Taikos karalienės šventovė

Paskelbtas Vatikano dokumentas dėl Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Medžiugorjėje vertinimo

Mindaugas BUIKA

Dabartinėje gausių konfliktų ir karų epochoje popiežiui Pranciškui ir visai Katalikų Bažnyčiai nuolat meldžiant Dievo Motinos užtarimo, kad planetoje būtų atkurta tvirta taika, Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė dokumentą „Taikos karalienė“ apie šį titulą turinčios Švč. Mergelės Marijos manomus apsireiškimus Bosnijos ir Hercegovinos vietovėje Medžiugorjėje.

Su Šventojo Tėvo rekomendacija publikuotoje ir rugsėjo 19 dieną pristatytoje notoje pripažįstami piligrimysčių į Medžiugorję dvasiniai vaisiai, kuriuos patiria kasmet atvykstantys šimtai tūkstančių maldininkų iš viso pasaulio. Pažymint, jog dėl šių pastoracinių sumetimų leidžiamas tolesnis Taikos karalienės kultas, kartu nurodoma, kad negalima patvirtinti Medžiugorjėje vykstančių apsireiškimų vieti­niams regėtojams antgamtinės prigimties.

Istorinių aplinkybių prieštaringumas

Dokumentą „Taikos karalienė“ kartu su Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektu kardinolu Viktoru Manueliu Fernandesu (Victor Manuel Fernandez) pasirašęs šios Šventojo Sosto institucijos sekretorius monsinjoras Armandas Mateo (Armando Matteo), pateikė Vatikano žiniasklaidoje paskelbtą įvykių Medžiugorjėje ir jų tyrimo istorinę apžvalgą. Joje primenama, kad Švč. Mergelė Marija vietiniams kroatų vaikams pirmą kartą tariamai pasirodžiusi 1981 m. birželio 24 d. Medžiugorjės Šv. Jokūbo parapijos, kurią administravo kunigai pranciškonai, teritorijoje. Ši parapija priklauso Mostaro-Duvno vyskupijai, esančiai vakarinėje dalyje Bosnijos ir Hercegovinos, tuomet įėjusios į komunistų režimo valdytos vadinamosios Jugoslavijos Socialistinės Federacinės Respublikos sudėtį. Galima pastebėti, kad po Jugoslavijos komunistų diktatoriaus Josipo Broz Tito mirties 1980 metų gegužę, toje šalyje antikomunistinis sąjūdis buvo labai sustiprėjęs. Jame aktyviai dalyvavo ir vietinė katalikų bendruomenė, šioje rezistencijoje, kaip ir kitose komunistų valdytose Rytų Europos šalyse, susitelkdama į pamaldumą Dievo Motinai. Tuometinis Mostaro vyskupas Pavao Žaničius, 1981 m. liepos 21 d. susitikęs su Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų regėtojais, šešiais vaikais ir paaugliais nuo 10 iki 17 metų amžiaus, kurie papasakojo ganytojui apie savo patirtį, pradžioje palankiai priėmė jų liudijimą. Jis norėjo regėtojus apginti nuo komunistinio saugumo policijos rodyto priešiškumo, kaltinant jaunuosius katalikus bei juos palaikiusį Medžiugorjės parapijos kleboną pranciškoną Jozą Zovką vadinamuoju „klerikaliniu ir nacionalistiniu suokalbiu“ prieš valdžią. Taip pasakojimai apie Dievo Motinos apsireiškimus ir prasidėjusios piligriminės kelionės į Medžiugorję tapo reikšmingu kovos už religijos laisvę ir prieš ateistinį Jugoslavijos komunistų režimą simboliu.

Tačiau iškilo ir nepalankios Medžiugorjės įvykių vertinimui aplinkybės, susijusios su vietinės bažnytinės hierarchijos ir pranciškonų nesutarimais Hercegovinos regione. Galima priminti, kad Bosniją ir Hercegoviną nuo XV amžiaus valdant ir islamizuojant Osmanų (turkų) imperijai, Šventasis Sostas tą šalį laikė misijų kraštu ir jo sielovada buvo patikėta Pranciškonų vienuolijai. Įkurto Hercegovinos apaštalinio vikariato vadovais bei daugumos vietinių parapijų klebonais beveik išimtinai buvo pranciškonai, labai suartėję su gyventojais ir tapę jų ne tik dvasiniais, bet ir socialiniais lyderiais, gana nelengvų išbandymų akivaizdoje. Beje, dabartinėje Bosnijoje ir Hercegovinoje kroatų kilmės katalikai sudaro tik maždaug 15 % gyventojų, o pusė (52 %) yra bosniai musulmonai, apie 30 % serbų kilmės stačiatikiai ir tarp šių etninių bei religinių grupių visada buvo daug problemų. 1881 metais katalikiškai Austrijos-Vengrijos im­perijai perėmus Bosnijos ir Hercegovinos valdymą, Vatikanas pradėjo normalizuoti vietinės Bažnyčios gyvenimą, kurti vyskupijas, kurių ganytojais ir parapijų klebonais stengtasi skirti jau ne pranciškonus vienuolius, bet diecezinius dvasininkus. Šis procesas buvo tęsiamas ir 1918 metais, po Pirmojo pasaulinio karo susikūrus nepriklausomai Jugoslavijos karalystei bei po Antrojo pasaulinio karo, kai valdžią Jugoslavijoje užgrobė komunistai. Tokia bažnytinė pertvarka sukėlė konfliktą tarp hierarchijos ir Hercegovinos pranciškonų, kurie vykdomą krašto Bažnyčios atnaujinimą, suprato, kaip diskriminavimą bei nuopelnų ginant vietinę katalikybę menkinimą. Ši įtampa išliko ir po to, kai 1975 metais popiežius Paulius VI savo dekretu „Romanis Ponticibus“, konkrečiai nurodė Hercegovinos pranciškonams pasitraukti iš daugumos parapijų ir Mostaro vyskupas ėmėsi ryžtingų veiksmų, skirdamas diecezinius kunigus.

Vietinių komisijų sprendimai

Esant minėtoms prieštaringoms aplinkybėms, kai kurie Medžiugorjėje vykusių apsireiškimų regėtojai netikėtai ėmė teigti, kad jiems pasirodžiusi Švč. Mergelė Marija piktai kritikavo Mostaro vyskupą ir palaikė jam nepaklusnius, iš parapijų nenorinčius pasitraukti pranciškonus, nors toks jų veikimas prieštaravo kanonų teisei ir ganytojiškam autoritetui. Visa tai susilpnino tikėjimą apsireiškimų autentiškumu, todėl nieko nuostabaus, kad, kaip rašo monsinjoras A. Mateo, 1983 m. lapkričio 19 d. Tikėjimo mokymo kongregacijai pasiųstoje konfidencialioje ataskaitoje apie Medžiugorjės įvykius, vys­kupas P. Žaničius, kuris iš pradžių gynė regėtojus, dabar išreiškė „gilią abejonę“ dėl galimų apsireiškimų antgamtiškumo. Pats ganytojas, norėdamas tą reiškinį ištirti, sudarė vyskupijos 15 narių komisiją, tarp kurių buvo dvasininkų, teologijos profesorių ir netgi psichologų. Po poros metų tyrimo, minėta komisija 1986-asiais paskelbė daugumos balsavimu priimtą sprendimą, 11 narių balsavo „už“ ir keturi „prieš“, kad Medžiugorjės įvykiuose nėra antgamtiško turinio (non constat de supernaturalitate). Tačiau šis verdiktas nesustabdė piligriminių kelionių iš visos Europos bei pasaulio šalių, nes Medžiugorjės šventovės garsas įgijo globalinį mastą, o Mostaro vyskupui buvo priekaištaujama, kad nenori pripažinti reiškinio antgamtiškumo dėl asmeninių priežasčių. Apaštalinis nuncijus Jugoslavijos sostinėje Belgrade irgi išreiškė nuomonę dėl Mostaro vyskupijos komisijos darbo trūkumų, todėl kardinolo Jozefo Ratcingerio (Joseph Ratzinger) vadovaujama Tikėjimo mokymo kongregacija nurodė Jugoslavijos nacionalinei vyskupų konferencijai atlikti pakartotinį Medžiugorjės reiškinio tyrimą.

1987 metais sudaryta Jugoslavijos vyskupų komisija po ketverių metų darbo paskelbė savo vertinimą, labiau žinomą Zadaro deklaracijos vardu, kurioje iš esmės patvirtintas ankstesnis Mostaro vyskupijos sprendimas, kad Medžiugorjės įvykiuose nėra antgamtiškumo. Monsinjoras A. Mateo savo svarstymuose plačiai remiasi tuo 1991 metais paskelbtu Jugoslavijos ganytojų pareiškimu, kuriame pripažinus, jog negalima patvirtinti žinios apie tariamų apsireiškimų antgamtiškumą bei Švč. Mergelės Marijos juose perduotų pranešimų tikrumą, vis dėlto pabrėžiama, kad būtina rūpintis gausių privačių piligrimysčių į tą vietą dalyvių sielovada. Vyskupai pažymėjo, jog nepaisant to, kokie bebūtų piligrimų įsitikinimų motyvai, yra svarbu, kad kelionės taptų susietos su „sveiku pamaldumu Dievo Motinai, kuris turi būti palaikomas pagal Bažnyčios mokymo (magisteriumo) nuostatas“. Jugoslavijos vyskupų konferencija pažadėjo šiam reikalui parengti ir publikuoti atitinkamas liturginio ir sielovadinio pobūdžio direktyvas, o jos sudarytai komisijai patikėta tęsti Medžiugorjės reiškinio stebėjimą ir tyrimą. Tačiau šie darbai Jugoslavijos mastu negalėjo būti tęsiami, kadangi subyrėjo pati federacinė šalis ir susikūrė naujos nacionalinės valstybės, įskaitant nepriklausomybę įgijusią Bosniją ir Hercegoviną. Šioje šalyje 1992-1995 metais vyko kruvinos pilietinės kovos tarp serbų iš vienos pusės ir bosnių bei kroatų etninių grupių iš kitos, kol tarptautinės diplomatijos pastangomis bei katalikams meldžiant Švč. Mergelės Marijos pagalbos, galiausiai buvo atkurta taika pasirašytomis Deitono sutartimis.

Popiežių rodomas palankumas

Normalizavus politinę padėtį Bosnijoje ir Hercegovinoje bei vėl atsinaujinus gausioms piligri­mi­nėms kelionėms į Medžiugorję, nau­jasis Mostaro vyskupas Ratkas Peričius, kuris irgi rodė skeptiškumą tariamų apsireiškimų atžvilgiu, 1994 metų spalį kreipėsi į popiežių Joną Paulių II, prašydamas Vatikane sudaryti komisiją, kuri priimtų galutinį sprendimą apie tų įvykių vertinimą. Rašydamas apie tai monsinjoras A. Mateo pastebi, kad Šventasis Tėvas, visada reiškęs ypatingą pamaldumą Dievo Motinai, rodė palankų nusistatymą ir Medžiugorjės reiškinio atžvilgiu. 1995 metų liepą organizuojant popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinį vizitą į Bosnijos ir Hercegovinos sostinę Sarajevą, pranešta apie jo norą apsilankyti ir Medžiugorjės šventovėje. Gavęs šią žinią, Mostaro vyskupas R. Paričius kreipėsi į Tikėjimo mokymo kongregaciją, prašydamas dėti pastangas, kad toks Popiežiaus apsilankymas neįvyktų, vengiant didesnių prieštaravimų, taip ir neatsitiko. 1998 metais ši Šventojo Sosto dikasterija, gavusi vieno Prancūzijos vyskupo oficialų paklausimą dėl Medžiugorjės įvykių vertinimo, atsakyme patvirtino, kad Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų tikrumas nėra oficialiai pripažintas, nors privačios piligriminės kelionės į tą vietą yra leidžiamos. Tikėjimo mokymo kongregacija taip pat pabrėžė, jog Mostaro vyskupų nusistatymas, kad Medžiugorjės įvykiai iš principo neturi antgamtinio pobūdžio, nėra Vatikano pozicija ir galimas tolesnis tyrimas.

Lūžis šiame procese įvyko 2008 metais, kai buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris, išrinktas popiežiumi Benediktu XVI, nusprendė Vatikane sudaryti autoritetingą tarptautinę komisiją manomiems apsireiškimams Medžiugorjėje nagrinėti. Į šią komisiją, kuriai vadovauti paskirtas italas kardinolas Kamilas Ruinis (Camillo Ruini), buvo įtraukti dar penki kardinolai, įskaitant Sarajevo arkivyskupą Vinką Puljičių bei žymūs teologai, psichologai, mariologai ir kanonų teisės ekspertai. Komisijos užduotis buvo surinkti ir ištirti visą medžiagą apie toliau regėtojų pranešamus Dievo Motinos pasirodymus bei išsakomus paraginimus ir pateikti jų galimą tikrumą vertinančią ataskaitą. Kardinolo K. Ruinio komisija šiuo reikalu darbavosi šešerius metus, taigi, ir po Benedikto XVI atsistatydinimo bei popiežiaus Pranciškaus išrinkimo. Komisijos 2014 metais pateikta ataskaita su vertinimais Tikėjimo mokymo kongregacijos siūlymu nebuvo paviešinta, tačiau pagal pranešimus, ji pripažino, kad pirmieji liudijimai apie Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus buvo tikri. Juk pradžioje jauniesiems regėtojams niekas nedarė jokios įtakos ir jie tvirtai laikėsi savo nuomonės bei atvirai kalbėjo apie tai, kas atsitikę, nepaisant buvusios komunistinės saugumo tarnybos areštų ir grasinimų.

Tačiau komisija pripažino, kad vėlesnius žinias apie apsireiškimus ir juose perduotus pranešimus, matyt, labai paveikė konfliktas tarp Mostaro vyskupų ir vietinių pranciškonų, kai kuriuos iš jų apkaltinus nedoru elgesiu. Šiuo atveju ypač tapo žinomas skandalingas atvejis pranciškono kunigo Tomislavo Vlašičiaus, kuris laikė save tariamų regėtojų „dvasiniu vadovu“. Dėl vėliau atskleisto seksualinio piktnaudžiavimo jis buvo pašalintas iš dvasinio luomo, Italijoje bandė sukurti kažkokią sektą ir galiausiai buvo ekskomunikuotas. Nors daugelis kitų Hercegovinos pranciškonų ištikimai atliko savo tarnystę, net ir patirdami buvusios komunistų valdžios persekiojimus. Tuo tarpu dėl gausių dvasinių vaisių, neabejotinai gaunamų iš nesibaigiančių piligriminių kelionių į Medžiugorję, kaip pranešama, minėta Vatikano komisija, rekomendavo nutraukti draudimą jas rengti oficialiai ir pačią šventovės priežiūrą perimti į Šventojo Sosto atsakomybę. Susipažinęs su šia medžiaga ir, matyt, pasitaręs su artimais bendradarbiais, popiežius Pranciškus 2017 metais paskyrė lenką arkivyskupą Henriką Hozerį (Henryk Hoser) savo specialiuoju pasiuntiniu į Mežiugorję rūpintis piligrimų sielovada. 2019 metais pranešta, kad Šventasis Tėvas leido organizuoti ir oficialias bažnytines piligrimystes į Taikos karalienės šventovę su sąlyga, kad jų metu bus vengiama interpretuoti apsireiškimų autentiškumą. 2021 metais mirus arkivyskupui H. Hozeriui, nuolatiniu pasiuntiniu Medžiugorjėje „ad nutum Sanctae Sedis“ buvo paskirtas italas arkivyskupas Aldas Kavalis (Aldo Cavalli), kuris balandžio mėnesį šiltai sutiko Didžiosios lietuvių piligrimystės dalyvius.

Sielovadinis ir evangelizacinis prioritetas

Dokumento „Taikos karalienė“ pristatyme dalyvavęs Vatikano žinių portalo „Vatican News“ programų direktorius Andrejas Tornelis (Andrea Tornielli), kuris pats, kaip piligrimas, yra lankęs Medžiugorję, savo publikuotame komentare irgi pabrėžė, kad „žalią šviesą“ šiai Dievo Motinos šventovei davė gauti dvasiniai vaisiai. Jis priminė, kad nuo 1981 metų birželio, kai šeši vaikai pranešė apie apsireiškimus, tą Bosnijos ir Hercegovinos vietovę kasmet aplanko beveik trys milijonai maldininkų, nuo 1985 iki 2024 metų joje išdalinta 47,4 milijonai šventųjų Ostijų, nuo 1987 iki 2024 metų ten šv. Mišias aukojo beveik milijonas kunigų. Tikėjimo mokymo dikasterijos notoje pranešama, kad daugybė žmonių Medžiugorjėje iš naujo atrado tikėjimą, sugrįžo prie Atgailos sakramento praktikavimo, užfiksuota daug dvasinių pašaukimų ir sutuoktinių porų susitaikymo atvejų, gauti liudijimai apie fizinės ir psichinės sveikatos atgavimą. Pagal tikinčiųjų iš viso pasaulio lankymo gausą, Šv. Eucharistijos šventimo dažnį ir Dievo Žodžio meditavimą, Medžiugorjė faktiškai tapo trečioji didžiausia Europoje Švč. Mergelės Marijos šventovė po Lurdo (Prancūzija) ir Fatimos (Portugalija). Žinoma, negalima visiškai atskirti sielovadinio klausimo nuo apsireiškimų tikrumo problemos, todėl Medžiugorjės reiškinio tyrimas turi būti tęsiamas. Vis dėlto reikia pripažinti minėtas teigiamas dvasines pasekmes, kurioms neabejingas popiežius Pranciškus, turėdamas plačią ganytojišką širdį, visada skatina liaudiškąjį pamaldumą. Jis kviečia tikinčiuosius lankyti šventoves, stengiantis, kad tokios piligrimystės turėtų sielovadinį palydėjimą, jeigu reikalinga, teologinį patikslinimą, bet niekada neturi būti slopinamos. Žvelgiant iš tokios evangelizacinės perspektyvos, Šven­tojo Tėvo nurodymu, Vatikane buvo parengtos ir gegužės mėnesį paskelbtos naujos normos, vertinančios tariamai antgamtinius reiškinius ir jau priimti sprendimai, leidžiantys piligrimystes į žinomas numanomų apsireiškimų vietas Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Indijoje. Dabar tai padaryta ir dėl įvykių Medžiugorjėje, atsižvelgiant į naujosios evangelizacijos poreikius, kurie nėra tiesiogiai susieti su galutiniu antgamtiškumo pripažinimo tikslu ir negali nulemti dvasingumo ugdymo.

Rašydamas apie tai A. Tornielis pastebėjo, kad šie svarstymai nėra visiškai nauji ir neturintys precedento. Jis priminė, kad 1985 metais publikuotoje kardinolo J. Ratcingerio knygoje-interviu „Raporto Sulla Fede“, labiau žinomoje angliško vertimo pavadinimu „The Ratzinger Report“, pabrėžiama, kad gaunami dvasiniai vaisiai kaip tik yra vienas pagrindinių kriterijų siekiant atskirti tiesą nuo pretenzijų į galimų apsireiškimų antgamtiškumą. Šiuolaikinė labai kritiška mintis gali kelti klausimus dėl istorijoje susiformavusios senosios piligrimysčių tradicijos, kiek tame yra vadinamosios „mokslinės tie­sos“. Tačiau tai nereiškia, jog tos piligriminės kelionės nebuvo teigiamai rezultatyvios ir naudingos krikščionių gyvenimui. „Problema yra ne tiek pernelyg kritiškas šiuolaikinis požiūris (kuris neretai veda į naujas lengvatikystės formas), kiek mūsų vertinamas tose apsireiškimų vietose plėtojamas religinio gyvenimo gyvybingumas ir tvirtumas“, – teigė žymusis hierarchas ir teologas. Matyt, šiuo nusistatymu vadovaudamasis, tapęs popiežiumi Benediktu XVI, jis įsteigė kardinolo K. Ruinio komisiją dėl Medžiugorjės, kuri iš esmės priėmė palankų sprendimą. Tai patvirtinama ir naujajame dokumente „Taikos karalienė“, pripažįstant, jog tariamuose apsireiškimuose gau­tus pranešimus reikėtų patikslinti, atsižvelgiant, kad bandant juos perteikti galėjo turėti įtakos subjektyvi regėtojų ir juos supusių asmenų nuomonė. Tuo pat metu svarbus yra tas faktas, kad apsireiškimų pagrindinėse žiniose nebuvo aptikta sąmoningo melo, nei kokių nors išsigalvojimų ar klastočių, nei perdėto polinkio į mitologinę maniją. Tikėjimo mokymo dikasterija savo notoje nurodo du svarbiausius Medžiugorjėje gautų pranešimų bruožus: Švč. Mergelės Marijos raginimą atsiversti ir sugrįžti prie Dievo bei būtiną taikos siekį. Juose taip pat nuolankiai ir išmintingai kviečiama nesekti netikrais pranašais, neieškoti kokių tai „paslapčių“ su apokaliptinėmis prognozėmis. Baig­damas savo pastabas, A. Tornielis cituoja vieną būdingą 1982 metais Medžiugorjėje gautą Dievo Motinos raginimą: „Neieškokite kokių nors nepaprastų ir ypatingų dalykų. Verčiau tiesiog paimkite į rankas Evangeliją, skaitykite ją ir viskas jums taps aišku“.

„Kristus ir pasaulis“, 2024 m. spalio 25 d., nr. 13 (209)