Tikėjimas – išgydo, o pasitikėjimas – išgelbsti
Kun. Vytenis VAŠKELIS
„Pasigailėk“, daugiau nei „išgydyk“!
Jie giliai savo širdyse jautė, jog netrukus Jėzus ištars tokius juos gelbstinčius žodžius, jog klusnus jų vykdymas nulems jų likimą.
Klusnumas – triumfuojančio išgydymo sąlyga
Todėl kai Jėzus jiems paliepė eiti ir pasirodyti kunigams, jie neklausė Jo: „O kada gi Tu mus išgydysi?“, bet jie paprasčiausiai nukreipė žingsnius ten, kur jiems buvo liepta eiti. Nors buvo aptekę juos kamuojančiais raupsais, jie galėjo džiaugtis augančia vidine ramybe, kuri „žengė“ pirma jų, vesdama juos (iš anuomet nepagydamos ligos kalėjimo) į netrukus juos aplankantį kūno sveikatos sugrąžinimo ir viską nustelbiančio džiūgavimo euforiją.
Išgydymų „kaltininkas“
Nežinome, kurią valandą, keliaujantys ligoniai, stebuklingai pasveiko, ir devyni iš dešimties toliau tęsė žygį pas kunigus. Būtent tie devyni aklai tebevykdė Jėzaus paliepimą, ir tai jiems bus užskaityta tam tikru nuopelnu… Tačiau, ar nereikėjo išgydytiems žydams pasekti to savo bendro – samariečio – pavyzdžiu ir rinktis geresnį sprendimą – sugrįžti pas išgydymo „kaltininką“ Jėzų ir pirmiausia su Juo dalytis naujo gyvenimo džiaugsmu, dėkojant tikrajam Gydytojui už nepaprastą išgydymą, o ne žydų rabinams, kurie, išvydę išgydytą samarietį, anaiptol nebūtų labai apsidžiaugę…
Samariečio sprendimas
Taigi tik vienas iš jų – samarietis veiksmu atsiliepė į tylų, bet aiškų Šventosios Dvasios kvietimą eiti pas Jėzų, šlovinant Dievą. Tai buvo tobulos Dievo valios įvykdymas. Geriausias pasirinkimas, iš pirmo žvilgsnio savaip panašus į Jėzaus pagyrimo susilaukusią Mortos seserį Mariją, išsirinkusią geriausią dalį – su juo būti ir Jo žodžių klausytis… Tačiau, kai Jėzus, priimdamas samariečio dėkojimą, paklausė: Argi ne dešimt buvo apvalyti? Kur kiti devyni?, į pirmą vietą iškėlė Dievo šlovinimo (ypač už nepaprastas Jo geradarybes!) būtinybę. Todėl mirtingam kūriniui, garbinti Jį ir dėkoti Jam už visa, yra ne tiek pareiga, bet prakilniausias žmogaus pašaukimas bei ypatinga privilegija, išskirianti jį iš neprotaujančių kūrinių tarpo.
Tesunyksta nuodėmės raupsų likučiai
Beje, kai kas galėtų klausti: „O kas sutrukdė tuos devynis išgydytuosius kad ir vėliau susiieškoti Jėzų ir padėkos vardan parpulti prieš Jį ant kelių?“ Mes nežinome, kaip iš tiesų viskas toliau klojosi. Kai buvę raupuotieji už pagydymą paaukojo Mozės įstatyme numatytą padėkos auką, jie atliko tai, ką Jėzus buvo liepęs, ir todėl nederėtų ant jų mesti nedėkingumo šešėlį; o galbūt jie buvo (nors kai kurie) dar kartą susitikę su Mokytoju, ir nuoširdžiai pašlovino Jį už jiems padarytus stebuklingus ženklus. Ir tada Viešpats būtų jiems taręs: „Štai dabar ir jūs esate ne tik išgydyti, bet ir išgelbėti, nes ne tik Mozės auką Dievui paskyrėte, bet ir mane, savo Viešpatį, jus išgydžiusįjį, su dėkingu tikėjimu pagarbinote“.
Išgelbėjimas
Jėzus dar būtų galėjęs tęsti: „Tačiau tai – tik pradžia. Kai mane išvysite pakeltą ant kryžiaus, žinokite, kad dėl jūsų galutinės laimės sumokėjau didžią Atpirkimo auką… Tad gyvenkite taip, kad būtumėte verti visų mano – Prisikėlusiojo iš numirusių, – pažadų, idant savo išgelbėjimą galėtumėte išvysti ir Anapusybėje“.
„XXI amžius“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 37–38 (2650–2651)