Tautos kultūros aukurui tarnavęs
In Memoriam Vygandui Juozapui Račkaičiui (1939 01 01 – 2025 11 12)
Kun. Justas Jasėnas
Kopiu į Palatavio piliakalnį
Reikėtų dar mokytis naujų lietuviškų žodžių
Gal kada pasitaikys proga
Drąsiau ir tvirčiau ištarti
Įbridau Latavon
Srūva versmės iš gėlųjų gelmių
Pušų išlakūs liemenys stiebias dangop
Prisilaikysiu už žemės
Kai grįžau man pasakei
Jog iš pat krašto tiktai
Lietuvoj buvau buvęs
Lyg ką bendrai turėčiau pasakyti, bet jaučiu, kad galiu tik iš savęs, tik nuo savęs keletą žodžių ištarti.
Lapkričio 15 dieną Anykščių parapijos katalikų ir kultūros žmonių bendruomenė Amžinybėn palydėjo garbų savo narį – rašytoją Vygandą Račkaitį – talentingą, gilų žodžio kūrėją ir sakytoją, knygų autorių, Anykščių krašto ir Lietuvos patriotą, lietuviškos kultūros saugotoją ir populiarintoją, tikėjimo žmogų.
Nuo „Atminties medžio“ pradėti
Pažintis su autoriumi iš tolimųjų 1992-ųjų metų. Po Pirmosios Komunijos šventės krikšto tėvai padovanojo Vygando ir Mildos miniatiūrų ir meditacijų knygelę „Atminties medis“. Kodėl jau tada taip norėjau pamatyti autorius, susitikti, lyg ką jiems pasakyti. Su ta knygele atvykau darbuotis į Anykščių parapiją 2007 metais, susitikom paprastai, džiaugsmingai po sekmadieninių pamaldų. Vygandas parašė palydimąjį žodį mano eilėraščių knygai „Užmigdykite mus Ežeruos“. Jaunam reikia žodžio, reikia globos, patvirtinimo, paraginimo. Iš Vygando to sulaukiau, nuolat jutau, kad domisi, skaito, kad palaiko, meldžiasi. Jiedu abu su Milda leido Anykščių parapijos laikraštį, teko bendradarbiauti, vis šį bei tą paskelbti. Kur jau ten teologiniai straipsniai, kas juos parengs, kas pajėgs skaityti. Tad ir bandėme rašyti apie tai, kas anykštėnams, brangu, matoma, suprantama, kas iš jų istorijos ir kasdienybės, kas leis išgyventi ir susikalbėti.
Nuo 1963 metų Vygandas gyveno Anykščiuose, ėjo kartu ranka rankon su žmona Milda. Čia gimė ir dukra Skaidrė, iliustravusi daugelį savo tėvų knygų, parapijos laikraštėlį, katalikišką laikraštį vaikams „Kregždutė“. Kartu su žmona daug keliavo, išleido kelionių Šventąja, Merkiu, Dubysa, Nevėžiu apybraižas. Rašė vaikams mokydami gėrio, grožio, pagarbos, kūrybingumo, taurino aplinką, rėmėsi gamta. Visa sugulė į knygas. Rašė kiekvienas lyg ir sau, savo, o dirbo iš vien – taisydami, papildydami. Dabar jau net sunku atrinkti, kurią dalį rašė Vygantas, o kurią Milda. V. Račkaitis Aukštaitijoje žinomas kaip literatūrinių Anykščių tradicijų puoselėtojas, kraštotyrininkas, užrašęs žmonių gyvenimų istorijas, užfiksavęs svarbesnius krašto įvykius, iškilesnius gyventojus. Visada domėjosi kultūros paveldu, gamtos ir istorijos paminklais, asmenybėmis, šiomis temomis rengė publikacijų ciklus, skaitė, dalyvavo, kalbėdavo proginiuose kultūros renginiuose.
Kartu su Milda parengė ir išleido biografinę knygą apie rašytoją Liudviką Didžiulienę-Žmoną „Kaip lašas mariose…“ bei jos „Raštų“ dvitomį, biografinę apybraižą apie Joną Biliūną „Į aukštą kalną“, biografinę apysaką apie Antano Baranausko vaikystę ir jaunystę „…ir neramu tapo.“ Vygandas 1991-2003 metais buvo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus kultūros istorijos leidinio „Anykščiai“ redaktorius. Kiek užrašyta, ištarta, prisiminta, prikelta, įprasminta, pažymėta, kad neprapultų, kad nuolat jaustume savąsias šaknis, kad būtų kur sugrįžti, atsiremti, atsitiesti ir atpažinti – kas esu šitame krašte, ką veikiu, ką galiu prasmingo mūsų visų buvimui nuveikti.
Svarbu paminėti, kad Vygandas ir Milda 1991-2009 metais leido katalikiškos, tautiškos krypties laikraštėlį vaikams „Kregždutė.“ Rengė leidinį savo bute J. Biliūno gatvėje, o iš ten jis per „XXI amžiaus“ redakciją pasiekdavo vaikus ne tik didmiesčiuose, bet ir atokesnėse vietovėse.
Maironio takais vaikščioti
Įsimintinas 2012-ųjų (tais metais minėtas Maironio gimimo 150-metis) gegužės 15 dieną įvykęs Kauno kunigų seminarijos dėstytojų, auklėtinių ir anykštėnų kultūrininkų, muziejininkų susitikimas. Kartu su svečiais po Anykščių apylinkes keliavo ir Vygandas su Milda. Gal tada, stovint Troškūnų siaurojo geležinkelio stotyje, ir šmėstelėjo mintis apie juos. Rašytojų tandemas, visada kartu, šviesiai, pagarbiai sau ir tam, su kuriuo kalbamasi, žinant metą, vietą, saiką, ištariant taupiai ir esmingai arba supratingai patylint, nesiveliant į vienadienius paikus paviršius. Keliavome kartu prasmingai lankydami, prisimindami sunykusius Vašuokėnus, kurių dvare 1914 metais buvo laikinai priglausta Kauno kunigų seminarija – klierikai ir rektorius Maironis. Umėnų kapinėse pagerbėme Vašuokėnų dvaro savininko Bronislovo Brazdžiaus atminimą.
Vygandas išliks atmintyje kaip kilnus ir doras savo krašto gyventojas. Nesilaikė ir nesivaikė dirbtinių manierų, patoso, nežemino ir nemindė kitų, nesigviešė apdovanojimų, postų ir kėdžių. Ištikimai, kantriai dirbo kultūros darbą, lyg koks Šventraščio Zacharijas tarnavo Tautos istorijos, atminties ir savasties aukurui. Buvo pastebėtas, pagerbtas, įvertintas. Apdovanotas Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kultūros premija (2001 m.), jam suteiktas Anykščių rajono Garbės piliečio vardas (2009 m.), apdovanotas Pasaulio anykštėnų bendrijos medaliu (2016 m.) ir Lietuvos Respublikos 100-mečio Anykščių rajono savivaldybės „Šimtmečio anykštėno“ atminimo ženklu (2018 m.).
Latavos vienkiemyje atsidūsėti
Daugybę savo vasarų Vygandas su Milda, giminaičiais ir sielos bičiuliais praleisdavo Latavos vienkiemyje netoli Šventosios. Kartu bitininkavo, rūpinosi, gražino sodybą, puoselėjo kiekvieną augalėlį. Latava – ramybės, susitelkimo citadelė, tiesiog negalėjai ten būdamas ką greitosiomis veikti, šūkauti, pati aplinka skatino sustoti, susimąstyti, pasitikrinti, kalbėtis.
Latavoje gimė daugybė knygų, impresijų, meditacijų. Visų pavadinimų čia ir neminiu. Gal pirmiausia pats sau primenu, kad reikia skaityti Vygando knygas, iš naujo jas atsiversti, iš naujo atrasti, iš naujo mokytis taikiai būti su savimi, su kitais, su gamta ir Dievu.
Vygandas taip pagarbiai, taip visu savimi (ne tik balsu) ištardavo Mildos vardą – deivės, bendražygės, supinta lyg lietuvaitės kasa jų abiejų bendra buitis ir būtis. Taip ir atsiminsiu Rašytoją – besidairantį, tyrinėjantį, įžvelgiantį gyvastį ir ją nešantį į tautos lobyną.
Vygandas vis prisimindavo, vis pasidžiaugdavo, kad per keletą dešimtmečių „Kregždutė“ ugdė, auklėjo, mokė ir užaugino daugybę Lietuvos vaikų. Tie vaikai jau sukūrę savo šeimas, dabar savo mažyliams skiepija „Kregždutės“ atneštą gėrio, grožio, bičiuliškumo, atjautos, katalikiško tikėjimo žinią. Malonė autoriui tai patirti, sužinoti, vadinasi, pastangos ne veltui.
O kaip bus su Lietuva toliau, kaip bus gyvenama, kas toliau tęs sunkų kultūros žmogaus darbą, nejau žlugs, nyks ir tols tai, ką per gyvenimą sulipdėme… Ne kartą taip mąstė, ne kartą pats sau, o ir bičiuliams atsidusdavo Vygandas. Fotografuoju jį prie Rūpintojėlio kieme, Latavoje. Stovi toks tvirtas ir tikras ant savo žemės, susigyvenęs, įsigyvenęs, įsišaknijęs kultūroje, kūryboje, gamtoje, ramus ir taikingas, vos vos akys pakeltos dangop. Ak, reta tokių žmonių, reta grynuolių. Ak, didelė, neaprėpiama laimė, kad tokie žmonės mūs gyvenimus lanko.
„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 21 d., nr. 43–44 (2656–2657)