Tarp natūralių pievų, raugintų daržovių, keltininko name

Lietuvos kultūros sostinėje

Daiva Červokienė

Druskininkietis sveikatos konsultantas Gediminas Grigelis ilgai vadovavo  Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Druskininkų Fizinio aktyvumo ir sveikatos fakultetui.

Dabar jis dirba masažistu viename iš viešbučių, gyvena prie pat Nemuno sename keltininko name. Su G. Grigeliu kalbėjomės apie gyvenimo senuose rąstiniuose namuose ypatumus ir kasdienius ritualus sveikatai palaikyti.

Rąstinio namo ypatumai

G. Grigelis  gyvena prie pat Nemuno, sename rąstiniame name, statytame, kaip pats pabrėžia, pagal visas senąsias tradicijas. Jis ręstas kirviu, be vinių. Kaip jam pasakojo buvę šeimininkai, 1959 metais namą pastatė iš kluono rąstų, atplukdytų iš Švendubrės, baigiantis potvyniui. Kluonui buvo apie 60 metų – čia atgabentas ir surinktas. Jis neturi nė vienos lygiagrečios sienos ir nė vieno stataus kampo. Rąstų storis – maždaug 16-18 cm.

Klausiu, ar name tokiomis plonomis senomis nėra šalta?

„Ne, nors beveik visi taip galvoja. Dzūkijos smėlynuose pušys auga lėtai, jų rievės, mediena yra tankios. Jei lygintume tokio pat amžiaus Dzūkijos ir Žemaitijos pušis – jos ten tokio amžiaus yra storesnės“, – sakė Gediminas. 

Name šeimininkas išsaugojo ir dvi senas koklines krosnis.

„Mums kuriantis šiame name kažkas iš Lietuvos istorikių pradėjo registruoti koklines krosnis ir skatinti jas išsaugoti. Įsitikinome – krosnys puikiausiai šildo, iki šiol jomis kūrenuosi ir džiaugiuosi“, – sakė pašnekovas.

Ir pasakojo, kad rąstiniame name žiemą puikiai laikosi šiluma, o vasarą yra vėsu. Jeigu šalti drėgni orai, ir birželį krosnį pasikuria – šiemet taip darė kelis kartus. O šaltuoju metų laiku kasdien trumpam užkuria krosnį ryte prieš išlėkdamas į darbą ir pusvalandžiui vakare grįžęs. Jeigu prikūrena iki rudumo, tenka visus langus atlapoti, nes būna per karšta.

Pasak G. Grigelio, žemė po namu visąlaik yra šešėlyje, todėl temperatūra ir šiltuoju metų laiku laikosi apie  10-12 laipsnių. Kadangi gero namo pamato nėra, iš žemės eina šaltis ir prie grindų yra vėsiau, jos neperkaista.

„Kol nebuvo šaldytuvų, lašinius kabindavo palėpėse, o kiti maisto produktai buvo laikomi kambariuose spintelėse ar kibiruose ant žemės. Ir  jiems kaimiškose spintelėse nebuvo  tokio didelio pavojaus sugesti kaip mes dabar įsivaizduojame, nes palei žemę rąstiniuose namuose vėsu, temperatūra kokių 14-15 laipsnių, maždaug 120 cm aukštyje jau siekia – 18, o 2 metrų aukštyje – 20-22 laipsniai šilumos“, – teigė pašnekovas.

Išsiverčia be kėdžių 

Tad šaldytuve Gediminas laiko tik pieno ir mėsos produktus, šuniuko kaulus ir katino maistą, o raugintos daržovės virtuvėje stovi ant grindų ir puikiai išsilaiko iki pavasario. Beje, nusipirkęs namą vietoje rado po grindimis tarsi šaltadėžę, matyt keltininko šeimai ji tarnavo vietoj šaldytuvo.

„Po namu rūsio nėra. Dzūkai neturėjo rūsių, tik atskirai iškastus rūsius, vadinamus kapčius. Juose paprastai laikydavo daug bulvių, runkelių, juk visi kaimo žmonės laikydavo gyvulių, tad maisto reikėdavo ir jiems. O tos daržovės duoda šiokią tokią drėgmę ir pelėsį, tad atskirai laikyti yra patogiau“, – sakė pašnekovas. 

Kadangi namo erdvė nedidelė, teko galvoti, kaip kuo racionaliau ją panaudoti. Kelių stalų statyti nebuvo kur, tad svetainėje stovi vienas didelis stalas ir medinis suolas, o miegamajame prie palangės pritaisytas iš plačios lentos padarytas pakeliamas staliukas. 

Ir spintas Gediminas darė pats – siauresnes negu standartinės, iš kadagių kamienų ir aptrauktas drobe. O kėdžių kambariuose visai nėra. Pasak Gedimino, tai nereikalingas ir žmogaus sveikatai nenaudingas, net žalingas baldas – sveikiau pastovėti ar atsigulti. Kartais prisėsti ir suolo pakanka. 

„Šios nuostatos labai praktiškos. Žinoma, kol nebūna svečių“, – pastebėjo Gediminas.

Už natūralią pievą

Sodyboje auga kelios obelys ir kriaušės, slyvos, rojaus obelaitė, daug įvairių vaiskrūmių, užveistas nemažas vynuogynas. Darže šeimininkas augina ir bulvių, morkų, svogūnų, česnakų, moliūgų ir šparaginių pupelių. Sako jų priežiūrai daug laiko ne­ski­rian­tis:

„Gyvenu taip, kaip man patogu. Esu prieš daržo, vejos ravėjimą su pincetu, dvisavaitinį pievų šienavimą. Gal taip ir nėra labai gražu, bet  patogu, svarbu kad daržovių piktžolės neužgožtų. Smagu matyti, kaip stiepiasi motiejukai, viksvos, žydi čiobreliai, jonažolės, skraido bitės, drugiai. Aš – už žydinčią natūralią pievą. Nesenai lankėmės Šveicarijoje. Šveicarai nepjauna pievų ekologiniais sumetimais, nes augdama žolė valo orą. Moks­li­nin­kai apskaičiavo, kad vienas kvad­ratinis metras natūralios pievos per parą išvalo kubinį metrą oro nuo CO“, – sakė G. Grigelis. 

Jis pasisodina daržovių ir į žemės pripiltus polietileno maišus, kuriuos sustato darže. Juose auga svyrančios braškės, stiepiasi šparaginės pupelės, pomidorai  ir violetiniais, mėlynais, raudonais žiedais žydinčios bulvės.

„Taip tarsi padidinu daržo plotą ir kartu jį papuošiu“, – pastebėjo pašnekovas. 

Jis sakė nelinkęs kviesti svečių į namus. Tačiau to neišvengsi. Todėl sumanė prie namo įsirengti atvirą pavėsinę iš vynuogių. Tokia mintis kilo keliaujant po Italiją  ir Prancūziją, kur daugybę kartų jam į akis krito atviros, vynuogėmis apaugusios pavėsinės be stogo – gražu, lengvai pastatoma ir funkcionalu. Prieš šešetą metų įgręžė į žemę aštuonis pavėsinės kuoliukus, vėliau  prie kiekvieno susodino po dvi vynuoges. 

„Jos neblogai įsikerojo ir šiltuoju metų laiku sudaro pakankamai geras pavėsinės sienas. Stogo pavėsinėje nėra. Kam jo reikia? Lietingu oru pavėsinėje nebūsiu ir svečių joje nelaikysiu – juk čia pat namas“, – sakė sveikatos konsultantas.

Susižavėjo tamsiomis uogomis ir vaisiais

Pasak G. Grigelio, pagrindinis gyvenimo nuosavoje sodyboje privalumas yra pastovi būtinybė ką nors daryti, nepaliaujamas kūrybinis procesas, priverčiantis dirbti smegenis ir raumenis ir taip atitolinantis visas senėjimo ligas. Nuosava sodyba – tai neišsemiama galimybė daug ką išbandyti, kurti.

Pastaruoju metu Gediminas stengiasi sodinti daugiau mėlynas ir juodas uogas vedančių medžių ir vaiskrūmių: taip sodą papildė keli valgomieji sausmedžiai, juodosios aronijos, juodos, mėlynos ir violetinės spalvos uogas vedantys šermukšniai.

„Raudonos spalvos uogos turi geležies, mėlynos, juodos – magnio, kas sveikatai labai svarbu“, – pastebėjo pašnekovas.

Nesenai jis pasodino ir porą juodauogių šeivamedžių, nuo viduramžių mistika apgaubtų krūmų, kurių vaisiai, lapai ir žievė plačiai naudojami liaudies ir oficialioje medicinoje, žiedai – kulinarijoje ir konditerijoje, net alaus gamyboje.  Be to, mūsų protėviams tai buvo kone šventas ir mitologinis augalas – po jo šaknimis esą gyvena kaukai.

Už rauginimą 

G. Grigelis labai mėgsta raugintas daržoves, vadina jas geresnės sveikatos ir savijautos, taigi ir ilgaamžiškumo veiksniu. Mat rūgdamas produktas įgyja gerųjų savybių, raugintose daržovėse ir vaisiuose išlieka daugiau vitamino C, yra daug prebiotikų – medžiagų, skatinančių žarnyne esančių gerųjų bakterijų veisimąsi, kas turi teigiamos įtakos mūsų savijautai, įsisavinti maisto medžiagas, palaikyti svorį. Pasak Gedimino, kiekvienam vidutinio amžiaus žmogui reikėtų „susibičiuliauti“ su raugintais produktais, kurie labai gerina virškinimą, padeda greičiau suskaidyti riebalus. 

G. Grigelis kasmet prisiraugia ne tik kopūstų, burokėlių, agurkų, bet ir obuolių, moliūgų, cukinijų, kininių barstučių. Kartais raugia šias daržoves atskirai, dažnai daro jų mišinius. Raugina ir vaisius: obuolius, kriaušes, slyvas. Pastarąsias pradėjo rauginti atsitiktinai – bene prieš septynerius metus vasaros pradžioje kelias žalių slyvų šakų nulaužė vėjas. Buvo gaila išmesti tų slyvelių, galvojo, ką galėtų iš jų padaryti. Ir sumanė rauginti. Pavyko, skonis gavosi panašus į alyvuogių. 

Jis mėgsta užsiraugti ir laukinių kriaušių, pavasarinės žalumos, net dilgėlių viršūnėlių, garšvų. O iš ugniažolių dažnai pasidaro skanaus raugo.

„Rauginimas, visa veikla virtuvėje – neišsemiamos improvizavimo ir kūrybos galimybės“ , – pastebėjo pašnekovas.

Ir sveikatos patarimai

G. Grigelis pastebėjo, kad kuo žmogus vyresnis, tuo daugiau jis turėtų skirti savo sveikatai palaikyti. Jis ragina senjorams rytais neskubėti šokti iš lovos, o dar gulint joje įprasti bent truputį pasirąžyti, palankstyti kojas, ištiesti ir įtempti pirštus – išjudinti kūną. Ir įprasti pamasažuoti rytais kūną rankų nagais, kas būtų tarsi akupresūrinis savimasažas. Pirmiausia nagais nuo pirštų falangų iki riešo pamasažuoti delnus, kuriuose, pasak jo, yra visų žmogaus organų „atstovybės“. Tada taip masažuoti visus pirštus, vidinę ir išorinę plaštakos pusę, patrinti riešus, apėmus juos kitos rankos nykščiu ir didžiuoju pirštu. Tada vėl grįžti prie masažo nagučiais ir jais pamasažuoti rankos dilbio, žasto raumenis iki peties, kurį taip gerai išmasažuoti iš visų pusių. Taip abi rankas viena po kitos. Tada lengvais nagučių grybštelėjimais reikėtų „pereiti“ kaktą, skruostus, ausis, plaukuotąją  galvos dalį, kaklą, paspaudyti 7-ąjį stuburo slankstelį. 

 Po rankų ir galvos turėtume pereiti prie krūtinės ir pilvo masažo, dar vėliau – nugaros ir kojų. 

„Masažuodamiesi kūno odą nagais odą aktyviname joje kraujotaką ir limfotaką, įjungiame kraujo siurblius – raumenis, šie pumpuoja kraują, kuris prisotintas deguonies, maistinių medžiagų, taip išjudiname skysčius ir padedame organizmui pabusti, pasiruošti aktyviai dienai. Masažas nagučiais yra stipresnis negu paspaudymas pirštų falangomis, jį galima prilyginti lengvam akupunktūriniam masažui – tai ir žvalinamoji, ir sveikatinimosi, ir grožio procedūros“, – tvirtino Gediminas.

Būtina stiklinė šilto vandens

Prieš pusryčius G. Grigelis būtinai išgeria stiklinę šilto – 40-45 laipsnių temperatūros – vandens. Pasak jo, tai didelė pagalba visiems vidaus organams ir virškinimui, jo sužadinimas dienos darbui ir šio darbo palengvinimas. Pašnekovas pastebėjo, kad mūsų skrandžio temperatūra vidutiniškai  yra 54 laipsniai, aukštesnė negu viso žmogaus – šiltas vanduo padeda jo veiklai ir sušildyti visus vidaus organus, kas yra labai svarbu. 

Gydomojo masažo ir manualinės terapijos specialistas bent 10 minučių ragina skirti mankštai – bent pajudinti, pasukti visus kūno sąnarius ir atlikti raumenų tempimo pratimų. Bet tai jau kita tema. 

Kas svarbiausia žmogaus pilnat­vei? To pasiteirautas G. Grigelis sakė gyvenantis gražioje vietoje, daug dirbantis ir keliaujantis, vedantis žmones į ekskursijas M. K. Čiurlionio takais į Švendubrę, Latežerį, Kermušiją, Liškiavą ir kitas kurorto apylinkes. Visur plyti nuostabi Dzūkijos gamta, suformuota ledynmečių laikotarpių, įstabus Lietuvos grožis. Čia gyveno ir vaikščiojo M. K. Čiurlionis, šie vaizdai savo išskirtinumu įkvėpė ne vieną menininką, kaip pavyzdžiui, Jakobą Lipčisą, Antaną Jonyną, Justinas Marcinkevičius čia kūrė savo „Mindaugą“. 

O iš tolimesnių kelionių svetur pastebėjęs ką nors įdomaus, ponas Gediminas stengiasi pritaikyti mūsų šiauriniame krašte, savo senoje sodyboje prie Nemuno. 

Beje, G. Grigelio sodybą supa ir kelios krūvos akmenų, nes kaip teigia sveikatos konsultantas, jie padeda žmogui geriau jaustis. To moko kinų pasaulėvokos ir praktikos sistema fengšui, kuria siekiama sukurti žmogaus vidinės energijos ir išorinio pasaulio harmoniją. 

Druskininkai
Autorės ir asmeninio albumo nuotraukos

„XXI amžius“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 29–30 (2642–2643)