Svarbūs valstybiniai apdovanojimai
Valstybės atkūrimo dienos proga Lietuvos Respublikos prezidentas Gitanas Nausėda įteikė valstybės apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai ir už jos vardo garsinimą pasaulyje. Vasario 16-osios proga paskelbtu dekretu Prezidentas apdovanojo 67 Lietuvos Respublikai nusipelniusius žmones, tarp jų – 11 užsienio valstybių piliečių. Tarp apdovanotųjų – trys Bažnyčiai nusipelnę žmonės.
Už reikšmingą indėlį į Lietuvos kovą už Nepriklausomybę bei žmogaus teises, už nuolatinę pagalbą silpniausiems visuomenės nariams, už reikšmingą indėlį į socialiai jautrios ir dvasiškai stiprios visuomenės kūrimąsi Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kryžiumi apdovanotas kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.
„Lietuvos padangėje yra daug vilties ženklų. Palaiko viltį Lietuvos žmonės, kurie, žinodami už Lietuvos laisvę sumokėtą kainą, rimtai rūpinasi jos dabartimi ir ateitimi. Duok Dieve, kad panašių vyrų ir moterų Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse ir visuomeninėse organizacijose atsirastų vis daugiau ir daugiau, kad mažėtų dejuojančių ir daugėtų statančių Lietuvą. Žadina viltį jauni žmonės, branginantys istorinę atmintį, nepaliekantys Lietuvos dėl sotesnio duonos kąsnio ir dirbantys jos labui“, – dar 2014 metų Sausio 13-ąją, atsiimdamas jam skirtą 2013 metų Laisvės premiją, sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.
Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi apdovanotas kunigas, vienuolis salezietis, misionierius, Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijos klebonas kun. Alessandro Barelli.
Lietuvos „Carito“ Tarybos pirmininkui, Kauno arkivyskupijos „Carito“ vadovui, diakonui Arūnui Kučikui (nuotrauka dešinėje) valstybinis apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis – įteiktas už išplėtotos socialinės pagalbos programas, skirtas socialiai pažeidžiamų šeimų vaikams, pastogės neturintiems žmonėms, epilepsija sergantiems asmenims, nuteistiesiems ir jų artimiesiems.
Vasario 16-oji vienam iš Lietuvos „Carito“ vadovų – proga prisiminti ir giminės istoriją, senelio dėdę Praną Liatuką, kuris po 1918-ųjų buvo antrasis Lietuvos kariuomenės vadas: „Sovietmečiu apie jį mums nepasakojo, tačiau, kiek atsimenu, mano senelis – mamos tėtis iš Žemaitijos – irgi buvo toks „ant ribos“. Per šeimos, giminės šventes užsisėdėjus ilgiau prie stalo atsiverdavo jo istoriniai pasakojimai apie miestelius, kuriuose teko gyventi, groti. Apie klebonus, žydų parduotuvėles, nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, kurioje tarnavo Kaune. Sovietmečiu nebuvo priimta apie tai kalbėti, bet seneliui kartas nuo karto „pramušdavo“, o aš mėgdavau pasėdėti kartu“.
Roberto DAČKAUS (Lrp.lt) nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. vasario 21 d., nr. 7–8 (2620–2621)