Svarbiausios šiandienos politikos užduotys

Popiežiaus Leono XIV palinkėjimai Vyriausybių Jubiliejaus dalyviams

Mindaugas BUIKA

Gailestingumas ir bendrasis gėris

Su įvairiomis tikinčiųjų grupėmis švęsdamas 2025 metų Jubiliejaus iškilmes, popiežius Leonas XIV gavo progą išsamiau aptarti Bažnyčios socialinio mokymo nuostatas, pabrėždamas, kad krikščioniškoji politika yra neišsenkantis tiesos ir gerumo šaltinis individų ir bendruomenių gyvenime.

Apie tai jis kalbėjo birželio 21 dieną audiencijoje priėmęs vadinamojo Vyriausybių Jubiliejaus dalyvius, kurių pagrindą šį kartą sudarė iš 68 šalių atvykusios įstatymų leidėjų delegacijos. Tuo metu Romoje vyko Tarptautinės nacionalinių parlamentų sąjungos metinė konferencija, į kurią susirinkę politikai, priklausantys ne tik krikščionių, bet ir kitoms tikyboms, įskaitant musulmonus, noriai rinkosi į Vatikaną pasiklausyti neseniai išrinkto apaštalo Šv. Petro įpėdinio įkvepiančių minčių apie pasiaukojančios politinės tarnystės, ginant vargingiausius, svarbą net ir šiais dirbtinio intelekto laikais. Tarsi patvirtindamas šį nemažėjantį aktualumą, Šventasis Tėvas pirmiausia priminė savo pirmtako popiežiaus Pijaus XI (1857-1939) tikslų pastebėjimą, kad teisinga politika yra „aukščiausia gailestingosios artimo meilės forma“. Iš tiesų, pasak popiežiaus Leono XIV, tokia atsakinga tarnystė visuomenei kuriant bendrąjį gėrį, politinį gyvenimą paverčia veiksmais, kurie gali būti vertinami, kaip krikščioniškos meilės raiška. Toks supratimas ir jo pristatymas nėra paprasta žodžiais išsakyta ar raštu išdėstyta teorija, bet konkretus ženklas ir liudijimas Dievo nuolatiniu rūpinimuisi visos žmonijos šeimos gerove. Pasiremdamas šia nuostata, taip pat atspindėta popiežiaus Pranciškaus paskutinėje socialinėje enciklikoje „Fratelli Tutti“, Šventasis Tėvas pasidalino savo samprotavimais apie atsakingą politiką dabartiniame kultūriniame kontekste.

Pirmiausia popiežiaus Leono XIV įsitikinimu, tikrai krikščioniškomis vertybėmis persmelktoje politikoje yra svarbu saugoti ir skatinti bendrąjį gėrį nepriklausomai nuo kokių nors asmeninių ar grupinių (išskirtinai partinių) interesų, ypač, kai kalbama pažeidžiamųjų ir marginalizuotų asmenų ir šeimų palaikymą. Tam būtina įveikti dabar susidariusią perdėtą skirtumą tarp milžiniškų turtų, atsidūrusių nedidelės grupės vadinamųjų technomilijardierių rankose ir nieko neturinčių milijonų pasaulio vargšų. Kalboje prisiminti šiuolaikinio Bažnyčios socialinio mokymo ir krikščioniškosios demokratijos doktrinos pradininko popiežiaus Leono XIII (1810-1903) teisingi žodžiai, kad „maža turtuolių saujelė yra uždėjusi plačioms varguolių masėms kone vergijos pančius“. (Enciklika „Rerum Novarum“, 1). „Tie, kurie gyvena ekstremalaus skurdo sąlygomis, šaukiasi pagalbos ir nori, kad jų balsas būtų išgirstas, tačiau dažnai nėra ausų, norinčių girdėti šį maldavimą“, – pastebėjo Šventasis Tėvas. Deja, tarp daugelio turtuolių vis dar įsivyravęs savanaudiškumas, gobšumas ir nežabotas pelno siekis. Toks moralinis nuosmukis, kaip ir neregėti materialiniai kontrastai, sukuria situacijas, kurios sukelia neteisybę, skatina nepaklusnumą įsta­tymams, socialinį susipriešinimą, nepasitikėjimą padėties negerinančia valdžia ir tai veda į organizuoto nusikalstamumo plitimą, visuomeninius sukrėtimus, netgi smurtinius pilietinius konfliktus ir karų tragedijas. Išeities reikia ieškoti subalansuotoje ir išmintingoje politikoje, atsižvelgiančioje į sunkią vargstančių padėtį, įvairiais teisiniais būdais skatinant teisingą išteklių paskirstymą, veiksmingą ir visus pasiekiančią paslaugų darną, taikingai sprendžiant visas problemas tiek šalies viduje, tiek ir tarptautinėje plotmėje.

Religijos laisvė ir vertybės

Antrasis Bažnyčios rūpestis politiniame gyvenime, popiežiaus Leono XIV įsitikinimu, yra religijos laisvės ir taikingo tarpreliginio dialogo užtikrinimas. Ši sritis yra vis reikšmingesnė dėl visuomenės ryškėjančio sekuliarizavimo, kai religiją bandoma pašalinti iš viešumos ir dėl to ypač skriaudžiamos religinės mažumos, vis gausėjančios dėl beplintančio globalinio migracijos proceso. Pavyzdžiui, tradiciškai krikščioniškoje Europoje (nors iš tiesų krikščionys čia jau sudaro faktinę mažumą), dauguma migrantų yra musulmonai, todėl aktualus tarptikybinis ir tarpkultūrinis dialogas. Kita vertus, brolių ir seserų islamo išpažinėjų nusiskundimai dėl jų šventovių Europoje stygiaus ir atitinkamo religinio švietimo nebuvimo irgi gali būti priimti, kaip tikėjimo laisvės pažeidimai. Ypač tai problematiška Rytų Europoje, kur musulmonų migrantų pradėjo gausėti palyginus neseniai ir jų maldos namų, mečečių, statybos bent didesniuose miestuose, kaip yra Vakarų Europoje, dar reikia laukti. Perspektyvoje turėtų būti peržiūrėtas ir tikybos dėstymas viešosiose mokyklose, papildant jį islamo studijomis musulmoniškų šeimų vaikams, kurių vis gausės dėl didesnio gimstamumo. Vystant vietinių krikščionių ir migrantų musulmonų dialogą galima veiksmingiau pasipriešinti radikaliam sekuliarizmui bei tikėjimui priešiškų ideologijų įsigalėjimui, kad būtų apgintas žmogaus orumas, tradicinė šeima ir kitos vertybės, bendros abiems tikyboms.

Atsižvelgiant į antireliginės santvarkos pavojus, kuriuos gerai žino ateistinį komunizmą išgyvenusios Rytų Europos tautos, reikia pripažinti Šventojo Tėvo teisingą pastebėjimą, kad religijos laisvės ir tarpreliginio dialogo klausimai turės vis didesnę reikšmę ir politiniame gyvenime. Pozityviai juos sprendžiant galima daug pasiekti, kad būtų stiprinama darna visuomenėje, saugomos per šimtmečius suformuotos tradicijos, nesenstančios vertybės, palaikomi konstruktyvūs santykiai tarp įvairių religinių bendruomenių. Taip vystant tarpusavio pagarbą ir taikų sambūvį, gali būti užkirstas kelias bet kokiam galimam konfliktui plisti ir netgi teroristinių išpuolių pavojams. Pabrėždamas radikalaus sekuliarizmo blo­gį, popiežius Leonas XIV sakė, kad „tikėjimas Dievu ir iš jo sekančios amžinosios vertybės yra didžiulis gėrio ir tiesos šaltinis, nuolat gaivinantis individų ir bendruomenių gyvenimą“. Priklausydamas augustinų vie­nuolijai, jis pasirėmė didžiojo Bažnyčios mokytojo Šv. Augustino (354-­430) tvirtinimu apie tikėjimo svarbą valstybės ir visuomenės teisingam sutvarkymui. Štai jo fundamentaliame veikale „De Civitate Dei“ („Apie Dievo miestą“) teigiama, jog tikėjimas įgalina pereiti nuo ego­istinės ir trumparegės savimeilės (amor sui) prie laisvos ir dosnios kitų meilės, besiremiančios Dievu (amor Dei) ir vedančios į savęs dovanojimą, reikalingą solidariai bendrystei.     

Prigimtinė teisė ir dirbtinis intelektas

Šventasis Tėvas, pažymėdamas, jog ieškant bendro vertybinio pagrindo politinėje veikloje bei a priori neatmetant svarstymų apie antgamtišką (transcendentinį) elementą priimant sprendimus, galima ieškoti ir rasti bendrą vienijantį atskaitos tašką, kuris yra prigimtinė teisė. Ji yra „parašyta ne žmogaus rankomis“ ir, kaip teigia krikščioniškoji teologija, grindžiama dieviškuoju įstatymu, suteiktu žmogaus prigimčiai pačiu jo sukūrimo aktu. Popiežius Leonas XIV, tvirtindamas, jog prigimtinė teisė galioja visais laikais ir visose vietose, kaip labiausiai patikimas ir įtikinamas argumentas, nes glūdi pačioje žmogaus prigimtyje, pasiremia antikinės Romos žymiausio filosofo ir politiko Marko Tulijaus Cicerono (Marcus Tullius Cicero, 106-43 metai prieš Kristų) fundamentaliu veikalu „Apie valstybę“ („De Re Publica“). Jame nurodoma, kad prigimtinė teisė yra „teisingo proto“ nusistatymas, turintis atramą amžinose prigimties ištakose, skatinančiose daryti gera ir vengti blogio. Šios teisės niekas negali paneigti ar atmesti, nei senatas (senovės Romos valdžia), nei minios dauguma, nei koks nors ideologas ar interpretatorius. Prigimtinei teisei negali būti dirbtinės, įstatymu įtvirtintos ir primestos alternatyvos, nes ji visuotinai galiojanti ir nekeičiama ir jos laikytis privalu visiems. Prigimtinė teisė yra tarsi kelrodis politikams rengiant juridinius aktus, įstatyminius projektus ir veiklos programas, ypač subtiliai etikos sričiai, susijusiais su privačiais asmeninio gyvenimo aspektais. Šventojo Tėvo kalboje paminėta ir Dievo sukurta žmogiškąja prigimtimi besiremianti 1948 metais Jungtinių Tautų Organizacijoje priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri yra tapusi sudėtine visos žmonijos kultūrinio paveldo dalimi. Galiojantis tos Deklaracijos tekstas gali reikšmingai pasitarnauti politiniame gyvenime, stengiantis, kad žmogiškasis asmuo, su jo nepažeidžiamu vientisumu, taptų pagrindu ieškant tiesos, siekiant apginti orumą tų, kurie jaučiasi nepakankamai gerbiami, kai stengiasi laikytis savo sąžinės nuostatų.

Trečiasis aspektas, į kurį norėjo atkreipti dėmesį popiežius Leonas XIV politikams skirtos pastabose, buvo dabar plačiai diskutuojamas dirbtinio intelekto naudojimas su jo keliamais iššūkiais. Jis pripažino, kad dirbtinio intelekto plėtra, be jokios abejonės, yra didelė pagalba visuomenei su sąlyga, kad šis procesas nepakenks žmogiškojo asmens tapatumo raiškai, kad nebus suvaržytas jo orumas ir fundamentalios laisvės. Ypač niekada negalima užmiršti, kad dirbtinis intelektas funkcionuoja kaip įrankis, skirtas gerovei žmonių, kurių negali menkinti ar kokiu nors būdu pakeisti. Šiuo atžvilgiu kaip tik ryškėja su dirbtiniu intelektu susijęs rimčiausias iššūkis, į kurį reikia kreipti didelį dėmesį įžvelgiant politines perspektyvas, kuriant naujus sveiko, teisingo ir patikimo gyvenimo būdo scenarijus vardan naujųjų kartų gerovės. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog mūsų asmeninis gyvenimas turi didesnę vertę už bet kokį algoritmą ir žmonių visuomeniniams bei bendruomeniškiems santykiams, jų pilietinei raiškai reikia vystymosi erdvės, gerokai peržengiančios ribotus modelius, pagal užsakymą sukurtus bet kokios bedvasės mašinos. Iš tikrųjų, nors dirbtinis intelektas geba išsaugoti milijonus duomenų ir per kelias sekundes atsakyti į daugelį klausimų, tačiau šis mechanizmas vis dėlto aprūpintas tik „statine atmintimi“, kuri jokiu būdu neprilygsta unikaliai žmogaus atminčiai. Popiežius Leonas XIV priminė savo pirmtako popiežiaus Pranciškaus pernykštį kreipimąsi į didžiųjų valstybių, vadinamosios G7 grupės, vadovus per jų Italijoje vykusį susitikimą, kuriame pats dalyvavo ir kuriame svarstytos dirbtinio intelekto kūrimo bei naudojimo problemos. Jame pripažinta, kad skirtingai nuo kompiuterinės archyvinių duomenų bazės statiškumo, žmogiškoji atmintis pasižymi kūrybingumu, dinamiškumu, geba generuoti ir jungti žinias apie praeitį, dabartį bei ateities perspektyvas. Ji gyvai ir vaisingai ieško prasmės su visomis galimomis etinėmis bei egzistencinėmis pasekmėmis. Taigi, šiandienos politika jokiu būdu negali ignoruoti plataus masto dirbtinio intelekto iššūkio, bet priešingai, turi būti pasirengusi atsiliepti į daugelio su susirūpinimu keliamus klausimus dėl naujos skaitmeninės kultūros ateities mūsų gyvenimo verpetuose.

Šv. Tomo Moro liudijimas

Baigdamas pokalbį su vyriausybių Jubiliejaus dalyviais Šventasis Tėvas paminėjo didįjį anglų politinį veikėją ir filosofą šventąjį Tomą Morą (Thomas More, 1478-1535), kurį Šv. Jonas Paulius II 2000 metų Jubiliejaus proga paskelbtame apaštaliniame laiške „E Sancti Thomae Mori“ pakvietė pasaulio politikus atkreipti dėmesį į jo herojišką liudijimą ir melsti užtarimo savo darbams. Popiežius Leonas XIV savo kalboje nurodė, kad Šv. Tomas Moras, eidamas ypač atsakingas Didžiosios Britanijos karalystės kanclerio pareigas, „buvo tobulas valstybės tarnautojas dėl savo katalikų tikėjimo, kuris padėjo jam žvelgti į politiką ne tik kaip į profesiją, bet ir kaip į misiją skleisti tiesą ir gėrį“. Savo istoriniame veikale „Utopija“, seras T. Moras bandė pavaizduoti idealią beklasę visuomenės santvarką, vėliau pavadintą „utopiniu socializmu“, kurioje religija turėjo atlikti svarbų moralės ugdytojos vaidmenį. Būdamas tvirtas Katalikų Bažnyčios vienybės šalininkas, Šv. T. Moras nepritarė XVI amžiuje prasidėjusiam vadinamajam Reformacijos procesui, dėl kurio Didžiojoje Britanijoje buvo sukurta Anglikonų Bažnyčia ir jos vadovu pakirtas pats Anglijos karalius Henrikas VIII (1509-1547). Priešindamasis tokiam vietinės Bažnyčios suvalstybinimui ir likdamas ištikimas apaštalo Šv. Petro įpėdinio, Popiežiaus, primatui, seras T. Moras buvo nušalintas nuo pareigų, įkalintas ir galiausiai, apkaltinus valstybės išdavimu, nuteistas mirties bausme, galvos nukirsdinimą atliekant viešai minios akivaizdoje.

„Drąsa, kurią jis parodė savo pasirengimu paaukoti gyvybę, bet neišduoti tiesos, ir šiandien skatina jį gerbti, kaip kankinį dėl laisvės bei sąžinės pirmumo“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pacitavo minėtą popiežiaus Jono Pauliaus II laišką, kuriame pabrėžta, kad Šv. T. Moro politinė veikla buvo sutelkta į kiekvieno asmens, ypač silpno ir vargšo gerovę. Didysis politikas ir kankinys stengėsi visus socialinius klausimus ginčus spręsti su nepaprastu jautrumu teisingumui, ištikimai ir su uolia atsakomybe saugojo šeimą, skatino integralų jaunumo švietimą. „Tegu Šv. Tomo Moro pavyzdys būna įkvėpimo šaltinis kiekvienam iš jūsų“, – linkėjo popiežius Leonas XIV politikams, melsdamas gau­sios Dievo palaimos jų darbams. Jis kvietė maldoje prašyti Šv. T. Moro užtarimo, kuris yra politikų ir visuomenininkų dangiškasis globėjas. 

„XXI amžiaus horizontai“, 2025 m. rugpjūčio 22 d., nr. 8 (398)