Tikroji sėkmė žemdirbiui
Vilkaviškio vyskupas Rimantas NORVILA
Šiuose atlaiduose Krekenavoje esame kviečiami viltingai prisiminti Jėzaus Motiną Mariją, kurią Dievas paėmė į dangaus garbę. Tad šiomis dienomis čia švenčiame dėkojimo ir vilties šventę. Dėkojame, kad Viešpaties maloningumo dėka į dangų paimta Švč. Mergelė Marija, mums tampa kelrode žvaigžde ir vilties ženklu. Kad ji liudija jog ir mes galime tokią dangišką garbę pasiekti.
Šiandien Evangelija pasakoja apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą. Lankydama savo giminaitę, Marija jai atneša paguodą, dvasios džiaugsmą ir Dievo artumą. Tai ir mus skatina, moko būti su artimais žmonėmis geranoriškais, solidariais, kai to reikia, skubėti ir su pagalba. Tegul šios dienos mūsų maldingas susibūrimas paskatina tokias geranoriškas mintis ir jausmus.
Šiandien šiuose atlaiduose ypač prisimename žemdirbius – tuos žmones, kurių triūsas iš žemės išaugina duoną ir daugelį kitų žmonių gyvenimui reikalingų dalykų. Tegul ir jų, daugelį maitinančių atžvilgiu, šiandien mūsų mintys būna palankios geranoriškos.
Mūsų dienomis, kai daugelis žmonių nuo žemės atitolę, kai maistu dažniausiai apsirūpinama prekybos centruose, lengva pamiršti, kiek pastangų ir kantrybės įdedama, kad parduodami produktai atsirastų prekyboje. Apie tai susimąstydami prisiminkime jog mūsų krašto tradicijose su prakaitu išauginta duona visada buvo laikoma verta ypatingos pagarbos. Ji yra ne tik svarbus maistas, bet ir žemdirbio triūso, ištvermės, solidarumo simbolis. Ištisos mūsų protėvių kartos žinojo, kad derliaus išauginimas nėra vienadienis rūpestis. Derlių brandina žemė, laikas, oras, darbštumas. Dar brandesnis būna derlius, kai visa tai siejama su tikėjimu ir malda. Deja, šiandien žemdirbio gyvenime malda neretai primirštama. Tad visi drauge šią dieną sumažinkime šį trūkumą, melskime kartu už mūsų krašto žemdirbius, prašydami jiems ir reikalingų malonių, ir tikėjimo, pamaldumo.
Žemdirbio gyvenimas susilieja su Kūrėjo numatytu ritmu – reikia sėti, laukti brandos, pasėlius prižiūrėti, melstis ir dėkoti. Žemę dirbančiųjų pastangos nėra tik greito praturtėjimo ar sumanaus dalyvavimo rinkoje siekis. Žemdirbio triūsas kartu yra ir kūryba, ir tarnystė, ir savęs dovanojimas kitiems. Taip suprasdamas savo darbą, žmogus atranda prasmingo gyvenimo kryptį, išskleidžia savus talentus. Taip jis kūrybiškai įsitraukia į Dievo planą „apvaldyti žemę“, bet ne užvaldyti ją godumu. Todėl tikroji sėkmė žemdirbiui matuojama ne tik pinigais, bet labiau tuo, kiek gėrio jo darbas palieka savoje šeimoje, bendruomenėje, netgi Dievo sukurtame pasaulyje. Taip priimtas žemdirbio gyvenimas yra vienas geriausių tvarkingos, Kūrėjo planą žmogui atitinkančios gyvensenos pavyzdžių. Jis labiausiai priartina prie Dievo sukurtos gyvosios gamtos ir taip leidžia geriau perprasti Kūrėjo nustatytus dėsningumus, taip pat ir žmogui svarbią Dievo nustatytą tvarką. Visgi, jei susiklosto taip, kad triūso prasmė susiaurinama iki maksimalaus pelno, žmogus tampa savo ambicijų įkaitu. Jis išnaudoja kitus, gamtą, tačiau neatranda džiaugsmo įsijungti į Dievo numatyto plano žmogui įgyvendinimą. Taip žmogus dažniausiai pasuka kita, visai priešinga gyvenimo kryptimi – palinksta į blogį, Turint tokias nuostatas lengviau išnaudoti silpnesnį, nepaisyti gamtos ribų, prarasti sekmadienio šventumą ir vidinę, bei savų namų ramybę.
Nuo Kūrėjo plano nutolstanti gyvenimo kryptis neveda į laisvę bet prislegia. O kai dirbama siekiant kurti gėrį darnoje su Viešpačiu, žmogus patiria palaimos ramybę ir džiaugsmą dėl savo darbo vaisių. Marijos giesmė, perteikta Evangelijoje, primena: Dievas „išaukština mažuosius“, „alkstančius gėrybėmis apdovanoja“. Tai teisingumo ir gailestingumo kelias, kuriuo verta eiti ir žemdirbystėje, tausojant darbą, visų pastangas, o taip pat ir žemę, jos resursus. Neseniai teko skaityti jog Vakarų Europoje jau skaičiuojama, kad didelė dalis dirbamos žemės plotų yra ypatingai nualinti ir kad sunku atkurti jos derlingumą.
Taigi žemdirbystė reiškia ne vien maitinimo užtikrinimo, šalies ekonomikos dalies. Ji padeda išsaugoti ir vertybių pamatą, artumą su žeme ir dangumi, su geriausiomis kultūrinėmis ir religinėmis tradicijomis, su visa žmonių bendruomene. Ji padeda išsaugoti natūralų gyvenimo ritmą, kuriame yra vietos šeimai, maldai, šventei. Todėl kaimas ir mažieji miesteliai, kuriuose žmonės gyvena, galėtume sakyti, yra arčiau žemės, tai svarbi mūsų visuomenės dalis – ji liudija apie gyvą ryšį su Kūrėju, jo sukurta gamta ir jo nustatyta tvarka.
Šiandien prašykime iš Švč. Mergelės Marijos užtarimo žemdirbiams, jų šeimoms. Prašykime palaimos jų triūsui, taip pat ir supratimo kaip vienybėje su Dievu, prasmingai naudotis turimais resursais, kartu, per paties Kūrėjo numatytą žemdirbio gyvenimo būdą, pasiekti žmogišką ir dvasinę brandą, laimėti Amžinybę. Marija, pirmoji iš žmonių paimta į dangų, tarsi pirmasis prinokęs žmonijos vaisius teparodo kiekvieno iš mūsų pašaukimo kryptį taip darbuotis, kad bręstume dangui. Tepamoko ji mus savo nuolankumo ir pastabumo, kur reikia vilties, paguodos ar konkrečios pagalbos. Teskatina pirmiau žvelgti į žmogų, o tik po to – į rezultatus, skaičius, temoko už daug ką padėkoti Dievui ir artimui.
Melskime, kad su žeme savo gyvenimą susijusieji būtų mūsų tautos šviesa: įneštų stabilumo, ištikimybės, meilės Dievui ir artimui, o jų darbas būtų palaiminimu visai mūsų šaliai.
Homilija Krekenavos Bazilikoje rugpjūčio 17-ąją
„Katalikas“, 2025 m. rugpjūčio 22 d., nr. 16 (475)