiški tikrosios pažangos kriterijais. „Dėl šios priežasties tokioje visuomenėje, kaip Turkijos, kurioje religija vaidina regimą vaidmenį, yra svarbu gerbti orumą ir laisvę visų Dievo vaikų, vyrų ir moterų, savų tautiečių ir užsieniečių, turtingųjų ir vargšų, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Mes visi esame Dievo vaikai ir tai turi daryti įtaką tarpusavyje susietoms asmeninėms, socialinėms bei politinėms tarpusavyje susijusioms pasekmėms“. Tie, kurie savo širdyje yra klusnūs Dievo valiai, visada skatina bendrojo gėrio ir pagarbos kitiems siekimą. Šiais individualizmo laikais tai nelengva, bet atsakinga užduotis, nes reikia atitinkamai perkeisti ir atnaujinti visą politinį gyvenimą nuo vietinių reikalų tvarkymo iki tarptautinių santykių reguliavimo, stengiantis, kad spartus technologijų vystymasis ne didintų paplitusią neteisybę, bet padėtų ją įveikti. Tam reikalingas tikras žmogiškas santykis, nepaliekant visko dirbtiniam intelektui, kuris yra bejausmis ir tik mechaniškai atkartoja mūsų galimus pasirinkimus: jis spartina procesus, bet reikalingas ne mašinos darbas, o žmogui būdingas kūrybiškumas, vadovaujantis etikos principais. Popiežius Leonas XIV pabrėžė, jog iškylančių prieštaravimų akivaizdoje reikia telkti pastangas ne nukrypti, bet ištiesinti vystymosi trajektoriją ir atitaisyti dėl nerūpestingumo padarytą žalą visos žmonijos šeimos vienybei.

Kalboje nurodyta, jog šeimos sampratą reikia suprasti ne tik kaip metaforą, apibūdinančią mūsų visų bendrą likimą ir kiekvieno egzistenciją jungiantį tiltą, bet ir kaip konkretų socialinio gyvenimo branduolį, kuris padeda suprasti, kad be „kito“, negali būti „aš“. Šiandienos Turkijoje vykstantis minėtas spartus demografinis augimas rodo, kad vaikus auginanti šeima išlaikė savo vietą tautos kultūroje ir pakanka valstybinių iniciatyvų, kuriomis stengiamasi pabrėžti rūpinimosi pirmine visuomenės „ląstele“ centriškumą. Taip ir turėtų būti, kadangi šeimoje ugdomas fundamen­talus jautrumas bendrajam gėriui ir darnus sambūvis tarp daugelio skirtingumus bei savuosius interesus turinčių individų, su jų gebėjimais ir troškimais, aiškino Šventasis Tėvas. Žinoma, iškyla tam tikra rizika, kad šeima gali pernelyg užsisklęsti savyje ir plėtoti nepakantumą kitiems arba trukdyti savo narių laisvai saviraiškai įvairiais nepagrįstais draudimais ir to reikia vengti. Vis dėlto tenka pripažinti, kad norint tapti asmenybe nėra jokio pakaitalo kaip tik tradicinė šeima, o individualistinė kultūra, rodanti nepagarbą santuokai bei gyvybės nevaržomam pradėjimui, neatneša didesnės laimės žmonėms ir prasmingumo bei pilnatvės asmeniniame ir socialiniame gyvenime. Tai svarbu suprasti, kai vartotojiška ekonomika su jai būdinga apgaule tik dar labiau skatina vienišumą, kuris tampa savotišku verslu. Į tai, pasak popiežiaus Leono XIV, visuomenė turi atsiliepti pritardama šeimos kultūrai, kuri plėtoja artimo meilę ir asmeninius santykius, nes tik būdami kartu mes tampame autentiškais savimi, stiprindami bei gilindami savo vidinį dvasinį gyvenimą. Tie, kurie niekina šiuos fundamentalius ryšius, tampa mažiau tolerantiški ir negeba tinkamai sąveikauti su sudėtingu mūsų pasauliu. Tuo tarpu šeimos gyvenimas, nors galbūt žmogiškai ribotas ir trapus, padeda vertingiau prisidėti prie profesinio, kultūrinio ir politinio dalyvavimo vystant šalies pažangą. Todėl Bažnyčia visada skatina visas valstybines iniciatyvas šeimai stiprinti ir pritaria jos įtakai kiekvienoje socialinėje aplinkoje plisti.

Užsienio politikos aktualijos 

Baigiamose pastabose linkėdamas, kad Turkijos Respublika liktų stabilumo ir draugiškų santykių tarp tautų šaltinis ir prasmingai pri­sidėtų prie teisingos ir ilgalaikės taikos kūrimo, Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tą akcentavo ir anksčiau šią šalį aplankę jo pirmtakai: Šv. Paulius VI 1967 metais, Šv. Jonas Paulius II 1979 metais, Benediktas XVI 2006 metais ir Pranciškus 2014 metais. Tokie reguliarūs Katalikų Bažnyčios vadovų vizitai patvirtina, kad Šventasis Sostas ne tik siekia palaikyti gerus santykius su Turkija, bet ir trokšta, kad geresnis bei taikesnis pasaulis būtų kuriamas reikšmingai prisidedant šiai augančiai šaliai, kuri yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, tarp Azijos ir Europos bei kultūrų ir religijų istorinė kryžkelė. „Šiandien labiau nei bet kada reikia šalių, kurios skatintų dialogą ir jį praktikuotų su tvirtu apsisprendimu bei kantriu atkaklumu“, – sakė popiežius Leonas XIV. Jis pažymėjo, kad praėjusiame šimtmetyje po dviejų pasaulinių karų tragedijų su­kūrus tarptautines organizacijas, kurios pastaraisiais dešimtmečiais bent Europoje nelabai veikia, dabar mes vėl išgyvename labai konfliktišką pasaulinio gyvenimo etapą, kuriame vyrauja ekonominio bei karinio pranašumo siekiančios strategijos. Priminęs, kad šią situaciją popiežius Pranciškus yra pavadinęs dalimis vykstančiu trečiuoju pasauliniu karu, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad jokiu būdu negalima pasiduoti šiai tendencijai, kuri kelia pavojų visos žmonijos ateičiai. Žmogiškoji energija ir ištekliai, kurie naudojami  dėl karinio griovimo ir naikinimo, vėl turi būti nukreipti spręsti svarbias skurdo ir bado, sveikatos apsaugos ir švietimo bei kūrinijos apsaugos problemas. Popiežius Leonas XIV patikino, kad Šventasis Sostas, remdamasis ne kokia nors karine ar ekonomine galia, bet dvasiniu ir moraliniu autoritetu, yra pasirengęs bendradarbiauti su Turkija ir visomis šalimis, kurioms rūpi kiekvieno asmens ir kiekvienos tautos teisinga pažanga ir tikrasis saugumas. „Tad eikime kartu tiesos ir draugystės keliu, nuolankiai pasitikėdami Dievo pagalba“, – ragino jis Turkijos visuomenės veikėjus ir diplomatus.

Lapkričio 30 dieną, tęsdamas apaštalinę kelionę ir skrisdamas lėktuvu iš Stambulo į Libano sostinę Beirutą, tradicinėje spaudos konferencijoje atsakydamas į turkų žurnalistų klausimus, Šventasis Tėvas patvirtino, kad privačiame pokalbyje su prezidentu R. Erdoganu aptarė tarptautinės taikos palaikymo klausimus, ypatingą dėmesį skirdami Artimiesiems Rytams ir Ukrainai. Jis pastebėjo, kad tiek Vatikanas, tiek ir Turkija remia vadinamąjį „dviejų valstybių“ sprendimą, tai yra, kad Izraelis ir Palestina būtų taikiai sugyvenančiomis kaimyninėmis valstybėmis. Palestiną okupavęs Izraelis kol kas šio sprendimo nepriima ir Vatikanas gali tarpininkauti sutaikydamas izraeliečius ir palestiniečius, o prezidentas R. Erdoganas irgi tam pritaria. Popiežius Leonas XIV pokalbyje su žurnalistais taip pat pripažino Turkijos prezidento pastangas taikiai derybomis išspręsti Rusijos ir Ukrainos karinį konfliktą. Kaip tik Stambule buvo pradėtos abiejų pusių derybos pačioje karo pradžioje ir tie susitikimai šiame mieste įvairiais klausimais, pavyzdžiui, dėl apsikeitimo belaisviais vyksta iki šiol. Šventasis Tėvas išreiškė viltį, kad prezidentas R. Erdoganas, naudodamasis savo gerais ryšiais su Ukrainos, Rusijos ir Jungtinių Valstijų vadovais, galės padėti rengti derybinį dialogą. Reikėtų pastebėti, kad Turkija, nepripažįstanti Rusijos užgrobto Donbaso regiono aneksijos, ateityje galėtų esmingai prisidėti prie demilitarizuoto Krymo, turkams giminingų totorių žemės, tarptautinio administravimo pasiektos taikos sąlygomis.

„XXI amžiaus horizontai“, 2025 m. gruodžio 19 d., nr. 12 (402)