Tikėjimo ir vilties kelionė
Paskutiniai popiežiaus Pranciškaus mokymo puslapiai
Mindaugas BUIKA
Gilus pasitikėjimas Dievu
Prisimenant pas Amžinąjį Tėvą iškeliavusį popiežių Pranciškų, norisi apžvelgti jo įstabaus ir ganytojiškos išminties kupino mokymo kai kuriuos bruožus, pasiremiant praėjusį rudenį išleistomis jo knygomis.
Štai rengiantis dabar švenčiamam krikščionybės 2025 metų Jubiliejui, pristatydamas Vatikane lapkričio mėnesį pasirodžiusią savo knygą „Tikėjimas yra kelionė“, Šventasis Tėvas išsamiai aiškina tokio maldingo keliavimo svarbiausias savybes. Naujosios knygos įžangoje jis pirmiausia dalinasi savo asmenine patirtimi, kai būdamas savo gimtojo miesto, Argentinos sostinės Buenos Airių, kunigas, vėliau vyskupas, mėgdavo pėsčiomis vaikščioti per įvairius kvartalus, kad susitiktų su broliais kunigais, apsilankytų vienuolinėse bendruomenėse, pasikalbėtų su kitais žmonėmis, ypač draugais. Pasak popiežiaus Pranciškaus, toks vaikščiojimas yra geras ir naudingas dalykas, kadangi labiau susieja su tuo kas vyksta aplink mus, „padeda pajusti garsų ir kvapų, netgi triukšmo tikrovę“, kitaip tariant, priartina mus prie kitų žmonių gyvenimo.
Šiuos išvykimus pasivaikščioti skatino ir tikėjimas, kuris neleidžia atsiriboti ir užsisklęsti, bet su vidiniu sielos nekantrumu veda mus link kažko „daugiau“, savoje formacijoje žengti dar vieną žingsnį į priekį, esamomis galimybėmis pasiekti naujas aukštumas ir tolumas. Tuo pačiu kiekvieną rytojų esame pasiryžę eiti toliau, aukščiau ir giliau santykyje su Dievu, kaip su gyvenimo mylimu Asmeniu, esančiu ir bendrystėje tarp draugų. Toks ryšys niekada nesibaigia, niekuomet nėra savaime suprantamas, nėra iki galo patenkinantis, bet visuomet ieškantis, kadangi negalima sakyti Dievui: „viskas padaryta, viskas savo vietoje, todėl užteks“. Dėl šios priežasties, aiškina Šventasis Tėvas, dabar švenčiamas 2025 metų Jubiliejus, su jo tradiciniu piligrimystės aspektu, „turėtų mus paskatinti geriau suvokti, jog ir tikėjimas yra piligrimystė bei kad šiuo atžvilgiu mes esame nuolatiniai piligrimai šioje žemiškoje kelionėje“. Nesame turistai ar klajūnai, be ypatingo tikslo judantys iš vienos vietos į kitą, nes tikėjimo kelionė nėra atsitiktinė, bet konkreti ir atsakinga piligrimystė, kuriai būdingi trys bruožai: rizika, nelengvos pastangos ir aiškus tikslas.
Nurodydamas iškylančią riziką, popiežius Pranciškus pripažino, jog šiandieną sunku įsivaizduoti, ką praeities krikščioniui reiškė išsirengimas į piligriminę kelionę, nes dabar esame įpratę keliauti greitai ir patogiai lėktuvu ar traukiniu. Tačiau prieš tūkstantį metų pradėti ilgą kelionę pėsčiomis ar net jojant ar arklio, reiškė riziką ir galimybę niekada nebegrįžti namo, nes buvo sutinkama daugybė įvairių pavojų, nepriklausomai nuo pasirinkto maršruto. „Betgi tikėjimas tų, kurie nusprendė keliauti į šventas vietas, buvo stipresnis už bet kokią baimę, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Piligrimai iš praeities mus moko pasitikėjimo Dievu, kuris kvietė juos ir kviečia mus keliauti prie apaštalų kapų Romoje, į Šventąją Žemę arba konkrečią žymią Švč. Mergelės Marijos šventovę“. Mes taip pat turime prašyti Viešpaties suteikti mums bent dalį to senovės piligrimų drąsos ir pasitikėjimo, kad priimtume kiekvieną riziką ir atsiduotume Jo valiai, atsižadėdami savęs. Juk žinome, kad Dievo valia, yra valia gerojo Tėvo, kuris trokšta savo vaikams visko, kas yra geriausia.
Pastangų ir tikslo vienovė
Tradicinė piligriminė kelionė ypač jeigu ryžtamasi bent dalį kelio įveikti pėsčiomis, reikalauja nemažų pastangų ir susikaupimo, kadangi neišvengiamai atsiranda tam tikra įtampa ir nuovargis. Taip rašydamas savo knygos „Tikėjimas yra kelionė“ įžangoje, popiežius Pranciškus vėlgi paminėjo garsiąsias piligrimines keliones, tokias, kaip Šv. Jokūbo kelias į Santjago de Kompostelos šventovę Ispanijoje. Kad jos būtų sėkmingos, reikalingas artimas bendradarbiavimas tarp įvairių viešųjų institucijų ir religinių organizacijų. Piligrimui yra svarbi ir vidinė drausmė bei atitinkamas nusistatymas, nes reikia anksti keltis, turėti kuprinę su būtinais dalykais, pasirūpinti, kad ir paprasčiausiu maistu jėgoms palaikyti. Keliaujant pėsčiomis įskausta kojos, juntamas fizinis nuovargis, gal ir troškulys, ypač kelionei vykstant karštomis vasaros dienomis. Tačiau šios pastangos yra atlyginamos ir netgi apdovanojamos, nes pakeliui geriau pajuntamas gamtos ir kūrinijos grožis, žavingi aplankomų maldos namų fasadai ir liaudies religinio meno objektai, vietinių gyventojų svetingumas, susipažinimas su kitais papročiais ir kasdienio gyvenimo ypatumais. Šventasis Tėvas daro išvadą, kad tuos, kurie išsirengia į piligrimystę pėsčiomis, o tai, turint sveikatos, galima išbandyti ir šiandien, gauna žymiai daugiau, nei išeikvoja pastangų. Tai užmegztos pažintys ir saitai su kelionėje sutiktais žmonėmis, patirtos ramaus ir tylaus susikaupimo akimirkos, vaisinga savistaba, kurios nepasiektum esant karštligiškam šiandienos kasdienybės tempui. Taip galima geriau suprasti, kas yra esminiai dalykai, palyginti su daugelio „blizgančių“, bet nereikalingų daiktų turėjimu ir trūkstant to, kas labiausiai svarbu sielai.
Pagaliau keliaujant, kaip piligrimui, svarbu turėti tikslą, kuris formuoja judėjimo kryptį, kad laiku atvyktum į norimą vietą. Taigi, išsirengus į piligrimystę, reikia turėti aiškų maršrutą ir laikytis, kad nebūtų nuklysta į šoną bei nepasiduota atsitiktinumams. Maldinga kelionė nėra betikslė klajonė ir laiko gaišimas vingiuojant aplinkiniais keliais, netgi sugrįžtant atgal, nes žinome, kur keliaujame ir ką norime pasiekti. „Štai kodėl aš nuolat akcentuoju piligrimystės ir tvirto tikėjimo panašumą, – aiškina popiežius Pranciškus. – Tie, kurie turi Dievą savo širdyse, gali, kaip dovaną priimti kelią rodančią žvaigždę, kurią reikia sekti: tai meilė, gauta iš Dievo ir šią meilę turime siūlyti kitiems“. Pats Dievas yra visos mūsų gyvenimo tikslas, kurio negalima pasiekti taip, kaip įprastu būdu pasiekiame trokštamos piligrimystės paskirtį, kurią tai šventovę ar baziliką. Primindamas žymaus prancūzų katalikų poeto ir mąstytojo Šarlio Pegy (Charles Peguy, 1873-1914) aprašytą asmeninių piligrimysčių patirtį, Šventasis Tėvas nurodė, jog nors išoriškai piligrimas žino, kad atvyko į norimą vietą, tačiau savo sielos viduje jaučia: kelionė dar nesibaigė. Dievas visada skatina žengti toliau, dvasiškai tęsti kelionę į susitikimą su Juo, nes Dievas visada yra didesnis už idėją, kurią Jo atžvilgiu turime susikūrę. Dievas pats yra tai paaiškinęs per pranašą Izaiją: „kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Iz 55, 9). Taigi, kelyje pas Dievą, mes niekada neužbaigiame kelionės ir iki Jo niekada nenueiname, daro išvadą popiežius Pranciškus. Mes visada esame pakeliui, ieškodami Jo ir būtent šis ėjimas link Viešpaties, suteikia mums įkvepiantį tikrumą, kad Jis laukia mūsų, kad mus paguostų ir suteiktų savo malonę.
Įpareigojanti Dievo dovana
Švenčiamam 2025 metų Jubiliejui skirta irgi 2024 metų lapkričio mėnesį publikuota Šventojo Tėvo knyga „Viltis yra šviesa tamsoje“, kurioje pateikiama per jo 12 metų pontifikatą pasakytų kalbų ir paskelbtų tekstų apie pamatinę krikščionišką dorybę – viltį antologija. Vatikano žiniasklaidoje pateiktoje knygos pratarmėje popiežius Pranciškus primena, jog parinko Jubiliejaus temą „Vilties piligrimai“, kadangi buvo įsitikinęs, jog tai tinkama proga giliau apmąstyti šį esminį kiekvieno tikinčiojo gyvenimo ir veikimo bruožą mūsų netikrumo kupinais laikais. Juk gyvename pasaulyje, kuriame gausybė ginkluotų konfliktų bei grasinimų verčia mus kalbėti apie dalimis vykstantį trečiąjį pasaulinį karą arba jo betarpišką grėsmę. Tai skatina persiimti niūria nevilties nuotaika arba beveik neužmaskuotu cinizmu siekti savojo išlikimo kitų sąskaita. Visai kitaip jaučiamės atpažinę viltį, kuri brandina supratimą, jog yra daug gėrio pasaulyje, dėl kurio galime prasmingai realizuoti save padėdami kitiems. Pasak Šventojo Tėvo, viltis yra dovana ir užduotis, kurią Dievas skiria kiekvienam krikščioniui ir ją reikia priimti su pasitikėjimu ir atsakomybe. Vilties turėjimas yra daugiau nei įprastas optimizmas, kai, pavyzdžiui, galvojame, jog išlaikysime egzaminą universitete („tikėkimės, viskas bus gerai“) arba manymas, kad oras bus geras pavasarinei sekmadienio kelionei į užmiestį („tikėkimės, kad oras bus geras“). „Tuo tarpu krikščioniška viltis reiškia mokėjimą laukti kažko, ką Dievas jau yra mums suteikęs: išganymą per amžiną ir nesibaigiančią Dievo meilę“, – teigia popiežius Pranciškus. Ši meilė ir išgelbėjimas suteikia „skonį ir kvapą“, tai yra garantuotą tikrumą ir prasmę mūsų gyvenimui, tą atramą ir ašį, ant kurių stovi ir patikimai „sukasi“ visa pasaulio visuomenės būtis, nepaisant mūsų, vyrų ir moterų, nuodėmių sukeliamo nedorumo ir tvyrančio niekingumo su didesniais ir mažesniais nusikaltimas. Taigi, turėti viltį reiškia noriai priimti Dievo nepaliaujamai siūlomą išganymo dovaną ir gebėti su nuostaba pajusti, kad visada esame Jo mylimi, kad Jis trokšta mums padėti net ir tuomet, kai nuodėmės, atrodo, ištrynė paskutinius išsigelbėjimo pėdsakus. Juk Dievas neužsidarė nepasiekiamame danguje, bet pats per savo sūnų Jėzų Kristų prisiėmė mūsų kūną ir kraują bei toliau dalinasi mūsų istorija ir kasdienybe.
Šventasis Tėvas pažymi, kad vilties turėjimas krikščionims iškelia užduotį ir pareigą ją stiprinti, atliekant gerus darbus savo vargstantiems broliams ir seserims. Jis nurodė, jog šią užduotį, kaip ištikimybę gautai vilties dovanai, tinkamai įprasmino prancūzų moteris Madlena Debrel (Madleine Debrêl), kuri praėjusio XX amžiaus viduryje gebėjo nešti Evangeliją į sekuliarizuoto Paryžiaus geografines bei egzistencines periferijas. Paminėjęs šį pavyzdį, popiežius Pranciškus pacitavo jos mintis, kad „vieta, į kurią nukreipia krikščioniška viltis, yra ta siaura ketera, ta riba, ties kuria mūsų pašaukimas reikalauja, kad mes kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą pasiryžtume būti ištikimi Dievui, kaip Jis yra ištikimas mums“. Todėl reikia ištikimai ir netgi pasiaukojančiai atsiliepti į Dievo ištikimybę, suvokiant, kad ne patys generuojame viltingą ištikimybę, bet priimame ją, kaip Dievo dovaną. Ši malonė veikia mumyse ir įgalina mus save brandinti Jo meilės galia bei Šventosios Dvasios veikimu, suteikiant įkvėpimą mūsų širdims. Mes turime prašyti šios dovanojamos malonės maldoje: „Viešpatie, suteik man ištikimybę Tau viltyje“, kvietė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, jog supratimas, kad viltis yra Dievo dovana ir užduotis krikščionims, reikalauja, kaip tvirtino žinomas vokiečių teologas Johanas Baptistas Metcas (Johan Baptist Metz, 1928-2019), iš tikinčiojo savotiškos „mistikos atviromis akimis“. Tai reiškia įgyti pakankamą įžvalgumą, įveikti didesnes ir mažesnes kliūtis ir gauti malonę, kad patektume į, atrodytų, neįmanomų dvasinių dalykų pasaulį, kuriame atliktume reikalingus darbus, nepaisant visų sunkumų bei prieštaringų ideologinių nuostatų poveikio.
Iškalbingas ir sektinas liudijimas
Kaip tokio išskirtinio vilties liudijimo pavyzdį popiežius Pranciškus paminėjo turėtą susitikimą ir pokalbį su dviem draugais iš, atrodytų, nesutaikinamų izraeliečių ir palestiniečių stovyklų. Tai du tėčiai: izraelietis Ramis ir palestinietis Basamas, kurie prieš kelis dešimtmečius prarado savo dukteris per krauju pasruvusį konfliktą Šventojoje Žemėje. Nepaisant tokio sunkaus išgyvenimo, o gal kaip tik skatinami skausmo ir kančios, kurią jie jautė žuvus mažametėms dukrelėms, abu vyrai, izraelietis ir palestinietis, tapo draugais, tiesiog kaip broliais. Jie kartu liudija atleidimą ir susitaikymą, kaip konkretų, pranašišką ir autentišką nusistatymą. „Susitikimas su šiais dviem vyrais man suteikė tiek daug, tiek daug vilties, – pripažino Šventasis Tėvas. – Jų draugystė ir jų brolybė išmokė mane geriau suprasti, jog įmanoma, kad neapykanta, net ir baisiausia, negali tarti paskutinio žodžio“. Susitaikymas, kurį paliudijo izraelietis ir palestinietis esant didelei savo dukrelių praradimo nelaimei, yra individualus atvejis, bet kartu ir pranašiškas paskatinimas didesniam bei platesniam Šventosios Žemės tautų susitaikymui. Tai yra konkretus ženklas neįveikiamos vilties, kuri atveria neįsivaizduojamus horizontus ateičiai.
Baigdamas savo pastabas popiežius Pranciškus pasiūlė šio jo teksto skaitytojams padaryti paprastą, bet labai aiškų gestą: vakare prieš einant miegoti, kai galvojama apie dieną patirtus įvykius ir turėtus susitikimus, pasistengti surasti kokių nors vilties ženklų. Galbūt kas nors jums netikėtai ir padrąsinančiai nusišypsojo, gal pajutote išreikštą dėkingumą mokykloje arba nelauktą pagalbą darbo vietoje. Šie veiksmai, kad ir nelabai reikšmingi, padeda suprasti vilties prasmingumą kasdieninėje būtyje. Šventasis Tėvas vėlgi pasirėmė žymaus prancūzų intelektualo Š. Pegy, į katalikybės aktyvų praktikavimą sugrįžusio jau brandžiame amžiuje, tvirtinimu, jog viltis yra natūrali „vaikiška dorybė“. Ir mums reikia vėl sugrįžti į vaikiškumą, kad pajustume nuostabą geriau pažindami ir vertindami pasaulį, tuo pačiu atpažindami viltį savo gyvenamoje aplinkoje. „Tada mūsų širdys nušvis viltimi ir galėsime tapti ateities švyturiais visiems sutiktiems žmonėms“, – tikino popiežius Pranciškus, per visą savo pontifikatą raginęs tikinčiuosius visais laikais būti ištikimais vilties misionieriais.
Vatican Media nuotrauka
„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. gegužės 23 d., nr. 6 (217)