Tiesa, tikėjimas ir išmintis

Popiežius Pranciškus skatina Bažnyčios istorijos studijų atnaujinimą

Mindaugas BUIKA

Kolektyvinės sąžinės ugdymas

Švenčiant 2025 Jubiliejų ir kitas krikščioniškas sukaktis, atliekant piligrimines keliones į Romą bei nacionalines šventoves, neišvengiamai susiduriama su Bažnyčios istorija bei jos studijų aktualumu.

Todėl praėjusių metų pabaigoje, tuomet artėjant Jubiliejaus pradžiai, matyt, visiškai neatsitiktinai popiežius Pranciškus paskelbė plačios apimties apaštalinį laišką „Bažnyčios istorijos studijų atnaujinimas“. Jis labiau skirtas kunigų formacijai ugdyti, bet svarbus kiekvienam katalikui, siekiančiam praktikuoti aiškesnį ir prasmingesnį savąjį tikėjimo supratimą. Juk gilesnis susipažinimas su ilgaamže Bažnyčios istorija turi peržengti įprastą datų bei įvykių  atminimą, nes saugant paveldą sėkmingiau kuriama ateitis ir tiksliau suvokiama mus supanti bažnytinio bei visuomenino gyvenimo tikrovė. Šventasis Tėvas įsitikinęs, jog nuosekliai mokant jaunąsias tikinčiųjų kartas, kad jos išmintingai pasinertų į praeitį, būtų padedama joms atsispirti prieštaringiems lozungams ir saugiai pereiti per labirintą pateikiamų „naujienų“, dažnai klaidinančių, šališkų ir neišsamių, teigė pristatydamas toliau mūsų apžvelgiamą dokumentą Vatikano žinių portalo „Vatican News“ redakcijos vadovas Andrejus Tornielis (Andrea Tornielli). Taip pat yra svarbu pabrėžti unikalų ryšį tarp krikščioniško tikėjimo ir istorijos: Dievo Sūnaus įsikūnijimas, mirtis ir prisikėlimas yra įvykiai, padalinę žmonijos istoriją į „prieš“ ir „po“. Taigi, katalikų tikėjimas visų pirma nėra idėja, filosofija ar moralinė doktrina, bet žmonių ir tautų santykiai, konkretus gyvenimas ir istorija. 

Nuoširdžiai studijuojant Bažnyčios praeitį su visais, netgi prieštaringais jos aspektais, tvirčiau galima pripažinti, kad Viešpats yra tikrasis mūsų Išganytojas, o ne pastoracinės strategijos ar žymūs ir populiarūs asmenys, religiniai lyderiai. „Iš tiesų, istorijos studijavimas ir objektyvus pateikimas bei rašymas, padeda išlaikyti gyvą kolektyvinės sąžinės liepsną, – aiškina popiežius Pranciškus savo laiške. – Priešingu atveju iš viso to lieka tik asmeninė atmintis apie faktus, susijusius su mūsų pačių interesais bei jausmais, dažnai neturinčiais realaus ryšio su žmonių ir Bažnyčios bendruomene“. Jis pabrėžė, jog tikrasis istorijos pojūtis gali padėti kiekvienam išsiugdyti gebėjimą suvokti tikrovę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokią įsivaizduojame ar norėtume, kad būtų. Atidėdami į šalį pavojingas fantazijas ir „bekūniškas“ abstrakcijas praeities vertinimuose, galime patys geriau susisieti su kartais sudėtinga tikrove, kuri mus kviečia į etinę atsakomybę, dalijimąsi ir solidarumą.

Šventasis Tėvas pastebėjo, kad išsamesnis susipažinimas su Bažnyčios istorija padeda ją suvokti bei mylėti visoje egzistencijoje palankiai priimti tai, ko Bažnyčia išmoko ir toliau mokosi, netgi iš pripažintų klaidų bei kai kurių patirtų nesėkmių. Bažnyčia, kuri net ir tamsiausiomis savo gyvenimo akimirkomis suvokia savo giliąją tapatybę, gali suprasti netobulą ir sužeistą pasaulį, kuriame ji gyvena ir apaštalauja. Siekdama išgydyti ir atnaujinti gyvenamąją aplinką, ji tada naudos tas pačias priemones, kuriomis pati stengiasi gydytis ir atsinaujinti, net jeigu kartais tai ir nepavyksta padaryti. Pasak popiežiaus Pranciškaus, tokia strategija gali padėti ištaisyti klaidingą požiūrį, pagal kurį į tikrovę žvelgiama ginant pernelyg idealizuojamas mūsų funkcijas ir vaidmenį, kurios yra žmogiškos, taigi ne be trūkumų. Jis taip pat pažymėjo, kad istoriškumo jausmo praradimas veda į savos rūšies „destrukcionizmą“, tai yra siekį viską išardyti ir pradėti kurti „nuo nulio“, taip esą laisvai žengti į priekį. Nors iš esmės šis veržlumas viską, kas sukurta, sugriovus, veda tik į besaikį vartojimą ir resursų eikvojimą bei beprasmį invidualizmo pasireiškimą. Gali būti dar blogiau: jeigu jauni žmonės nekreiptų dėmesį į savo istoriją, žvelgtų į praeitį iš aukšto, atmestų vyresniųjų patirtį ir tik lauktų trokštamos ateities, tada būtų nesunku juos ideologiškai valdyti, kad įvykdytų primestus vienos kurios nors jėgos pažadus ir planus. Kaip tik taip veikia įvairios ideologijos, stengdamosi ištrinti tautinius skirtumus, nuslopinti nacionalinių ir religinių tradicijų turtingumą ir tada valdo lėkštus ir nepasitikinčius asmenis, kurie nebegali pasipriešinti prieštaringai ideologinei indoktrinacijai. Kadangi jie būna praradę dvasinį tvirtumą, kurį ugdo praeities kartų kultūrinis paveldas ir kurį visuomenė, siekdama išsaugoti sveiką egzistenciją, negali ignoruoti. 

Šventasis Tėvas pabrėžė, jog tam, kad būtų suvokta tikrovė istoriniu požiūriu, reikia į ją žiūrėti iš diachroninės (evoliucinio vystymosi) perspektyvos,  o vyrauja tendencija matyti dalykus paprastai juos sinchroniškai sujungtus, tarsi būtų tik dabartis be praeities. Istorijos tyrimo vengimą jis pavadino savotiška aklumo forma, kurios pasekmė – darbas dėl realiai neegzistuojančio pasaulio, keliant iki galo nesuprastas problemas, priimant netinkamus sprendimus. Toks dalinis veikimas gal ir gali būti naudingas atskiroms suinteresuotoms grupėms, bet ne visai krikščioniškai bendruomenei ir plačiajai visuomenei. Susidūrus su tokiu ribotu praeities aiškinimu, arba aiškiai šališkais praeities vertinimo motyvais, istorikų užduotis, pasinaudojant moksline metodika, veikti, kad būtų pažabotas klaidingas anksčiau buvusių įvykių pristatymas, revizionistinės pastangos, kurios gali būti naudojamos pateisinti imperialistinius siekius, karus ar totalitarinės politikos blogį.

Vengti supaprastinimo ir užmaršties

Popiežius Pranciškus nurodė, kad šiais laikais mus užplūsta iškraipyti „prisiminimai“, kurie neretai gali būti klaidingi, dirbtiniai ar tiesiog melagingi ir tuo pat metu jaučiamas istorinio sąmoningumo stygius, būdingas ne tik pasaulietinei visuomenei, bet kartais ir tikinčiųjų bendruomenei. Reikalai gali tapti dar prastesni jeigu be išsamesnio svarstymo priimsime priešiškų jėgų kruopščiai slapta sufabrikuotas istorijas, kuriomis siekiama skatinti pernelyg nacionalistinį savitumą ir nuopelnus bei menkinti ar kaltinti kitus. Šiais atvejais istorikai vėlgi, pasiremdami moksliniu pažinimu ir metodika, turi daryti viską, kad būtų pasipriešinta šiam priešiškumo ir netgi neapykantos skleidimui, kuri remiasi tiesos ignoravimu bei iš anksto suformuotu nepalankiu nusistatymu. Kita vertus, gilus ir nuoseklus istorijos tyrimas aiškiai patvirtina, kad negalima konfrontuoti su praeitimi skubotomis įvykių ir procesų interpretacijomis, atsietomis nuo jų pasekmių. Tikrovė, kaip buvusi, taip ir dabartinė nėra paprastas reiškinys, kurį būtų galima aiškinti kaip pavojingai naivų ir nuo istorinio konteksto atsietą. Šie bandymai būdingi tiems, kurie tiki esantys kone visagaliai ir tobuli dievai, todėl, tariamai, gali išbraukti dalį istorijos ir žmonijos gyvenimo, aiškino Šventasis Tėvas. 

Žinoma, tautų istorijoje gali būti baisių akimirkų ir daug blogio padariusių individų, bet jeigu vertinimai daromi remiantis supaprastintais ir neobjektyviais masinės komunikacijos bei socialinės žiniasklaidos komentarais grynai dėl politinių interesų, tai gali sukelti neracionalų emocijų ar net pykčio proveržį. Taigi, kaip sakoma, „faktai, ištraukti iš konteksto, gali pasitarnauti, kaip pretekstas“ pavojingai susipriešinti tautas. Kaip tik tokiais atvejais mums į pagalbą ateina rūpestingos istorijos studijos, kurios gali daug prisidėti suprasti sudėtingas praeities ir dabarties situacijas, ypač, kai vadovaujamasi griežta moksline metodika, suformuota ir patikrinta vertinant praeitį. Šios pastangos yra būtinos stengiantis peržengti ideologinius istorijos iškraipymus ir perkeisti bei sutaikyti dabartinį pasaulį, vadovaujantis tiesa, nieko nesupaprastinant, neištrinant ir neišsigalvojant, tvirtino popiežius Pranciškus. Kaip tobulo aiškumo pavyzdį jis priminė Šv. Mato evangelijoje atpasakotą Jėzaus genealogiją: Viešpaties žemiškos giminės ištakos yra tikra istorija, kurioje daug mažų mažiausiai problematiškų asmenybių, tačiau viskas pasiekia kulminaciją Marija ir Kristumi (plg. Mt 1, 16). Jeigu tokie prieštaringi įvykiai ir procesai atsitiko Išganymo istorijoje, tai taip pat gali nutikti visuotinėje žmonijos ir Bažnyčios istorijoje. Kartais po sėkmingos pradžios, iškyla priežastis sielvartauti dėl ištikusio nuosmukio, kuris gali užsitęsti patiriant dalinį neišsipildymą ar nepakankamumą. Popiežius Pranciškus savo laiške cituoja Vatikano II Susirinkimo pastoracinę konstituciją „Gaudium et Spes“, kurioje teigiama: „nors Bažnyčia dėka Šventosios Dvasios tebėra ištikima savo Viešpaties sužadėtinė ir niekuomet nesiliovė būti Išganymo ženklu pasaulyje, ji aiškiai žino, kad tarp jos narių – kunigų ir pasauliečių – per daugelį šimtmečių yra buvę neištikimų Dievo Dvasiai. Ir dabarties laikais Bažnyčiai ne paslaptis, kaip toli viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė. Kad ir kaip tuos trūkumus vertintų istorija, privalome juos matyti ir ryžtingai su jais kovoti, idant jie nekenktų skleisti Evangeliją. Bažnyčia taip pat žino, kad plėtodama savo santykius su pasauliu, turi bręsti pati, nuolat mokydamasi iš šimtmečių patirties“.

Be to, nuoširdus ir drąsus visuotinės ir nacionalinės Bažnyčios istorijos tyrinėjimas padeda geriau suprasti jos santykius su įvairiomis tautomis ir šios pastangos įgalina aiškiau vertinti bei geriau paaiškinti sunkius ir netgi kartais gluminančius tų tautų gyvenimo istorinius momentus, rašo Šventasis Tėvas. Jis pažymėjo, jog negalima prašyti žmonių tai pamiršti, negalima leisti, kad dabartinės ir ateities kartos prarastų atmintį apie tai, kas atsitiko, nes atmintis skatina ir netgi užtikrina teisingesnės bei labiau broliškos ateities kūrimą. Štai kodėl negalima užmiršti Holokausto tragedijos, pašalinti iš atminties Hirosimos ir Nagasakio atominio bombardavimo (mums ne mažiau aktuali dramatiška sovietizacijos istorinė patirtis). Taip pat neturime ištrinti iš atminties įvairaus pobūdžio persekiojimų, prekybos vergais, etninio „valymo“ ir žudynių, kurios tęsiasi įvairiose vietose, daugelio kitų prieštaringų istorinių įvykių, dėl kurių pasekmių gėdijamės savo žmogiško nuodėmingumo. Juos reikia prisiminti vis iš naujo ir niekada neteisinti ar prie jų priprasti, kaip esą neišvengiamybės, bet skatinti atleidimą, nes to blogio, kurio neturime pamiršti, akivaizdoje, visada galime būti gailestingi. Neatsitiktinai isto­rinio 2025 metų Jubiliejaus šventimą popiežius Pranciškus pir­miausia susiejo su kalčių atleidimu ir skolų dovanojimu. Bažnyčia, skatindama tokią tiesa ir gailestingumu grindžiamą atmintį, tuo pačiu inicijuoja nuoširdaus ir veiksmingo susitaikymo bei socialinės taikos kelius. Ji tvirtina, kad tie, kurie buvo aršūs priešai, turi išmokti susikalbėti iš patikimų ir aiškių tiesos pozicijų, lavindami atgailos kupiną atmintį, stengdamiesi, kad būtinas praeities pažinimas neužtemdytų ateities. Taigi išties įmanoma realizuoti atkaklias pastangas geriau tarpusavyje suprasti ir sutarti bendros gerovės labui.

Pirminiai šaltiniai ir kankinystė

Baigiamojoje, bet ne mažiau svarbioje savo laiško dalyje Šventasis Tėvas pateikė keletą aktualių pastabų dėl Bažnyčios istorijos studijų  atnaujinimo aspektų, atsižvelgiant į iškilusius trūkumus. Pirmiausia jis sukritikavo pernelyg chronologinį požiūrį į šį tyrimą, kai Bažnyčios istorija suprantama tik kaip istorinių faktų išdėstymas arba pernelyg išryškinta apologetika. Tokiu vertinimu Bažnyčios istorija tampa tik atrama paėjusių amžių teologijos ir dvasingumo doktrinų pristatymui ir neskatina paties istoriškumo pojūčio apie kurį buvo kalbama laiško apžvalgos pradžioje. 

Antrasis popiežiaus Pranciškaus pastebėjimas susijęs su pavojumi, kurį kelia tas faktas, jog Bažnyčios istorija viso pasaulio seminarijose dažnai dėstoma tik kaip antrinė, teologiją papildanti tema. Tada išeina, kad Bažnyčios istorija atskiriama nuo žmonijos visuotinės istorijos ir apsunkinama galimybė eiti į giluminį dialogą su gyvenamosios epochos žmonių ir tautų egzistencine tikrove. 

Trečiasis dalykas į kurį norėta atkreipti dėmesį, tai susirūpinimas, kad rengiant būsimuosius kunigus, jie nepakankamai raginami naudoti pirminius šaltinius. Pavyzdžiui, seminaristai retai mokomi skaityti tokius fundamentalius tekstus, kaip Laiškas Diognetui, „Didachė“ („Dvylikos apaštalų mokymas“), „Kankinių darbai“. Jeigu taip atsitiks, seminarijų studentai bus prastai pasirengę susipažinti su krikščionybės ištakomis, todėl pasiduos įvairiems teologiniams „filtrams“, išankstinėms teorinėms nuostatoms, kurios neleis pasiekti gyvą ir skatinantį supratimą.

Ketvirtasis Šventojo Tėvo pastebėjimas rodo jo susirūpinimą, kad Bažnyčios istorijos, kaip ir teologijos „darymo“ („doing Church history“, „doing theology“), kai disciplinos dažnai pasižymi medžiagos išdėstymo griežtumu ir tikslumu, bet ne entuziastingu įsitraukimu. Čia reikia asmeninės ir kolektyvinės aistros bei įsipareigojančio giluminio istorijos nagrinėjimo tiems, kurie bus pasiryžę vykdyti šiandienos sekuliarizuotos visuomenės naująją evangelizaciją. Jie neturi užimti neutralios ar sterilios pozicijos, nes meilė Bažnyčiai turi būti stipri ir angažuota, kaip Motinai, kuri yra mylima tokia, kokia yra. 

Iš to galima pateikti ir penktąjį pastebėjimą apie ryšį tarp Bažnyčios istorijos ir ekleziologijos, nes istoriniai tyrimai turi duoti nepakeičiamą indėlį į mokymo apie Bažnyčią, kuri turi būti tikrai istorinė ir kartu slėpininga, vystymą. 

Šeštasis pastebėjimas, kuris, kaip teigia popiežius Pranciškus, brangus jo širdžiai – įžvalga į darbus tų, kurių balsas šimtmečiais nebuvo išgirstas ar atmestas. Jų mokymo istorinė rekonstrukcija tampa sunki užduotis, o kartu ir privilegija Bažnyčios istorikui, išryškinant mažiau svarbius, bet savu laiku populiarius veidus, taip atkuriant pralaimėjimų ir patirtos priespaudos istoriją, vertinant ją žmogiškai. Tų dvasinių gelmių iškėlimas gali tapti galimybėmis, padedančiomis suprasti prieštaringus šiandienos reiškinius, su kartais ištinkančia atskirtimi. 

Pagaliau galutinėje pastaboje primenama, kad Bažnyčios istorijos studijos turi padėti susigrąžinti visą kankinystės patirties paveldą, žinant, kad nėra Bažnyčios istorijos be kankinystės ir kad niekada neturime prarasti šios brangios atminties.

Laiške vėl pasiremta Vatikano II Susirinkimo pastoracinės konstitucijos „Gaudium et Spes“ mokymu, kad peržvelgdama savo istoriją, „Bažnyčia prisipažįsta daug laimėjusi ir galinti laimėti net iš savo priešų ir persekiotojų agresyvaus nusistatymo“. Būtent savo kančia ji gali triumfuoti pasaulio akyse, pasiekdama tikrai didžiau­sią grožį ir patrauklumą. Darydamas išvadas Šventasis Tėvas pabrėžia, jog tikros Bažnyčios istorijos studijos neturi nieko bendro su gandais, paviršutinišku įvykių ir procesų nagrinėjimu ar į internetą įterptomis santraukomis. Šiandien daug žmonių siekia greitos sėkmės, vengdami pasišventimo ir pasiaukojimo, vadovaudamiesi klaidinga nuostata, jog išsamesnės studijos, taip pat ir istorijos srityje, nėra naudingos, jei iš karto neduoda konkrečių rezultatų. „Bet juk yra priešingai: studijos padeda kelti klausimus, o ne sustabarėti banalume, skatina ieškoti tikrosios gyvenimo prasmės, – aiškina popiežius Pranciškus. – Dar daugiau, išsamios studijos turėtų įgalinti mus atmesti daugelį viliojančių balsų, kurie atitraukia nuo tų ieškojimų…“. Tai yra didžioji Bažnyčios istorikų teisė ir užduotis: į paralyžiuojančią kultūrinio vartotojiškumo „litaniją“ reaguoti dinamiškais ir stipriais pasirinkimais, dalijantis pažinimu ir tyrimų rezultatais.

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. vasario 21 d., nr. 3 (214)