Vaikai nenori mokytis matematikos, nes ji per sunki
Nerijus Žeronas
Ko reikia, kad mokytojo profesija būtų prestižinė ir kad vis daugiau jaunų žmonių norėtų rinktis pedagogo kelią? Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEM pedagogikos pirmojo kurso studentės Deimantės Juozupaitytės įsitikinimu, kalčiausi yra vaikų tėvai – būtent jie formuoja nuostatą, kad mokytojai yra blogi.
Tėvai žiauresni nei vaikai
„Socialiniuose tinkluose neretai matau tėvų žinutes, kuriose jie viešai piktinasi mokytojais, kad šie esą elgiasi ne taip, kaip tėvams norėtųsi, kad jie neauklėja jų vaikų, kad vaikai nesimoko ir pan. Mane, kaip būsimą mokytoją, tokios kalbos ir skaudina, ir piktina. Akivaizdu, kad tėvai kelia pernelyg didelius lūkesčius mokytojams. Iš tiesų ne mokytojų pareiga auklėti jų vaikus, o pačių tėvų. Mokytojų pareiga – vaikus išmokyti ir jiems pagelbėti. Tiesą pasakius, tėvai šiais laikais kur kas žiauresni nei vaikai“, – sako D. Juozupaitytė.
Toks vaikų tėvų požiūris, anot Deimantės, yra sunkioji mokytojo darbo dalis. Net ir kalbos apie tai, kad mokytojų darbo užmokestis nėra didelis, jos negąsdina – jei trūks finansų, anot Deimantės, visada galima padirbėti papildomai, t.y. mokyti vaikus privačiai, taigi ši problema išsprendžiama. Būtent taip elgiasi ir dalis jos pažįstamų mokytojų.
Baigiamieji egzaminai – su dviem šimtukais
Studijuoti VDU Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: STEM pedagogiką D. Juozupaitytė pasirinko neatsitiktinai: mokyti jai patiko dar nuo tada, kai pati buvo vaikas. Vaikystėje ji mokydavo matematikos savo močiutę – tuomet didžiavosi savimi ir jautėsi labai protinga, kad net ir močiutę gali pamokyti! Dabar ji turi septynmetę sesę, tad moko matematikos ir ją. Matematika visada buvo iš tų disciplinų, kuri mokykloje Deimantei patiko labiausiai, o ir geriausiai sekėsi, ji visada jautėsi esanti stipri šioje srityje. Tai patvirtinta ir rezultatai: už baigiamąjį matematikos valstybinį egzaminą ji gavo 100 balų, beje, maksimaliu įvertinimu ji išlaikė ir lietuvių kalbos egzaminą.
„Prie tokio rezultato daug prisidėjo mokytojai – aukščiausiais įvertinimais egzaminus išlaikė nemaža dalis mano bendraklasių. Mokytojai matė, kad galiu, kad stengiuosi, tad skyrė man daug dėmesio, labai padėjo. Žinoma, nemažai mokiausi bei ruošiasi egzaminams ir pati savarankiškai. Atsispausdindavau ankstesnių metų matematikos egzaminų užduotis ir labai daug jų sprendžiau. Jei kažko nesuprasdavau, klausdavau ir konsultuodavausi su mokytoja. Beje, privačių pamokų net neprireikė“, – pasakoja Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją baigusi D. Juozupaitytė.
Atkalbinėjo, nes menininkai nedaug uždirba
Įstojusi į VDU, kur baigia pirmąjį kursą, Deimantė pasirinko technologijų specializaciją.
„Negalėčiau pasakyti, kad man labai gerai sekėsi gamtos mokslai, dėl to tarp pasirinkimų iškart juos atmečiau. Šiaip vaikystėje buvau meniška, bet mano mamai tai labai nepatiko – ji vis kartodavo, kad menininkai nedaug uždirba, sakydavo, kad jau menininke aš tikrai nebūsiu. Vaikystėje mane traukė menai, norėjau lankyti dailės mokyklą, bet mama vis atkalbinėjo, neva ką aš su ta daile darysiu. Bet taip jau susiklostė, kad pasirinkau technologijas, kurios yra arti meno“, – šypsosi D. Juozupaitytė.
Technologijų specializacija Deimantę nustebino – iki tol ji nemanė, kad bus taip įdomu! Nors teorinė dalis ne taip žavi, tačiau praktiniai darbai itin džiugina. Tai, kad matematikos mokytojas mokosi antrą dalyką – įgys technologijų specializaciją – yra didelis privalumas, nes, anot pašnekovės, ateityje tai gali atverti platesnes karjeros galimybes.
Paklausta, kokia norėtų būti mokytoja, Deimantė sako nenorinti būti nuolaidi mokytoja. „Noriu būti griežta mokytoja. Žinoma, griežta ne per daug – ne tokia, kurios vaikai bijotų. Sieksiu to, kad vaikai mano klasėje jaustųsi saugiai, galėtų manęs laisvai visko klausti ir nieko nebijotų, bet man svarbu, kad būčiau jiems autoritetas. Noriu įskiepyti žinojimą, kad reikia mokytis, kad mokytoja žino geriau, kad reikia manęs klausyti. Kitaip tariant, kad neatsipalaiduotų per daug“, – juokiasi ji.
Deimantė taip kalba remdamasi savo asmenine patirtimi. Ji turi žmogų, į kurį norėtų lygiuotis – tai jos buvusi matematikos mokytoja, kurios mokymo stilius jai labai patiko. Taigi Deimantė nori sekti jos pėdomis – nori būti tokia mokytoja, kaip kad buvo jos mokytoja.
Neatsižvelgiama į vaiko gebėjimus ir amžių
STEM krypties mokytojai šiandien darbo rinkoje yra itin geidžiami ir paklausūs. Visgi studijuodama pirmajame kurse Deimantė dar nėra aktyvi darbo rinkoje – ji planuoja ieškotis darbo galbūt tik po pusmečio ar metų.
Antrajame kurse, sausio mėnesį, jos laukia praktika – būti šalia mokytojų ir stebėti jų darbą. O štai kitų metų pavasarį jau reiks atlikti tikrąją praktiką ir pačiai išmėginti mokytojos kėdę. Deimantė dar svarsto, ar praktiką ji mieliau atliktų gimtojoje Marijampolėje, ar visgi Kaune, kur šiuo metu studijuoja ir gyvena.
Paklausta, kodėl, jos manymu, Lietuvos vaikai taip nemyli matematikos, Deimantė susimąsto: galbūt taip yra todėl, kad vaikams tiesiog mokytis matematikos per sunku?
„Neseniai buvau grįžusi į Marijampolę ir kalbėjausi su savo buvusia matematikos mokytoja. Ji sakė, kad matematikos programa ir vėl sunkėja, kaip ir kasmet – labai sunku darosi tiek mokytojams mokyti vaikus, tiek vaikams mokytis. Dalykų, kurių mes mokėmės 12 klasėje, dabar vaikai mokosi 10 klasėje. Kadangi matematikos mokymosi programa kasmet sunkėja, natūralu, kad vaikai vis labiau pradeda nebemėgti tos matematikos. Kai nesupranti ir sunku, tai ir nemėgsti. Galbūt vertėtų labiau atsižvelgti į tai, ką vaikai geba, atsižvelgti į jų amžių, ir pagal tai pritaikyti mokymosi programas? Nesuprantu, dėl kokių priežasčių programa vis sunkinama, jeigu vaikams ir taip vis blogiau ir sunkiau sekasi matematika“, – prisipažino pašnekovė.
Deimantės nuomone, tempas per greitas ir intensyvus – reiktų ne taip greitai judėti su temomis ir duoti vaikams daugiau laiko jas perprasti ir išmokti: „Man asmeniškai matematika yra labai įdomus mokslas, nes aš ją greitai perprantu ir suprantu. Akivaizdu, kad vaikams, kurie lėčiau supranta, kuriems neaišku, kuriems trūksta laiko, toks tempas ir tokie reikalavimai demotyvuoja“.
„Žvilgsniai“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 8 (297)