Tik turintiesiems aiškų krikščionišką tikėjimą yra žymiai lengviau apsispręsti auginti didesnę šeimą
Lietuvoje, o ir kitose postsovietinėse šalyse bei vadinamosiose išsivysčiusiose Europos valstybėse jaučiame sudėtingą demografinę padėtį. Šeimos nenori auginti daugiau vaikų, jau įprasta gyventi susidėjus, kai vaikai neturi tikros šeimos pavyzdžio. Kasmet gimsta vis mažiau vaikų.
Mažėja ir pakrikštytųjų. Kokią Lietuvoje sielovadinę pagalbą šioms tautos išlikimui svarbioms problemoms spręsti mato ir galėtų pasiūlyti Bažnyčia. Apie tai mintimis dalijasi Kauno arkivyskupas emeritas kardinolas Sigitas TAMKEVIČIUS SJ.
Liepos mėnesį Žemaičių Kalvarijos atlaiduose švenčiant Šeimų dieną vadovaudamas Eucharistijos šventimui sakytoje homilijoje lietuvius pavadinote „išmirštančia tauta“. Kas paskatino Jus pateikti tokį apibūdinimą?
Per trisdešimt laisvės metų Lietuva pasiekė didelių laimėjimų, ženkliai pakilo daugumos žmonių gerovė, laisvai galime keliauti po visą pasaulį. Jau vien tai, kad daugeliui lietuvių atostogoms per maža Palangos ir jie renkasi tolimus, egzotiškus kraštus, kalba apie gyvenimo lygio ženklų iškilimą. Tačiau susikoncentravimas į materialinę gerovę lemia ir klaidingus pasirinkimus. Sutuoktiniai yra gundomi apsiriboti vienu vaikeliu, nes didesnis jų skaičius nulemia sunkesnes materialines gyvenimo sąlygas ir išaugusius rūpesčius. Dar daugiau, jauni žmonės yra gundomi neįsipareigoti santuokiniam gyvenimui ir gyventi, kaip partneriai. Tuomet natūraliai ateina noras išvis gyventi be vaikų ir savo meilę skirti kokiam nors gražiam keturkojui augintiniui. Taigi iš tikrųjų esame išmirštanti tauta.
Jus, kaip buvusį Kauno arkivyskupą, turbūt labiausiai jaudina ir dramatiškas gyventojų skaičiaus mažėjimas šiame mieste. Jeigu Lietuva per kelis pastaruosius dešimtmečius neteko daugiau kaip ketvirčio gyventojų, tai Kaune jų sumažėjo kone visu trečdaliu. Turėjęs beveik 450 tūkstančių gyventojų ir netolimoje perspektyvoje laukęs pusmilijoninio kūdikio gimimo, Kaunas dabar priskaičiuoja vos 300 tūkstančių žmonių, kaip po didelio karo. Kaip Jūs ir arkivyskupijos ganytojai vertinate tokią padėtį, nulemiančią ne tik socialinį, bet ir bažnytinį gyvenimą?
Iš tikrųjų, reikėtų būti arba visiškai aklam arba dideliu egoistu, besirūpinančiu tik savo laikina gerove, kad galėtum ramiai matyti tuos nelemtus socialinius procesus, kurie vyksta dabartinėje Lietuvoje. Ir skaudžiausia, kad ką nors pakeisti beveik neįmanoma. Dabartinė visuomenė yra labai sekuliari, todėl tikėjimo neturintį žmogų neįtikinsi, kad jis apsispręstų turėti bent kiek didesnę šeimą.
Demografinę padėtį neigiamai veikia ir besiplėtojanti „Laisvė nuo vaikų“ („Child free“) ideologija, kurią bandoma primesti ne tik sugyventinių poroms, bet ir sutuoktiniams, pabrėžiant tariamus gyvenimo be vaikų, savanoriškos bevaikystės, privalumus. Kaip Bažnyčia kviečia kovoti su šia individualizmą ir savanaudiškumą skatinančia ideologija, kuri prieštarauja krikščionybei ir žmogiškajai prigimčiai. Turbūt reikia priešintis tokiai, popiežiaus Pranciškaus žodžiais tariant, ideologinei kolonializacijai?
Ideologija „laisvė nuo vaikų“ netikinčiam žmogui yra labai patraukli. Jei turėsiu mažiau vaikų arba jų visai neturėsiu, tuomet galėsiu sau daug ką leisti. Kova su šia ideologija yra beveik donkichotiška. Bažnyčia gali daryti įtaką tik savo bendruomenės nariams, primindama gyventi ne pagal laiko madą ir žmonių kuriamas nuostatas, bet pagal Dievo valią. Sutuoktiniams, kurie turi aiškų, gyvą tikėjimą į Dievą ir sielos nemirtingumą, kurie tiki į amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje, yra žymiai lengviau apsispręsti auginti didesnę šeimą. Todėl Bažnyčia gali daryti įtaką tik tiems žmonėms, kurie turi aiškų krikščionišką tikėjimą.
Demografijos specialistai tvirtina, kad gyventojų skaičiaus stabilumui palaikyti reikia, kad vidutiniškai dvi šeimos augintų bent penkis vaikus. Tuo tarpu dabar Lietuvoje beveik pusė (44%) šeimų turi tik po vieną vaikelį. Gimstamumui pavojingai sumažėjus du-tris kartus, jam atstatyti reikalinga ne tik valstybės parama daugiau vaikų auginančioms šeimoms (ženklesnės vaiko išmokos, ilgesnės motinystės atostogos, įvairių mokesčių nuolaidos, lengvesnė finansinė parama būstui įsigyti ir t. t.), bet ir Bažnyčios sielovadinės pastangos. Ko imtis siūlytumėte tikinčiųjų bendruomenėms globojant daugiavaikes šeimas?
Valstybės ženklesnė parama šeimoms, apsisprendusioms auginti bent tris vaikelius yra labai sveikintina, bet ji visko neišsprendžia. Reikia sutuoktinius įtikinti, kad jie natūraliai norėtų skaitlingesnės šeimos. Bažnyčia neturi medžiaginių resursų, kuriuos galėtų pasiūlyti sutuoktiniams; ji tik gali raginti, kad sutuoktiniai gyventų natūralų šeimos gyvenimą ir jaustų laimę, kai šeimoje auga būrelis gerų vaikų. Visose vyskupijose veikia Šeimos centrai, kurie turi programas, skirtas padėti šeimoms, kurioms ta pagalba yra reikalinga.
Gimstamumui palaikyti svarbi ir šeimos stiprinimo politika, sutuoktinių darnos bei susitelkimo skatinimas, sprendžiant daugelį šiandienos problemų. Deja, neseniai paskelbtais statistiniais duomenimis Baltijos šalys, Latvija ir Lietuva, dalinasi pirma-antra vietomis Europoje pagal santuokų iširimo mastą, skyrybų skaičių tenkantį tūkstančiui gyventojų. Tarp tradicinių mūsų šeimų griūties priežasčių (girtuoklystė, smurtas, neištikimybė), matyt, svarbios ir dabartinio spartaus nukrikščionėjimo pasekmės? Šiuo metu ypač plėtojamą misionierišką veiklą pirmiausia turbūt reiktų nukreipti į šeimas?
Dabartinė sekuliari ideologija remiasi žmogaus egoizmu, kuris skatina rinktis kuo lengvesnį gyvenimo būdą. Kam auginti nors šiek tiek skaitlingesnę šeimą, jei tai sukels tik rūpesčius ir vargą. Galiu tik pasikartoti, kad be tikėjimo stiprinimo, nėra kito būdo, kad būtų galima sėkmingai spręsti šeimos problemas. Didesnės šeimos ypač turėtų jausti ganytojų – vyskupų ir kunigų – išskirtinį dėmesį.
Nemaža dalis katalikų sužadėtinių dabar Santuokos sakramentui rengiami Bažnyčioje, bet irgi dažnai neišvengia šeimos iširimo. Kartais pagrįstai atrodo, kad šis rengimas pernelyg formalus. Ar pakanka tų rengėjų sielovadinės kompetencijos ir sąsajų su tikėjimo praktikavimu? Gal reikėtų labiau pasitelkti darnių ir vaikus auginančių šeimų tėvų bei motinų liudijimą, kaip rekomenduoja Šventojo Sosto institucijos?
Manau, kad ruošiant jaunus žmones šeimos gyvenimui, Bažnyčia atlieka svarbų darbą. Tačiau dabas darbui nelygus. Bažnyčios ganytojai turėtų nuolat rūpintis, kad ruošimas šeimos gyvenimui būtų kokybiškas. Kaip visur, taip ir čia galioja taisyklė: žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Todėl gerų krikščioniškų šeimų liudijimai kursuose labai sveikintini.
Be dėmesio jaunavedžių ruošimui labai rekomenduočiau katalikiškoms šeimoms jungtis į įvairius judėjimus, kurie palaiko šeimos gyvastingumą. Vienas iš tokių judėjimų yra Dievo Motinos komandos, kurių Lietuvoje jau yra nemažai. Jaunos šeimos kas mėnesį susitinka ir dalinasi savo tikėjimu bei šeimos rūpesčiais ir vienos kitas palaiko.
Gimstamumui kenkia ir nesibaigiantys pasikėsinimai į motinų įsčiose pradėtų kūdikių gyvybes, absurdišką „teisę“ į abortus Europos Parlamentui netgi siūlant įrašyti į Pagrindinių teisių chartiją. Pradėtos gyvybės gynimo klausimai galbūt turėtų būti labiau paliečiami kasdieninėje pastoracijoje, ne vien tik metinėmis progomis, pabrėžiant aborto sunkų moralinį nusikaltimą. Juk kai kalbama apie tautos išlikimą, svarbus kiekvieno negimusio kūdikio likimas ir atmestinas bet koks abejingumas silpnųjų ir neturinčių balso padėčiai?
Bažnyčios nuostata į pradėtą žmogaus gyvybę yra labai aiški. Tik ką pradėtas kūdikis jau yra žmogus ir jo gyvybė turi būti ginama, taip kaip ginama suaugusio žmogaus gyvybė. Bet čia, kaip ir visur, galioja ta pati nuostata: jei nėra tikėjimo, tuomet neįrodysi, kad pradėta gyvybė yra tokios vertės, kaip ir brandaus žmogaus gyvybė.
Naudodamasis proga, noriu pasveikinti visas skaitlingesnes šeimas, kuriose auga keli vaikeliai. Telaimina jas Dievas ir tesuteikia tėvams jėgų pakelti visus šeimyninio gyvenimo vargelius.
Gerbiamas Eminencija, dėkodamas už atsakymus, noriu palinkėti Jums geros sveikatos, ilgo amžiaus ir svarių darbų Bažnyčios ir Lietuvos naudai, pilnai išnaudojant sukauptą didžiulį ir pelnytą autoritetą.
Kalbino Mindaugas BUIKA
Vido Venslovaičio nuotrauka
„Pro vita“, 2024 m. rugsėjo 27 d., nr. 9 (385)