Teisingumas, tiesa ir meilė

Popiežiaus Leono XIV pastabos Vatikano teismų nariams

Mindaugas BUIKA

Teisė, bendrystė ir gerovė

Pasaulietini teismų sprendimuose paplitus vienpusiškumui, o kai kur ir prieštaringam ideologiniam nusistatymui, reikšminga susipažinti su popiežiaus Leono XIV apmąstymais dėl glaudaus ryšio tarp teisingumo administravimo ir bendrystės dorybės veikimo Bažnyčioje ir visuomenėje.

Apie tai jis kalbėjo kovo 14 dieną audiencijoje priėmęs juridinius metus pradėjusio Vatikano miesto valstybės teismo vadovus ir darbuotojus. Šventasis Tėvas pirmiausia padėkojo jiems už ramų ir diskretišką darbą nuosekliai įgyvendinant teisinės tvarkos patikimumą mažiausioje pasaulio valstybėje, kurioje tačiau sutelktos institucijos, padedančios jam koordinuoti apie 1,5 milijardo narių turinčios Katalikų Bažnyčios apaštalinę veiklą. 

„Autentiškas teisingumas ta­čiau negali būti suprastas vien tik pozityviosios teisės teisiniais terminais, – teigė popiežius Leonas XIV, kuris yra kanonų teisės daktaras. – Bažnyčios veikimą apibrėžiančios misijos šviesoje teisingumas taip pat yra tam tikra artimo meilės išraiška, kuri geba išsaugoti ir skatinti vienybę“. Jis priminė, kad krikščioniška tradicija visuomet pripažino teisingumą, kaip fundamentalią vertybę asmeniniame ir bendruomeniniame gyvenime, artimai susijusią su geraširdiškumu, dosnumu, gailestingumu ir aukojimuisi. Vėl pasiremdamas Šv. Augustino mokymu, savo kalboje Šventasis Tėvas pateikė klasikinį to didžiojo V amžiaus Bažnyčios mokytojo teiginį „ordinata dilectio est iustitia“, tai yra, kad teisinga visuomenės tvarka kyla iš meilės tvarkos. Iš tikrųjų, kai artimo meilė darniai sutvarkyta ir veikia be sutrikimų, kai Dievas yra gyvenimo centre, o artimas pripažintas su visu jo ar jos žmogišku orumu, tada asmens ir visuomenės egzistencija įgyja reikiamą orientaciją dabarčiai ir ateičiai. Be to, autentiškos artimo meilės išraiška niekada nėra savavališka, neturi radikalių perlenkimų ir iškrypimų, nes pabrėžia tiesą visuose žmogiškuose santykiuose, kaip ir kiekvieno asmens nepažeidžiamą orumą. Dėl šios priežasties artimo meile besiremiantis teisingumas nelieka tik teisinis principas, bet dorybė, padedanti kurti darnią bendrystę ir sutvirtinti bei stabilizuoti visuomenės gyvenimą. Bėgant amžiams taip suformuotos krikščioniškos tradicijos teisinį bei teologinį apibendrinimą yra pateikęs kitas Bažnyčios mokytojas Šv. Tomas Akvinietis (1226-1274), komentuodamas senovės romėnų teisę, tvirtino, jog „constans et perpetua voluntas ius suum inicuique tribuendi“, tai yra, kad teisingumas yra nuolatinė bei nepertraukiama valia suteikti kiekvienam, kas jam priklauso.

„Šiuo apibrėžimu Angeliškas daktaras (kaip vadintas Šv. Tomas) tiksliai nurodė stabilią bei objektyvią teisingumo prigimtį, kuri nepriklauso nuo dalinių interesų, bet įsišaknijusi dieviškoje tiesoje apie kiekvieną žmogų ir siekiant bendrojo gėrio“, – aiškino popiežius Leonas XIV. Laikantis šio tradicinio teologinio mokymo, galima suprasti ir tvirtą teisingumo bei meilės jungtį, kurią Šv. Augustinas savo veikale „De natura et gratia“ pateikia, kaip natūralią išvadą: „caritas perfecta, perfecta iustitia est“ (kur tobula meilė, ten ir teisingumas tobulas). Tada sektų logiška išvada, jog kur nėra tikro teisingumo, negali būti ir artimo meile grindžiamos teisės, nes pati teisė kyla iš kiekvieno asmens pagarbaus orumo pripažinimo, aiškino Šventasis Tėvas. Jis paminėjo, jog tai patvirtina ir Katalikų Bažnyčios Katekizmas (KBK), kuriame dėstoma, kad „teisingumo, kaip moralinės dorybės suvokimas, kviečia gerbti kiekvieno žmogaus teises ir jų tarpusavio santykiuose siekti tokios darnos, kuri vienodai atsižvelgtų į visus žmones bei jų bendrąją gerovę“ (KBK, 1807). Šis pripažinimas, savo ruožtu, atveria kelią artimo meilės išraiškai, nes tik tada, kai žmonių santykiai sutvarkyti pagal tiesos reikalavimus, yra įmanoma tikra bendrystė, kaip aukščiausias meilės vaisius. Tada tikro teisingumo atstatymas tampa prielaida meilei, kuri yra Šventosios Dvasios dovana ir vienybės Bažnyčioje bei visuomenėje sąlyga, teigė popiežius Leonas XIV. Jis pabrėžė, jog žvelgiant iš šios perspektyvos, mes galime geriau suvokti, kad meilė ir tiesa nėra atsietos: tik mylėdami mes galime pažinti tiesą ir tiesos meilė veda prie teisingumo atpažinimo bei išpildymo. Dėl šios priežasties teisingumas, kai jis vykdomas, išlaikant pusiausvyrą ir ištikimybę tiesai, tampa vienu iš tvirčiausių bendruomenės (tautos, visuomenės) vienybės ir stabilumo faktorių. Jis ne skaldo, bet stiprina žmones jungiančius saitus, padeda kurti abipusį pasitikėjimą, kuris garantuoja taikų sambūvį.

Tarnystė Dievo tautai

Vatikano miesto valstybės gy­ve­nimo kontekste teisingumo administravimo užduotis įgauna ypač svarbią reikšmę, kadangi tai neapsiriboja ginčų sprendimu teismo keliu, bet esmingai prisideda prie Šventojo Sosto teisinės tvarkos ir jame veikiančių svarbiausių institucijų patikimumo apsaugos, aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, jog laikantis procedūrinių garantijų, Vatikano teisėjų nešališkumas, veiksmingas teisės į gynybą realizavimas, pagrįsta bylos nagrinėjimo teisme trukmė nėra tik juridinio proceso techniniai įrankiai. Tai sąlygos ir prielaidos dėl kurių teisminės funkcijos vykdymas įgyja išskirtinį autoritetą ir reikšmingai prisideda prie Šventojo Sosto santvarkos stabilumo ir Visuotinės Bažnyčios vienybės. Popiežius Leonas XIV pastebėjo, jog pagal 1929 metais su Italija pasirašytas Laterano sutartis Vatikano miesto valstybė nepriklausomybė ir Šventojo Sosto savarankiškumas tarptautiniuose santykiuose ypatingu būdu tarnauja apaštalo Šv. Petro įpėdinio misijai. Jo, kaip vyriausio Bažnyčios teisėjo teisingumo vykdymo funkcija reikšmingai prisideda prie vienybės apsaugojimo, kuris yra esminis bruožas visam Katalikų Bažnyčios gyvenimui. Vėlgi, žvelgiant iš šios perspektyvos, teisminio proceso eiga Vatikane nėra tik arena, kurioje susiduria priešingų pusių nuomonės ir reikalavimai, bet tampa tvarkinga erdve, kurioje per reguliuojamą skirtingų šalių dialogą ir nešališką teisėjo įsiterpimą, nesutarimai sugrąžinami į tiesos ir teisingumo rėmus, galutiniam bei objektyviam sprendimui.

Popiežius Leonas XIV savo svarstymuose dar kartą priminė Šv. Augustino mokymą, jog be teisingumo negali būti jokio reikalų tvarkymo, įskaitant valstybės valdymą. „Nėra respublikos, jei nėra teisingumo“, rašoma fundamentaliame Bažnyčios mokytojo veikale „De civitate Dei“, kuriame netgi daroma išvada, kad iš viso negali būti žmogiško teisingumo, jei atmetama Dievo teisė. Vatikano teismo tarnyba įgyja ne vien institucinę vertę, bet atlieka ir giliai bažnytinę funkciją, nes prisideda prie apaštalinės užduoties įgyvendinimo. Per rūpestingą ir įžvalgų susipažinimą su faktais, pagarbų žmonių, įtrauktų į bylos tyrimą, išklausymą, tinkamą visų procedūrų taikymą ir sąžiningą laikymąsi teisinės sistemos principų, Vatikano teisėjai taip dalyvauja ne tik juridinėje, bet ir dvasinėje misijoje. Taigi, teisingumo  Bažnyčioje įgyvendinimas yra ne vien tik techninis įstatymo normų taikymas, bet ir tarnystė Dievo tautai, pažymėjo Šventasis Tėvas. Tam reikalinga ne vien kompetentinga teisinė ekspertizė, bet ir išmintis, pusiausvyra bei nuolatinė tiesos paieška meilėje. Kiekvienas Vatikano teismo priimtas sprendimas, kiekvienas tyrimas, kiekvienas padarytas verdiktas turi atspindėti tą tiesos paiešką, kuri glūdi Bažnyčios gyvenimo širdyje. Kai kiekviename teisminiame procese teisingumas įgyvendinamas su sąžininga ištikimybe tiesai, jis tampa stabilumo ir pasitikėjimo veiksniu visuomenėje, skatindamas bendrystę, kaip natūralią pasekmę, darė išvadą popiežius Leonas XIV. Jis linkėjo Vatikano teisėjams toliau vykdyti tokią kilnią tarnystę su sąžininga, išmintinga ir evangeline dvasia, kad teisingumas visada būtų nušviestas tiesos bei lydimas gailestingosios meilės, kurie įgyja visišką išsipildymą Kris­tuje. Tik taip taikomos teisinės nuostatos nagrinėjant įvairias bylas ir priimant sprendimus gali vertingai pasitarnauti vienybei Dievo tautoje stiprinti.

Teisminis objektyvumas ir sąžiningumas

Teisingumo, tiesos ir meilės santykį teisminiame procese Šventasis Tėvas aptarė ir kiek anksčiau, sausio pabaigoje susitikęs su Katalikų Bažnyčios aukščiausio apeliacinio teismo, Romos Rotos apaštalinio tribunolo (Tribunal Apostolicum Rotae Romanae) nariais, tuomet pradėjusiais savosios veiklos juridinius metus. Teismo kompetencijoje – spręsti sakramentinės santuokos ir šventimų negaliojimo ar dispensos klau­simus. Šio teismo, Romos kurijoje veikiančio nuo XII amžiaus, vardas Rota (lotynų kalba – ratas) kilo iš senos tradicijos, kad auditoriais vadinami teisėjai posėdžiauja apvaliose, kampų neturinčiose patalpose. Romos Rotos tribunolo funkcija yra peržiūrėti žemesnės instancijos bažnytinių teismų (pirmos ir antros instancijos) padarytus sprendimus, kai jie tarpusavyje buvo priešingi arba, kai tie teismai tiesiogiai kreipiasi į aukščiausią Bažnyčios teismą priimti galutinį verdiktą. Tai ypač jautrus klausimas sprendžiant santuokinio gyvenimo padėtį, todėl popiežius Leonas XIV savo kalboje vėl susitelkdamas į fundamentalią teisingumo paieškos temą, pabrėžė, jog tam reikalinga iš naujo svarstyti ištikimybės tiesai ir meilės dorybei sąsajas. Jo įsitikinimu, tiesa ir meilė nėra du priešingi principai ar vertybės, kurias reikėtų tarpusavyje suderinti nagrinėjant teismo bylas vien pagal pragmatinius kriterijus: tai dvi neatskiriamai susijusios tikrovės, kurių giliausia darna glūdi paties Dievo, kuris yra Meilė ir Tiesa, slėpinyje.

Bažnytinio teismo veikloje šis ryšys reikalauja nuolatinių ir kruopščių Šventojo Rašto studijų, nes juridinėje praktikoje dažnai pasireiškia dialektinė įtampa tarp objektyvios tiesos reikalavimo ir dieviškojo meilės įsakymo, aiškino Šventasis Tėvas. Pasak jo, todėl iškyla pavojus, kad norint greičiau išspręsti tikinčiųjų rūpesčius, ypač santuokinio gyvenimo atžvilgiu, galima prasilenkti su tiesos nuostata ir ją reliatyvizuoti. Tada netinkamai suprasta užuojauta, nors ir motyvuojama sielovadinio uolumo, gali užgožti būtiną tiesos dimensiją, kuri, kaip minėta, juridinėje praktikoje yra privaloma. Tai gali atsitikti ne tik santuokos negaliojimo bylose, kuriose priimti daugiau pastoracinio pobūdžio sprendimai gali pritrūkti objektyvaus pagrindo, bet ir kitais teismo proceso atvejais, taip paneigiant reikalingą bylos nagrinėjimo kruopštumą ir sąžiningumą. Kita vertus, gali atsitikti, jog esant šaltam ir abejingam tiesos patvirtinimui prasilenkiama su reikalingumu rodyti meilę žmonėms, nepaisoma pagarbos bei gailestingumo nuostatų, kurios irgi svarbios visuose teisminio proceso etapuose. Popiežiaus Leono XIV įsitikinimu, nurodant į glaudų ryšį tarp tiesos ir meilės, aiškias gaires suteikia apaštalo Šv. Pauliaus mokymas, kuris ragina: „kalbėdami apie tiesą su meile, visais atžvilgiais augime Tame, kuris yra galva – Kristuje“ (Ef 4, 15).

Šis įsipareigojimas nėra koks nors spekuliacinis tiesos siekimas, bet visiškas atsidavimas tiesai, kuri turi nušviesti kiekvieną teisinį veiksmą. Ir tai turi būti daroma su meile, kuri yra varomoji jėga, vedanti į tikro teisingumo išpildymą. Neatsitiktinai apaštalas Šv. Jonas kviečia būti „tiesos bendradarbiais“ (3 Jn 8) ir popiežius Benediktas XVI šį raginimą paėmęs kaip savo vyskupišką motto, enciklikoje „Caritas in veritate“ iškėlė poreikį, kad galiotų ne tik tiesa, kaip meilės prielaida, kaip mokė apaštalas Šv. Paulius („veritas in caritate“), bet ir priešingas bei papildantis teiginys „caritas in veritate“. Taigi, tiesos reikia ieškoti, siekti ir ją išreikšti per meilės „ekonomiką“, bet meilė taip pat turi būti suprasta, patvirtinta bei praktikuojama tiesos šviesoje. 

Kompetencija ir moralinė atsakomybė

Šventasis Tėvas, linkėdamas Romos Rotos tribunolo nariams, kad jie savo profesinę kompetenciją derintų su moraline atsakomybe, sakė, kad tarnavimas tiesai su meile ypatingu būdu turi atspindėti visų bažnytinių teismų veikloje. Tokią nuostatą turi jausti bei vertinti ir visa bažnytine bendruomenė, ypač tie tikintieji ir dvasininkai, kurių bylos tiesiogiai svarstomos – ar tai būtų sprendimai dėl jų santuokų padėties, ar kaltinimai dėl kanonų teisės normų pažeidimų, ar atvejai, kai didelę neteisybę patyręs asmuo, laiko save nusikaltimo auka ir reikalauja teisingo atlyginimo. Kanoniniai teismo procesai turi įkvėpti pasitikėjimą, kuris ateina iš profesinio teisėjų susitelkimo, intensyvaus ir apmąstyto darbo, tvirtu įsitikinimu grįsto atsidavimo, kuris turi būti priimtas, kaip tikras teisėjo pašaukimas. 

„Tikintieji ir visa bažnytinė bendruomenė turi teisę laukti, kad būtų laiku ir tinkamai įgyvendintos visos procedūrinės teismo funkcijos, kadangi tai yra procesas, kuris paveikia jų sąžines ir gyvenimą“, – sakė popiežius Leonas XIV. Dėl to bažnytiniai teismai turi neatidėliotinai veikti, rūpestingai laikydamiesi etikos nuostatų, atidžiai peržvelgdami su tiriamomis bylomis susijusius kanoninės teisės principus ir stengtis, kad šis tyrimas būtų tikrai pavyzdinis. Šia prasme profesinė etika turi įkvėpti ir advokatų darbą, kad jie padėtų į procesą įtrauktiems tikintiesiems apginti savo teises, atsižvelgiant į visų šalių interesus, pagal įstatymų ir sąžinės reikalavimus. Toks bendras teismo ir advokatūros įsipareigojimas yra kertinis akmuo siekiant teisingumo ir apsaugant bendrąjį gėrį bei padeda išvengti grynai biurokratinio priėjimo, kuris labai apsunkintų tiesos paieškas.

Svarbu suprasti, jog bylos na­grinėjimas bažnytiniame teisme nė­ra įtampos tarp besivaržančių pusių numaldymas, kaip kartais klaidingai suvokiama, bet būtinos pastangos nustatyti tiesą ir rasti teisingą sprendimą. Todėl tyrimo eigoje yra svarbus dialogas, faktų nustatymas ir vertinimas, įvairių pozicijų ir nuomonių palyginimas, laikantis žinomo principo, jog teisiamasis nėra kaltas, kol aiškiai neįrodoma priešingai. Šventasis Tėvas pabrėžė, jog teisinė patirtis liudija, kad itin svarbų vaidmenį šiame procese turi preliminarinė tyrimo fazė, teisėjui išlaikant nepriklausomybę ir nešališkumą bei atsižvelgiant į ginčo eigoje iškylančius papildomus argumentus ir situacijas, kurias reikia nuodugniai įvertinti. Nesilaikant šių bazinių principų ir tik kreipiant dėmesį į tariamai nesugretinamas besiginčijančių pusių pozicijas, galima rimtai pažeisti bažnytinės bendrystės juridinį bruožą. Šie aspektai yra svarbūs kiekvienoje teisminio tyrimo fazėje bet kurios bylos, lai­kan­tis kanoninės teisės principų, ištikimybės Bažnyčios magisteriumui bei atsižvelgiant į prigimtinės teisės reikalavimus. 

„Brangūs bičiuliai, jūsų misija yra kilni ir reikli, – sakė popiežius Leonas XIV baigdamas pokalbį su Romos Rotos apaštalinio tribunolo teisėjais. – Jūs esate pašaukti stropiai saugoti tiesą be perdėto griežtumo ir laikytis artimo meilės nuostatų be jokių išimčių. Išlaikant šią pusiausvyrą, kuri yra tvirtas vienybės pagrindas, reiškiama tikrai krikščioniška teisinė išmintis“. Su šiais apmąstymais jis patikėjo bažnytinių teismų veiklą užtarimui Švč. Mergelės Marijos, Teisybės paveikslo, kuri yra tobulas tiesos ir meilės jungties pavyzdys.

„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. gegužės 22 d., nr. 10 (237)