Sutkų parapijos stebuklas

Tai buvo pats tikriausias šių dienų stebuklas, įvykęs Sutkų parapijoje švenčiant Šv. Roko atlaidus nedidelėje Švč. Mergelės Marijos, Belaisvių Vaduotojos, medinėje koplytėlėje. Kitaip negalėčiau pavadinti  šio renginio, kai iš atminties gyvai iškilo kai kurie įvykiai, mane iki šių dienų jaudinantys. 

Laikas tik dar labiau išryškina stebuklus, dar labiau pagyvina mūsų viltis ir tikėjimą bei patikslina, kas kartais gali būti ir neįtikėtinu reiškiniu. Kai tikinčiųjų gyvenimą laimina Šventoji Dvasia, stebuklai skleidžiasi netikėtu būdu.

Gal nebūčiau prisidėjusi prie savo įspūdžių aprašymo apie Šv. Roko atlaidus Sutkuose, jeigu ne tas stebuklas, kurio ištakos kilo prieš gerokai daugiau nei 20 metų. Šventinio šurmulio apsuptyje pynėsi įvairios emocijos – nuo didelio džiugesio iki liūdnesnių minčių. Tuomet pagalvojau, kodėl toks renginys negalėjo įvykti daug anksčiau, kai dar nebuvo išėjęs į Amžinybę buvęs Sutkų parapijos klebonas kun. Antanas Urbanavičius. Sutkų parapijos klebonu šis dvasininkas buvo nuo 1990 iki 2005 metų. 

Beveik 15 metų buvau klebono globėja, ypač rūpinausi jo sveikata, kasmet silpstant gyvasties jėgoms. Tad ne savo valia iš dalies tapau svarbių kunigo dvasinio gyvenimo įvykių liu­di­nin­ke. Tad norėčiau trumpai papasakoti, koks tai yra  stebuklas, apie kurį  koncerto pradžioje išdailintoje bažnyčioje pasakė Panemunių mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorė Lilija Liutvinienė.

Iš pagrindinės Plokščių parapijos kunigas beveik dešimt metų dulkėtu vieškeliu į Sutkus važiuodavo savo automobiliu aukoti šv. Mišių sekmadieniais. Tuokė, krikštijo ir laidojo parapijiečius.

Kaip ir dabar, šv. Mišios vykdavo  nedidelėje koplytėlėje, kuri per 200 metų atlaikė gerus ir blogus laikus. Tačiau už kapinaičių stovinti mūrinė bažnyčia, kai parapijos klebonu buvo kun. A. Urbanavičius, stūksojo apleista, tiesiog jau tebuvo likę raudonų plytų griuvėsiai. Laikas dar labiau griovė šios unikalios bažnyčios sienas. Nuo maždaug 1998 metų griuvėsiai iš dalies tapo vieta prieglobsčio ieškantiems žmonėms, o gal kartais ir  vienintele pastoge likusiems be pastogės.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui bažnyčia nebuvo baigta statyti.

Kaskart, kai klebonas kun. A. Urbanavičius atvykdavo į Sutkus, aukodamas šv. Mišias matydavo apgailėtiną reginį už kapinių tvoros. Sutkų parapija maža. Į šv. Mišias susirinkdavo nedaug parapijiečių. Dabartinis klebonas kun. Eugenijus Naujalis po šventės pokalbio metu prasitarė, kad jau retai dabar koplytėlėje vyksta dvasiniai susibūrimai. Žmonės neateina.

Apie tokią ateitį nujautė ir kun. A. Urbanavičius. Vis svarstė, ar verta toliau statyti mūrinę bažnyčią, kai iš jos sienų telikę griuvėsiai, jeigu vėliau nebus kam praverti šių maldos namų durų?

Vis dėlto jis ryžosi dideliam darbui. Parengė statybų projektą ir kreipėsi į žinomą vokiečių fondą „Renovabis“. Taip viskas ir prasidėjo. Kunigas kvietė į pagalbą  statybų  darbams Plokščių parapijiečius. Daugelis  neatsisakė, mūrijo plytas, atliko kitus statybų darbus, skirdami šventam darbui savo laisvą laiką, savanoriavo. Senos raudonos plytos žymi ribą, nuo kur kilo bažnyčios atstatymas. Stogas buvo uždengtas, ir tai išgelbėjo pastatą nuo dar vienos griūties, kadangi iki galo bažnyčios atstatyti nepavyko – pritrūko lėšų. 

O dabar apie tą stebuklą. Kun. A. Urbanavičius iki gyvenimo pabaigos vis minėdavo, kokia brangi jam yra Sutkų bažnyčia. Kai jau nebuvo Sutkų klebonu ir dėl sveikatos negalėjo pats vairuoti automobilio, paprašydavo manęs nuvežti jį į Sutkus… Labai norėdavo pasižvalgyti, ar dar stovi tas raudonas pastatas. Santūriai apsidžiaugdavo, didelių emocijų nerodydamas. Sakydavo, jog vėjas nedraskys bažnyčios sienų, nes Sutkų parapijos klebono pareigas perėmęs kitas klebonas kun. Gvidas Jonas Pušinaitis joje sudėjo langus. Tai buvo maždaug apie 2008 metus.  

Tačiau durų taip ir nepavyko įstatyti. Vietoj jų buvo užkaltos lentos ir ant jų pakabintas Viešpaties paveikslas. 

Iš automobilio kunigas neišlipdavo. Matyt, jį slėgė graudus vaizdas… Ar kada nors bažnyčia prisikels naujam gyvenimui? Tokią mintį buvo galima nujausti iš akių žvilgsnio, nevalingo rankų mosto, jog lyg buvo dirbta perniek…

Kartą vieno paskutiniojo apsilan­kymo metu kun. A. Urbanavičius garsiai prasitarė: „Jeigu bažnyčioje nevyks šv. Mišios, tai gal šiame sakraliniame pastate galėtų vykti kultūriniai renginiai, sakralinės ir rimtos muzikos festivaliai?! Gal…“ – ir tai pasakęs nutilo.

Daugiau apie tai nekalbėjo, bet jaučiau, jog kunigui buvo daug ramiau, jam suruseno kažkokia viltis…

Tas stebuklas įvyko… Mūrinė bažnyčia nebuvo regėjusi tiek daug vos joje talpinančių šventės dalyvių. Pirmasis sakralinis koncertas nuskambėjo…

Apie kitą stebuklą išgirdome iš dabartinio klebono kun. E. Naujalio. Jis sakė, kad ruošdamiesi šiai šventei, aktyvūs parapijiečiai sugebėjo išbetonuoti statomos bažnyčios grindis likus iki atlaidų sekmadienio tik kelioms die­noms...

Nijolė STORYK

Kaunas
Vido Venslovaičio nuotraukos

„XXI amžius“, 2024 m. rugsėjo 13 d., nr. 33–34 (2598–2599)