Šviesa širdžių perkeitimui
Dievas Sūnus – Dievui Tėvui
Jo šviesai nėra lygių
Didįjį Penktadienį Jo gyvybės auka Tėvui už mus ant Kryžiaus įgys aukščiausią Nekalčiausiojo meilės prasmę, o išaušęs Jo prisikėlimo iš numirusių rytas skelbs žinią: žmonijos nuodėmių grandinės sutraukytos ir Jo krauju atpirktieji nebeturi jokios dingsties visose savo gyvenimo aplinkybėse beviltiškai liūdėti ir savo netikrąja savastimi kitiems užstoti gelbstinčią nepalaužiamos vilties Prisikėlusiojo šviesą.
Simeono patirtis
Taigi mums jau dabar reikia su teisiuoju Simeonu pradėti dar labiau džiaugtis kasdieniu gyvenimu ir už jį dėkoti Dievui, nes kito žemėje paprasčiausiai nebus duota. Kaip Simeonui dangus apreiškė, kad jo mirtis bus palaiminta, nes, kai pamatys Viešpaties Mesiją ir Jį palaikys ant savo rankų, į mirties faktą jis žvelgs vien tikėjimo akimis, ir bus visiškai pasiruošęs palikti šį pasaulį… Po susitikimo su Aukščiausiojo Sūnumi, net su visišku įsitikinimu bylos apie geresnę anapusybės padangtę; jis liudys, kad išvydo Viešpaties išgelbėjimą, todėl net paprašys Dievą leisti jam Jo tarnui ramiai iškeliauti… Panašiai manė ir apaštalas Paulius, kuris, pagautas malonės, sakė, kad jam verčiau mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia (Fil 1, 23).
Nuosavo teisumo netikrumas
Šiame apmąstymų kontekste tenuskamba posakis: Ką pasėsi, tą ir pjausi. Kai priimame į savo vidų Jo mokymo šviesą, kaip teisusis Simeonas, apsivelkame teisumo drabužiu. Į mūsų širdžių žemę kritęs Evangelijos tiesos grūdas, duoda tikėjimo vaisių. Tada norime ne tik teisingai mąstyti, bet ir gyventi, nedarant kompromisų su savo sąžine. Be abejo, kai suklystame, stengiamės taisytis – saugotis bet kokio melo sutepties, kad nebeturėdami nuosavo teisumo (žr. Fil 3, 9), pamiltume Viešpaties teisumą ir nekęstume nedorybės (žr. Žyd 1, 9).
Dėmesingumas
„Dievas yra šviesa ir Jame nėra jokios tamsybės“ (1 Jn 1, 5). Kai vaikščiojame Jo tiesos šviesoje, pripažįstame, kad jos šaltinis – Dievas, o mūsų meilė Jam matuojama mūsų tarnystės pastangomis mylėti aplinkinius, idant pasiliktume Jo šviesoje (žr. 1 Jn 2, 10). Viskas prasideda ir baigiasi nuo vidinio žvilgsnio fokusavimo į Jėzų. Kuo labiau, malonei padedant, susitelkiame į Jį, tuo mažiau esame išsiblaškę ir labiau dėmesingi tiems dalykams, kurie yra verti mūsų dėmesio.
Pasak Simone Weil, „kraštutinis dėmesys – tai, kas sudaro kūrybinius žmogaus gebėjimus, ir tik kraštutinis dėmesys tegali būti religinis“. Minėto dėmesingumo vienas iš aukštų pakopų gali būti ne tik visiškas dėmesio sutelkimas, pavyzdžiui, į rašomo teksto turinį, bet ypač į tam tikros pagalbos teikimą tiems, kuriems mūsų dėmesingo įsiklausymo reikia labiau nei ištroškusiai elnei vandens.
Neregimojo šviesa
Maldingą dėmesingumą tarsi duoną „valgė“ Simeonas, pranašė Ona, šv. Juozapas ir ypač Mergelė Marija, kuri „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“. Pirmąjį vasario sekmadienį Jėzaus garbei buvo uždegamos Grabnyčių žvakės, simbolizuojančios Jo neapčiuopiamą regimybę… Tikroviškiausiai Neregimojo šviesa skleidžia malonių spindulius iš Ostijos monstrancijoje, kai tikintieji, adoruodami bendrauja su Tuo, kurio nemato, bet tiki ir dėl to Jam negaili nors trumpos laiko atkarpėlės.
Naujasis Izraelis
Pasak šv. vyskupo Sofronijaus, „ir mes Simeono dėka išvydome Dievo išganymą, kurį Jis (…) apreiškė naujojo Izraelio, tai yra mūsų garbei. (…) Išvydę Dievo artumą ir palietę Jį sielos rankomis, esame vadinami naujuoju Izraeliu; ir švenčiame Jį kasmetinėmis šventėmis, idant niekada Jo nepamirštume“.
Kun. Vytenis Vaškelis
„Katalikas“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 3 (462)