Sukasi mažųjų Lietuvos kultūros sostinių projekto ratas

Laikas ir žmonės

Projektas „Lietuvos mažoji kultūros sostinė“ vyksta jau tryliktus metus – nuo 2014-ųjų. Per šį laikotarpį šį vardą yra pelniusios apie 90 Lietuvos miestelių ir gyvenviečių. Apie Lietuvos mažųjų kultūros sostinių projektą kalbėjomės su Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos (kuri ir buvo viena jo sumanytojų) pirmininke Virginija Šetkiene.

Kurį laiką buvo renkamos visų 10 Lietuvos apskričių mažosios kultūros sostinės, pastaruoju metu – jau tik regionų. Turbūt  ne tik man būtų įdomu sužinoti, kodėl, kas tai lėmė? 

Buvo pastebėta, kad susidomėjimas iniciatyva mažėja. Vienu metu konkursui sulaukėme vos 8 paraiškų, o tai rodė, jog toks modelis nebeveikia taip, kaip buvo tikėtasi – konkurencija silpnėjo, mažėjo ir pačios atrankos motyvacinė vertė. Atsižvelgiant į tai, buvo nutarta keisti konkurso taisykles ir pereiti prie regioninio modelio. Manau, tai buvo teisingas sprendimas.

O koks dabar yra pretendentų, norinčiųjų tapti kultūros sostinėmis, skaičius? 

Tai labai priklauso nuo metų, bet pastaraisiais metais surenkama apie 12 paraiškų. Tačiau paraiškų pasiskirstymas pagal regionus yra gana skirtingas. Aukštaitijos etnografinis regionas yra didžiausias, tad ir paraiškų iš šio regiono gauname daugiausia, kai tuo tarpu prieš porą metų paraiškų iš Mažosios Lietuvos etnografinio regiono visai nesulaukėme.

Jūs Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungai vadovaujate nuo 2018-ųjų. Kaip per tą laiką keitėsi pretendentų, teikiančių paraiškas tapti Mažosiomis kultūros sostinėmis, skaičiai? 

Galiu pasidžiaugti, kad didėja. Iš pradžių sulaukdavome tik tiek paraiškų kiek, sostinių ir buvo skelbiama. Tačiau tai buvę dėl glaudaus bendradarbiavimo regione – bendruomenės susitardavo, kuris kraštas, kaimas ar miestelis teiks paraišką konkrečiais metais ir viskas vyko ne konkurso, bet rotaciniu principu. Šiuo metu vyksta tikras konkursas ir atrankos komisijai kartais net kyla iššūkių pasirinkti verčiausią kandidatą.

Gal galite apibendrinti, kas dažniausiai paskatina bendruomenes siekti šio titulo? 

Šio titulo dažniausiai siekia bendruomenės, kurios daug dirba kultūros srityje, kur yra glaudus kultūros darbuotojų ir bendruomenės bendradarbiavimas. Dažnai būtent jubiliejiniai ar kiti minėtini tai vietovei svarbūs metai paskatina bendruomenes teikti tokią paraišką, taip padidinant savo krašto matomumą (dėmesį savo kaimui ar miesteliui). Yra ir labai kuklių bendruomenių, kurios ryžtasi siekti titulo tik paskatintos savivaldybės vadovų.

O kokie būna svarbiausi at­ran­kos kriterijai, kam suteikiamas šis titulas? 

Čia yra daug svarbių kriterijų: bendrystė ir bendradarbiavimas – kaip iniciatyva jungia visą vietos bendruomenę: gyventojus, kultūros organizacijas, švietimo, nevyriausybines ir kitas įstaigas. Svarbu, kad kultūra būtų kuriama kartu. Istorijos ir tradicijų puoselėjimas – ar skiriamas dėmesys vietos istorijai, etniniam ir kultūriniam paveldui, tradicijų tęstinumui bei jų šiuolaikiškam pristatymui. Vietos unikalumo pabrėžimas – kaip planuojama atskleisti, kuo konkreti vietovė išsiskiria Lietuvos kontekste. Kultūros prieinamumas kiekvienam – ar kultūriniai renginiai ir iniciatyvos pasieks įvairias amžiaus ir socialines grupes, ar tais metais kultūrą galės atrasti kiekvienas bendruomenės narys.

Trumpai tariant, titulas suteikiamas toms vietovėms, kurios geba kultūrą paversti gyvu, įtraukiu ir visus jungiančiu procesu, o ne vien pavienių renginių ciklu.

Ar per Lietuvą jau nusirito mažųjų kultūros sostinių 2026 metų projektų atidarymo banga? 

Sausio mėnesį mažosios Lietuvos kultūros sostinės metų projektą  atidarė tik Mažosios Lietuvos etnografinio regiono mažoji kultūros sostinė Agluonėnai (Klaipėdos r.). Iškilmingas renginys vyko Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčioje, tad viso renginio aura buvo tikrai ypatinga. Atidarymo renginys buvo sujungtas su kitu labai svarbiu renginiu „Tau ─ Didžioji Ieva ─ 129”, kurio metu įteikta 30-oji Ievos Simonaitytės premija. Dar kelių mažųjų kultūros sostinių 2026 projektų atidarymo renginiai vyks  vasario, kai kurių – tik kovo mėnesį. 

Kaip manote, kas duoda kaimų ir miestelių bendruomenėms metų mažosios kultūros sostinės titulas? 

Kaimo ir miestelių bendruomenėms Mažosios Lietuvos kultūros sostinės titulas duoda labai daug, ir tai toli gražu nėra tik vienų metų vardas. Visų pirma, tai yra viso rajono įvertinimas ir matomumas – aiškus įrodymas, kad kraštas turi stiprias tradicijas, gyvą kultūrinę atmintį ir aktyvią bendruomenę. Šis titulas patvirtina, jog čia gyvena žmonės, kurie ne tik saugo paveldą, bet ir kasdien jį puoselėja, perduoda ki­tiems, geba aktualizuoti šiandienai. Be to, Mažosios Lietuvos kultūros sostinės vardas sustiprina bendruomeniškumą – suburia vietos gyventojus bendram tikslui, skatina savanorystę, pasididžiavimą savo kraštu ir norą prisidėti. Tai dažnai tampa impulsu naujoms iniciatyvoms, kurios išlieka ir pasibaigus tituliniams metams. Ne mažiau svarbu ir tai, kad renginiai pritraukia žiūrovus iš visos Lietuvos, atveria kraštą platesniam kultūriniam dialogui, skatina turizmą. Kartu atsiranda naujų partnerysčių galimybės – su kultūros, švietimo, kūrybinėmis organizacijomis, menininkais, kitomis bendruomenėmis. Galiausiai, šis titulas leidžia mažoms vietovėms garsiai pasakyti: kultūra gyva ne tik didmiesčiuose, ji gimsta ir auga ten, kur žmonės jaučia atsakomybę už savo kraštą ir jo ateitį.

O ką akcentuoja šiuo klausimu patys mažųjų kultūros sostinių atstovai? 

Daugybę darbo valandų ir bemiegių naktų… Aš visada jiems linkiu rasti laiko stabtelėti ir pasidžiaugti savo darbo rezultatais, nors nežinau ar jiems tai pavyksta.

Ar Jums pačiai pavyksta kasmet susipažinti bent su dauguma Mažųjų kultūros sostinių? 

Kasmet stengiuosi bent kartą aplankyti visas tų metų mažąsias Lietuvos kultūros sostines. Pamatyti, pajausti, prisiliesti, bent dienai pabūti jų dalimi. Kai užsibrėži tokį tikslą, tai ir padarai.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmės.

Kalbėjosi Daiva Červokienė

„Abipus Nemuno“, 2026 m. vasario 6 d., nr. 3 (252)