Sugrįžo į tėvų ir savo numylėtą žemę
Birutė Nenėnienė
Po ketverių metų
Karštą liepos 10-osios vidurdienį Žaliosios parapijos (Vilkaviškio vyskupija) kapinėse simbolinė Žemaičių giminės kapavietė priglaudė kunigo Kęstučio Vinco Žemaičio (1928 03 21–1965 04 03–2020 08 06) palaikus, urnoje giminaičių rūpesčiu atgabentus iš JAV. Per šimtametę Žaliosios Šv. Roko parapijos istoriją šiose kapinėse nebuvo palaidotas nė vienas dvasininkas. Pirmojo čia palaidoto kunigo kapą praeivis atras nesunkiai – prie pagrindinio tako, visai netoli koplytėlės, prie kurios ateistiniais laikais uždarius Žaliosios bažnytėlę, žmonės burdavosi maldai čia aukojamose šv. Mišiose.
Kun. Kęstutis Vincas Žemaitis į tėvynę, į numylėtą savo tėvo, žymaus visuomenės veikėjo, miškininko Vinco Žemaičio, kraštą visam laikui sugrįžo praėjus ketveriems metams po mirties.
2020 metų rugpjūčio pradžioje Lietuvos ir užsienio spaudoje, Vatikano ir kituose informacijos šaltiniuose pranešta, jog Klivlande (JAV) rugpjūčio 6-ąją, Kristaus Atsimainymo liturginės šventės dieną, mirė Vilniaus arkivyskupijos kunigas Kęstutis Vincas Žemaitis ir pažymėta, kad bus laidojamas Lietuvoje. Koronaviruso pandemija ir kitos aplinkybės šią kelionę į tėvų žemę nukėlė net ketveriems metams. Perlaidojimu rūpinosi kunigo brolio, Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Algirdo Žemaičio (1933 03 09–2011 12 09) sūnus Aleksis su savo šeima ir giminaičiais. Lietuvoje pirmaisiais pagalbininkais tapo Klausučių (kurios teritorijoje yra Žalioji) seniūnė Judita Skystimienė, subūrusi žmones tokiu atveju reikalingiems darbams atlikti. Žemaičių giminaitė Danutė Akucevičienė į laidotuves sukvietė aplink gyvenančius gimines, kurie su nostalgija prisiminė senus laikus, tuos Šv. Roko atlaidus Žaliojoje, kai į laisvą Lietuvą vis pargrįžtantis kunigas Kęstutis juos suburdavo pasidžiaugti vieni kitais ir gyvenimu, dažniausiai tėvų sodybos vietoje Andriškių kaime. Jo ir seniūnijos rūpesčiu ši vieta 1999 metais paženklinta atminimo akmeniu.
Mintimis dalijosi bendrapavardis
Žaliosios bažnyčioje prie papuoštos urnos paskutinę pagarbą ir maldą kunigui atiduoti susirinko ir nemažai parapijiečių. Šv. Mišioms ir laidojimo apeigoms vadovavo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis, prie altoriaus kartu meldėsi aštuoni Vilkaviškio vyskupijos kunigai. Laidotuvėse dalyvavo ir dabartinis Žaliosios bei Virbalio klebonas kun. Jaroslav Kalinovskij, Alksnėnų bei Didvyžių klebonas kun. Mindaugas Martinaitis. Prie kapo atsisveikinimo kalbą, prisodrintą prisiminimais apie pažintį ir bendravimą su kunigu Kęstučiu, pasakė istorikas, buvęs Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas.
Šv. Mišiose homiliją sakęs Vilkaviškio vyskupijos kunigas kan. prof., teol. dr. Kęstutis Žemaitis pastebėjo, jog daugelis laidotuvių dalyvių su kunigu Kęstučiu vienaip ar kitaip susiję ar bent apie jį girdėję. Pačiam, dar paaugliui, buvę įdomu, kai namuose suaugusieji klausydavosi „Amerikos balso“ ar „Vatikano radijo“, o ten pranešdavo, jog kalba kunigas Kęstutis Žemaitis ir kažkam iš artimųjų Lietuvoje perduoda linkėjimus. Lydėjo nuostaba, kad pasaulyje yra žmogus tokia pačia pavarde ir vardu, o dar kunigas. Vėliau, kai jis atvažiavo į Lietuvą, juodu susitiko, nusifotografavo abu bendravardžiai ir bendrapavardžiai kunigai…
Kęstutis Vincas Žemaitis gimė 1928 m. kovo 21 dieną Šalniškėje, Kazlų Rūdos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, katalikiškoje miškininko Vinco ir mokytojos Bronės Ruseckaitės – Žemaičių – šeimoje. Laimingą dar kitokios Lietuvos – žalios ir dainuojančios – gyvenimą sugriovė okupacija, karas. Kęstutis su broliu Algirdu, būsimu Lietuvos Respublikos ambasadoriumi, pasitraukė į Vakarus, ir kaip toj dainoj – išskrido broliai kaip paukščiai už Atlanto. Bet jie turėjo šeimoje gautą tvirtą moralinį pagrindą. Anot pamokslininko, Kęstutis pirmąją seminariją baigė savo tėvelių namuose, – vaikai buvo išugdyti būti dorais žmonėmis, o tai ir yra pagrindinis kunigo pašaukimo bruožas. Iš Tėvynės išvyko artėjant frontui – žmonės bijojo ne tik sprogstančių bombų, bet ir naujosios okupacijos bangos. Daugelis prisiminė, kas buvo padaryta netoliese – Budavonėje nukankinti trys kunigai, į Sibirą išvežta daugybė šeimų… Jauni žmonės, kaip ir lauko žvėreliai bei paukšteliai, bėgo nuo pavojaus. Besitraukusieji naiviai galvojo, kad karo frontui praėjus, jie sugrįš namo. Bet taip nebuvo… Pasitraukė ilgam, kai kas net visam laikui. Kęstutis mokėsi Vokietijoje, dalyvavo ateitininkų veikloje. Emigravęs į JAV, studijavo Ilinojaus universitete Čikagoje, 1953 metais Romoje įstojo į Lietuvių kolegiją, studijavo teologiją Miuncheno universitete ir Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. 1965 m. balandžio 3 d. įšventintas kunigu Laterano bazilikoje.
Kunigo pašaukimą pamokslininkas sulygino su angelo pašaukimu. Mes žinome tris arkangelus: Mykolą, Gabrielių ir Rapolą. Mykolas kovoja už Dievo tiesą, Gabrielius praneša ypatingą Evangelijos žinią. Rapolas padeda parklupusiam žmogui… Kunigas Kęstutis buvo arkangeliško pašaukimo žmogus. Jis kovojo už Dievą, skelbė Evangelijos žinią, kėlė parklupusius, ašarą nušluostė, duonos rieke dalijosi… Ilgai tarnavo už Atlanto lietuviams ir kitų tautų žmonėms. Ir turbūt nebuvo dienos, kad jis nepagalvotų apie Lietuvą, savo draugus, artimuosius, tėviškės sodybą.
1982 metais buvo vienas iš jaunimo žygio pas Šventąjį Tėvą organizatorių. Vėliau tas žygis pavadintas „Už tikėjimo laisvę.“
JAV dirbo lietuvių Šv. Jurgio parapijoje Klivlande (Ohajo valstija). Daugiausia dirbo su jaunimu, skatino jaunuolius tapti ateitininkais, skautais. Nuo 1974 metų dirbo Dženingso (Jennings) senelių namuose kapelionu, nuo 2014 metų pasitraukęs į pensiją liko juose gyventi.
Kęstutis kaip kunigas ne tik vedė žmones prie Dievo. Jis ir pats ėjo prie Viešpaties bei savo asmeniniu pavyzdžiu, darbais rodė jiems kelią.
Apie gyvą žemę ir svajonę
Kunigo Kęstučio rūpesčiu Lietuvai grąžintas turtingas jo tėvo mokslininko, etnologo, miškininko Vinco Žemaičio palikimas – knygos, politinės įžvalgos, istoriniai traktatai. Jis globojo Žaliosios pagrindinę mokyklą, su ja palaikė glaudžius ryšius. 2001 metais šiai mokyklai buvo suteiktas jo tėvo Vinco Žemaičio vardas, įkurtas muziejus. Labai gaila, kad dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus ši mokykla jau uždaryta.
Kun. K. Žemaitis rūpinosi išleisti knygą apie savo tėvą. 2002 metais ji išvydo dienos šviesą – „Nuo Šeimenos krantų. Vincas Žemaitis – miškininkas, etnologas, visuomenės veikėjas.“ (Sudarytojas žurnalistas Bernardas Šaknys, išleido UAB „Valstiečių laikraštis“). Tai jautrūs prisiminimai, dokumentuoti pasakojimai ne tik apie Andriškius ir Žaliąją, bet ir meilę Tėvynei, gamtai, miškui, žemei, bendrystę su iškiliais žmonėmis. Iliustruota archyvinėmis ir įvykių, renginių nuotraukomis, kurių dalis iš kunigo Kęstučio archyvų.
Šioje knygoje spausdinami kunigo Kęstučio laiškai ir adresatų atsakymai, kas rodo platų ir gilų kunigo domėjimąsi savo kraštu, žmonių gyvenimu, dalijimąsi svajonėmis. Per trisdešimt metų Klausučių seniūne dirbusi Gema Skystimienė po laidotuvių kunigo Kęstučio giminaičių inicijuotų pietų metu prisiminė, kaip gražiai bendraudavo su kunigu Kęstučiu jam besirūpinant atgauti tėvų žemę. O štai knygoje spausdinami 1998–1999 metais seniūnei kunigo rašyti laiškai, kuriuose leidžiasi į svajones ir dalijasi jausmais, kurie užplūdo, kai 1992 metų rugpjūčio 19-ąją po 48-erių metų nebuvimo Lietuvoje (iš jos pasitraukė 1944 m. liepos 30 d.) atėjo į „tuščią lauką“. „Tame tuščiame lauke aš stovėjau – vaikščiojau basas… Dabar – pagaliau namo sugrįžęs! Jausdamas žemę po savo kojomis, kaip jos dar nejaučiau niekados. Taip, ji buvo ta pati; gana kieta. Bet kai atsiklaupiau, pabučiavau – pajutau… kad ji dar tebėra ir gyva!..
Bijau žmonių, kurie pamatę medį, mišką, galvoja apie kietmetrius… Ieškau žmonių, kurie žino, kad svajoti nėra tuščia. Kad „mokslinis galvojimas“ dažnai teveda į pražūtį, kad be sapnų, svajonių; be nuojautos, intuicijos; be meilės – „gyvenimo nėra“. Nei prasmingos dabarties – nei viltingos ateities. Savaime aišku, kad ne visi sapnai, svajonės išsipildo. Bet be jų – „neišsipildo niekas““.
Kunigas Kęstutis dalijosi svajone, kad gavęs iš valdžios instancijų liudijimą apie atgaunamą sovietinės valdžios nusavintą tėvo žemę, jausis „teisėtu andriškėnu“ ir jo vardas – Kęstutis Žemaitis – bus bent žemės ten turinčiųjų sąrašuose…
Nuo 2024-ųjų liepos 10-osios jo vardas išlieka tėviškės kapinių žemėje visiems laikams.
Prašė nepamiršti kunigų
Nepamenu, nuo ko prasidėjo ir mano susirašinėjimas su kun. Kęstučiu Žemaičiu. Ir tęsėsi ilgokai, pasikeičiant nuomonėmis, žiniomis, aptariant istorinius faktus, įvykius. Šiuo atveju norisi pacituoti jo laišką, rašytą 2009 m. spalio 26 d.: „Esu pradėjęs ruošti visų Žaliosios kunigų sąrašą – nuo paties pirmojo, Martyno Krūvelio iki Vito Eidukaičio… Reikėtų ne vien sausų faktų – gimimo, tarnybos ir mirties metų… Norėčiau, kad žmonės žinotų visus Žaliosios kunigus, kad juos prisimintų bent vieną kartą į metus. Galbūt nė vienas iš tų kunigų niekados nepateks į apylinkės žymiųjų žmonių sąrašus, bet savo parapijiečius – visus tuos „paprastus eilinius“ savo žmones jie mylėjo daugiau už kitus.“
Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 14 (215)
