Turėti viltį
Vilkaviškio vyskupijoje
Šakių dekanate
PLOKŠČIAI. Gedulo ir vilties dienos minėjimas birželio 14-ąją čia prasidėjo šv. Mišiomis Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje.
Šv. Mišias aukojęs šios ir Gelgaudiškio parapijų klebonas kun. Arvydas Liepa sakė, kad birželio 14-oji yra ne tik gedulo, bet ir vilties diena. „Esame kviečiami prisiminti ne tik baisius įvykius, bet įžvelgti ir viltį, nes jei tie, kurie grįžo iš tremties įvairiose Sibiro platybėse ar iš kitų vietų, ten būtų kentėję neturėdami vilties, nebūtų išlikę. Apglėbkime malda tuos, kurie liko ten, tremties platybėse, sugrįžusius į Tėvynę ir nukentėjusius, – sakė kun. A. Liepa – Gal nuskambės keistai, bet melskimės netgi už tuos, kurie visa tai vykdė, nes jiems galbūt yra sunkiau, jie Viešpačiui turi duoti apyskaitą, jie turbūt labai kenčia laukdami Dievo gailestingumo“. Kunigas prisiminė savo mamą, mažai išsilavinusią, bet turėjusią stiprią pedagoginę nuojautą. Kai kartą jis, pradinės klasės mokinys, iš mokyklos grįžęs namo nusiminęs pasiguodė, kad iš jo pavogė kažkokį daiktą, mama nusišypsojusi pasakė: „Džiaukis, kad ne tu pavogei“. Pasak kunigo Arvydo, mes kartais labai sureikšminame, jei kas nors mums bloga padaro, bet turbūt turėtume pasimelsti už tuos, kurie taip daro. Juk mūsų intencijos yra plačios, nukreiptos ne tik į praeitį, bet ir į dabartį, todėl turime melstis už tuos, kurie dabar yra atsakingi už valstybę, kad turėtume meilės ir stiprybės šių dienų išbandymuose, kad galėtume ir sugebėtume taip mylėti Tėvynę, kaip mūsų tėvai ir seneliai. „Šiandien taip pat yra palaimintojo Teofiliaus Matulionio diena. Nukentėjęs, lagerius praėjęs, Bažnyčios pripažintas kaip kankinys už tikėjimą, meilę žmogui, už rūpestį kito žmogaus amžinuoju gyvenimu, – sakė kun. A. Liepa. – Paveskime jam savo Tėvynę, pagerbkime jį ir visus, kurie per kančią pasiekė tikėjimo ir šventumo brandą“. Vėliau šias mintis kun. A. Liepa tęsė ir homilijoje. „Mes turbūt dažnai pagalvojame, kas mes būtume šiandien, jei nebūtų tėvų ir senelių, prosenelių aukos, jei mūsų protėviai nebūtų išėję į miškus, kai Lietuvą okupavo Raudonoji armija, jeigu nebūtų buvę pasipriešinimo, o visi būtų atidavę savo gyvulius, žemę, prakaitu uždirbtą turtą? Ar mes kalbėtume lietuviškai? – klausė kunigas. – Ar turėtume tą mažą teritoriją, kuri vadinasi Lietuva? Ar mes būtume išsaugoję savo šaknis su protėviais? Žinome daug tautų, kurios Tarybų Sąjungoje išnyko. Išliko tos, kurios turėjo savo istorijos ir kalbos suvokimą. Jei niekas nemiršta dėl idėjos, tai idėja miršta, jeigu niekas nekenčia dėl tautos, tikėjimo, įsitikinimų, viskas išsikvepia, tampa be dvasios ir kažkas panašaus, kaip dabar Europoje atsitikę su krikščionybe. Krikščionybė tampa visai nesvarbi, visuomenei nedaro jokios įtakos. Dauguma europiečių yra lyg ir krikščionys, pakrikštytieji, bet kaip matome kasdienybėje, savo moraliniu iškrypimu, nesuderinamu su Dievo žodžiu, jie nieko bendro su krikščionybe neturi“. Kunigas kvietė pažvelgti atgal, kad pamatytume, kokios tvirtos dvasios buvo mūsų protėviai, seneliai, ką jie išsaugojo. „Dabar skaitau tuo laiku rašytą Adolfo Ramanausko-Vanago knygą, – kalbėjo kun. A. Liepa. – Skaitai ir negali suvokti, kaip žmogus yra pasiryžęs visko – meilės, ateities, geresnio gyvenimo – atsisakyti ir pasiaukoti dėl Tėvynės kasdien žvelgdamas mirčiai į akis, kad jo broliai ir sesės lietuviai turėtų ateitį. Jiems tikrai daug padėjo viltis. Juk jei partizanai nebūtų tikėję, kad viskas keisis, Lietuva vėl bus nepriklausoma, ar jie būtų ištvėrę? Vis galvoju, kodėl tie žmonės ėjo į miškus, juose žuvo, važiavo į priverstinę tremtį? Nes jie turėjo viltį!“ Kunigas prisiminė, kaip jo mama nuo ankstyvos vaikystės pasakodavusi apie tremtį. Viešai apie tai nepakalbėsi, o kadangi jie daug bendraudavę, tai mama pasakodavo apie savo vaikystę ir jaunystę, kurios didžiąją dalį – nuo 13 iki 24 metų – turėjo praleisti Sibire. Ji pasakodavusi apie savo išgyvenimus, patirtis, kalbėdavusi apie žmonių gerumą, su kuriuo ten susidūrė. Viso to klausytis buvę labai svarbu, nes ateistinės valdžios metais taip ugdytas alternatyvus mąstymas. Jam sovietinė propaganda atsimušdavusi tarsi lašai į stiklą, taip ugdomi vaikai turėjo kitą suvokimą ir žinojimą. Iš kunigo mamos pasakojimų jam įstrigo, kad ją labiausiai liūdino ne tai, ką tremtiniams teko iškęsti, bet rūpestis dėl Lietuvos. Mama pasakojusi, kaip sekmadieniais, saulei pakilus į pietus, įsivaizduodavo, kad Lietuvoje dvylikta valanda ir bažnyčiose vyksta Mišios, o ji, būdama vaikas, jausdavosi esanti su visais, bažnyčioje susirinkusiais. Žmonės tremtyje atsidūrė išvykdami su meilės Tėvynei, Dievui, pamaldumo jausmais ir tai padėjo išgyventi. Jie jautė pareigą melstis. Kunigo mama meldėsi už lageryje kalintį tėtę, mamą, kuri vargo viena su keliais nepilnamečiais vaikais, badui žvelgiant į akis. Kartą ją tiek sukandžiojo moškės, kad vos likusi gyva. Meldėsi už Lietuvą, kad ten likę giminės būtų gyvi ir kad galėtų į ją sugrįžti. Kunigo mama sakė, kad per tuos tremties metus niekada nebuvę minties, kad jie čia atvežti visam laikui. Taigi, pasak kunigo, liūdesys, gedulas buvęs ne dėl to, kad tremtiniai kentėjo, bet dėl to, ko neteko, o viltis – kad vėl sugrįš į Lietuvą. Su tokiu požiūriu į Tėvynę tremtiniai sugrįžo be neapykantos ir keršto, nors su slogiomis gyvenimo patirtimis. Grįžę atsidūrė užribiuose, negalėjo gauti išsilavinimo, geresnio darbo. Bet kūrė Lietuvą ir tokias nuostatas diegė savo vaikams. Kun. A. Liepa priminė lageriuose kentėjusį palaimintąjį T. Matulionį, irgi labiau mylėjusį Dievą ir Tėvynę, o ne žemiškuosius dalykus. Pasak kunigo, kai sovietų valdžia trėmė kunigus, puolė Bažnyčią, žmonės labai išgyveno. Bet juk Dievas tą leido iš meilės žmonėms, kurie pateko į tremtį ir lagerius. Juk ir vokiečių naciai į koncentracijos stovyklas siuntė kunigus, ir sovietų lageriuose kentėjo kunigai. Jie ten buvo reikalingi, kadangi reikėjo ir vaikus krikštyti, ir santuokas laiminti, ir Mišias aukoti, išpažinčių klausyti. Kunigo tėvus irgi Sibire sutuokė tremtyje buvęs kun. Izidorius Butkus. „Taigi, kaip sako apaštalas Paulius, viskas vyksta iš Kristaus meilės. Ar vargas, ar pavojai, ar badas, ar kiti blogumai ištremtiems žmonėms, per Kristaus meilę, leido išsilaikyti, sugrįžti į Lietuvą, kurią mes šiandien turime. Kai pradėjo braškėti sovietų valdžia, kas pirmieji ėjo į Sąjūdžio mitingus, kas buvo drąsiausi? Pirmieji buvo politiniai kaliniai ir tremtiniai, nors žinojo, kuo visa tai galėjo baigtis. Prisiminkime juos su dėkingumu ir malda“, – baigdamas homiliją sakė kun. A. Liepa.
Po šv. Mišių jų dalyviai sukalbėjo Švč. Jėzaus Širdies litaniją. Vėliau susirinkusiesiems bažnyčioje apie savo senelio tremtį papasakojo Arnoldas Sasnauskas. Šių eilučių autorius išvardijo sovietų valdžios represuotus Plokščių kunigus. Tai buvę parapijos vikarai Juozas Valaitis (1897 04 30–1920 05 06–1979 03 08), palaidotas Šilalėje, Stanislovas Mikelkevičius (1889 04 13– 1912 06 09– 1975 01 26), palaidotas Barzduose, Juozapas Liutkevičius (1906 08 18–1931 06 21–1986 05 23), palaidotas Klaipėdoje, Juozas Gumauskas (1906 08 24–1932 05 29–1999 12 30), palaidotas Rumbonyse, Juozapas Martynas Kriščiūnas (1911 11 06–1935 06 16–1982 11 30), palaidotas Kučiūnuose, Vincentas Gelgota (1905 09 10–1936 06 11–1975 11 24), palaidotas Skardupiuose, Juozas Petraitis (1926 01 10–1947 08 25–1973 08 22), palaidotas Prienuose, buvę klebonai iš Plokščių ištremtas Antanas Grybinas (1883 05 13–1906 05 02–1954 09 22), miręs grįždamas iš tremties, iš šios parapijos kilęs Juozas Adomaitis (1901 10 26–1929 06 16–1983 05 03), palaidotas Plokščiuose, Juozapas Frainas SDB (1911 04 25–1939 07 02–1987 02 14), palaidotas Kulautuvoje. Sovietų valdžios represijas patyrė ir buvęs klebonas kun. Juozapas Voveraitis (1921 02 23–1945 06 10–1972 11 26), 1964 metais netekęs kulto tarnautojo registracijos pažymėjimo, 2 metus likęs be pareigų. Paminėtas ir mons. Andrius Gustaitis (1910 11 30–1935 06 16–2000 01 09), nukentėjęs nuo nacių, 1942 m. spalį gestapo suimtas dėl pogrindinės veiklos su ateitininkais, bet neilgai trukus išlaisvintas ir paskirtas Plokščių vikaru. Jis palaidotas Pažėruose.
Paskui Gedulo ir vilties dienos minėjimas tęsėsi miestelio Nepriklausomybės aikštėje prie paminklo Plokščių valsčiaus žuvusiems savanoriams. Mokytoja Gražina Kazarian susirinkusiesiems papasakojo apie 1990 metais mokytojo Vytauto Valuntos ir Sąjūdžio grupės iniciatyva įkurto Kančių kelių memorialą. Vienoje jų dalių, ant rūsio, kuriame kankindavo suimtuosius, surašyti Plokščių valsčiaus kaimai ir iš jų ištremtųjų pavardės. Mokytoja papasakojo ir apie memorialo statybą, kai kasant pamatą vienam iš paminklų buvo aptikti bene dviejų žmonių palaikai.
Gaila, kad Gedulo ir vilties dienos minėjime kasmet dalyvauja vis mažiau žmonių. Taigi, kaip homilijoje sakė kunigas, ar ateityje bus kam vaikams pasakoti apie tremtį? O jei Lietuvai ištiktų bėda, ar vėl atsiras, kas atsisakytų meilės, ateities, geresnio gyvenimo ir pasiaukotų dėl Tėvynės?
Romas BACEVIČIUS
„XXI amžius“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 25–26 (2638–2639)