Tikėjimo išpažinimo sukaktis

Naujas Tarptautinės teologijos komisijos dokumentas apie Nikėjos Visuotinio Susirinkimo svarbą

Mindaugas BUIKA

Bendrosios misijos kontekstas

Išgyvenant dideles permainas Katalikų Bažnyčioje ir ypač džiaugiantis augustinų vienuolio misionieriaus amerikiečio kardinolo Roberto Frensio Prevosto OSA (Robert Francis Prevost) tapimu naujuoju popiežiumi Leonu XIV, laukiama, jog tarp kitų neatidėliotinų darbų, jis vadovaus ekumeniškai pagrindinės šiemetinio Jubiliejaus sukakties, Nikėjos Susirinkimo 1700-ųjų metinių minėjimui, kaip planavo neseniai į Tėvo namus sugrįžęs popiežius Pranciškus.

325 metų gegužės 20 dieną Mažojoje Azijoje (dabartinė Turkijos teritorija) prasidėjusiame pirmajame istorijoje Bažnyčios Visuotiniame Susirinkime buvo parengtas Tikėjimo išpažinimas, kuris, kiek vėliau, 381 metais, papildytas Konstantinopolio Susirinkime, tapo visų krikščionių išpažįstamo tikėjimo į Jėzaus Kristaus nešamą išganymą, bei vieną triasmenį Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, – išraiška. Šio jubiliejaus proga, balandžio pradžioje Tarptautinė teologijos komisija, priklausanti Šventojo Sosto Tikėjimo mokymo dikasterijai, paskelbė fundamentalų analitinį dokumentą „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas. Nikėjos Visuotinio Susirinkimo 1700 metų sukaktis“. Šiame dokumente pabrėžiamas Tikėjimo išpažinimo ekumeninis vaidmuo, išlikęs per visus septyniolika krikščionybės istorijos šimtmečių ir nesumažėjęs jo aktualumas naujosios evangelizacijos, kurios Bažnyčia yra pašaukta imtis dabartinėje sparčių pokyčių epochoje, perspektyvoje.

Ženklu yra tai, kad niekada neišbaigta misionieriška užduotis, dabar atnaujinama švenčiant 2025 metų Jubiliejų, kuris sutelktas į temą „Kristus yra mūsų viltis“, Bažnyčioje vykstant sinodiniam procesui. Tai kartu yra ir visų tikinčiųjų vienybės siekio kelias, juntamas visuose religiniuose, kultūriniuose bei socialiniuose bažnytinio gyvenimo aspektuose, simboliškai atspindėtas šiemet Rytų ir Vakarų krikščionims kartu švenčiant Velykas. Praėjusiais metais susitikęs su Tikėjimo mokymo dikasterijos nariais popiežius Pranciškus išreiškė pranašišką viltį, kad švenčiamo Jubiliejaus svarbus bruožas bus „atnaujinimas tikėjimo į Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų, istorijos ir pasaulio viltį“. Tuomet Šventasis Tėvas pastebėjo, jog negalima nuslėpti fakto, kad daugelyje sekuliarizmo paveiktų pasaulio vietų, kaip teigė jo pirmtakas popiežius Benediktas XVI savo motu proprio laiške „Porta fidei“, krikščioniškas tikėjimas nebėra „akivaizdi visuomenės gyvenimo prielaida ir neretai jis neigiamas, marginalizuojamas ar išjuokiamas“. Todėl iš naujo ir su didesniu atsidėjimu reikia apmąstyti tikėjimo skelbimą bei perteikimą šiandienos pasaulyje ypač jaunosioms kartoms, stiprinant bažnytinių struktūrų bei pastoracinių darbuotojų misionieriško veikimo bruožus, kad būtų tinkamai atsiliepta į urbanistinės kultūros iššūkius ir precedento neturinčias prasmės paieškas. 

Brolybės ir sinodiškumo pagrindas

Nikėjos Susirinkime parengtas Tikėjimo išpažinimas mums suteikia galimybę giliau suvokti pribloškiantį Dievo Sūnaus atėjimą (įsikūnijimą) ir nuolatinį buvimą tarp mūsų, teigiama Vatikano žiniasklaidoje pateiktame dokumen­to „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas“ pristatyme. Tai drąsina mus atitinkamai nuteikti širdį ir protą, kad Dievo šviesoje priimtume istorijos prasmę bei kryptį per jo vienatinį Sūnų, per kurį Viešpats teikia gyvenimo pilnatvę ir daro mus pilnaverčiais jos dalyviais. Dokumente ypač pabrėžiamas priėmimas dosnaus Šventosios Dvasios dvelkimo, skirto mums visiems ir padedantis įveikti blogio kliūtis, išsilaisvinti iš savanaudiško uždarumo, būti atviriems nuoširdiems abipusiams santykiams, solidariai bendrystei su kitais. Nikėjos Susirinkimo paliudytas ir perduotas Tikėjimo išpažinimas, yra tiesa apie Dievą, kuris yra meilė ir Švč. Trejybė ir kuris iš meilės savo Sūnui tapo vienu iš mūsų, teigia Dokumento autoriai. Jie aiškina, kad ši tiesa yra autentiškas brolybės tarp individų ir tautų pagrindas, perkeičiantis istoriją pagal Jėzaus maldą savo Tėvui prieš atiduodant už mus aukščiausią gyvybės dovaną: „kad jie būtų viena“ (Jn17, 22). Taigi, Nikėjos „Credo“ glūdi Bažnyčios tikėjimo širdyje, kaip gyvojo vandens versmė, trykštanti ir šiandien. Per ją mes galime įsilieti į žvilgsnį Dievo, „Abba“, kuris gailestingai žvelgia į visus savo vaikus ir į visą kūriniją, pradedant nuo vargingųjų ir atstumtųjų. Su jais pirmiausia tapatinasi ir vienatinis Tėvo Sūnus, kuris tapo „pirmagimis tarp daugelio brolių ir seserų“ (Rom8, 29) ir galėjo pagrįstai pasakyti: „kiek gero padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (plg. Mt 25, 40).

Tarptautinė teologijos komisija nurodo, kad jos parengtas Dokumento tekstas neapsiriboja moksliniu Nikėjos Susirinkimo sprendimų nagrinėjimu iš istorinių perspektyvų, bet susitelkia į šiandienines tikėjimo skelbimo ir liudijimo praktines aktualijas, svarbias visai krikščionių bendruomenei. Tokiu vertingu ir savalaikiu pristatymu stengiamasi ne tik naujomis įžvalgomis praturtinti tikinčiųjų dalyvavimą prasmingame liturginiame ir sakramentiniame gyvenime, bet ir, siūlant gilesnę tikėjimo nuovoką bei patirtį, skatinti visą Dievo tautą tvirtesniam vertybiniam veikimui kultūrinėje bei socialinėje aplinkoje, atsiliepiant į šiandienos epochos globalinius iššūkius. Svarbu pastebėti, jog būtent Nikėjos Susirin­kimo tėvai Bažnyčios vienybę ir misiją pirmą kartą išreiškė visuotiniu lygmeniu, apibrėžiant patį Susirinkimą, kaip „ekumeninį“, tai yra visuotinį, kartu nurodant sinodinį, tai yra „keliavimo kartu“ pobūdį. Taigi, iš tikrųjų, Nikėjos įvykiai ir sprendimai, nepaisant solidžios 1700 metų istorinės praeities, gali pasitarnauti kaip patikimas atskaitos taškas ir įkvėpimas dabar vykstančiam Katalikų Bažnyčią atnaujinančiam sinodiniam procesui. Toks žvilgsnis išreiškia jos nenutrūkstantį įsipareigojimą nuolatinei atsivertimo bei reformų tiek išorinės misijos, tiek vidaus santvarkos eigai, kaip su visa galia patvirtina pastarosios Vyskupų Sinodo asamblėjos Baigiamasis dokumentas.

Krikščionių vienybės sąlygos 

Gana plačios apimties, beveik 70 puslapių dokumentą „Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas“, skirtą paminėti Nikėjos Susirinkimo 1700-ąsias metines, parengė Tarptautinės teologijos komisijos sudaryta autoritetinga vyskupų, kunigų ir teologų pasauliečių grupė, kuriai vadovavo žinomas prancūzų teologas kun. dr. Filipas Valenas (Philippe Vallin). Po kelių metų darbo vieningu balsavimu patvirtintas tekstas 2024 metais buvo perduotas Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektui argentiniečiui kardinolui Viktorui Manueliui Fernandesui (Victor Manuel Fernandez), kuris, gruodžio viduryje gavęs popiežiaus Pranciškaus pritarimą, leido jį paskelbti. Dokumentą sudaro trumpa įžanga, keturi teologinio apmąstymo skyriai ir išvados, kuriose aktualizuojamos Jėzaus, mūsų Išganytojo, skelbimo ypatybės dabartinio laikmečio žmonėms. Kaip teigiama „Vatican News“ žinių kanalo pateiktoje apžvalgoje, pirmajame ir svarbiausiame Dokumento skyriuje aptariant Tikėjimo išpažinimo simbolinę vertę dogminės teologijos šlovinimo (doksologijos), išganymo (soteriologijos), kristologijos, trinitariniais bei žmogaus dieviškosios kilmės (antropologijos) aspektais, patvirtinama, jog šių resursų bendrumas suteikia nuolatinį postūmį siekiant krikščionių vienybės. Tekste pastebima, jog ir 2025 metų Jubiliejaus šventimas kartu visiems krikščionims suteikia „neįkainojamą galimybę dar kartą patirtinti, jog tai, ką mes turime bendro yra daug daugiau, nei tai, kas mus skiria“. Mes visi kartu tikime į vieną Triasmenį Dievą, tikime į Kristų, tikrą žmogų ir tikrą Dievą, į išganymą Jėzuje Kristuje, kaip skaitoma Šventajame Rašte visų tradicijų Bažnyčiose, per iš Šventosios Dvasios gaunamas malones. Kartu mes tikime į su Dievu sutaikinančias Krikšto dovanas, į prisikėlimą iš mirusiųjų ir amžinąjį gyvenimą. Šioje Dokumento dalyje vėl reiškiama viltis, jog galiausiai bus susitarta, kad visi krikščionys kartu švęstų Velykas, nes skirtingumai svarbiausios krikščionių šventės datos atžvilgiu sukuria daug pastoracinio pobūdžio nesklandumų bendruomenėse, padalina ekumeninėje santuokoje esančias šeimas, kelia nuostabą tarp nekrikščionių ir tuo pačiu trukdo liudyti Evangeliją.

Antrajame Dokumento skyriuje sutelkiamas dėmesys į Nikėjos Susirinkimo poveikį vėlesnių šimtmečių krikščionių gyvenimui iki šių dienų. Analizuojamas liturgijos ir pamaldumo vystymasis po Nikėjoje įvykusio lemiamo lūžio ankstyvosios krikščionybės istorijoje, prisimenant pirmųjų Bažnyčios tėvų mokymo iškilimą. Pripažįstama, jog tame Susirinkime suformuluotas Tikėjimo išpažinimas darė įtaką vėlesnių laikų sakramentinei praktikai, katechezei, pamokslavimui bei evangelizavimo pastangoms, maldų, giesmių ir religinės muzikos kūrimui ir atlikimui šventose apeigose. Trečiajame skyriuje, pavadintame „Nikėjos Susirinkimas – teologinis ir bažnytinis įvykis“, gilinamasi, kaip tas Susirinkimas ir Tikėjimo išpažinimas paveikė Jėzaus Kristaus įsikūnijimo, gyvenimo ir mokymo bei Jo aukos apmąstymus. Tų slėpiningų įvykių įsiliejimas į žmonijos istoriją, suteikė precedento neturinčią galimybę priartėti prie Dievo ir tai iš esmės perkeitė krikščioniškąją mąstyseną. Praktinės pastoracijos atžvilgiu svarbu paminėti, kad Nikėjos Susirinkimas, kurį 325 metais imperatorius Konstantinas sušaukė pirmiausia arijonizmo erezijai, išplitusiai ne tik Rytų, bet ir lotyniškoje Bažnyčioje, nagrinėti, buvo pirmas kartas, kai vyskupai iš visų regionų bei tradicijų, susirinko į Sinodą. Paskelbtas Tikėjimo išpažinimas, keli kanoninio pobūdžio aktai, kaip normatyvai visai Bažnyčiai, atvedė į naujų struktūrų, reikalingų Gerosios naujienos skelbimo misijai, kūrimą. Padėjus pagrindus bažnytinės bendrystės kūrimui, Prisikėlęs amžinai gyvas Jėzus Kristus tapo jos regimu ir veikliu vadovu visuotiniame lygmenyje, o pati Bažnyčia nepakeičiamu Jo skelbimo įrankiu. Galiausiai ketvirtajame Dokumento skyriuje aktualiai analizuojamas Dievo tautos tikėjimo palaikymas sudėtingomis šiandienos sąlygomis, atsižvelgiant į Nikėjoje nušviestą Bažnyčios prigimtį ir tapatumą, kiek ji autentiškai interpretuoja tikėjimo tiesas savuoju magisteriumu, ypač rūpindamasi labiausiai pažeidžiamais nariais.

Dievo tauta – Kristaus mokinių bendrija 

Tarptautinė teologijos komisija pažymi, kad Jėzaus skelbtas tikėjimas skirtas paprastiems žmonėms, bet tai nėra supaprastintas tikėjimas. Kita vertus krikščionybė niekada nelaikė savęs ezoterine, tai yra uždara religija, skirta kažkokiam išskirtiniam elitui. Greičiau priešingai, nors Nikėjos Susirinkimą inicijavo imperatorius Konstantinas, bet jo tėvų sprendimai garantavo dvasinę Bažnyčios laisvę (Libertas Ecclesia) ir sklaidą į visas pasaulio tautas, tuo pat metu saugant tikėjimą nuo politinės galios pasikėsinimų bei savinimosi, siekiant, kad jis būtų pasiekiamas visiems, ypač silpniausiems. Tą Apreiškimo bendrąjį gėrį patvirtino palaipsniui suformuota ir katalikiškoji doktrina, nurodžiusi į visų pakrikštytųjų Dievo tautos neklaidingumą tikėjime (in credendo). Nors vyskupams, kaip apaštalų įpėdiniams, tenka ypatingas vaidmuo apibrėžiant tikėjimo tiesas, jie negalėtų to atlikti nebūdami bažnytinėje bendrystėje su šventąja Dievo tauta. Todėl jų pirmoji pareiga skelbti visiems Jėzaus Kristaus nešamą išganymą, kaip jis apibūdintas Nikėjos Susirinkime priimtame Tikėjimo išpažinime su jo daugialype prasme. To išpažinimo nemenkėjantis aktualumas įgalina mus visus toliau stebėtis neaprėpiama Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus išganymo galia ir jos stulbinančia raiška, teigiama Dokumento išvadose. Jose nurodoma, jog tuo pačiu reikia iš naujo gaivinti ištikimą meilę Išganytojui, kuris, būdamas bendroje substancinėje esmėje su savo Tėvu, yra amžinai susietas su žmonija.

Nepaisant šios nuolatinės išganymo garantijos, negalima ignoruoti prieštaringos dabartinės gy­ve­nimo „realybės“, nusigręžti nuo pasaulyje egzistuojančios kančios, kurią liudija įvairios stichinės nelaimės, vietiniai ir tarptautiniai kon­fliktai bei kitos katastrofos, kurios, atrodo, kompromituoja ir kelia pavojų Tikėjimo išpažinimo skatinamai visų vilčiai. Kaip tik todėl reikia įsiklausyti į krikščioniškų tautų kultūrų ir nacionalinių papročių bei vertybėmis grindžiamų tradicijų balsą, kuris išreiškia nesilpnėjantį tikėjimą į laukiančią Amžinybę bei siekti jos teisingais veikimo būdais, vaduojantis iš netikėjimo atnešamų grėsmių. Reikia būti „ypatingai dėmesingiems mažiausiems tarp mūsų broliams ir seserims“, tai yra vargingiausiems, persekiojamiems ir engiamiems, kurie pirmiausia „per ilgametę istoriją buvo nukryžiuoti“ ir tarp kurių labiausiai jaučiamas vilties bei gailestingumo poreikis. Savo ruožtu šie varguoliai, labiausiai jaučiantys ir suvokiantys nukryžiuotojo Jėzaus kančią, gali būti turtingųjų bei gerovėje gyvenančių apaštalais, tikėjimo mokytojais ir evangelizuotojais. Galiausiai pati Bažnyčia savuoju skelbimu, o dar labiau „brolybės liudijimu“, pasauliui rodo nuostabius tikėjimo teikiamus dalykus ir tuo pačiu patvirtina, kad yra „viena, šventa, katalikiška ir apaštalinė“, „tikras visuotinis išganymo sakramentas“. Ji dosniai dalija Šventojo Rašto lobį ir interpretuoja Nikėjoje paskelbtą Tikėjimo išpažinimą savuoju apaštalavimu, liturgijos šventimu ir pamaldumo sklaida.

Bet visų pirma Bažnyčia savojo Magisteriumo šviesą nukreipia į Prisikėlusį Kristų, kuris triumfuoja įveikęs mirtį ir nuodėmę, bet ne kokius nors priešininkus, kadangi Velykų slėpinyje nėra pralaimėjusių, išskyrus eschatologinį „lūzerį“ Šėtoną, visų skaldytoją. Tarptautinė teologijos komisija, baigdama savo Dokumentą, primena, kad popiežius Pranciškus paskutinėje, lapkričio pabaigoje įvykusioje audiencijoje, jos nariams patvirtino tokio Nikėjos tikėjimo išpažinimo nušvietimo reikšmę, remiantis Jėzaus Asmens figūra. Taigi, gaivinant krikščionių tikėjimą, galima siūlyti naujas įžvalgas ir apmąstymus, naudingus esant dabartinėms kultūrinėms bei socialinėms paradigmoms, kiek jos yra Kristaus žmogiškumo įkvėptos. Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektas kardinolas V. Fernandesas, komentuodamas šias pastangas, dar prideda, jog reikia akcentuoti ir ekumeninį jų bruožą, kadangi kartu priimamas ir kalbamas Tikėjimo išpažinimas yra tas paveldas, kuris vienija visų konfesijų krikščionis. Nors negalime sakyti, kad visi krikščionys sudaro tą pačią Bažnyčią, bet rodydami tarpusavio pagarbą mes vis iš naujo galime kalbėti apie save, kaip vieną „Kristaus mokinių bendriją“. Mes ją sudarome su tais, kurie Jį priima, kaip tikrą žmogų ir kaip turintį tą pačią dievišką substanciją Tėvo Sūnų, kuris dėl mūsų išganymo „apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą (…), tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7-8). Apmąstant Nikėjos Susirinkime paskelbtą Tikėjimo išpažinimą dabartiniame kontekste, kai visas pasaulis išgyvena sunkią polikrizę (terminas „polikrizė“ (daugybinė krizė, pasaulio ir visatos vaizdinys) kalba apie dramatišką istorinę konjunktūrą, kurią šiuo metu išgyvename ir kurioje susilieja, persidengia karai, klimato kaita, energetikos problemos, epidemijos, migracijos reiškiniai ir technologinės inovacijos), kai kartais atrodo vyksta negrįžtamas žlugimo procesas, Bažnyčia turi malonę ir užduotį permąstyti savąjį teologijos mokymą, siejant jį su žmonijos padėtimi, pagal minėtą kenotišką apsireiškusio Jėzaus Kristaus užduotį istorijoje.

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 7 (218)