Tartum susirgę meile Kybartams…
Laikas ir žmonės
Birutė Nenėnienė
Kaip kiekvienas žmogus turi savo veidą, savo istoriją, turtingą vidinį pasaulį, taip ir kiekvienas miestas turi savo veidą, istoriją ir alsuoja ten gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių bendrystės dvasia.
O jeigu tu esi kilęs iš Kybartų, esi tarsi pažymėtas specialiu kodu. Ir visai nesvarbu, kada ir kur nuvedė gyvenimo keliai ar ne pagal tavo valią susiklosčiusios aplinkybės, išlikai ir išlieki „kybartiniu“.
O tas atpažinimo kodas ir jungtis yra meilė Kybartams…
Sukaktims pažymėti
Tokios mintys sklandė sausio 30-ąją Kybartuose renginyje „Kybartai – į gyvenimą vartai“, kurio iniciatoriai ir rengėjai – Pasaulio kybartiečių draugijos nariai, kultūros darbuotojai. Dalyvių auditorijos daugumą sudarė Vilkaviškio Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai.
Kybartų miestui – kažkada prie Prūsijos sienos, dabar prie Karaliaučiaus srities Lietuvos pakraščio – istorija atseikėjo ir pirmuosius karų smūgius, ir suklestėjimą, ir atkaklumą tikėjime besergint Katalikų Bažnyčią…
Šįkart kalbėjo sergantieji meile Kybartams žmonės apie kitus tokius pat „sirgalius“, dvasios brolius – literatus, kūrėjus, visuomenininkus.
Pasaulio kybartiečių draugija šiuo renginiu susirūpino pažymėti Kybartų savivaldos 105 metų sukaktį ir tuo pačiu pristatyti „kybartinio“ mokytojo ir poeto Jeronimo Šalčiūno naujausią eilėraščių knygelę pavadinimu „Kybartai – į gyvenimą vartai“, pagerbiant jį su praėjusia 95-erių metų sukaktimi.
Dabar Jeronimui Šalčiūnui eina 97-tieji! (Gimė 1928 m. rugpjūčio 6 d. Virbalio miesto Laukų kaime, nuo 1969 metų gyvena Marijampolėje).
Pagarba už eilėraščius
„Visiems jums Jeronimas siunčia linkėjimus, eilėraščiu pasveikino jus… Jis savo atkaklumu ir visapusišku domėjimusi užkrėtė ir mane, kai dar buvau jo mokinė, 5-6 klasėse Kybartų mokykloje mokė anglų kalbos. Bendraklasės jo bijojo. Aš iškart kažkaip pajutau jį kaip mokytoją, neturėjau jokių nuoskaudų… Spalvota asmenybė, neapipasakojamas žmogus“, – kalbėjo renginio vedėja, Pasaulio kybartiečių draugijos narė, visai Lietuvai žinoma radijo diktorė Violeta Mickevičiūtė-Urbienė, kurios mamytė gyveno Kybeikių kaime ir pasižinojo, bendravo su Šalčiūnais.
Violetos ir J. Šalčiūno pažintis atsinaujino ir sustiprėjo Pasaulio kybartiečių draugijoje. 2012 metais draugija Jeronimą nominavo Pasaulio kybartiečių garbės nariu. Ir būtent už eilėraščius Kybartams. „Jis – labai didelis patriotas, sudėtinga šeimos istorija. Jo tėtis buvęs Pensilvanijos kalnakasys, grįžęs į Kybartų kraštą sukūrė šeimą. Du vyresni Jeronimo broliai Vincas ir Antanas gyvenimus kūrė už Atlanto, puoselėjo ir skleidė lietuvybę, bet ten pasiliko jų darbai ir jų kauleliai“, – su Šalčiūnais pažindino Violeta. Ir aiškino, kad eilėraščių knygelė gimė iš susirašinėjimo su Jeronimu ir išpildant Jeronimo žmonos Irenos prašymą pažiūrėti, ką jis ten rašąs ir rašąs, kai dvylika knygelių jau išleista…
Violetai vis stigo laiko, o 2023-aisiais, likusi be mamytės iš Kybeikių kaimo, be tėviškės, susiėmė, peržiūrėjo laiškus, eilėraščių rankraščius… „Ir pamačiau… knygą, – pasakojo knygelės sudarytoja Violeta Mickevičiūtė-Urbienė. – Tuose eilėraščiuose atsispindi žmogaus gyvenimas, žmogaus, jau besiruošiančio Amžinybėn, mintys, savijauta, prisiminimai, ilgesys, graužatis dėl išeinančiųjų, meilė Lietuvai, domėjimasis nūdienos aktualijomis.“
Prisidėjo prie knygos leidybos Pasaulio kybartiečių draugija, jos aktyvus narys Leonas Narbutis. Ir gimė ji kaip suvenyras, nedideliu tiražu, iliustruota Jeronimo Šalčiūno šeimos ir draugijos bei kybartiečių įvairiomis nuotraukomis. Prasmingas, sentimentus keliantis pavadinimas „Kybartai – į gyvenimą vartai“, kaip ir vienas jo eilėraštis.
Nuskambėjo himnas
Buvusi diktorė raiškiai perskaitė keletą eilėraščių iš naujosios Jeronimo Šalčiūno knygos. Kybartų seniūnas Romas Šunokas kalbėjo apie „kybartinių“ meilės bacilą Kybartams, kur jie bebūtų – Lietuvoje ar tolimuose užsieniuose. Ir sudainavo dar 1961 metais Jeronimo Šalčiūno sukurtą, ir šiems laikams perdarytą ir pritaikytą Kybartų himną, kuriam muziką parašė Konradas Kaveckas. Kompozitorius buvo gerai susipažinęs su praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje visoje Lietuvoje garsėjusiais Kybartų chorais, saviveikla. O Jeronimas Šalčiūnas tada aktyviai dalyvavo ir Kybartų kultūriniame gyvenime.
Įsimintiniausias vaikystės miestas
„Esu „kybartinis“, nors Kybartuose gyvenau penkerius metus. Ką galiu pasakyti apie Kybartus apie mano vaikystės miestą, kuriame pradėjau eiti į mokyklą? Tie metai paliko neišdildomus prisiminimus“, – kalbėjo į devyniasdešimtuosius gyvenimo metus įbridęs Leonas Narbutis. 1944 metais Narbučių šeima atsisveikino su tėvyne, šešerius metus gyveno Vokietijoje pabėgėlių stovyklose. 1950 metais pradėjo naują gyvenimą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Leonas pirmąkart Lietuvą aplankė 1989 metais, o nuolatos gyventi sugrįžo 2004 metais. JAV gyvendamas įgijo išsilavinimą ir visąlaik dirbo lietuvybės labui: vedė radijo laidas, prisidėjo prie Lietuvių fondo veiklos, veikė lietuvių studentų bendruomenėse. Nors Leono Narbučio gimtoji vieta – Kaunas, Kybartai jam kaip įsimintiniausias vaikystės miestas, kur 1939 metais tarnybai buvo paskirtas jo tėvelis geležinkelietis.
Ilgametis Pasaulio kybartiečių draugijos pirmininkas Leonas Narbutis jau perdavė organizacijos vairą kitam vedliui, tačiau tarybos veikloje ir toliau aktyviai veikia, nes „kybartinio“ bacila užsikrėtusieji, kad ir sulaukusieji garbaus amžiaus, daro tai, kas patinka, nes „pakrauti bendrystei.“
Galerijoje – menas ir istorija
Po knygelės pristatymo visi buvo pakviesti į Algimanto Kezio galeriją, kur susirinkusieji apžvelgė ekspozicines erdves. Pristačiusi šiuo metu veikiančias Antano Kezio „Posters“ ir „Prints“ bei istorines fotoparodas „Prarastieji Kybartai“ ir „Mes iš Paprūsės“, parodų ir ekspozicijų kuratorė Andželika Micutienė svečiams papasakojo galerijos ir jos vardo atsiradimo istoriją, Leono Narbučio, Violetos Mickevičiūtės ir kitų „kybartinių“ indėlį. Dalintasi žiniomis apie ypatingus – Paprūsėje prieškariu gimusius – kūrybinguosius kybartiečius, kurie savo gyvenimo darbais iki šiolei garsina Sūduvos kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Ši renginio dalis buvo skirta Paprūsės 500 metų sukakčiai paminėti.
Dar apie gebėjimus
Buvo galima įsigyti naujausią Jeronimo Šalčiūno poezijos knygelę-suvenyrą. Jos sudarytoja Violeta Mickevičiūtė-Urbienė akcentavo neblėstantį šio buvusio kybartiečio entuziazmą ir gebėjimą eiliuoti. Per ilgą ir gražų gyvenimą yra išleidęs vienuolika poezijos rinkinių ir aforizmų knygelę. Įdomu tai, kad pirmoji jo poezijos knygelė „Žodžiai nuo Nemuno“ J. Gintario slapyvardžiu išleista prieš 40 metų (1985 m.) Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Jeronimas Šalčiūnas visą gyvenimą užėmė aktyvaus žmogaus pozicijas. Priklausė keletui įvairių sambūrių: Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai, vyskupo Motiejaus Valančiaus draugijai. Paežeriuose įsteigė Gyvojo Rožinio būrelį ir jam vadovavo. Daug metų vesdavo ekskursijas po savo kraštą, svarbesnį tautos ar Bažnyčios žingsnį, iškeliavusio Amžinybėn kraštiečio ar artimojo lemtį palydėdavo meistriškai sueiliuotais posmais.
Sūduvos krašte Jeronimas Šalčiūnas žinomas giliaminčiais ir muzikaliais eiliuotais tekstais, pritaikytais įvairioms progoms ir viešai su oratoriaus gyslele deklamuotais per religines, tautines šventes, šviesuolių, bičiulių laidotuvėse.
O jau brandaus amžiaus sulaukusi kybartiečių karta mena griežtą, reiklų bet teisingą užsienio kalbų mokytoją, akį traukusį oria išvaizda ir muzikalumu, dainavusį choruose, ansambliuose, vaidinusį saviveiklos kolektyvuose.
Budavonės kankiniams atminti
Kai Budavonės miške pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną nukankintiems trims Vilkaviškio vyskupijos kunigams atminti buvo pradėti rengti paminėjimai su šv. Mišių auka, Jeronimas Šalčiūnas juose dalyvaudavo. Pirmuosius eilėraščius „Budavonės kančią minint“ (1999 m.) ir „Budavonės elegija“ (2000 m.) tik perskaitė į pamaldas susirinkusiems, o vėlesniais metais žmonėms išdalindavo iš anksto paties paruoštas eilėraščių kopijas. Susilpnėjus sveikatai, šiuose minėjimuose Jeronimo Šalčiūno kankiniams atminti dedikuotą naują eilėraštį perskaitydavo jo paprašyti Vilkaviškio ar Bartninkų parapijų kunigai, jo perspausdintus tekstus padalindavo žmonėms. 2023 metais ilgamečio Vilkaviškio dekano prelato Vytauto Gustaičio sumanymu ir rūpesčiu visi eilėraščiai surinkti ir išleisti vienoje knygelėje „Budavonės kankiniams“.
Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos
„Sidabrinė gija“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 1 (123