Svarbiausias apsisprendimas – ginti savo šalį

Birutė Nenėnienė 

Unikali paroda

KUDIRKOS NAUMIESTIS. Lietuvos pa­kraštyje, pačiame Rusijos pasienyje prigludusiame turtingą istoriją turinčiame mieste, įsikūręs Vinco Kudirkos muziejus ekspozicijoje supažindina su Lietuvos himno autoriumi Vincu Kudirka, jo gyvenimo mozaika ir „Varpo“ epochos istorija, miestu, kuriame jis praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus.

Lietuvos Nacionalinio muziejaus padalinyje vyksta įvairių renginių, edukacinių programų, eksponuojamos įdomios parodos.

„Šiandien nuostabu pristatyti parodą „Apsisprendimo šifras: 1949 02 19“, atkeliavusią į Kudirkos Naumiestį. Man tai didžiulis įspūdis ir patirtis, kaip atrodo tikra šiuolaikinė muziejinė paroda“, – dar rugpjūčio pabaigoje džiaugėsi muziejaus vadovė Vida Endriukaitytė. Dabar, jau praėjus pusmečiui po retos, originalios parodos pristatymo, vadovė tvirtina, jog kiekviena tema atveda į muziejų savo lankytojus, žinoma, antplūdžio į šią, kaip ir į kitas parodas, nesulaukta. Paroda lig šiolei daugiausia domėjosi artimiausių mokyklų mokytojai su įvairių klasių mokiniais, istorijai neabejingi žmonės. Tikėtina, kad apie ją sužinos daugiau žmonių, nes paroda V. Kudirkos muziejuje veiks dar visą pusmetį, iki rugsėjo pradžios. Tuo pačiu Kudirkos Naumiestis yra paskutinė vieta, kur galima ją pamatyti, po to bus išmontuota ir daugiau nerodoma. 

Išskirtina ir tai, kad į V. Kudirkos muziejų atkeliavo ne kopijos ar replikos, nesumažinta ar suglausta, bet tokia, kokia buvo pradėta rodyti 2019 metais Vilniuje, Valstybės pažinimo centre. Sukurta ji 1949 m. vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) sudarytai ir pasirašytai Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) deklaracijai priminti ir įamžinti.

Svarbus dokumentas

Minaičiuose pasirašyta deklaracija yra pripažįstama Lietuvos valstybės teisės aktu. Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė nutarimą, jog Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis jungė karines formuotes bei visuomenines grupes, buvo vadovaujamas vieningos vadovybės ir politinėmis bei karinėmis priemonėmis vykdė pasipriešinimą ir kovojo už Lietuvos išlaisvinimą. Buvo pripažinta, kad 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją paskelbusi LLKS Taryba vykdė aukščiausios politinės ir karinės struktūros funkcijas ir buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotos šalies teritorijoje.

Įvertinimai, atminimas

Remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki savo mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo „kovojusios su oku­pacija Lietuvos valstybės vadovu, faktiškai vykdžiusiu Respublikos Prezidento pareigas“. 2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, jog po Jono Žemaičio-Vytauto mirties, kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ra­manauskas-Vanagas.  2010 metais visiems Deklaraciją pasirašiusiems as­menims po mirties buvo suteiktas signatarų statusas.

2010 m. lapkričio 22 d. Minaičių kaime atidengtas šiai Deklaracijai ir jos signatarams skirtas paminklas. 2012 metais  Minaičių kaime buvo atkurtas bunkeris ir įrengta ekspozicija.

Kaip ir kiekvienais ankstesniais metais, šiemet Vasario 16-osios išvakarėse Minaičiuose buvo surengtas iškilmingas minėjimas.

Išėjo į nežinomybę

Į parodos pristatymą Vinco Kudirkos muziejuje atvyko vienas jos kūrėjų – Vilniaus universiteto istorikas Norbertas Černiauskas. Jis pastebėjo, kad partizanų deklaracijos, vieno svarbiausių dvidešimtojo amžiaus dokumento įamžinimo idėją paroda Valstybės pažinimo centre iškėlė tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir pasidalijo, kaip ir kodėl pasirinko išskirtinę įamžinimo formą.

„Galvodamas apie tuos aštuonis žmones, pasirašiusius deklaraciją, svarsčiau: štai prilipdom žodį „signataras“, ir tai lyg gyvenimo etiketė. Bet svarbiausia ne pats pasirašymas ar signataro titulas, bet jų apsisprendimas ginti savo šalį. Kodėl aš taip pradėjau galvoti? Mat iš tų aštuonių pasirašiusių partizanų vadų tik pora buvo realiai karininkai, kurie pagal savo profesiją sutverti ginti savo šalį, tai jų darbas. Visi kiti planavo gyvenimą, galvojo apie visiškai kitokias karjeras… Ir atėjo ta valanda, kai  turėjo apsispręsti: arba aš išeinu, arba lieku ir neaišku, kas su manimi bus. 

Jei išeina kovoti, liaudiškai tariant, į mišką, – nežino kaip bus. Ir tas apsisprendimas, matyt, yra pats svarbiausias jų gyvenimo momentas, nes jie apsisprendžia paaukoti svajones ir planus, pasiaukoti, išeiti į nežinomybę. Po kurio laiko jie puikiai suprato, kad tai baigsis, greičiausiai, vienu būdu – mirtimi.“

Kiekvieno pamąstymui

Išeksponuoti daiktai ar do­ku­men­tai iš tų aštuonių žmonių gyvenimų iki jiems tampant partizanais. Parodos rengėjai surado panašaus amžiaus ir profesijų žmones-prototipus ir įtaigia forma pateikė jų svajones, planus, pozicijas… Parodos lankytojui siūloma pamąstyti, kokį apsisprendimą priimtų kiekvienas kitas panašaus amžiaus, kaip tada partizanai, žmogus, jei dabar, XXI amžiuje ateitų valanda „iks“ ir tektų pasirinkti, apsispręsti.

„Nė vienas iš jų negimė nei generolu, nei kažkokiu superkovotoju. Per savo apsisprendimą jie tai padarė, tapo signatarais… Bet tikėkim, kad nereikės niekada daugiau valstybės atkūrinėti“, – sakė N. Černiauskas.

Nuo parodos sukūrimo Valstybės pažinimo centre jau praėjo beveik septyneri metai. Per tą laiką pasikeitus pasauliui, ypač vykstant karui Ukrainoje, partizanų vadų asmenybės, kurios pristatomos parodoje, ir jų pasirinkimas ginti savo Tėvynę, iš naujo ir labai jautriai kalba mums apie asmeninį pasirinkimą ir atsakomybę už savo krašto saugumą.

Jų, signatarų, gyvenimai

Apsispręsti, susitarti ir liudyti – tai pagrindiniai darbai, kuriuos turi atlikti signataras… Apsispręsti nesusitaikant su agresija, atsisakant esamo gyvenimo ir rizikuojant savo bei artimųjų gyvybėmis. Susitarti – dėl tikslo, kurio gali ir nesulaukti. Liudyti – tiesą ir laisvę nepaisant tvyrančio teroro ir nežinomybės… Būtent apsispręsti. Deklaracijos signatarai – aštuonios skirtingos asmenybės, kurias suvienijo nesusitaikymas su okupacija ir ekstremaliomis sąlygomis prisiimta pilietinė atsakomybė.

Ar dabar nors maža dalele galime suprasti tai, ką reiškė išeiti į karą ir po penkerių metų kovos liudyti laisvės tikslą tada, 1949 m. vasario 16 d. Minaičiuose ankštame bunkeryje?

Iš aštuonių 1949 m. vasario 16-osios akto signatarų net pusė – keturi – buvo mokytojai, du studentai, vienas karininkas ir vienas buhalteris.

Jonas Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, karininkas, sūnaus Laimučio tėvas; 45-erių sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime;

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Pietų Lietuvos srities vadas, mokytojas, atsargos karininkas, dukros Auksutės tėvas, 39-erių sušaudytas KGB kalėjime Vilniuje;

Juozas Šibaila-Merainis, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko antrasis pavaduotojas, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas, mokytojas, trijų sūnų – Vytauto, Rimvydo, Kęstučio – tėvas, 47-erių žuvo Ramygalos valsčiuje Dovydų miške;

Leonas Grigonis-Užpalis, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko trečiasis pavaduotojas, Prisikėlimo apygardos vadas, mokytojas, 44-erių žuvo Daugėliškių miške, Ariogalos valsčiuje;

Aleksandras Grybinas-Faustas, Tauro apygardos vadas, mokytojas, 29-erių žuvo Šunkarių miške, Šakių apskrityje;

Vytautas Gužas-Kardas, Vakarų Lietuvos srities štabo viršininkas, buhalteris, 29-erių žuvo Smaidrių kaime, Tauragės apskrityje;

Bronius Liesys-Naktis, Prisikėlimo apygardos štabo viršininkas, studentas, būsimas žurnalistas, 27-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone;

Petras Bartkus-Žadgaila, LLKS Prezidiumo sekretorius, studentas, būsimas sklandytojas, 24-erių žuvo Užpelkių miške, Radviliškio rajone.

Šakių rajonas
Autorės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2026 m. vasario 20 d., nr. 4 (253)