Tarp žemės ir dangaus
Lidija Veličkaitė
PABRADĖ. Spalio mėnesį Švenčionių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Pabradės miesto bibliotekoje surengta Danutės Dobužinskaitės išleistų knygų apžvalga. Į renginį sugužėjo Danutės draugės ir pažįstami, gyvenantys Pabradėje ir šalia jos, taip pat svečių iš Vilniaus.
D. Dobužinskaitė pirmiausia pasidžiaugė atvykusi į Pabradę ir pasijutusi, kaip vaikystėje, nes jaučiasi savame krašte, kuriame užaugusi. Savo knygas pasirašiusi kaip Danutė Dobužinskaitė – iškilios giminės atgarsiu, bet ją daugiausia pažįsta, kaip Danutę Markauskaitę, ar Danutę Kivilšienę. Kodėl pasivadino Dobužinskaite? Tai yra jos močiutės Konstancijos pavardė. Mamytė Dobužinskaitė kilusi iš garbingos didikų giminės ir buvusi gana turtinga. Jos giminės moterys, kaip teigia autorė, labai stiprios. Todėl ir pasirinko šią pavardę. Kaip kūrybinį vardą pasirinkusi Nika savo mamos Veronikos garbei, kaip šviesos ir meilės ženklą. Jos giminės lygiagrečios šakos scenografas, grafikas, tapytojas Mstislavas Dobužinskas yra vertinamas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Autorė sako, kad kiekvienas iš mūsų turime savo kelią. Jos kelias veda per žodį. Jau nuo vaikystės autorė rašinėjo, dažniausiai ant visokių popieriaus skiaučių, kurių dabar jau ir nesurandanti. Ką surado, sudėjo į eilėraščių knygutę, ir tai tik dešimtadalis to, ką parašė. Pirmasis jos eilėraštis buvo išspausdintas Molėtų rajono laikraštyje dar autorei besimokant 9 klasėje ir taip susipažino su tame laikraštyje dirbusiu mokytoju Albertu Skyreliu, kuris ją mokė, kaip eilėraštyje reikia išlaikyti taktą. Toliau autorė pasakoja, kaip, atvykusi į Vilnių, įstojo į VISI (dabar Gedimino technikos universitetas) radiotechnikos fakultetą. Paskui gyvenimas taip įsuko, kad nebuvo laiko rašyti. Dirbo dėstytoja Finansų ir kredito technikume, turinti maždaug 40-ties metų pedagoginį stažą. Šiaip rašyti pradėjo vėlai, kai 2016 metais labai rimtai susirgo ir stovėjo ant mirties slenksčio. Ją išgelbėti padėjo atsitiktinumas (nors, kaip autorė sako, jokių atsitiktinumų nebūna) – atvykęs iš Afrikos draugas. Jis ne tik išgelbėjo autorei gyvybę, bet privertė ją pasižadėti rašyti.
Ir taip gimė trys knygos: 2020 metais – „Laiškai nepažįstamajam“, 2021 metais – „Žvaigždėtas mąstymo dangus“, 2023 metais – „Žmonės kaip paukščiai“. Jos visos parašytos laiškų pavidalu. Kodėl laiškai? – klausia autorė. Ir atsako, kad tik laiškus moka rašyti. Rašo tai, ką mato, ką tą dieną išgyvena. Ir rašo tuos laiškus jam, tam nepažįstamajam. Tai jausminės knygos, bet nereikia suprasti, kad tai meilė moters vyrui. Tai meilė Visatai, šalia esančiam žmogui, Dievui, netgi kaimynui. Kaip autorė sako – meilė, ta varomoji jėga, kuri mus veda per gyvenimą. Neapykanta niekur neveda.
„Mes dažnai ieškome kokio nors ypatingo žmogaus, kad išsakytume jam savo problemas, slapta tikėdamiesi, kad jis išlaisvins mus nuo kankinančios vienatvės. Kartais nepasiseka, nes mūsų sutiktas žmogus pasirodo ne tas, kuris mums reikalingas, kad nuramintų, paguostų, mylėtų. Bet būna, kad sutinkame ypatingą žmogų, kuris sako kažką neįprasto, kuris siūlo mums nebėgti, neskubėti, pabūti tyloje ir ramybėje, pasitarti su savimi. Tada įdėmiai įsiklausykime į savo sielą, į savo širdį. Juk visi atsakymai slypi mūsų širdyse… Dėkoju, mano mielas Drauge, kad priėmei mane tokią, kokia esu – vyresnio amžiaus, bet savo siela dar jauną moterį. Tiesą pasakius, matyt ir negalėjai manęs nepriimti. Mūsų sielos seniai ieškojo viena kitos per įsikūnijimų klodus. Gal ne tuo laiku susitikome, gal ne toje vietoje, gal mūsų meilė neturi ateities. Gal gimėme per anksti, ar per vėlai. Bet mes susitikome ir šiuo metu išgyvename tokius visaapimančius jausmus, apie kuriuos kiti net nėra girdėję, o tuo labiau kas galėtų pasigirti tai išgyvenęs,“ – rašoma knygoje „Laiškai nepažįstamajam.“
Autorė sako, kad iš pradžių laiškai buvo rašomi nedrąsiai, reiškėsi nedrąsios mintys, bet vėliau jos peraugo į tokią epopėją ir jau trijose knygose parašyta 30 laiškų.
„Knygoje „Žvaigždėtas mąstymo dangus,“ kuri sudaryta iš dešimties laiškų Jam, toliau pasakojama apie mistišką nemarią Meilės istoriją, kuri yra užkoduota sapnuose, vėliau persikelia į Visatą. Laiškuose Ji pasakoja Jam apie kai kuriuos savo gyvenimo įvykius, apie džiaugsmą ir svajones, apie sielvartą ir praradimus, apie naujus santykius ir kitą požiūrį į juos. Knygoje naujai parodomas santykis su Dievu, su Visata, paliestas santykis su regimaisiais ir neregimaisiais pasauliais, kurie mums nėra realūs, bet visada egzistavo ir egzistuoja,“ – taip pati autorė apibūdina parašytą knygą. Joje daug rašoma apie nuostabius mistinius sapnus, kurie ir suvedė autorę su nepažįstamuoju, kuris sapnuose pasireiškė jos mirusio tėvelio pavidalu.
Trečioji knyga „Žmonės kaip paukščiai“ buvo laiškai tiems žmonėms, kuriems, kaip autorė sako, nespėjo padėkoti, per anksti išėjo pas Tėvą. Autorė naudoja palyginimą – žmones, kaip paukščius arba kaip akmenis. Knygoje 10 laiškų, juose svarbūs gyvenime autorės sutikti žmonės, vienas iš jų – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Albertas Skyrelis. Jis nebuvo labai įvertintas, kaip poetas, bet labai svarbus autorei savo patarimais, netgi, baigus vidurinę mokyklą, patarė kur studijuoti: „Eik ten, kur veda širdis.“ Apie šį mokytoją autorė rašo: „Jau visai sutemo. Žiūriu į švelniai mirguliuojančią žvakės liepsną ir rašau. Rašau apie dar vieną likimo ar Dievo siųstą man žmogų, atiduodama pagarbą jo atminimui. Tai buvo mano pirmasis kūrybinis mokytojas, kuris dar tada, jaunystėje, pasakė, kad privalau rašyti ir parodė, kaip reikia tai daryti. Be jo tikrai nebūčiau šiandien tuo, kas esu.“
Autorė pažymi buvusį Joniškio kleboną kun. Česlovą Kavaliauską, kuris iš graikų kalbos vertė Šventąjį Raštą. Autorės mamos brolis ir sesuo buvo partizanai, kalėjo kalėjime. Brolis žuvo Vorkutos lageryje, autorė tuo laiku dirbo dėstytoja. Tad visą laiką budrios KGB akies buvo sekama. Tuo sunkiu laikotarpiu bendraudama su klebonu, autorė sulaukė daug gerų patarimų. Nemažai dėmesio knygoje skiriama autorės tėviškei, tėvų namams: „Ak, tie mano tėviškės namai! Tokia pajuodusi bakūžė, tas mano gimtasis namas, bet ant savo žemės rėžio pastatytas. Koks išdidus buvo tėvelis, kad pagaliau turi savo žemės šmotelį, turi savo namus, savo rankomis statytus, į kurių pamatus įmūryta net 5 rublių sidabrinė moneta sėkmei.“ Knygoje gausu ir gamtos aprašymų: „Mano mielasis, jau tamsu, dar ne visai naktis, dar tik vėlyvas vakaras. Šiandien jau šilta, tikras pavasaris. Pravėriau balkono langą – tylu, ramu, net aplinka pavasario proga aptilusi. Kaip maloniai pakvipo jau pražydusi alyva, svyranti stambiomis tamsiai violetinėmis kekėmis. Įkvėpei to pavasarinių žiedų kvapo ir ištirpai jame, kaip meilėje…“
2024 metais pasirodė Danutės Dobužinskaitės poezijos knyga „Brydė per rasotą gyvenimo pievą“. Kaip rašo autorės draugė, muzikos mokytoja Nerutė Šiliūtė: „Knygoje surinktos eilės apima kūrybą nuo mokyklos suolo, dienoraščio trupinių iki paskutinių, jau rimtų, gyvenimiškos patirties paliestų poezijos posmų. Autorės paskutiniai eilėraščiai pasižymi branda, lygia eilių ritmika. Laki autorės vaizduotė ir melodinga tėkmė panardina į romantinius vaizdinius.“
Mokyklos laikų eilėraščio „Į gyvenimą“ posmas: „Su puokšte vėlyvųjų jurginų, / Pasirišę gražiai kaspinėlį / Ar ramunę į plaukus įpynę, / Bėgom mes pirmąkart mokyklėlėn.“ Toliau jau baigus mokyklą eilėraščio „Ar meni?“ posmas: „Bet praėjo tie metai vaikystės, / Metai… Daugel laimingų dienų… / Džiugu būt, jei galėtum dar grįžti, / Paklajot tarp svyruoklių senų.“ Ir paskutinis eilėraštis knygoje „Mano giminei“, kurio vienas posmas: „Ateiname į Žemę kaip svečiai, / Atnešdami su savimi Dangaus šviesos dalelę, / Todėl palikim šviesų taką giminei plačiai, / Sujunkim šviečiančius širdžių taškus / Į platų kelią.“
Renginio dalyvis Jonas Kavaliauskas, susižavėjęs autorės poezija, panoro paskaityti pora eilėraščių, vienas iš jų „Švelniomis lūpomis“: „Kaip žiedlapiai gėlių tos tavo švelnios lūpos / Mane svaigino, / Tada jaučiausi išprotėjusi. / Žinau, kad atėjai iš praeities, / Kai dar jaunystė supos / Ir supratau, / Kad nenustojau dar tave mylėjusi…“ Ir dar vienas „Aš leidžiu sau“: „Aš leidžiu sau basai bristi per žolę, / Aš leidžiu sau, / Kad tas padykęs vėjas plaukus man kedentų. / Aš leidžiu sau šypsotis žmogui, draugui, saulei / Ir širdimi nesenti…“ Ir pakomentavo, kad pastarasis eilėraštis labai puikiai atspindi autorę, kaip žmogų, asmenybę, kuri moka ir geba dalintis savo kūryba su visais. Padėkojo už puikų susibūrimą, malonų pasibuvimą kartu, autorės paaiškinimą, kokiomis aplinkybėmis tos eilės buvo parašytos.
Pasidalinta dar viena gera žinia, jog autorė rašo knygą apie savo Dobužinskų giminę pavadinimu „Pakilę iš pelenų.“ Kaip sakė pati autorė, tai bus kaip testamentas, knyga išeis dviejų dalių ir apims apie 104-110 žmonių. Didesnė dalis jos giminių gyvena Lenkijoje, mažesnė – Lietuvoje.
Renginį vainikavo Pabradės bibliotekos vedėjos Gražinos Dargytės ir gausūs dalyvių sveikinimai. Atsidėkodama autorė paminėjo šio renginio moderatorę N. Šiliūtę, kuri ją lydi visuose susitikimuose, bibliotekos vedėją už priėmimą ir visus, ją pagerbti, susirinkusius. Pabradės bibliotekai autorė padovanojo visas savo išleistų knygų.
Švenčionių rajonas
Ramunės Petručionytės nuotraukos
„Abipus Nemuno“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 23 (248)