Tebūnie Amžinybė svetinga buveine, priglausiančia mus, kai ateis valanda 

Kontempliatyvių minčių ir maldos harmonija 

Prof. Petras Stirbys, Niujorko mokslų akademijos narys

Dar senovės graikai kontempliatyvų gyvenimo būdą, primenantį sutelktinį mąstymą ir didelį susikoncentravimą jame, laikė aukščiausios rūšies veikla, dargi aktyvia. Viduramžių mistikoje kontempliacija siejama su Dievo, dieviškosios tikrovės ir žmogiškų lūkesčių asimiliacija, artikuliuojant teorinę dvasinių siekių ir jų realizacijos konvergenciją, visa tai kilstelėjant į deramas aukštumas.

Ilgainiui kontempliacija imta traktuoti kaip religinė meditacija, susikaupimas ir smelkimąsi į nežinomas užribio teritorijas. Įdomu, kad randama skirtumų tarp vienuoliškojo kontempliatyvaus gyvenimo, dar vadinamo pasyviuoju, ir pasaulietiškojo, priskiriamo aktyviai veiklai (lot. vita activa). Beje, yra pavienių priekaištų šio mąstymo stiliui, esą pernelyg smarkiai sutelkiamas dėmesys į savo vidinį pasaulį, atitrūkstama nuo dogminio nuoseklumo. Tačiau per religinę kontempliaciją žmogus labiausiai priartėja prie Dievo, <…> pradedama kvėpuoti Amžinybės oru (A. Grauslys). Šitokiu būdu pretenduojama prisišlieti prie sielovadinio gėrio vaisių, tikintis atsikratyti kalčių ar kokių nors nusižengimų tikėjimo kanonams. Betgi gerų ketinimų vedini pasamprotaukime, jautriai prisiliesdami, tegul ir mėgėjiškai, prie šios dvasinės aktualijos. 

Nežinau kiek bendrumo esti tarp ką tik trumpai aptarto mąstymo būdo ir maldos arba meldimosi, ypač kasdienio. Panašu, jog malda daugiau yra savitikslė, galimai siekianti greitesnio rezultato, negu kontempliatyvus mintijimas, daugiau primenantis giluminius, strateginius, skvarbius kvintesencinius minčių gręžinius. Abiem atvejais šie vidinio sąmonės ir pasąmonės pasaulio variklio „užvedimai“ turi kartotinį pobūdį, nes žmogus, besigilinantis į savo, savo artimųjų ir pasaulio žmonijos likiminės baigties perspektyvas, prie tų klausimų nuolat grįžta – viskas permąstoma, atšviežinama ir vis naujai išgyvenama.  

Internetinėje erdvėje yra užuominų apie tai, jog kontempliatyvios maldos praktika moderniuose judėjimuose yra priešinga biblinei krikščionybei, tad tos praktikos turėtų būti vengiama, mat Biblija, suprask, mokanti melstis protu, o kontempliatyvi malda esanti tik susikoncentravimo malda arba meditacijos forma. Panašu, kad tos sąvokos savo turiniu yra labai artimos, ribą tarp jų rasti sunku, juo labiau, kad greta terminų kontempliatyvios mintys ir malda ar maldos, vietą randą ir sintetinis pasakymas kontempliatyvios maldos (T. Mertono giluminiuose išmąstymuose), kas liudija, jog tarp jų esama daug prasminio panašumo. Kartais atrodo, kad daugelis autorių tiesiog vargsta aiškindami skirtumus, būtent skirtumus, tarp sąvokų, bet tos pastangos nelabai pasiteisina, skaitytojo nelabai pavyksta įtikinti – kuo plačiau aiškinama, tuo labiau klimpstama. Faktas lieka faktu, kad tiek malda, tiek giluminiai mūsų egzistencinės prasmės kontempliatyvūs apmąstymai, ypač Amžinybės kontekste, mus artina prie Atpirkėjo, o ne tolina. O tai labai daug. Kaip tą artėjimą pavadinsi, kokiu būdu pajungsi savo protines galias, turbūt ne tiek svarbu. Panašu, kad galutinai susivokiama, kai paaiškėja autentiško meldimosi legitimumas, t. y. Bažnyčios leidimas tikinčiajam melstis paties pasirinktais žodžiais. O tai reiškia, kad atsiveria beribės erdvės tikinčiajam, kuris savo proto jėga besiskverbdamas į egzistencinį ir poegzistencinį pasaulį, kartu išsako lūkesčius (kas prilygsta prašymui, maldai) ir tuomet tampa aišku, jog mes savo dėmesį ir mintis koncentruojame, nukreipiame aukštyn Dangaus kryptimi. Taigi, jei sąmonė ir pasąmonė veikia katalikiškos konfesijos, jos sampratos rėmuose, tokia veika turėtų būti užskaityta, konfirmuota kaip dvasinio tobulėjimo aktas, kaip bandymas vis tvirčiau įsikomponuoti ir įsitvirtinti mūsų religinėje doktrinoje. Nemąstančiam, nesimeldžiančiam, neieškančiam kelių į mūsų tikėjimo dvasinius lobius visa tai realizuoti yra sunku, net neįmanoma. Jei prabiltume didaktiniu balsu, visokios intelektinės pastangos yra be galo vertingos, reikalingos, dargi privalomos, o kontempliacija ir malda veikia vienovėje vaisingai sąveikaudamos. 

Ano meto istorija liudija, kad mūsų Viešpats, mūsų Mesijas savanoriškai, savo valia ir per kraupias fizines patirtis prisiėmė neįtikėtiną misiją – atpirkti žemiškąsias kaltes ir nusižengimus biblinėms tiesoms, kuo geranoriškoji žmonija patikėjo ir tiki iki šiolei, tikės, neabejotina, ir ateityje. Tikintysis meldžiasi vildamasis įvairiausių Dangaus malonių: sveikatos sau  ir artimiesiems, Dangaus karalystės mirusiems, būtinų materialinių gėrybių egzistencijai (dažniausiai duonos kasdieninės), apsaugojimo nuo ligų ir nelaimių, taikos, Dievo palaimos kunigijai, taip pat siekiant sustiprinti savąjį tikėjimą ir pan. Karų, neramumų ir krizių atvejais prašoma apginti Tėvynę nuo priešų, nuo stichinių nelaimių, epidemijų. Pastarieji troškimai dažniausiai pagarsinami bendroje tikinčiųjų maldoje, viliantis, kad bendrystėje išsakomi lūkesčiai bus kur kas veiksmingesni, nei individuali malda. Savo maldose nevalia pamiršti ne tik prašyti, bet ir pašlovinti, išaukštinti (glorifikuoti) tuos, į kuriuos kreipiamės, o tai yra itin svarbi mūsų tikėjimo sudėtinė dalis. Pašlovinimas, pagarbinimas sustiprina tikėjimo ryšius, kas gali turėti ir, matyt, turės įtakos svarbiems sprendimams amžinybės kelionėje. Nedovanotina, jei mūsų minčių nelydi padėka už akivaizdžiai sulauktas Dangaus malones.

Meldžiamasi dažniausiai apeliuojant į Aukščiausius Dangaus hierarchus – Dievą tėvą, Jo sūnų ir Šv. Dvasią. Į Švč. Mergelę Mariją įprasti kreiptis kaip į tarpininkę, mintyse prašant įvairių malonių, ypač kai prislegia vargai, ligos, netektys ar nepritekliai. Rečiau kreipiamasi į angelus, šventuosius, palaimintuosius, apaštalus (Kris­taus išrinktus mokinius), evangelistus ir kitus Dangaus buveinės „gyventojus“. Atrodo, kad niekas dorai nežino į ką, į kokią biblinę asmenybę labiausiai koncentruotinos maldos mintys. Nelabai aišku, ar, tarkim, apeliuojant į bet kurį Šventąjį (figūruojantį visų Šventųjų litanijoje) yra vienodai veiksminga, jei lyginsime su mūsų tikėjimą atstovaujančiu Mesiju ar Absoliutu. Kas žino, gal kreipiantis į tarpininkus, tik gaištamas laikas, užuot maldą ir maldas nukreipę tiesiogiai Aukščiausiems hierarchams – Švč. Trejybei?

Mūsų norai, troškimai ir viltys dažniausiai yra palydimi trimis keturiomis įprastomis Romos Katalikų Bažnyčios aprobuotomis maldomis: „Sveika, Marija“, „Tėve mūsų…“ (Viešpaties malda), „Tikiu į Dievą Tėvą…“ (Tikėjimo išpažinimas) ir pastarosios modifikacija „Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimas“. Tai fundamentalios maldos, kurių turbūt svarbiausia yra „Tėve mūsų…“ Tad gal neverta ieškoti mažiau populiarių kreipimosi išraiškos formų (o jų daug) ir gal… mažiau svarbių maldavimų, išsakomų skirtingais žodžiais. Ko gero, sunku ar net neįmanoma reitinguoti maldas pagal jų reikšmingumą, „lyginamąjį svorį“ ir poveikį, nes taip elgdamiesi, vienas jų neišvengiamai sumenkintume, o tai būtų nekorektiška.  

Tenka girdėti, kad tų pačių dvasinių (ir ne tik) naudų galima patirti pasimeldžiant autentiškais, kartu ir paprastais, iš širdies kylančiais, paties individo sugalvotais žodžiais. Bažnyčia neprieštarauja, gal net skatina melstis savais žodžiais arba, tiesiog, tyliai išsakant mintis ir intencijas. Juk Mišių metu kartais, nors ne visada, padaroma pauzė leidžiant tikintiesiems savo mintyse išsakyti savus maldavimus. Šitaip galima mintimis ištransliuoti norimus siekius, gailestį, atgailą, atsiprašymą, ramybės palinkėjimą ir panašius pageidavimus, suprantama, kreipiantis konkrečiais adresais bei tikintis supratimo ir pagalbos. Biblijoje skaitome, kad net Dievo tarnai meldėsi iš širdies, savais žodžiais. Įvairiuose raštuose, nebūtinai parašytuose dvasininkų, galima rasti patikinimų, kad Dievas išklauso ir priima bet kokią maldą, kylančią iš doros širdies.

Šiais skubos laikais derėtų pamąstyti apie lakoniškesnes maldas, vengiant daugžodžiavimų. Juk reiškinio ar dalyko esmę galima tinkamai ir suprantamai nusakyti be plačių aiškinimų ar ilgų išvedžiojimų, kurie kartais net klampina. Juk trumpas reikalo pristatymas nepakenkia esmei, atvirkščiai – neretai pakelia jos vertę. Kažkas panašaus gali nutikti ir su „poteriais“ (kas, iš tiesų irgi yra ne kas kita, o maldos), ypač jei pasinaudotume Bažnyčios teikiama privilegija mintis reikšti savais žodžiais. Liberalumas, suprantama, turi turėti ribas, betgi, vadovaujantis sveiku protu, galima savotiškai optimizuoti meldimąsi, ypač jei maldą traktuosime kaip prašymą, nes malda ir prašymas yra tapatu. Banaliai kalbant, gal nebūtų per daug nusižengiama, jei kasdienio pobūdžio maldas išsakytume lakoniškai, mintis reiškiant koncentruotai (tai tarsi „einamuosius reikalus“), o strateginiam, giliamintiškam išmastymui arba kontempliatyviajam mintijimui skirti tiek laiko, kiek reikalinga. Tai drąsina įsitikinimas, kad laisva minčių raiškos forma yra nė kiek ne menkesnė savo paveikumu nei nugludinti, gatavai paruošti maldų tekstai. 

Kaip pavyzdį, kaip vieną iš galimų ėjimų šia racionalaus mąstymo kryptimi, pamėginkime paeksperimentuoti, suprantama, rizikuojant sukelti diskusiją ar net priešpriešą. Išskirtinis siūlymo bruožas būtų tas, kad siūlomoje maldos formoje būtų akcentuojamas ne prašymas, ne įkyrus maldavimas, o santūrus, delikatus Dangaus hierarchijos dėmesio atkreipimas ir tikslinis palinkėjimas, tarsi sakant, jog „gerai būtų, jei išsipildytų mano užuominos“. Tam pasitelkime retokai lietuvių kalbos gramatikoje naudojamą  formą – geidžiamąją nuosaką. Remiantis ja, kreipinio frazės galėtų prasidėti, kad ir tokiais žodžiais: tebūnie, teesie, teateinie, teįvyksta ir pan. Štai koks galėtų būti lakoniškas maldos modelis, kuris, savo turiniu, faktiškai nelabai nukryptų nuo tradicinių, aukščiau minėtų maldų „receptų“: 

Teviešpatauja Dievo motinos Marijos ir Šventosios Trejybės biblinės tiesos, teikiančios tikinčiajam ir mirusiam viltį čia ir anapus. Te nelieka net menkiausių abejonių dėl Visatos, gyvybės ir žmogaus sutvėrimo, jų egzistencinio tvarumo bei kiekvieno iš mūsų neišvengiamos baigties perspektyvos. Te nuolat rusena mūsų sąmonėje materialaus ir nematerialus pasaulio Dieviškoji genezė, pagarbus jos pirmapradiškumo pripažinimas bei susitaikymas su laikinumu čia ir amžinumu anapus. Te visa įvyksta taip, kaip skelbia Biblija – Senasis ir Naujasis testamentai. Tepriglaudžia Dangus sielas, tepasveiksta ligoniai, tepasitraukia nelaimės ir visoks blogis. Tegaubia šlovės aureolė esančius Aukštybėse ir kuriems patikime savo troškimus. Tebūnie Amžinybė svetinga buveine, priglausiančia mus, kai ateis valanda. 

Šioje kvintesencijoje vienaip ar kitaip paminimi, išsakomi visi momentai, atsispindintys tradicinėse, aukščiau paminėtose maldose. Siūlomoje subtilioje maldos versijoje būtini konfesiniai akcentai išlieka: įvardijama Dangaus Karalienė, Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas Šventoji Dvasia, tik kitais, analoginiais vardais. O mūsų maldos, prašymai, jų visuma telpa frazėje „Te visa įvyksta taip, kaip skelbia Biblija – Senasis ir Naujasis testamentai“. Su pamaldžiu nuolankumu užsimenama apie konkrečius lūkesčius ir siekiamybes. Baigus tokio turinio maldą, telieka mintimis įvardyti kam konkrečiai adresuojami linkėjimai, ko gedime, kam linkime sveikatos, kam Dangaus, ko pageidautume patys.  

Apibendrinant belieka pastebėti, jog įjungus kontempliatyvųjį refleksijų komponentą, mūsų žmogiškasis pasaulis nusidažo itin sodriomis spalvomis, vidinis jutiminis gyvenimas įgauna sparnus, jis pamato tolius, pamato perspektyvą. O maldos tik papildo ir  tobulai išbaigia tikėjimo sampratą, vienaip ar kitaip atliepdamos mūsų intencijas. Taigi, pakalbėjome apie mūsų intelektinių galių, įgytų ne be Visagalio pastangų, pajungimą aktyviam protavimui, padedančiam siekti taurios vidinės harmonijos. 

Vido Venslovaičio nuotrauka

„XXI amžius“, 2024 m. spalio 11 d., nr. 37–38 (2602–2603)