Tikėjimas ir meilė vargšams
Paskelbtas pirmasis popiežiaus Leono XIV mokymo dokumentas „Dilexi te“
Mindaugas BUIKA
Sekimas pirmtakų pavyzdžiu
Nėra ko stebėtis, kad popiežius Leonas XIV, priėmęs savųjų pirmtakų, Bažnyčios socialinio mokymo garsiųjų kūrėjų ir vystytojų, V amžiaus popiežiaus Šv. Leono I Didžiojo bei popiežiaus Leono XIII (1810-1903), vardą, pirmąjį Bažnyčios magisteriumui priklausantį savo dokumentą, apaštalinį paraginimą „Dilexi te“ skyrė paplitusio skurdo problemos aptarti.
Kitas įdomus faktas, kad dabartinis Šventasis Tėvas sekė pavyzdžiu ir tiesioginio pirmtako popiežiaus Pranciškaus, kuris užbaigė 2013 metais netikėtai atsistatydinusio popiežiaus Benedikto XVI pradėtą rengti encikliką „Lumen Fidei“, susietą su tuomet švęstais Tikėjimo metais. Naujojo apaštalinio paraginimo, kurio pavadinimas „Dilexi te“ paimtas iš Apreiškimo Jonui žodžių „Aš esu pamilęs tave“ (Apr 3, 9), pradžioje popiežius Leonas XIV, aiškindamas jo atsiradimo aplinkybes, primena jo sąsajas su popiežiaus Pranciškaus paskutiniąja enciklika „Dilexi nos“, skirta Švč. Jėzaus Širdies žmogiškajai ir dieviškajai meilei. Jis rašo, kad paskutiniaisiais savo gyvenimo mėnesiais popiežius Pranciškus buvo pradėjęs rengti šios enciklikos tąsą, apaštalinį paraginimą „Dilexi te“ apie Bažnyčios rūpinimąsi vargšais, pagal savo pontifikato pradžioje išreikštą troškimą: „norėčiau neturtingos Bažnyčios vargšams“. Atgaivindamas šią viziją su savo ne mažiau reikšminga nuostata, jog reikia siekti, kad „Bažnyčia būtų Kristaus palaiminimų Bažnyčia“, popiežius Leonas XIV patvirtina, jog su pagarba įgyvendina pirmtako projektą. „Džiaugiuosi galėdamas jį užbaigti, pridėdamas keletą savo minčių, dalydamasis savo pirmtako troškimu, kad visi krikščionys jaustų ypač stiprų tarp Kristaus meilės ir Jo kvietimo padėti vargstantiems“, – teigia Šventasis Tėvas dokumento įžangoje. Beje, jis buvo pasirašytas spalio 4-ąją, vargšų ir kūrinijos dangiškojo globėjo Šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginio minėjimo dieną.
Apaštaliniame paraginime „Dilexi te“ paminėta, kad apie su tikėjimu susijusį rūpinimąsi vargstančiais kalba visa šiuolaikinė Bažnyčios socialinė doktrina, pradedant Leono XIII istorine enciklika „Rerum novarum“, paskelbta XIX amžiaus pabaigoje, Vatikano II Susirinkimo popiežių Jono XXIII enciklika „Mater et Magistra“ ir Pauliaus VI enciklika „Populorum progressio“, taip pat Šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI tokio pat lygio dokumentais „Centesimus Annus“ ir „Caritas in Veritate“. Galiausiai galima pridurti, jog popiežius Pranciškus, kuris rūpinimąsi vargšais bei solidarumo su jais raišką buvo padaręs vienu svarbiausių savo pontifikato bruožų, įsteigė visoje Bažnyčioje kasmet lapkričio viduryje minimą Pasaulinę vargstančiųjų dieną, kuri įgijo didelį populiarumą tikinčiųjų tarpe. Netrukus, lapkričio 16-ąją, jau devintą kartą minėsimai tokiai Pasaulinei dienai popiežius Leonas XIV paskelbtame kreipimesi primena, jog visų lygių katalikiškos bendruomenės, pradedant nuo vyskupijų ir parapijų, turi įsisąmoninti, kad vargšai visada yra pastoracinių darbų centre. Tai pasakytina ne tik apie karitatyvinę veiklą, kuri tikrai reikšminga, bet ir apie Bažnyčios skelbiamą ir švenčiamą žinią. Pats įsikūnijęs Dievas prisiėmė vargšo lemtį, kad mus paskatintų Jį matyti vargstančių veiduose, išgirsti Viešpaties balsą jų išsakomose istorijose. „Visi be išimties vargo pavidalai kviečia mus konkrečiai ir solidariai tai išgyventi, rodant veiksmingus vilties ženklus“, – rašo Šventasis Tėvas. Pabrėždamas, kad veiksminga parama vargšams yra ne tik gailestingumo, bet pirmiausia teisingumo klausimas, jis primena aiškų Šv. Augustino pastebėjimą: „tu duodi duonos alkanam, bet geriau būtų, kad niekas nebūtų alkanas, net jei dėl to nebūtų kam duoti. Tu duodi drabužių nuogam, bet būtų daug geriau, jei visi turėtų drabužių ir nebūtų to skurdo“. Svarbu suprasti, jog tokie bendrosios gerovės ir socialinio saugumo pagrindai, kaip užimtumas ir gaunamos pakankamos pajamos, būstas ir studijos, taip pat visiems prieinama sveikatos priežiūra, turi būti plėtojama ne kokiomis nors „revoliucijomis“, bet taikios demokratinės politikos priemonėmis, Bažnyčiai paremiant naudingas iniciatyvas. „Siekiant bendrojo gėrio, mūsų socialinė atsakomybė yra grindžiama bei įgyvendinama, pasiremiant Dievo, visiems dovanojančio žemės gėrybes, kūrybiniu veikimu“, – teigia Šventasis Tėvas kreipimesi artėjančiai Pasaulinei vargstančiųjų dienai. Taigi, tiek šios gėrybės, tiek žmogaus darbo vaisiai turi būti visiems vienodai pasiekiami, per pastangas paremti pačius vargingiausius ir rodant artumą jiems.
Skurdo ir nelygybės matymas
Šios užduotys išryškintos bei išsamiau aptartos naujajame apaštaliniame paraginime „Dilexi te“, vėl pirmiausia kviečiant matyti vargšų veidus, susipažinti su jų gyvenimo istorijomis, taip įsigilinant į pačią skurdo esmę. Juk reikia pastebėti ne tik vargą tų, kuriems trūksta materialinių pragyvenimo priemonių, tiek ir tų, kurie yra socialiai ar politiškai marginalizuoti, neturi balso apginti savo žmogiškąjį orumą, įgyvendinti savo teisingas idėjas, prasmingai panaudoti turimus gebėjimus. Popiežius Leonas XIV primena, kad šalia materialinio neturto, egzistuoja moralinis, dvasinis ir kultūrinis skurdas, vargas tų, kurie neturi teisių, veikimo erdvės ir laisvės, yra išnaudojami ir niekinami. Vatikano žiniasklaidoje pateiktoje dokumento apžvalgoje pažymima, jog susidūrus su tokia realybe ir didėjant pilietiniam sąmoningumui, įsipareigojimas paremti vargstančius, geriau pažinti ir šalinti struktūrines skurdo priežastis (Šv. Jonas Paulius II netgi buvo įvedęs „nuodėmingų struktūrų“ sampratą), pastaraisiais dešimtmečiais įgijo didesnį nuoseklumą, bet dar nėra pakankamas. Tuo labiau, kad vis iškyla naujų, subtilių, bet ne mažiau skaudžių skurdo formų, šalia vis dar galiojančių nevaržomos rinkos ekonomikos taisyklių, kurios tik didina nedaugelio turtus ir įtvirtina kontrastingą nelygybę. O juk nelygybei išliekant pagrindine socialinių negandų šaknimi, teiginys, jog šiandienos pasaulyje skurdas sumažėjo, neatitinka faktinės tikrovės, ypač kai vadovaujamasi abejotinais ir pasenusiais kriterijais. Šventasis Tėvas sveikina tą faktą, kad Jungtinių Tautų Organizacija skurdo išnaikinimą pasaulyje padarė vienu iš pagrindinių „Tūkstantmečio tikslų“, tačiau pripažįsta, jog norint šią darbotvarkę įgyvendinti laukia ilgas kelias, kadangi ir mūsų epochoje dominuoja „ekonomikos, kuri žudo“, diktatūra, kaip apibrėžė popiežius Pranciškus. Dėl šios priežasties nedaugelio gerovė auga tiesiog „eksponentiškai“, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų didėja, o ideologijos, ginančios rinkos bei finansinių spekuliacijų absoliučią autonomiją, tebėra paplitusios. Be to, vis dar egzistuoja vadinamoji „išmetimo kultūra“, kartais gerai užmaskuota, tačiau toleruoja tai, kad milijonai žmonių miršta ir bado arba kaip nors stengiasi išgyventi tiesiog nežmoniškomis sąlygomis.
Popiežius Leonas XIV dokumente griežtai kritikuoja „pseudomokslinius duomenis“, remiančius klaidinantį teiginį, jog, esą „laisvos rinkos ekonomika gali tiesiog automatiškai išspręsti visas skurdo problemas“. Jis taip pat atmeta idėją, kad Bažnyčia savo pastoracinį veikimą turi sutelkti į vadinamąjį elitą, užuot, tariamai, eikvojusi laiką „prasčiokams“: tarsi geriau rūpintis turtingaisiais, juos „išauklėti“, kad būtų gauta parama ieškant realių pasaulio skurdo problemos sprendimų. Einant šiuo keliu dažnai išryškėja praktinė tikrovė, kad žmogaus teisės ir orumas nėra vienodas visiems ir užmirštama, jog būtent vargšuose reikia matyti kenčiančio Kristaus veidą, su ypatingu artumu jiems. Šventasis Tėvas taip pat ragina neatidėliotinai „keisti mentalitetą“, kad būtų galima išsilaisvinti iš iliuzijos, jog laimė kyla iš patogaus gyvenimo, nes tai skatina prieštaringą viziją. kad reikia siekti gerovės bei sėkmės bet kokia kaina, netgi kitų skurdo sąskaita. Tada užuot kovojus už teisingumą, stengiamasi savanaudiškai pasinaudoti neteisingų politinių ir ekonominių sistemų galimybėmis, kurios teikia pirmenybę stipriausiems, „einantiems per kitų galvas“. Todėl pirmenybė turi būti teikiama kiekvieno žmogaus vienodam orumui, žinant, jog skurdas turi savas priežastis ir nėra kokio nors atsitiktinumo ar „aklo ir žiauraus likimo“ pasekmė, kaip absoliučiai daugumai nėra ir sąmoningas pasirinkimas. Žinoma, galima pripažinti, jog tarp vargšų yra tokių, kurie nenori dirbti, galbūt todėl, kad žino, jog jų tėvai ir seneliai atkakliai dirbo visą gyvenimą, bet mirė likę vargšais. Tačiau dauguma vyrų ir moterų vis dėlto darbuojasi nuo aušros iki sutemų, tačiau iš to gaudami tik „trupinius“: jie žino, kad jų darbas tik padės kaip nors pragyventi, „sudurti galą su galu“, bet niekada negalės išbristi iš skurdo. Popiežiaus Leono XIV įsitikinimu esant tokiai skurdą įtvirtinančiai ir pateisinančiai padėčiai, jokiu būdu negalima laikytis požiūrio, kad dauguma vargšų yra tokie, nes „neverti“ būti kitokiais ir vadovautis meritokratijos (nuopelnų kulto) nuostatomis, kad tik tie, kuriems gerai klojasi, verti dėmesio.
Išmalda, šventieji ir vienuoliai
Tenka pripažinti, aiškina Šventasis Tėvas, jog kartais ir krikščionys pasiduoda požiūriams, kuriuos formuoja sekuliaristinės ideologijos ar ekonominės bei politinės teorijos, paviršutiniškai apibendrinančios skurdo problemą, primetančios klaidingas išvadas. Juk yra tokių, kurie sako, jog religinį aspektą reikia atskirti nuo socialinių uždavinių: esą Bažnyčios reikalas melstis ir skelbti Evangeliją, o vargšais tegu rūpinasi vyriausybė. Arba kiti teigia, kad būtų geriau neturtingus žmones tik mokyti tikėjimo ir doros, o ne kovoti už jų teises, stengtis jiems padėti, kad pakiltų iš skurdo, nors kartais tai gali būti gyvybės ir mirties klausimas. Popiežius Leonas XIV mano, jog vadovaujantis tokiu prieštaringu mentalitetu, gali būti neigiamai vertinama ar išjuokiama pati labdara, tarsi tai būtų tik atskirų bendruomenės narių „manija“, o ne visos „meile liepsnojančios Bažnyčios širdies misija“. Todėl „mes, krikščionys, neturime apleisti tradicinio išmaldos davimo, kuris gali būti atliekamas įvairiais būdais, su didesniu ar mažesniu efektyvumu, bet tai turi būti daroma: visada geriau bent kažką padaryti vargšų naudai, nei nieko nedaryti“. Kokia forma tai bebūtų imamasi, nuoširdus išmaldos davimas jautriai paliečia davėjų ir gavėjų širdis, sustiprina abipusiškumą. Žinoma, išmaldos davimas ir labdara nereiškia skurdo problemos pasaulyje galutinį sprendimą, bet didina socialinį sąmoningumą ir atsakomybę, „paliečia vargšo kenčiantį kūną“, skatina geriau suprasti pačios skurdo problemos esmę ir evangelinės artimo meilės raišką. Tokiu būdu padedama įveikti paplitusį abejingumą, kartais netgi įvardijamą kaip globalinį reiškinį, darantį įtaką netgi kai kurioms krikščionių sąjūdžiams ir grupėms, uždarai susitelkusioms tik į savo reikalus ir siekius. Tada rodomas pernelyg menkas suinteresuotumas visos visuomenės bendruoju gėriu, ypač labiausiai pažeidžiamųjų ir socialiai remtinų žmonių padėties gerinimu. Šventasis Tėvas, vėl pasiremdamas savo pirmtaku popiežiumi Pranciškumi, perspėjo, kad jeigu kokia nors krikščionių bendruomenė atsisako konkrečiai bendradarbiauti, kad padėtų vargšams, kad jie gyventų su žmogiškuoju orumu, rizikuoja prarasti savo tikrąją vertę, kad ir kiek daug kalbėtų apie socialines problemas bei kritikuotų valdžios institucijas.
Apaštaliniame paraginime „Dilexi te“ nurodoma, jog skirtingai nuo paplitusio abejingumo neturtingiesiems, katalikų šventieji, palaimintieji ir misionieriai amžių amžiais rūpinosi skurdo, ligų bei kitų nelaimių ištiktaisiais, tai įkūnydami „neturtingos Bažnyčios vargšams“ įvaizdį. Popiežius Leonas XIV paminėjo tokius liudytojus, kaip Šv. Pranciškus Asyžietis, su meile apkabinęs raupsuotąjį bei Motina Teresė, visuotinės artimo meilės ikona, kuri savo vienuolišką gyvenimą paskyrė Indijos skurdžiams ir nepagydomiems ligoniams, iki mirties palydėdama juos su išskirtiniu švelnumu ir malda. Išvardyti ir tokie tikėjimo mokytojai bei šventieji, kaip Laurynas, Justinas, Ambraziejus, Jonas Chrizostomas, na, ir, žinoma, Augustinas, kuris, pasiremdamas Evangelija (plg. 1 Jn 4, 20), yra tvirtinęs, jog „kiekvienas, kuris sako, kad myli Dievą, bet nerodo praktinės užuojautos vargšams, meluoja“. Šventasis Tėvas, pats priklausydamas augustinų vienuolijai ir du dešimtmečius ėjęs tarnystę Peru, pagelbėdamas vietiniams vargšams, aiškino, jog daugelis vyrų ir moterų vienuolijų atliko ir atlieka gailestingumo darbus, steigdamos globos centrus, pagelbėdamos našlėms, apleistiems vaikams ir elgetoms. Kamilietės, benediktinai, pranciškonai, karmelitės, dominikonai, augustinai savo paprastu ir asketišku gyvenimo stiliumi, inicijavo tikras „evangelines revoliucijas“, kurios skatino ne tik išsilaisvinimą iš dvasinės vergijos, bet ir iš konkrečios išnaudotojų priespaudos. Šių ir kitų vienuolijų tradicinis veikimas, stengiantis įveikti skurdą bei įvairias kitas negandas neprarado aktualumo ir mūsų epochoje. Priešingai, teigė popiežius Leonas XIV, jos įkvepia naujas veikimo formas prieš įsigalėjusias šiuolaikinės vergystės raiškas: prekybą žmonėmis, priverstinį vaikų darbą, seksualinį išnaudojimą, įvairias dvasiškai ir fiziškai žalojančias priklausomybes. Praktikuojama krikščioniška artimo meilė iš tikrųjų išvaduoja iš įvairaus pobūdžio vargų, kai įkūnijama asmeniniu ir bendruomenišku veikimu kenčiančių naudai. Nurodydamas pirmųjų Europoje nemokamų liaudies mokyklų steigėjo, pijorų vienuolijos pradininko Šv. Juozapo Katalanto (1557-1648) pavyzdį, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad varguolių jaunimo švietimas ir ugdymas „nėra paslauga, bet pareiga“. Neturtingų šeimų vaikai turi ne mažesnius talentus ir gebėjimus, nei klestinčių sluoksnių jauni žmonės, todėl privalo turėti galimybes į aukščiausio lygio išsilavinimą, kaip tai reikalauja žmogiškojo orumo vienodas pripažinimas kiekvienam.
Sąjūdžiai ir pranciškoniškas veikimas
Naujajame socialiniame dokumente popiežius Leonas XIV nurodo, kad priešinantis „griaunamajam pinigų imperijos poveikiui“, svarbų vaidmenį atlieka įvairaus pobūdžio liaudies sąjūdžiai, kurie spalio pabaigoje Romoje buvo surengę savo 5-ąjį pasaulinį kongresą ir aktyviai įsijungė į 2025 metų Vilties Jubiliejaus šventimą. Šie neformalūs socialiniai varguolių sambūriai į kuriuos kai kuriose visuomenėse žiūrima gana įtariai, o kartais jie netgi persekiojami, kviečia įveikti paviršutinišką ir veidmainišką „socialinės rinkos“ idėją, kuria vadovaujantis politikoje stengiamasi atskirti vargšus nuo praktinių ir jiems svarbių valstybinių sprendimų priėmimo, vargingųjų masių aktyvesnio bet taikaus dalyvavimo visuomenės gyvenime. Nei vienas krikščionis negali žvelgi į vargšus, kaip kažką svetimo, kaip į išorinę socialinę problemą, rašoma apaštalinio paraginimo „Dilexi te“ baigiamose pastabose. Vargšai yra mūsų bendruomeninės „šeimos“ dalis, vieni iš mūsų, jie yra Bažnyčios širdyje ir savo išgyvenimu, patirtimi bei krikščionišku sąmoningumu gali vertingai prisidėti prie sekuliarizuoto pasaulio naujojo evangelizavimo pastangų. Todėl siekiant socialinio teisingumo bei „nuodėmingų“ struktūrų pertvarkos, varguolių balsas turi būti išgirstas, net jeigu jų nuomonės pradžioje gali pasirodyti naivios bei neįgyvendinamos. Tik kiek įmanoma artimiau ir nuoširdžiau bendraujant visiems visuomenės sluoksniams bei stiprinant jų sanglaudą, galima lengviau įveikti visas kliūtis, suartinti nutolusius ir svetimus, netgi priešus padaryti broliais ir seserimis, viltingai teigė Šventasis Tėvas. Tokiu būdu su mokslo ir naujųjų technologijų pagalba galima būtų vykdyti veiksmingą politiką visuomeninės pažangos ir skurdo mažinimo naudai.
Kadangi, kaip minėta, apaštalinis paraginimas „Dilexi te“ buvo pasirašytas per vargšų dangiškojo globėjo Šv. Pranciškaus Asyžiečio liturginį minėjimą, tai baigiant jo apžvalgos pristatymą, kaip išvadas galima priminti popiežiaus Leono XIV mintis, išsakytas rugsėjo pradžioje audiencijoje priėmus Šv. Pranciškaus darbų vargstantiems draugijos (Opera San Francesco per i Poveri) narius. Šventasis Tėvas sakė, jog tie darbai, išreikšdami fundamentalią artimo meilės ir rūpinimosi raišką, pasižymi trimis vienas kitą papildančiais bruožais: pagalba, priėmimu ir skatinimu (assistere, accogliere e prommovere). Pagalba – tai konkretus atsakas į būtiniausius vargstančių poreikius, kai Draugija per savo veiklos Milano mieste septynis dešimtmečius steigė valgyklas ir drabužių dalijimo punktus, skalbyklas, medicinos ir psichologinės konsultacijos centrus, suteikia informaciją dėl įsidarbinimo galimybių. Antrasis darbų būdas – svetingas priėmimas, tai ne tik materialinė pagalba, bet ir širdies atvėrimas, šeimos atmosferos kūrimas, skyrimas laiko išklausyti, paguosti ir maldai, įveikti vienišumą artumą spinduliuojančioje bendrystėje. Pagaliau trečiasis Draugijos darbų vargšų naudai bruožas ir skatinimas – tai nesavanaudiškos pastangos, kad jie atskleistų ir vystytų Dievo dovanotų gebėjimų bei talentų potencialą ir taip galėtų vėl „atsistoti ant kojų“, tai yra išsilaisvinti iš skurdo sąlygų. Tokiu būdu, kaip rašė popiežius šventasis Jonas Paulius II savo enciklikoje „Centesimus Annus“, stiprinamas vargšo žmogiškasis orumas ir kūrybingumas, gebėjimas atsiliepti į Dievo skirtą asmeninį pašaukimą. Toks pranciškoniškas artimo meilės pasireiškimas yra rimtas įnašas bendrajam moraliniam, kultūriniam ir ekonominiam augimui visų žmonių gerovės prasme.
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. lapkričio 7 d., nr. 14 (225)