Tikėjimą lydi darbai
Viešpatie, stiprink mūsų tikėjimą
Kai apaštalai prašė Jėzaus: „Sustiprink mūsų tikėjimą“ (Lk 17, 5), pripažino, jog tikėjimas yra dangaus dovana, teikiama tiems, kurie visu gyvenimu vis labiau nori panašėti į Emanuelį. Vis dėl to iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti keista, kad jie prašė stipresnio tikėjimo. Juk kasdien, matydami stebuklingus Mokytojo daromus ženklus ir nuolat girdėdami Jo žodį, jų antgamtinis tikėjimas, malonei veikiant, augo savaime.
Tačiau prašydami minėtos dovanos pripažino, jog vien savo žmogiškomis pastangomis sustiprinti savyje tikėjimą nepajėgs. Reikėjo ne tik įkvepiančio Mokytojo gyvenimo pavyzdžio, bet ir Jo pamokančių žodžių, idant jiems kaskart labiau taptų aišku: be tikėjimo, pasireiškiančio veiklios meilės tarnyste Dievui bei artimui, neįmanoma pasiekti pomirtinės laimės.
Kaip garstyčios grūdas
Žinome, kad iš mažo garstyčios pasodinto grūdelio kartais išauga aukšti, iki 4 ar 5 metrų augalai. Todėl Jėzus, norėdamas pabrėžti neribotas žmoguje augančio tikėjimo galimybes, turėjo omenyje savo sekėjus, kurių tikėjimas pradžioje būna tarsi panašus į gemalą, o paskui, tolydžio juo grindžiant savo kasdienius žingsnius, gali tapti savo ir aplinkinių gyvenimus pašventinančiu tokiu kitiems tarnystės modeliu, jog tikintieji pagaliau ima suprasti – vienas iš didžiausių Jėzaus juose atliktų stebuklų yra jų orumą stiprinantis nuolankumas. Juk didis ne tas, kuris pats savo asmenį virš kitų iškelia, bet tas, kuris suvokia, jog be Dievo pagalbos jo darbai yra beverčiai. Todėl jis dažnai Jam už viską dėkoja, būdamas giliai įsitikinęs, jog iš Dievo meilės apstumo yra tik nenaudingas Jo tarnas, kuris daro tai, ką turi dėl Jo garbės padaryti (Lk 7, 10).
Sielos kojos
Rašytojas Čarlzas Sperdženas rašė: „Tikėjimas – tarsi sielos kojos, kuriomis ji vaikšto Dievo įsakymų keliais. Meilė gali priversti jas žingsniuoti sparčiau, bet tikėjimas – pačios kojos, nešančios sielą. Tikėdamas galiu viską atlikti; be tikėjimo aš neturėsiu nei noro, nei jėgos tarnauti Dievui. (…) Ar nori, kad tavo tikėjimas pasireikštų džiaugsmu, o ne liūdesiu? Tuomet „turėk tikėjimą Dievu“. Jei tau patinka tamsa ir esi patenkintas menku bei niūriu gyvenimu, būsi patenkintas mažu tikėjimu. Bet jei tau patinka saulės šviesa ir nori giedoti džiaugsmo giesmes, siek šios geriausios dovanos – Didžiojo tikėjimo“.
Nuo paukštelių lesinimo iki negalių varginamųjų
Tikėjimas – sielos dorybių duonos dalinimas aplinkiniams. Garstyčios grūdo augimas žmogaus sieloje gali prasidėti, pavyzdžiui, nuo paukščių lesinimo. Neturtingas ponas Smitas (gyvenęs JAV) savo menkas santaupas išleisdavo lesalui ir kasdien iš ryto maitindavo paukštelius. Jie jam savaip atsidėkodavo: nutūpdavo tvorą, verandos turėklus, medžių bei krūmų šakas ir čiulbėdavo, pripildydami jautrią Smito širdį ir jo namus nepakartojamos paukščių garsų muzikos.
Vėliau Smitas kasdien eidavo į Sitono neįgaliųjų asociacijos namus, kuriuose dirbo su vaikais, dėl protinių sutrikimų nepajėgiančiais mokytis įprastose mokyklose. Nors jis nebuvo profesionalus mokytojas, padėti galėjo daug. Vienintelis jo atlyginimas buvo žodžiai „ačiū“ ar „telaimina jus Dievas“, – taip kalbėdavo vaikų tėvai. Gerumas gimdo gerumą. Jis vaikams dalino savo nuostabų nuoširdumą, bet daug daugiau malonių gaudavo atgal…
Širdis, kuri klausosi, kad išgirstų…
Kas yra tikėjimas? Kai kažką darai gera kitiems ir galvoji, ką gausi iš jų mainais? Ne. Tikėjimas – kai kažką gero duodi aplinkiniams ir prisimeni, kad Dievas myli linksmą davėją. O mūsų ištikimybė kasdien augti tikėjimu yra veiksmingas atsakas į tylų Jo kvietimą ypač, skaitant Šventąjį Raštą, paprašyti čia Esantįjį, kad ne tik teisingai suprastume, ką perskaitėme, bet kad ir (iš Jo malonės) pajėgtume praktiškai prisitaikyti Biblijos pamokymus. Tačiau šiam tikslui pasiekti pirmiausia reikės širdies, kuri klausosi. Kad leistume savyje Dievui būti Dievu, skirkime Jam laiko, ir palaipsniui vis aiškiau išgirsime galbūt pamokantį vidinį balsą, kviečiantį dėl Jo atsisakyti kad ir mažų prieraišumų, idant galėtume vis ryžtingiau Jam atsiliepti: Kalbėk, Viešpatie, tavo tarnas klauso (1 Sam 3, 9).
Kun. Vytenis Vaškelis
„Katalikas“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 19 (478)
