Tikėjimo sklaida ir tikinčiųjų ugdymas

Popiežiaus Leono XIV pastoracinės nuostatos, pristatytos per susitikimą su Tikėjimo mokslo ir Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterijų nariais

Mindaugas BUIKA

Parengti svarbūs dokumentai

Stengiantis geriau suprasti popiežiaus Leono XIV pastoracines nuostatas, tokias aktualias šiandienos sudėtingomis Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo aplinkybėmis, verta susipažinti su jo pas­tabomis, išsakytomis per pirmuo­sius susitikimus su pagrindinių Šven­tojo Sosto institucijų nariais. Štai sausio 29 dieną audiencijoje priėmęs Tikėjimo mokslo dikasterijos plenarinės asamblėjos dalyvius, Šventasis Tėvas trumpai, bet įžvalgiai paminėjo šios Romos kurijos institucijos, atsakingos už teologinių klausimų nagrinėjimą, per pastaruosius dvejus paskelbtus dokumentus, kurie yra susiję su naujaisiais pastoraciniais iššūkiais ir padeda į juos tinkamai atsiliepti. Pradėdamas pokalbį jis priminė apaštalinėje konstitucijose „Praedikate Evangelium“, kuria popiežius Pranciškus esmingai atnaujino Vatikano dikasterijų veiklą, patvirtintas nuorodas, jog Tikėjimo mokslo dikasterija išlaikė savo prioritetines pozicijas tarp Šventojo Sosto struktūrų. Ji savo dideliu įnašu „padeda Popiežiui ir vyskupams skelbti Evangeliją visame pasaulyje, tuo pat metu saugodama katalikų mokymo apie tikėjimą ir moralę integralumą“, ypač kai reikia giliau suprasti iškylančius klausimus ir į juos neatidėliotinai atsakyti. Tokiu būdu remiantis nekintamais tikėjimo mokymo pagrindais, stengiamasi išsamiai paaiškinti Popiežių ir Bažnyčios magisteriumo nuostatas, parengti pastoracines ir teologines direktyvas, įvairiais tikinčiųjų gyvenimo ir veikimo jautriais klausimais.

Su savaisiais vertinimais išvardydamas tuos dokumentus, popiežius Leonas XIV pirmiausia paminėjo 2024 m. vasario 2 d. paskelbtą doktrininę notą „Gestis verbisque“ apie sakramentų šventimą, kurioje paaiškinti kai kurie daug klausimų susilaukę jų administravimo atvejai, vengiant pasitaikančių piktnaudžiavimų apeigose. Jis nurodė ir tų pačių metų balandžio 2 dieną Tikėjimo mokslo dikasterijos paskelbtą deklaraciją „Dignitas Infinita“ apie beribį žmogiškojo asmens orumą, kurį reikia ginti nuo gyvybės prasidėjimo iki natūralios pabaigos, atkreipiant dėmesį į tokius padažnėjusius jo pažeidimus, kaip karo smurtas, į pelną nukreipta ekonomika ir netgi prekyba žmonėmis. Paminėtos ir šios dikasterijos 2024 m. gegužės 17 d. paskelbtos Normos dėl įžvalgaus kai kurių antgamtinių reiškinių bei privačių apsireiškimų vertinimo, kurios įgalino tiksliau paaiškinti ypač patirtus Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus. Visa tai Tikėjimo mokslo dikasterijai padėjo nuosekliai ir istoriškai apibendrinti Medžiugorjės Dievo Motinos šventovėje daugelio tikinčiųjų išgyvenamą dvasinę patirtį tų metų rugsėjo 19 dieną paskeltame dokumente „Taikos karalienė“. 

Šventasis Tėvas teigiamai įvertino ir doktrininę notą „Mater populi fidelis“ dėl kai kurių Švč. Mergelei Marijai taikomų titulų naudojimo, atsižvelgiant į jos bendradarbiavimą išganymo srityje, kad būtų išvengta pasitaikančios painiavos tikėjimo raiškoje. Jis pabrėžė, kad šis 2025 m. lapkričio 4 d. paskelbtas dokumentas nesumenkina, bet dar labiau skatina liaudiškąjį pamaldumą Dievo Motinai, „pagilina jo biblijinius ir teologinius pamatus“, tuo pat metu pasiūlo ir kai kuriuo svarius patikslinimus mariologijai. Buvo paminėta ir Tikėjimo mokslo dikasterijos bendradarbiaujant su Kultūros ir ugdymo dikasterija parengta doktrininė nota „Antiqua et nova“, paskelbta 2025 m. sausio 28 d., kurioje pristatytas išsamus paaiškinimas skirtumų tarp dirbtinio intelekto ir žmogiško intelekto, pabrėžiant pastarojo prigimtinį kūrybingumą, kurio negali turėti joks tariamai tobulas mechanizmas. Galiausiai popiežius Leonas XIV priminė ne mažiau svarbią 2025 m. lapkričio 25 d. paskelbtą doktrininę notą „Una caro. Monogamijos pagyrimas“, kurioje atnaujintai pristatomas santuokinis ištikimas ir neišardomas vyro ir moters meilės ryšys. Tai aktualu priminti dabartinėje krizinėje šeimos ir santuokos situacijoje, kai kur, ypač Afrikoje, esant vis dar išlikusioms poligamijos apraiškoms bei Vakarų pasaulyje iškilusioms naujoms nemonogaminio pobūdžio, vadinamosios poliamorijos (sutartos daugiaasmenės partnerystės) santykių formoms.

Misionieriško patrauklumo svarba

„Visi šie darbai, be abejonės, labai naudingi šventos ir ištikimos Dievo tautos augimui, – pripažino Šventasis Tėvas. – Dabartiniame epochų kaitos kontekste, kurį visi patiriame, tai tikintiesiems pristato neatidėliotiną ir aiškų Bažnyčios žodį, tokį svarbų ypač atsižvelgiant į daugelį naujų socialinių reiškinių, iškylančių istorijos scenoje“. Reng­­dama magisterinius do­ku­men­tus, Tikėjimo mokslo dikasterija pateikia vertingas gaires vys­ku­pams, reikalingas ganytojiškai veik­lai vykdyti, kaip ir mokslininkams teologams, jų studijų ir evangelizacijos tarnystėje. Popiežius Leonas XIV ypač teigiamai įvertino praėjusioje Tikėjimo mokslo dikasterijos  plenarinje asamblėjoje vykusią vaisingą diskusiją apie tikėjimo perdavimą dabartinėje sekuliarizmo plėtros situacijoje, nes šis klausimas skubiai iš naujo svarstytinas. Buvo prisiminta dar popiežiaus Pranciškaus pontifikato pradžioje, 2013 metais publikuotame apaštaliniame paraginime „Evan­delii gaudium“, išreikšta teisinga nuomonė, jog „negalima ignoruoti to fakto, kad pastaraisiais dešimtmečiais yra sutrikęs tikėjimo perdavimo jaunosioms kartoms būdas“. Dėl šios priežasties, ypač dėl misionieriško patrauklumo stygiaus, net tradicinėse krikščioniškose šalyse, nepaisant visų kalbų apie nukrikščionėjančios visuomenės naująją evangelizaciją, vis daugiau žmonių nebepriima Evangelijos, kaip pagrindinio dvasinio šaltinio savajai egzistencijai ir tai ypač jaučiama tarp jaunesnio amžiaus žmonių. Iš tikrųjų daug jaunų vyrų ir moterų ypač Europoje gyvena be jokios nuorodos į Dievą ir Bažnyčią ir tai, be abejonės, kelia didelį skausmą nuoširdžiai prak­tikuojantiems tikintiesiems, nu­rodė Šventasis Tėvas, kalbėdamas Tikėjimo mokslo dikasterijos nariams. Bet jo įsitikinimu, tai turi skatinti iš naujo atrasti nuostabų ir guodžiantį evangelizavimo džiaugsmą, kuris yra pačioje Kristaus sužadėtinės Bažnyčios gyvenimo ir misijos širdyje. Popiežius Leonas XIV pakartojo tai, ką jis sakė neseniai Vatikane vykusioje neeilinėje kardinolų konsistorijoje: Bažnyčia turi ne tiek rūpintis savąja gerove, kiek būti tikrai misionieriška, iš tų pozicijų žvelgti į gyvenamąją aplinką ir stengtis ją evangelizuoti. Primintas popiežiaus Benedikto XVI nuolatinis kartojimas, jog skelbti Evangeliją reikia ne formaliu išoriniu jos primetimu, o patraukliu jos pateikimu.

„Kristaus mistinio Kūno, Bažnyčios, egzistencijos pamatas yra Tėvo meilė, mums apreikšta žmogumi tapusiame Sūnuje, esančiame ir veikiančiame mumyse Šventosios Dvasios dovanomis, – aiškino Šventasis Tėvas. – Taigi, patraukia ne Bažnyčia, bet Kristus ir jeigu krikščionis ar bažnytinė bendruomenė rodo patrauklumą, tai dėl to, kad per ją, kaip „kanalą“, teka gyvybę nešantis meilės kraujas iš Išganytojo Širdies“. Vėlgi buvo paminėtas popiežius Benediktas XVI, kuris yra buvęs Tikėjimo mokslo dikasterijos prefektu, išmintingai pabrėžęs, jog Bažnyčia turi skelbti Kristų, nesureikšmindama savęs ir kiekvienas jos narys turi pripažinti save, kaip paprastą ir nuolankų Viešpaties vynuogyno dar­bininką. Baigiamojoje savo pastabų dalyje popiežius Leonas XIV su dėkingumu priminė šios dikasterijos atliekamą sunkių nusikaltimų tikėjimui tyrimą, įskaitant seksualinio išnaudojimo atvejus, dėl kurių į ją pagrįstai kreipiasi vyskupai ir vienuolijų generaliniai vyresnieji, prašydami pagalbos išminties ir gailestingumo kupiniems sprendimams. „Tai labai jautri tarnystės sritis, kurioje svarbu užtikrinti, kad teisingumo, tiesos ir gailestingosios meilės reikalavimai būtų su pagarba pripažinti ir jų nuoširdžiai laikomasi, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Jis dar kartą padėkojo Tikėjimo mokslo dikasterijos nariams, tarp kurių yra grupė žymių kardinolų, įskaitant patį prefektą argentinietį kardinolą Viktorą Manuelį Fernandesą (Victor Manuel Fernandez) už vertingą ir į akis nekrentantį įnašą visos Bažnyčios gyvenimui ir veikimui, suteikdamas nuoširdų apaštalinį palaiminimą.  

Dvasinė tėvystė ir bendruomeniškumas

Po savaitės, vasario 6 dieną, popiežius Leonas XIV susitiko su dar viena svarbia Šventojo Sosto institucija, prefekto amerikiečio kardinolo Kevino Farelo (Kevin Farrell) vadovaujama Pasauliečių, šeimos ir gyvybės dikasterija, kuri savo plenarinėje asamblėjoje irgi nagrinėjo šioms dienoms aktualų krikščionių formacijos klausimą. Svarstymo tema buvo parinkta pagal apaštalo Šv. Pauliaus laiško Galatams eilutę: „mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4,19), kurioje nurodomas atsakingas ugdymo uždavinys. Tokiu būdu formacija prilyginama skausmingam „gimdymui“, tai yra dvasinės gyvybės suteikimui, kas veda į ugdomojo artimą ryšį su Išganytoju. Dėl tokio perkeitimo jis įgyja krikščionišką gyvybingumą, kad galėtų, kaip ir Apaštalas, sakyti: „aš gyvenu, tačiau nebe aš, bet gyvena manyje  Kristus“ (Gal 2, 20). Šiame ugdymo procese, pasak Šventojo Tėvo, yra svarbi paties ugdytojo tėviška asmenybė, nes vėlgi, kaip yra patvirtinęs Šv. Paulius, pristatydamas savąjį pavyzdį: „nors turėtumėte tūkstančius auklėtojų Kristuje, bet nebus kelių tėvų, nes, paskelbdamas Evangeliją, aš esu tapęs jūsų tėvu Kristuje Jėzuje“ (1Kor 4, 1). Iš tikrųjų, galima atkreipti dėmesį, jog kartais Bažnyčioje formatoriaus, kaip „pedagogo“, įsipareigojusio perduoti religines žinias ir krikščioniško gyvenimo normas figūra laikoma ne mažiau svarbi nei dvasinio tėvo, gebančio „gimdyti“ tikėjimą. Tačiau krikščionių ugdytojų misija yra dar kilnesnė, nes ji neužsibaigia tikėjimo mokslo ir etikos perdavimu, bet turi apimti ir dalijimąsi tuo, kas išgyvenama bei liudijama. Tai reikia daryti su nuoširdžiu dosnumu bei meile sieloms, pasiryžimu netgi kentėti dėl kitų bei aukotis, kaip tai daro šeimos tėvai, kurie save aukoja dėl vaikų gerovės.

Visa tai, pasak Šventojo Tėvo, veda į kitą reikšmingą ugdymo aspektą, kurį galima vadinti bendruomeniniu dėmeniu. Iš tikrųjų, kaip žmogaus gyvybė yra perduodama vyro ir moters meilės dėka, taip krikščioniškas gyvenimas yra ugdomas per bendruomeninę meilę. Kalboje primintas popiežiaus Pranciškaus tikslus pastebėjimas, jog tikėjimą generuoja ne kunigas ar katechetas, ne charizmatinis lyderis, bet Bažnyčia (Apaštalinis paraginimas „Evangelii Gaudium“, 111). Taigi, bendruomeninis veikimas gyvybingoje Bažnyčioje, sudarytoje iš šeimų, jaunų žmonių ir vyresniųjų, celibato besilaikančių dvasininkų, pašvęstųjų asmenų, brolių ir seserų vienuolių, su Dievo meilės įkvėpimu ir užsidegimu, vaisingai skleidžia tikėjimą kiekvienam, pirmiausia naujosioms kar­toms, prasmingo, džiugaus ir pilnatviško  krikščioniško gyvenimo liudijimu, patraukliai išgyvenamu patyrimu. Taigi, formacijos ištakas tikrai galima palyginti su šeimos tėvų troškimu suteikti gyvybę savo vaikams ne iš poreikio kažką turėti, bet ir noro duoti, dalintis juose esančios meilės ir džiaugsmo apstybe. 

Gyvenimo būdo lavinimas

Tikinčiųjų ugdytojo misijos fundamentalius bruožus tinkamai apibendrina ir prisikėlusio Jėzaus įgaliojimas apaštalams. Patikėdamas šį mandatą Viešpats jiems sakė: „padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“, „juos krikštydami“, taip pat „mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19-20). Aiškindamas šiuos evangelinius formavimo bruožus ir pasiremdamas savo pirmtakų mokymu, popiežius Le­onas XIV pirmiausia akcentavo poreikį ugdyti nuoseklų, įtraukų ir įsipareigojantį asmeninį gyvenimo būdą per prasmingą sakramentų šventimą, nes be jų atnaujinto atradimo ir sąmoningo praktikavimo negali būti tikro krikščioniško gyvenimo (plg. popiežiaus Benedikto XVI apaštalinis paraginimas „Sakramentum caritatis“, 6). Ne mažiau svarbu, kaip aiškino dar šventasis Jonas Paulius II, kreipdamasis 2002 metais į Popiežiškosios kultūros tarybos narius, padėti einantiems tikėjimo keliu, kad jie subrandintų ir saugotų naują gyvenimo būdą apimantį kiekvieną veikimo sritį, tiek privačią, tiek viešąją – darbo santykius ir kasdienį elgesį, pilietines ir politines iniciatyvas. Yra ypač svarbu, kad mūsų krikščioniškose bendruomenėse būtų ugdomos tokios tikinčiųjų nuostatos, kaip pagarba žmogaus gyvybės šventumui kiekvienoje jos fazėje nuo prasidėjimo iki natūralios pabaigos, kad būtų užkirstas kelias bet kokioms vaikų, nepilnamečių ir pažeidžiamų žmonių išnaudojimo formoms. Būtina palaikyti nukentėjusias aukas, suteikti joms visą įmanomą pagalbą, kartu drąsiai siekiant teisingumo ir atskaitomybės už padarytus nusikaltimus.

„Kaip matome, formavimo menas nėra paprastas ir lengvai atliekamas, čia negali būti perdėtos improvizacijos, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Jis reikalauja kantrybės, įsiklausymo, nuoširdaus palydėjimo ir patikrinimo tiek asmeniniu, tiek ir bendruomeniniu lygmeniu“. Reikia atsižvelgti į buvusių žymių šventųjų ugdytojų patirtis, mokytis iš jų, sekti jų pavyzdžiu, melsti dangiško palydėjimo, užtarimo, globos ir pagalbos. Popiežius Leonas XIV paminėjo tokius praeities šimtmečių dvasinius ugdymo milžinus, kaip Šv. Ignacas Lojola (1491-1556), Šv. Pilypas Neris (1515-1595), Šv. Juozapas Kalasantas (1556-1648) ir kai kuriuos kitus. Buvo nurodytas ir Šv. Augustinas (354-430), kuris, netrukus po išrinkimo Hipono vyskupu, paskelbė katechetinį veikalą „De catechizandis rudibus“ apie į krikščionybę atsivertusių asmenų mokymo svarbą. Popiežiaus Leono XIV įsitikinimu, šis klasikinis traktatas yra naudingos ugdymo gairės ir mūsų dienoms. Remdamasis visų išvardytų didžiųjų ugdytojų pavyzdžiu jis ragino Pasauliečių, šeimos ir gy­vybės dikasterijos narius bei vi­sus formuotojus su įsipareigojimu tęsti savo svarbųjį darbą, nors kartais atrodo, kad iššūkiai šiandienos pasaulyje pralenkia turimas jėgas ir išteklius. Negalima prarasti drąsos pradedant nuo mažų dalykų, kurie irgi svarbūs tikėjimo srityje, kaip Jėzaus Evangelijoje pristatyta „gar­styčios grūdelio“, išaugusio į tvirtą medį, logika (plg. Mt 13, 31-32). Svarbu pasitikėti Viešpačiu, kuris visada suteikia rei­kalingą stiprybę, pagalbą bei malones reikiamu laiku. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas vėl priminė Šv. Augustino mokymą apie stiprų Švč. Mergelės Marijos tikėjimą („De sancta virginatate“), kuri, pagimdžiusi mums Kristų, buvo įsitikinusi, kad Bažnyčioje gims ir gausūs tikintieji, jos dieviško Sūnaus mistinio Kūno nariai. Dar kartą dėkodamas „broliams ir seserims“ už ištikimą bei pasiaukojančią tarnystę pasauliečių ugdymui veikliam  krikščioniškam gy­venimui, popiežius Leonas XIV patikino, jog visada prisimena juos savo maldose.

„Kristus ir pasaulis“, 2026 m. kovo 20 d., nr. 6 (233)