Tik drauge su Jėzumi – tikra ramybė
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Pats Viešpats vienumoje meldėsi
Emanuelio malda – ne monologas su savimi. Tai – didi Švenčiausios Trejybės – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – tarpusavyje bendrystė, kurios slėpiningas maldos ryšys tegul ne tik mus stebina, bet ir kviečia mus į nuoširdžią su Aukščiausiuoju maldą, visiškai pasitikint Dievo tėviška ir nuolatine globa, kuris, kaip be galo mylinti motina, apgobia mus kupino rūpestingumo skara, kad dar labiau, tai yra visiškai pasitikėtume Juo per Jo Siųstąjį – mūsų Išgelbėtoją Jėzų, atsiduodami Viešpaties Dvasios įžvalgiausiam vedimui.
Visavaldis ir Mylintysis
Kai Jėzus maldoje liejo savo širdį Tėvui, Jo mokinius, artėjančius prie kranto, užklupo tokia smarki vėtra, jog jiems atrodė, kad jų valtį netrukus užlies audringos bangos, ir jie, nesulaukę pagalbos, pražus…
Didžiausio išbandymo valandą kai kurie iš mokinių galėjo, mirties baimės apimti, net ir taip pagalvoti: „Kur esi, mūsų Mokytojau? Kodėl palikai vienus, kai mums Tavęs dabar labiausiai reikia?“
Jėzus neužmiršta savųjų, ir ateina nepavėluodamas, tada, kai jie jau savaip esti pasiruošę pasimokyti iš šios pamokos. Jėzus ant neramaus ežero paviršiaus pasirodė tik prieš aušrai brėkštant…
Jėzus žinojo, jog šis sielą supurtantis išgyvenimas ilgainiui sustiprins jų pasitikėjimą Juo, ir jie pagaliau suvoks, jog Jis – ne tik visavaldis Viešpats, bet ir tas juos Mylintysis, kurio pasiaukojimui (kad visus mus išgelbėtų) nėra logiškai apskaičiuotų ir ryškiai raudonų ribų…
Baimės akys didelės
Kadangi Jėzus, žengdamas banguotu ežero paviršiumi, iš toliau atrodė panašus į šmėklą, jie Jo neatpažino, ir iš baimės ėmė šaukti. Žodynuose rašoma, jog šmėkla tariamai pasirodantis mirusio žmogaus ar šiaip kieno pavidalas. Taigi tartum gyvybės elementų turinti šmėkla iš tiesų tėra realybę iškraipanti iliuzijos iškamša. Tai – fantasmagorija (gr. phantasma – vaiduoklis + agoreuo – kalbu) – keisti, iliuziniai liguistos vaizduotės padariniai. Šiuos nemalonius dalykus tenka priskirti pervargusiems apaštalams, turėjusiems tamsoje (gal mėnulio šviesos prietemoje?) sunkiai irtis pirmyn…
Malda kelia tikėjimo bures aukštyn
Vienas pamokslininkas rašė: „Gelbėdamasi lapė slepiasi savo oloje, paukštis ieško prieglobsčio miške. Išbandymus patiriantis tikintysis taip pat skuba prie saugaus malonės sosto. Visos maldos nukreiptos į didįjį dangaus priebėgos uostą. Tūkstančiai audros blaškomų laivų atrado ten prieglobstį. Kai tik prasideda audra, išmintinga ten plaukti, pakėlus visas bures, – taip“. Tikėtina, jog mokiniai, neturėdami kito pasirinkimo išsigelbėti, kad ir vidinės maldos šauksmu nuoširdžiai maldavo Viešpatį jų pasigailėti, ir dangus išgirdo prašymus… Taigi Dvasios vėjui ėmus stipriau dvelkti, jų tikėjimo burės kilo vis aukštyn, ir per šurmuliuojančius vandenis suskambėjo sodrus balsas, kurio nesumaišysi su jokiu kitu: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite!“
Petrai, paklusdamas Mokytojui, pranokai save!
Kas gi kitas, jei ne Petras, malonės ir intuicijos paveiktas, pirmas impulsyviai atvėrė burną: „Viešpatie, jei čia Tu, liepk man ateiti pas Tave vandeniu“. Mokinio tikėjimas, virstantis veiksmu, išpildė Mokytojo norą: Eik! Praplėtę šio minėto žodžio sąvoką, sakome: „Tikėk ir, nesiblaškydamas judėk pirmyn, ten, kur stovi Tas, kuris vertas visos šlovės“!
Kai kitų apaštalų kojų pėdos tvirtai rėmėsi į valties dugno lentas, Petras išdrįso daryti tai, ką liepė Jėzus – pranokti patį save… (Beje, net Mėnulyje JAV astronautams buvo lengviau žengti pirmą istorinį žingsnį nei Petrui, kuris iš pradžių „nors viena akimi“ privalėjęs dirstelėti žemyn, nes žengė ant vandens skysto paviršiaus, atliko tam tikros rūšies žygdarbį, – rizikuodamas nuskęsti (apie tai, matyt, kiekvienas dėl savisaugos poveikio pagalvotų), jis tapo stulbinančio įvykio dalyviu – įsidrąsinęs artėjo prie mylimo Mokytojo...)
Tikintiesiems viskas išeina į gera
Tačiau Petras, jau būdamas arti Jėzaus, suklydo: nukreipė žvilgsnį nuo Jo ir savo dėmesį sutelkė į tebesiaučiančią vėtrą; nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: Viešpatie, gelbėk mane!
Jėzus išgelbėjo Petrą ir tarė: Silpnatiki, ko suabejojai?!. Tai – buvo visiems apaštalams pamoka. Todėl visi Jo mokiniai su šlovinančiu tikėjimu išpažino: Tikrai Tu Dievo Sūnus!
Šv. Chosemarija įžvalgiai apibendrina: „Jei gyveni Dievo akivaizdoje, nepaisant kurtinančios audros, saulė visada švies tavo žvilgsnyje, o po riaumojančiomis, griaunančiomis bangomis tavo sieloje viešpataus ramybė ir tyla“.
„XXI amžius“, 2026 m. rugpjūčio 7 d., nr. 29-30 (2690–2691)