„Tikiu tėvų žemės ateitimi“

Julė KILČIAUSKIENĖ

Štai ir vėl rugpjūtis, ir eilinės Smetoninės Ukmergės rajone, Užugirių kaime, pirmojo Lietuvos Prezidento tėviškėje. Šventė, kaip kasmet, sutrauks daug svečių: jo statytą mokyklą aplankyti, po dvarą ir alėjas pasivaikštinėti, muzikos ir dainų pasiklausyti, gal net pirtelę prie ežero aplankyti, šviesia padange pasidžiaugti būreliais ir pavieniai, puošnūs lyg ne šių dienų čia rinksis žmonės… 

Gal ir sugrįš kas mintimis į tuos laikus, kai čia virė gyvenimas, sprendėsi valstybės reikalai. Juk jie sprendėsi ne tik Kauno prezidentūroje, bet ir  dvare. Tik jau labai toli nusinešė laikas metus. Nedaug kas belieka tikra…

Štai ir noriu kažkiek tą buvusį, praėjusį laiką atgaivinti, kiek plačiau supažindindama jus su  Lietuvą ne kartą lankiusiu pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos anūku, sūnaus Juliaus sūnumi, muziku ir pedagogu Antanu Algirdu Smetona.

Antanas Algirdas Smetona gimė 1939 m. Paryžiuje, muzikos mokėsi pas motiną pianistę Birutę Smetonienę ir L. Shure’ą. Šešerių sulaukęs jau debiutavo. 1950-1956 m. mokėsi Klyvlendo muzikos mokykloje, privačiai muzikos mokėsi Niujorke. 1961-aisiasis baigė Maneso muzikos koledžą, 1963 m. – Juilliardo muzikos mokyklą (magistro laipsniu). Klivlende turėjo fortepijono studiją. Jungtinėse Valstijose A. A. Smetona garsėjo kaip pedagogas, buvo žymus JAV lietuvių  muzikos veikėjas, tarptautinių pianistų konkursų Vercelli, Ženevoje ir Paryžiuje laureatas, su daugelio šalių simfoniniais orkestrais atlikęs L. van Bethoveno, J. Bramso, P. Čaikovskio koncertus fortepijonui. 

Nuo 1990 m. Nacionalinės filharmonijos kvietimu pianistas  A. Smetona koncertavo ir rengė seminarus Lietuvoje. 1991 ir 1995 m. buvo M. K. Čiurlionio pianistų tarptautinio konkurso žiūri narys, 1992-aisiais Lietuvoje ir JAV su smuikininku R. Katiliumi skambino visas L. van Bethoveno sonatas smuikui ir fortepijonui. Mirė Klivlende 2012 metais.

Vienos pirmųjų kelionių po Lietuvą metu, dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą, Antanas Smetona Panevėžio dramos teatre susitiko su visuomene. Po koncerto, tarp visų sveikintojų buvome ir būrelis giminaičių. Džiaugėmės galėdami pasveikinti ir minutę kitą pabūti kartu. Tuo pačiu turėjau progą pakalbinti garbingą svečią. 

Jūsų dėmesiui keletas eilučių iš mūsų pokalbio:

Koks pirmas įspūdis atvykus į tėvų žemę ir kas paskatino pasirinkti muziko specialybę?

Didžiausia mano svajonė buvo aplankyti Lietuvą, koncertuoti jai. Prabėgus penkiasdešimčiai metų ji išsipildė. Esu neapsakomai laimingas. Kad esu žinomas pianistas turiu dėkoti savo mamai Birutei Smetonienei. Ji – mano pirmoji mokytoja. Vėliau baigiau Klivlendo muzikos mokyklą, stažavausi garsioje Juiliardo mokykloje. Turėjau daug gerų mokytojų, kurie padėjo man kopti į muzikos aukštumas. Dabar koncertuoju mažiau. Kartu su mama įsteigėme fortepijono studiją. Gabiausias mūsų mokinys – mano brolis Vytautas.

Senelio Prezidento aureolė atkreipia į Jus didžiulį dėmesį. Ar nepavargote nuo to? 

Žinote, kad taip. Ypač nuo visuomeninių pareigų… Lankydamas gimines. Jokiu būdu nesitikėjau, kad tiek daug artimųjų turiu Lietuvoje. Kur apsilankau – stalai lūžta… O tai baisiausia! Atsisakyti, nevalgyti – nepatogu, įžeisiu. Maistas čia amerikietiškam skrandžiui neįprastai riebus. Po tokių vaišių į valgį žiūrėti negali. Šiandien prie stalo sėdu pirmą kartą, nors jau dvidešimt trečia valanda.

Kokia amerikiečių nuomonė apie Lietuvą?

Anksčiau Lietuvos beveik neminėdavo, ją laikė Rusijos dalimi, mažai ką ir žinojo. Tačiau dabar jos vardas Amerikoje garsus, Kalba, kad yra dvi partijos – Komunistų ir Sąjūdžio, kad nė vienos nereikia klausyti… O kaip iš tikrųjų yra? Atvykęs stengiuosi įsigilinti į padėtį, skaitau laikraščius.

Ar nenorėtumėt savo kandidatūrą pasiūlyti į Lietuvos prezidento postą, grįžti ir tęsti senelio pradėtą darbą? O gal politika nesiderina su menu?

Būtų įdomu! Tačiau jau po mėnesio baigtųsi ovacijos ir pradėčiau daug kam nepatikti… Ne dėl to, kad nesugebėčiau vadovauti, o dėl to, kad šiame darbe geras visiems niekada nebūsi. Pati politika man nesvetima ir dabar ja domiuosi. Iškeisti pianisto profesiją į prezidento pareigas – ne pati didžiausia bėda. Blogiausia gali būti po to.

Ko palinkėtumėt Lietuvai?

Aš pasakysiu savo senelio žodžiais: „Kovodama dėl savo nepriklausomybės, lietuvių tauta nesiblaškė ir nestoviniavo kryžkelėse. Ji prieš akis turėjo savo laimės žiburį, jo siekė ir pasiekė“. To linkiu atgimusiai Lietuvai.

*  *  *

Tokie buvo Prezidento Antano Smetonos anūko palinkėjimai Į Nepriklausomybę grįžtančiai Lietuvai. Praėjo 36 metai. Jei dabar čia būtų Antanas Smetona, prezidentas ar jo anūkas, ką pasakytų? 

Aušriaus Kilčiausko nuotrauka

„XXI amžius“, 2026 m. liepos 24 d., nr. 27-28 (2688–2689)