Turtėkime Dievu

Tarp dviejų kraštutinumų 

„Dviejų dalykų iš Tavęs prašau, neatsisakyk jų suteikti man dar prieš mirtį: atitolink nuo manęs vylių bei melą, ir neduok man nei skurdo, nei turtų, tik suteik kasdienės duonos, kad, būdamas sotus, neišsiginčiau Tavęs ir nesakyčiau: „Kas tas Viešpats?“ (Pat 30, 7-9).

Tai – priešnuodis godulystei, nes meldžiame Viešpatį, kad Jis mus saugotų nuo kraštutinio skurdo ir nuo bet kokio netvarkingo prieraišumo turtams, „kuris yra stabmeldystė“ (Kol 3, 5). Kristaus mokymo pažinimas tesuteikia mums santūrumo dorybę, nes jos taikymas kasdienybėje yra tikro turtingumo sąlyga, nes tada mes tapsime turtingi per Jo neturtą, nes bodėsimės godulystės, kuri yra ne tik patologinis kūrinių geidimo troškimas…   

Nuo netikrumo link Tikrojo

Pirmojo rugpjūčio sekmadienio Evangelija (kaip visada) yra pamokanti. Jėzus, visus savo klausytojus, perspėdamas apie didesnius godulystės pavojus nei jie mano, mokė, jog nei vieno žmogaus gyvybė nepriklauso nuo turto. Čia norima pasakyti, kad anapusybėje pinigai bei medžiaginės vertybės yra visiškai beverčiai dalykai…“ 

Mano sieloj šiandien šventė?

Mokytojo palyginimas bylojo apie vieną turtuolį, kurio laukuose užderėjo puikus derlius. Javų ir kitų gėrybių buvo tiek daug, jog minėto žmogaus klojimai nebetalpino metinio derliaus. Tačiau, užuot už tai, ką jam išaugino gamta, būtų padėkojęs Dievui ir bent gėrybių perteklių atidavęs vargšams, jis nusprendė šį laukų turtą paskirti vien sau, idant (po visų buitinių rūpesčių) su palengvėjimu atsidusęs, galėtų savo sielos paguodai tarti: „Mano siela, dabar tu esi tarsi Rojuje, nes ta gausybė gėrybių, kurios yra sugabentos į naujus didžiulius klojimus, tave sotins per visus ilgus gyvenimo metus. Tad būk laiminga, mano mieloji siela, ir čiupk jautį už ragų – pradėk pokyliauti bei linksmai pramogauk, – nuo šiol juk kasdien tai daryti gali!“

Kur tavoji mintis, ten ir lobis, ten ir tavo širdis

Dvasiniai autoriai pabrėžia, jog „godumas yra visokių ydų motina ir dorybių pamotė. Paprastai jis eina kartu su tuštybe – su pomėgiu būti giriamam, ir jusliniu malonumu, kitaip tariant pataikavimu sau. Godumas remiasi ne tik turtų (…) turėjimu. Daug svarbesnis yra žmogaus minties prisirišimas. Toks prieraišumas priklauso nuo veikimo nukreipimo, kuris lemia visą dvasinį žmogaus nusiteikimą. Todėl tokie reikšmingi Išganytojo žodžiai: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21).

Kam gi atiteks, ką susikrovei?

Kai individo tikslas ne Dievas, o kūriniai, tada sugriaunama Jo tvarka, nes priemonės, tarnaujančios trumpalaikėms reikmėms patenkinti, niekada nepakeis kilniausio tikslo – mistinės kūrinio (sielos galiomis apdovanotomis) vienybės su Viešpačiu. Minėtas nelaimingas turtuolis priemones iškeitė į tikslą ir pasirašė sau tam tikrą nuosprendį: „Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės“ (Lk 12, 20). Netikėta jo mirtis galėjo būti Dievo gailestingumo dovana, pristabdžiusi jo riedėjimą moralinės degradacijos link ir galbūt padėjusi išvengti kito turtuolio, gyvenusio rūmuose, likimo (plg. Lk 16, 23). Taigi visada aktualus išliks Jėzaus klausimas, suvirpinantis kiekvieno žmogaus sielos stygas, ypač jam beiškeliaujant iš šio pasaulio: Kam gi atiteks, ką susikrovei? 

Ko verta širdies „taupyklė“?

Prisimintina, jog esti ne tik godus pinigų ir daiktų kaupimas banke ar piniginėje, bet ir širdies „taupyklėje“. Antai kai žmogus stokoja lėšų įsigyti prabangų ir nebūtiną daiktą ir ištisai apie tai galvoja, seniai yra atidaręs savininkiškos manijos sąskaitą savo sielos banke. Todėl verta klausti: „Ko bus vertas anapusybėje individo fix idėjų pasaulis, liguistai užvaldęs psichiką, jei jis visiškai nesirūpino tapti turtingas pas Dievą?“

Iliustracija pasirinkimui

Turtingas romėnas turėjo kvailą ir maištingą sūnų. Jis taip pat turėjo paklusnų tarną, vardu Marcelijus. Kadangi sūnus švaistė savo išteklius, tėvas nusprendė, kad šis nenusipelnė palikimo. Savo testamente jis visus savo turtus paliko ištikimam tarnui Marcelijui. Vis dėlto testamente sūnui (iš gailestingumo) buvo leista iš tėvo turtų gausybės pasirinkti tik vieną brangenybę ir ją turėti… Sūnus atsakė: „Duok man Marcelijų!“ Geras pasirinkimas! 

Laiko limitui artėjant

Vienas įžvalgus dvasininkas kartą pasakė: „Esu girdėjęs daug įvairių apgailestavimų iš žmonių, artėjančių prie gyvenimo pabaigos, bet niekada negirdėjau, kad kas nors sakytų: „O, kad nebūčiau kitiems tiek daug atidavęs…“ Arba: „O, kad būčiau kiek galint daugiau daiktų ir pinigų pasilikęs sau!“ Taigi mirtis gali mums padėti išsiaiškinti, kas iš tikrųjų esti svarbu, o malonė teįkvepia mus kasdien rinktis Jėzų, idant gautume viską, tai yra tai, ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.  

Kun. Vytenis Vaškelis

„Katalikas“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 15 (474)