Teologinio gyvenimo žmonės

Popiežius Leonas XIV apie vyskupų tarnystės bruožus

Mindaugas BUIKA

Vilties ir vienybės liudijimas

Plataus tarptautinio dėmesio susilaukė popiežiaus Leono XIV mintys arba meditacija, kaip įvardyta Vatikano žiniasklaidoje, skirtos iš viso pasaulio į Romą švęsti 2025 metų Jubiliejų susirinkusiems Katalikų Bažnyčios vyskupams.

Birželio 25 dieną Šventojo Tėvo, kuris prieš išrinkimą į apaštalo Šv. Petro sostą ėjo Vyskupų dikasterijos prefekto tarnystę, iškelti ganytojų bruožai, žinoma, yra svarbūs visiems tikintiesiems, kadangi jie pirmiausia savo vietinės Bažnyčios hierarcho pavyzdyje ieško religijos liudijimo versmės, atsiliepdami į jo mokymą. 

„Kiekvienas iš jūsų, kaip ir aš pats, pirmiau nei tapdami ganytojais, buvome avimis Viešpaties kaimenėje, – kalbėjo Romos vyskupas į Šv. Petro baziliką suėjusiems hierarchams pro Jubiliejaus Šventąsias duris. – Taigi, mes taip pat, netgi pirmiau nei kiti, esame pakviesti žengti pro tas duris, Kristaus išganymo simbolį. Jeigu mes norime vadovauti vietinėms Bažnyčioms, patikėtoms mūsų globai, turime leisti sau būti giliai atnaujinti Jėzaus, Gerojo Ganytojo, kad visiškai atitiktume Jo širdį ir Jo meilės slėpinį“. Šventasis Tėvas, priminęs dabartinių Šventųjų metų temą iš Laiško romiečiams „Viltis, kuri neapgauna“ (Plg. Rom 5,5), kurią nuolat kartodavo popiežius Pranciškus, todėl dažnai buvo vadinamas „vilties Popiežiumi“, jog visi vyskupai yra šio apaštalo Šv. Pauliaus pranašiškos žinios paveldėtojai. Jie turi užduotį perduoti šią brangią naujieną Dievo tautai tiek žodžiais, tiek asmeninio gyvenimo praktikavimu kasdienybėje. Taip reikia daryti net ir tada, kai aplink juntamas nenoras ją priimti, todėl tenka tarsi „plaukti prieš srovę“ arba labai skausmingomis situacijomis, kai, rodos, nebėra išeities. Ir būtent tais sunkiaisiais momentais tampa dar labiau akivaizdu, kad tikėjimas ir viltis kyla ne iš mūsų pačių, bet iš Dievo, todėl buvimas arti tų, kurie kenčia, gali jų širdyse su Šventosios Dvasios pagalba pakurstyti niekad negęstančią vilties liepsną, kurią savo prigimtyje laiko visi.

„Brangūs bičiuliai, vyskupas yra vilties liudytojas savo gyvenimo pavyzdžiu, tvirtai įsišaknijusiu Dieve ir visiškai paskirtu Bažnyčios tarnystei“, – dar kartą akcentavo popiežius Leonas XIV. Jis patvirtino, jog tai yra įmanoma tiek, kiek vyskupas susitapatina su Kristumi tiek savo asmeniniame gyvenime, tiek ir apaštalinėje tarnystėje: tik esant tokiam susitelkimui ir klusnumui, Viešpaties Dvasia formuos ganytojo mastymo būdą, jausmus ir veiksmus. Išsamiau apžvelgdamas tokio liudijimo pavyzdį, Šventasis Tėvas pirmiausia nurodė aktualiausią vyskupo užduotį būti jam patikėtos dalinės Bažnyčios regimu vienybės ženklu. Tai reiškia bendrystės kūrimą tiek tarp savosios vyskupijos narių, tiek ir vienybę su visuotine Bažnyčia, palaikant ir skatinant visų dvasinių dovanų bei charizmų įvairovę skleidžiant Evangeliją. Šioje tarnystėje, kaip ir visoje misijoje, vyskupas gali remtis ypatinga dieviška malone, kuri buvo priimta per konsekraciją tampant tikru apaštalų įpėdiniu. Ši malonė lydi jį, kaip tikėjimo mokytoją, kitus sušventinantį sielovadininką ir dvasinį lyderį, įsipareigojusį plėsti Dievo Karalystę per į Amžinybę vedantį sielų išganymą ir žemiškosios istorijos pozityvių permainų skatinimą Evangelijos mokymo galia. Tęsdamas svarstymus, popiežius Leonas XIV nurodė dar vieną svarbų vyskupo tarnystės bruožą – buvimą „teologinio gyvenimo žmogumi“, tvirtai besilaikančio mokymo apie Dievą nuostatų. Ši mintis, matyt, susijusi su Šventojo Tėvo priklausymu augustinų vienuolijai, žinant, jog Šv. Augustinas (354-430), Hipono vyskupas, buvo pirmasis, nuosekliai pateikęs teologijos disciplinų pradus. Pasiremdamas šiuo mokymu ir klusniai priimdamas Šventosios Dvasios paskatinimą, vyskupas tampa patikimu dieviškų dorybių – tikėjimo, vilties ir meilės skelbėjas, stengdamasis, kad jos palaikytų atnaujinančią krikščionišką liepsną visose situacijose bei kasdienio gyvenimo išbandymuose.

Tikėjimas ir artimo meilė

Aiškindamas vyskupo, kaip „tikėjimo žmogaus“ savybes, popiežius Leonas XIV pasirėmė apaštalo Šv. Pauliaus Laiško žydams 11-uoju skyriumi, kuriame išryškinamas mūsų tikėjimo protėvių ištikimas liudijimas. Tame laiške nurodoma visa tų liudytojų „genealogija“, pradedant tikėjimu pagrįstos Abelio aukos atnašavimu, nurodant, jog per tvirtą tikėjimą žymūs Izraelio tautos atstovai susilaukė Dievo palaimos, pripažinimo ir pagalbos. Ypač pabrėžtas vaidmuo Mozės, kuris buvo Dievo pašauktas vesti išrinktąją tautą iš Egipto nelaisvės į Pažadėtąją žemę ir išlaikė tikėjimo nepaprastą tvirtumą visuose išbandymuose, „liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį“. (Žyd11, 27). Dėl tokio tikėjimo Mozė su Dievo malone galėjo pasitikinčiai žvelgti į priekį siekiant galutinio tikslo ir užtarti savo žmones sunkumų bei netikrumų akivaizdoje. „Taip pat ir vyskupas savo dalinėje Bažnyčioje veikia, kaip vertingas užtarėjas, nes Šventoji Dvasia palaiko gyvą tikėjimo liepsną jo širdyje“, – teigė Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu tikėjimas yra ir varomoji jėga vyskupo, kaip „vilties žmogaus“, nes, kaip rašo Apaštalas, „tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1). Vėlgi, savo žmonių gyvenimo sunkumų akimirkomis vyskupas, pasiremdamas teologine vilties dorybe, padeda įveikti galimą desperaciją iškylančią jų kasdienybėje, ne tik žodžiais, bet ir per ganytojišką paguodžiantį artumą. Taip atsitinka, kai žmones prislegia dvasinė ir socialinė nesėkmių ar stygiaus našta ir jie jaučiasi nusivylę dėl tuščių valstybinių institucijų pažadų, o vyresnio amžiaus ir negalią turintys asmenys patiria netgi savųjų atskirtį ir apleidimą. „Būdamas šalia jų, vyskupas nesiūlo lengvų sprendimų, bet patirtį bendruomenių, kurios stengiasi gyventi pagal Evangeliją su būdingu paprastu draugiškumu ir solidarumu“, – aiškino popiežius Leonas XIV. 

Kartu su tikėjimo ir vilties liudijimu, vyskupo asmeniniame gyvenime ir ganytojiškoje veikloje ne mažiau svarbi yra sielovadinė artimo meilė, kuri reiškiama įvairiais būdais ir Šv. Augustino pavadinta „amoris officium“ (meile persmelkta visa tarnyba). „Esant šių dieviškųjų dorybių darnai ganytojo teologinis gyvenimas suspindi aukščiausiu laipsniu“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Iš tikrųjų, ar pamokslaudamas, ar lankydamas parapijų bendruomenes, įsiklausydamas į kunigų bei diakonų nuomones ar darydamas administracinius sprendimus, vyskupas turi būti įkvepiamas ir motyvuojamas Kristaus, Gerojo Ganytojo, tobulu gailestingumu ir ištikima meile. Su Dievo malone, tada jo kasdienybė nuo Eucharistijos šventimo ir gilaus pamaldumo iki broliškos meilės koadjutoriui ar augziliarui bei emeritui tampa sektinu pavyzdžiu ypač bendraujant su kunigais, kurie yra artimiausi jo bendradarbiai ir pagalbininkai. Jų atžvilgiu vys­ku­pas turi rodyti išskirtinai šiltą širdies atvirumą ir dvasinį palankumą pirmiausia ištikus sunkumams bei ligos patirtyje. „Brangūs broliai, tai ir yra vyskupo teologinio gyvenimo pagrindas, – aiškino popiežius Leonas XIV. Jis pabrėžė, kad šių savybių puoselėjimą palaiko ta pati Šventoji Dvasia, kuri skatina ir kitas esmines dorybes: pastoracinį apdairumą, dvasinį neturtą, nuoseklų celibatą bei kitų žmogiškų vertybių praktikavimą.

Išmintis, neturtas, skaistumas

Aptardamas pastarąsias kiekvienam ganytojui reikalingas savybes, Šventasis Tėvas pirmiausia paminėjo sielovadinį apdairumą ir protingumą, sakydamas, jog tai yra praktinė išmintis, kuria kiekvienas vyskupas turi vadovautis bendraudamas su tikinčiaisiais ir katalikiškomis organizacijomis bei sąjūdžiais, taip pat priimdamas administracinius sprendimus. Tokio išmintingumo ženklu galėtų būti nuolatinio dialogo palaikymas, kaip stilius ir metodas bendraujant su kitais, pirmininkaujant vyskupijoje rengiamuose susitikimuose ir pasitarimuose, kai reikia išklausyti kitokią nuomonę ir siekti kompromiso bei susitaikinimo. Kitaip sakant, tai faktiškai sinodiškumo įgyvendinimas dalinėje Bažnyčioje, apie ką daugelį kartų yra kalbėjęs šio proceso pradininkas popiežius Pranciškus, norėjęs, kad sinodiškumas apimtų visas Bažnyčios bendruomenes. Pastoracinė išmintis įgalina ganytojus vadovauti vyskupijų bendruomenėms puoselėjant tiek tradicijas, tiek ir imantis naujų iniciatyvų bei atsinaujinimui reikalingų pokyčių. Su tokiu nusistatymu yra susijęs ir Viešpaties Jėzaus faktinis kvietimas vyskupui praktikuoti evangelinio neturto gyvenimą, pasireiškiantį per būdingą nuosaikumo, savitvardos, dosnumo ir pasirengimo pagelbėti savosios bendruomenės nariams liudijimą. Su tokiu paprastumu ir žmogišku orumu vyskupas galės jaustis, kaip dvasinis tėvas ir brolis, neturės kokių nors nepatogumų susitikdamas su eiliniais žmonėmis, netgi vargingiausiais, svetingai priimdamas juos savo namuose. Taigi, savo asmeniniame gyvenime ganytojas turi vengti materialinės gerovės, kokių nors privilegijų ar išskirtinumo siekio, ypač jeigu tai būtų grindžiama pinigais ar galia. „Vyskupas niekada neturi pamiršti, kad jis, kaip ir Jėzus, buvo pateptas Šventosios Dvasios ir pasiųstas nešti gerąją naujieną vargdieniams (Plg. Lk4, 18)“, – kalbėjo popiežius Leonas XIV. Jis pridėjo, jog kartu su materialiniu neturtu, vyskupo gyvenimas turi būti paženklintas dar viena specifine dvasinio neturto forma, kuri yra celibatas ir skaistumas vardan Dangaus karalystės (Plg. Mt 19, 12).

Šiuo atžvilgiu, pasak Šventojo Tėvo, svarbu suprasti, kad celibatas nėra vien gyvenimas viengungystėje, bet ir širdies skaistumo praktikavimas, kuris yra būdingas drausmingam bei nuo visokių malonumų atsižadėjusiam gyvenimui. Taip pateikiant šventos ir tyros Bažnyčios įvaizdį, kuris yra būdingas pirmiausiai jos Galvai, tai yra Jėzui Kristui, ir siekiamas visų Jo mistinio kūno narių. Praktikuodamas tokį gyvenimo būdą vyskupas galės ryžtingai spręsti kartais Bažnyčioje iškylančias skandalingas situacijas, tokias, kaip pasitaikantį papiktinantį seksualinį nepilnamečių ir pažeidžiamųjų išnaudojimą, pilnai laikantis dabar egzistuojančių griežtų teisinių normų. Galiausiai popiežius Leonas XIV kalboje paminėjo Vatikano II Susirinkimo dekretą „Presbyterorum Ordinis“, kuriame išvardijamos kitos žmogiškos dorybės, reikalingos kunigams ir vyskupams, kad jie galėtų tinkamai atlikti bažnytinę tarnystę. Tarp tokių minėtame dekrete minimų visiems Bažnyčios tarnautojams reikalingų dorybių yra bendruomenėje vertinamas gerumas, nuoširdumas, dvasios tvirtybė ir pastovumas, nuolatinis rūpinimasis teisingumu, mandagumas. Šventasis Tėvas dar pridėjo proto ir širdies atvirumą, gebėjimą džiaugtis su tais, kurie džiaugiasi ir kentėti su tais, kurie kenčia, taip pat savikontrolę, švelnumą, kantrumą, diskretiškumą, norą išklausyti, užmegzti dialogą ir pasirengimą tarnauti visiems. Pasak jo tai nėra išskirtinės dvasininkų savybės, bet jas kiekvienas didesniu ar mažesniu mastu turi pagal savo žmogišką prigimtį ir gali būti ugdomos su Šventosios Dvasios malone sekant Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu. Bai­gdamas pokalbį popiežius Leo­nas XIV meldė Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus užtarimo, kad vyskupai ir jų vadovaujamos dalinės Bažnyčios gautų reikalingų malonių, reikalingų ypač skatinanti visų dvasininkų bendrystę. „Tegul kiekvienas kunigas, be jokios išimties, pajunta savo vyskupo tėviškumą, broliškumą ir bičiulystę“, – linkėjo Šventasis Tėvas, pabrėždamas, kad tokia pastoracinė atmosfera skatins dalinių Bažnyčių augimą.

Vienuolinių charizmų reikšmė

Papildant šią apžvalgą galima priminti popiežiaus Leono XIV mintis, išsakytas jau kitą dieną, birželio 26-ąją, Vatikane susitikus su grupe vyskupų, kaip ir jis pats priklausančių vienuolijoms su ypatingais tos dvigubos tarnystės bruožais. Tomis vyskupų Jubiliejaus šventimo dienomis Švenčiausiojo Atpirkėjo (redemptoristų) ir Šventojo Karolio misionierių (skalabrinų) vienuolijų nariai susitiko su toms kongregacijoms priklausančiais ganytojais ir aptarė, kokią įtaką vienuolinis gyvenimas daro vyskupų tarnystei bei kiek hierarchų su specifinėmis charizmomis tapatumas padeda visos Bažnyčios gyvenimui. Šventasis Tėvas pokalbyje pirmiausia išreiškė padėką vienuolijoms už iš jų narių paskirtus vyskupus, suprasdamas, jog tai yra savotiška tų bendruomenių auka, kadangi dėl pašaukimų stokos, broliai vienuoliai labai reikalingi įvairioms savo užduotims įgyvendinti. Tuo pat metu jis pripažino, jog iš vienuolijų vyskupiškai tarnystei pašaukti broliai yra didelė ir vertinga dovana visuotinei Bažnyčiai ir dėl to turi teikti džiaugsmą pačiai vienuoliškai šeimai, ką galėtų patvirtinti ir minėtų vienuolijų šventieji steigėjai, kurie patys buvo vyskupai. Iš tikrųjų redemptoristai ir skalabrinai vienuoliai parinkti ir konsekruoti vyskupiškai tarnystei (tarp jų yra ir kardinolų), perteikia paveldėtas charizmas Bažnyčios hierarchijai, kas ypač aktualu mūsų laikams, kai reikia rūpintis nutolusių nuo tikėjimo naująja evangelizacija, parama vargšams bei migrantų globa.

Popiežius Leonas XIV priminė, kad redemptoristų vienuolijos įkūrėjas italas šventasis vyskupas Alfonsas Marija de Liguoris (Alphonsus Maria de Liguori, 1696-1787), žymus dvasinis rašytojas ir teologas, susidūręs su didžiuliu apleistų Neapolio kvartalų skurdu, atsisakė turtingo gyvenimo ir pelningos bažnytinės karjeros, visiškai atsidėdamas skelbti Evangeliją vargšams. Pranešama, kad jis pardavė savo prabangią karietą ir netgi vyskupišką žiedą, kad gautus pinigus paskirtų paramai benamiams ir apleistiems žmonėms. Šimtmečiu vėliau gyvenęs italas šventasis vyskupas Jonas Krikštytojas Skalabrinis (Giovanni Battista Scalabrini, 1839-1905) gebėjo atverti savo širdį ir protą viltims ir kančioms daugelio kraštiečių, kurie, viską palikdami, išvyko į svetimus kraštus, kad užtikrintų geresnę ateitį sau ir savo šeimoms. Atsisakęs skyrimo arkivyskupu metropolitu ir kardinolu, tačiau rūpestingai prižiūrėdamas savąją vyskupiją ir taip išgarsėjęs visoje Italijoje, jis lankė į užsienį (JAV ir Braziliją) išvykusius savo tikinčiuosius ir rūpinosi jų pastoracija. Abiejų vienuolijų steigėjai buvo vyskupai, kurie žinojo, kaip atsiliepti į savo laikmečio ekonominių ir socialinių sistemų keltus išbandymus, kai buvo atveriamos naujos pramoninio vystymosi galimybės, bet kartu susidarydavo aštrios nelygybės ir išnaudojimo problemos, kurias reikėjo neatidėliotinai spręsti. 

Dabartiniu istoriniu momentu irgi, kartu su iškilusiomis technologinės pažangos sąlygomis, nestokojama socialinių sunkumų bei prieštaravimų, todėl švęsdami Vilties Jubiliejų, turime prisiminti, jog šiandien, kaip ir vakar, reikia išgirsti Aukštybių balsą, kad žinotume, ką daryti: „viltis neapgauna, nes Dievo meilė išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“. (Rom 5, 5). Taigi, žinant, kad Viešpaties iniciatyvos ir darbai visada priekyje mūsų siekių, reikia atitinkamai nuteikti savo širdžių ir minčių troškimus per išmintingas įžvalgas, kad ganytojiškos pastangos tikrai būtų nukreiptos į galutinius tikslus, kalbėjo Šventasis Tėvas vienuoliams vyskupams. Drąsindamas broliškai tarpusavio pagalbai, dosnumui ir nesavanaudiškam atsidavimui dėl visos Kristaus kaimenės gerovės bei dėkodamas už ištikimą tarnystę, jis suteikė vienuolijoms priklausantiems hierarchams ir jų bendruomenėms savo apaštalinį palaiminimą.

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 10 (221)