Vaiko ir moters orumo pažeidimas

Paskelbtas Jungtinių Tautų Organizacijos dokumentas, kuriame raginama visiškai uždrausti surogatinę motinystę, kaip nusikalstamą verslą

Mindaugas BUIKA

Blogio industrijos bruožai

Pasaulio gyvybės gynėjai sveikina Jungtinių Tautų Organizacijoje parengtą specialią analitinę ataskaitą „Įvairios prievartos prieš moteris ir mergaites pasireiškimas surogatijos kontekste“.

Rugsėjį publikuotame dokumente iškeliami sunkūs žmogaus teisių pažeidimai, siejami su surogatinės motinystės (įsčių „nuomos“ kūdikiui gimdyti) praktika ir kviečiama stiprinti pastangas apsaugoti nuo šio nusikalstamo verslo moteris bei vaikus. „Komercinė surogatinė motinystė, kuriai tenka didžioji dalis tokios surogatijos atvejų, iš esmės yra vaikų pirkimas ir pardavimas, kas yra nusikaltimas“, teigiama specialioje ataskaitoje, kuri pristatoma spalio mėnesį prasidėjusioje JTO generalinėje asamblėjoje. Joje taip pat pabrėžiama, kad surogatinę motinystę daugeliu aspektų galima prilyginti naujosios vergystės formoms, todėl ji dėl savo nežmoniškumo turi būti visiškai uždrausta. Tuo labiau, kad šiame versle užsakytus, išnešiotus ir pagimdytus kūdikius galima už tam tikrą užmokestį perduoti bet kam: nevaisingiems ar pagyvenusiems sutuoktiniams, vienišoms negalinčioms ar nenorinčioms gimdyti moterims, tos pačios lyties poroms, netgi asmenims su pedofilijos polinkiais. Pažymėtina, jog, kaip nurodoma JTO dokumente, ši industrija gali turėti ir žudantį poveikį surogatiniu būdu pradėtai gyvybei, atliekant iš anksto numatytą abortą, jeigu užsakytas kūdikis neturi galimiems tėvams trokštamų savybių. Surogatinę motinystę „socialiai nevaisingoms“ poroms (translyčiams ir homoseksualams) siūlančios agentūros paprastai iš anksto praneša apie išnuomotose įsčiose pradėtų kūdikių sunaikinimą, jeigu jie neatitinka užsakytų reikalavimų: pavyzdžiui, prenataliniai tyrimai rodo, kad „perkamas“ vaisius gali būti neįgalus arba norima berniuko, o gims mergaitė. Be to, daugelyje surogatinės motinystės atvejų vyksta priešlaikinis gimdymas, kūdikiai turi mažesnį svorį ir jau tai sukelia galimų naujagimių įvairių defektų riziką. Tuo labiau, kad šiais atvejais gimdyvei neleidžiama maitinti krūtimi, kas yra labai svarbu kūdikio sveiko vystymosi pradžioje. Tas pats pasakytina apie greitą jo atskyrimą nuo pagimdžiusios surogatinės motinos, nes tai sukelia psichologinio ir emocinio artumo stygių ir vėlesnę užsitęsusią nežinią, sprendžiant teisinius tėvystės ar nacionalinio tapatumo klausimus.

Galima priminti, jog būtent vaikų teisių pažeidimai paskatino Bažnyčią pirmiausia pripažinti surogatinės motinystės blogį ir moralinį nepriimtinumą. Praėjusiais 2024 metais paskelbtoje Tikėjimo mokslo dikasterijos Deklaracijoje dėl žmogaus orumo „Dignitas infinita“ teigiama, jog „Bažnyčia priešinasi surogatinės motinytės praktikai, per kurią vaikas, pasižymintis neišmatuojamu orumu, tampa tik daiktu“, kurį galima būtų pirkti ir parduoti, o nenorimo ir atsisakyti. Deklaracijoje nurodžius tokiame procese kūdikio prieštaringas pradėjimo ir gimdymo aplinkybes, pabrėžiama, kad „vaikas dėl savo neatimamo orumo turi teisę į visiškai žmogišką, o ne dirbtinę kilmę ir teisę gauti gyvenimo dovaną, išreiškiančią tuo pat metu ir jos davėjų (biologinių tėvų), ir gavėjo orumą“. Aštrėjant nevaisingumo problemai visuomenėje, kai daugėja vienišų žmonių, norinčių turėti vaiką vyresniame amžiuje arba iškylant minėtoms „socialinio nevaisingumo“ negandoms, Šventojo Sosto dikasterija aiškiai patvirtina, jog „žmogaus asmens orumo pripažinimas taip pat reiškia santuokinės sąjungos ir žmogaus prokreacijos (gyvybės gavimo ir suteikimo) orumo pripažinimą visais jų aspektais“. Kitaip sakant, vaikas gali būti pradėtas ir gimti bei normaliai vystytis tik tradicine santuoka grindžiamoje šeimoje. Deklaracijoje „Dignitas infinita“ daroma išvada, kad „teisėtas noras turėti vaiką negali virsti „teise į vaiką“, kai negerbiamas paties vaiko, kaip neatlygintinos gyvybės dovanos gavėjo orumas“. Tas pat pasakytina apie nepagarbą moteriai, nes surogatinės motinystės praktika irgi pažeidžia moters orumą, nesvarbu, ar ji verčiama, ar pati laisva valia pasirenka tokį dalyvavimą nuomodama savo įsčias dėl materialinių ar abejotinų altruistinių paskatų, teigiama Tikėjimo mokslo dikasterijos dokumente. Jame nurodoma, jog šioje praktikoje moteris galiausiai „atribojama nuo joje augančio vaiko ir tampa tik priemonė, pajungta uždirbti ar patenkinti kitų savavališką troškimą“. Taigi, surogatinė motinystė „visokeriopai prieštarauja pamatiniam kiekvieno žmogaus orumui ir jo teisei visada būti pripažintam dėl savo paties būties ir niekada nebūti priemone kažkam kitam“.

Papiktinančio išnaudojimo pavojai

Aptariamoje JTO ataskaitoje ypatingas dėmesys skiriamas moterų ir mergaičių diskriminacijai surogatinės motinystės versle, paminint ekonominį, psichologinį, fizinį ir reprodukcinį išnaudojimą, tą prilyginant prekybos žmonėmis ir vergystės padėčiai. Pranešama, jog moterys iš vargingesnių šalių neretai rekrūtuojamos ir apgavystės keliu slapta  gabenamos į kitas valstybes užsakytai prievartinei surogatinei motinystei, taip tampa beteisės ar tiesiog vergiška kitų nuosavybe. Per šį nusikalstamą procesą moterys izoliuojamos ir apgyvendamos patalpose, kuriose visiškai apribota jų judėjimo laisvė, verčiamos laikytis specialios dietos, sunegalavus neleidžiama vartoti vaistų, kad nepakenktų nešiojamam vaisiui, arba jeigu paaiškėja, kad pradėtas kūdikis gali turėti prigimtinę negalią, tada jos nukreipiamos darytis prievartinį abortą. Rašoma, jog būna atvejų, kai vargingos šeimos, siekdamos materialinės naudos, pačios savo jaunas dukteris nukreipia į surogatinės motinystės komercinius tinklus po kokia nors įdarbinimo ar netgi fiktyvios santuokos priedanga. Kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse, pavyzdžiui, Kambodžoje, nustatyti faktai, kad moterys šiam verslui suiminėjamos, įkalinamos ir laikomos su antrankiais kone iki paties gimdymo. Tačiau ir Vakarų visuomenėje tie atvejai, kai moterys draugų ar net šeimos narių atkakliai įtikinėjamos bei šantažuojamos padėti jiems turėti vaikų per surogatinę motinystę, atrodo skandalingai, teigiama JTO ataskaitoje. Kai kurios moterys patiria psichologinį spaudimą surogatinei motinystei vardan vadinamojo „solidarumo“ individams ir poroms, kurios yra nevaisingos ne dėl klinikinių priežasčių, bet kitų aplinkybių: yra homoseksualios arba jau peržengusios reprodukcinį laikotarpį. Esant tokioms aplinkybėms, moterys dažniausia vengia prašyti pagalbos ar ištarti prieštaravimo balsą, nes gali susilaukti ir nepalankios reakcijos, kad esą nenori padėti vienalytėms poroms ir panašiai. Net ir surogatinei motinystei apsisprendusios moterys, kaip rodo sociologiniai tyrimai, patiria didelį stresą ar netgi visišką depresiją, laukdamos dirbtinio apvaisinimo ar jau apvaisinto embriono implantavimo pasekmių. Vėlesniame nėštumo bei pogimdyviniame laikotarpyje po tokio prieštaringo surogatinės motinystės išgyvenimo, ypač jautresnės moterys, lieka dvasiškai sužeistos, kartais visam gyvenimui, nebejausdamos pilnavertiškumo santuokinėje bendrystėje ir gimdydamos bei augindamos savo vaikus. 

Taigi, pats moters sąmoningas sutikimas surogatinei motinystei, gaunant materialinį atlyginimą ar dėl altruistinių priežasčių, nedaro šio verslo labiau etišku. Čia galioja visuotinai pripažinta nuostata, kad vien tik sutikimas negali padaryti žmogaus teisių pažeidimų pateisinamais, kaip yra įprastais prekybos žmonėmis, prostitucijos, organų pardavimo, kankinimo ar vergystės atvejais: aukos sutikimas kaip nors juos išnaudoti niekada negali būti priimtinas. Tokio nepriimtinumo bruožai išryškėja, kai plėtojant surogatinės moterystės verslą patiriama žala, pavyzdžiui, kai dideliame skurde atsidūrusios moterys tampa savotiškos „profesionalės“: jos imasi pakartotinio nėštumo, ar nespėjusios atsigauti nuo ankstesnio užsakyto gimdymo ar persileidimo. JTO ataskaitoje pastebima, jog daugelis surogatinėje motinystėje dalyvaujančių vargingų moterų nėra pakankamai išsilavinusios, todėl gerai nesuvokia realių pavojų, joms skirtos sutartys dažnai parašomos vartojant pernelyg sudėtingas juridines sąvokas, kad moterys negali jų deramai suprasti, bet nenori to prisipažinti, kad neprarastų šių gėdingų užsakymų. „Kai moterys ar mergaitės galvoja, jog surogatinė motinystė yra tarsi vienintelė galimybė pakilti iš skurdo duobės, arba kai jos gerai nesupranta šio proceso keliamų pavojų, jų sutikimas negali būti laikomas nei laisvu, nei gerai informuotu“, – pabrėžiama specialioje ataskaitoje. Šio nemoralaus verslo veikėjų ir skatintojų pažadai, kad moterų gautas pinigų kiekis iš esmės „pakeis gyvenimą“, o pati surogatinė motinystė neturės skaudžių pasekmių sveikatai, iš esmės primena apgavystės siekį ir tik ryškina savo nusikalstamą pobūdį. Tačiau dabar akcentuojamas etinės prasmės neturintis „pasirinkimas“, dažnai atbaido kandidates į siūlomą surogatinę motinystę nuo gilesnio aiškinimosi apie galimą žalą bei, ją patyrus, ieškoti reikiamos paramos. Tuo labiau, kad teisinėse sistemose, kaip įprasta, pirmenybė dažnai teikiama „stipresniesiems“, šiuo atžvilgiu turėti kūdikį siekiantiems asmenims, surogatinių motinų praradimų sąskaita.

Užduotys valstybinei politikai 

Tokių prieštaringumų akivaizdoje ypatinga užduotis tenka valstybei, kurios pareiga – užtikrinti pagarbą žmogaus teisėms, jų nuoseklų saugojimą ir realizavimą visose srityse, taigi ir esant surogatinės motinystės pažeidimams. Valstybės socialinė santvarka pirmiausia turi garantuoti, kad moterys neatsidurtų situacijose, kuriose jos jaustų, kad dalyvavimas surogatinės motinystės versle yra vienintelė galimybė išbristi iš skurdo, teigiama JTO specialioje ataskaitoje. O patyrusioms surogatinės motinystės išnaudojimą, turi būti suteikta reali teisinė galimybė siekti teisingumo, gauti kompensacijas už patirtą žalą, užtikrinti, kad jos pačios nebūtų kriminalizuojamos ir vėl netaptų šios industrijos aukomis. Tačiau svarbiausia, kad valstybės teisinė sistema, nepriklausomai nuo nusistatymo surogatinės motinystės atžvilgiu, jaustų pareigą rūpintis šiame procese gimusiais visais vaikais, kad būtų išvengta kokios nors jų diskriminacijos, užtikrintas jų asmeninių teisių įtvirtinimas. Iš surogatijos gimusiems vaikams turi būti išsaugotos teisės į prigimtinį lytinį tapatumą, nacionalinę priklausomybę, visokeriopą sveikatos priežiūrą, tinkamą auklėjimą ir švietimo sąlygas. Kadangi akivaizdu, jog kiekviena surogatinės motinystės praktika žeidžia moterų ir vaikų orumą, jie tampa prekybos objektais, reikia imtis realių pastangų visiškai ją uždrausti, rekomenduoja JTO ataskaita savo išvadose.

Sukurtas tarptautinės teisės ir politikos tinklas prieš visų formų surogatinę motinystę turėtų veikti prostitucijos suvaržymo pavyzdžiu: nekriminalizuoti pačias šiame procese dalyvavusias moteris, bet tuo pat metu bausti šių paslaugų pirkėjus bei visas agentūras, kurios siūlo šias paslaugas ar padeda jas įgyvendinti. Tuo pat metu reikia uždrausti bet kokį surogatinės motinystės paslaugų propagavimą žiniasklaidoje ir kitose informacijos priemonėse bei stiprinti švietimo pastangas, kurios atskleistų šios praktikos vidinį blogį, prilyginant ją prekybai žmonėmis, kaip priešingumą moterų ir vaikų teisėms. Parengtos teisinės normos turi padėti surogatinėje motinystėje pagimdžiusias moteris pripažinti teisėtomis taip pasaulį išvydusių kūdikių motinomis su galimybe juos pasilikti sau dėl emocinio artumo. Kita vertus, visa tai svarstant teisiškai, pirmenybė turi būti teikiama vaiko interesams, todėl reikia numatyti tėvystės teisių perdavimą to siekiančioms sutuoktinių poroms: tai nereikštų palankumo surogatinei motinystei ar jos normalizavimą, o tik rūpinimąsi vaiko gerove. 

Tuo tarpu pritariant JTO siūlymui tarptautiniu mastu uždrausti surogatinės motinystės praktiką, vėl galima nurodyti minėtą Tikėjimo mokslo dikasterijos deklaraciją „Dignitas infinita“, kurioje pateiktas labai aiškus popiežiaus Pranciškaus nusistatymas, išsakytas 2024 metų naujametiniame susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotais diplomatais: „taikos kelias reikalauja pagarbos gyvybei, kiekvienai žmogaus gyvybei, pradedant negimusiu vaiku motinos įsčiose, kurio negalima nei sunaikinti, nei paversti prekybos objektu. Šiuo požiūriu laikau smerktina vadinamosios surogatinės motinystės praktiką, kuri šiurkščiai pažeidžia moters ir vaiko orumą. Ji grindžiama piktnaudžiavimu pasinaudojant motinos patiriama materialine stoka. Vaikas visada yra dovana ir niekada negali būti komercinės sutarties objektas. Todėl raginu tarptautinę bendruomenę įsipareigoti visuotinai uždrausti šią praktiką“.

Sektinas Italijos pavyzdys

Pažymėtina, jog nepaisant vis akivaizdesnio surogatinės motinystės blogio pripažinimo, ši moraliai nusikalstama praktika toliau plinta, pasiekdama vis didesnes finansines apimtis. JTO ataskaitoje nurodomi 2023 metų duomenys, kuriais globaliniu mastu surogatinės motinystės rinka pasiekė beveik 15 milijardų (14, 85 mlrd.) dolerių apimtį. Vertinama, kad jeigu šis augimo tempas išliks, tai po dešimtmečio, 2033-iaisiais ji gali pasaulyje pasiekti beveik 100 milijardų (99, 75 mlrd.) dolerių rinką. Pačios surogatinės motinos gauna tik nedidelę dalį (10-27 %) visų mokėjimų, o didžioji dalis atitenka tarpinin­kams bei organizuojančioms agentūroms. Jeigu vienose šalyse (Australijoje, Indijoje) legalizuota tik tokia altruistinio pobūdžio praktika, tai kituose regionuose, ypač Lotynų Amerikoje ir posovietinėje erdvėje (Ukrainoje, Rusijoje, Sakartvele, Mol­dovoje) vystoma ir komercinė surogatija. Ypač šių kraštų migrantės moterys tampa surogatinės motinystės taikiniais, apeinant visas galiojančias teisines normas. Pavyzdžiui, 2023 metais buvo išaiškintas neviešas surogatinės motinystės verslo tinklas Graikijoje, išnaudojęs atgabentas moteris iš Moldovos, Ukrainos, Sakartvelo, Rumunijos ir Bulgarijos, kurios už šias paslaugas gaudavo minimalų 300-600 eurų mėnesinį atlyginimą. Globalizuota migracija ir reprodukcinės technologijos pažanga skatina surogatinės motinystės tarptautinę plėtrą, kuri įgyja neokolonializmo bruožus: šiai prak­tikai atsiduoda vargingos moterys iš besivystančių šalių, o užsakomoji pusė – iš Vakarų gerovės visuomenės.

Šiomis susirūpinimą keliančiomis aplinkybėmis, galima paminėti ir teigiamą bei sektiną Italijos pavyzdį, kai prieš metus, 2024-ųjų spalį, toje Vakarų Europos šalyje buvo priimtas įstatymas, visiškai uždraudęs surogatinę motinystę, kaip „visuotinį nusikaltimą“, įskaitant draudimą italams tokia praktika naudotis užsienyje. Italijos palamento aukštieji rūmai, senatas, šį įstatymą patvirtinęs balsavimu (84 už ir 58 prieš), taip pripažino, kad surogatinė motinystės praktika pažeidžia moterų ir vaikų orumą bei prieštarauja žmogaus gyvybės pradėjimo fundamentalioms etinėms normoms. Kaip sakė įstatymo projektą palaikiusi Italijos ministrė pirmininkė Džiordžija Meloni (Giorgia Meloni), esminė tiesa yra ta, jog „sveikas protas reikalauja, kad moterys ir vaikai negali būti paversti prekybos objektais, kad žmogaus gyvybė negali būti įvertinta pinigais“. Panašią nuomonę išreiškė ir šeimos reikalų bei lygių galimybių ministrė Eudženija Ročelja (Eugenia Roccella), kuri pastebėjo, jog „yra klausimas, į kurį negali atsakyti nei teisininkai, nei bioetikai: visame pasaulyje vaikų pirkimas ir pardavimas yra nusikaltimas, tad kuo skiriasi surogatinės motinystės atvejis“? Pripažinusi vaikų teisę gimti ir būti auginamais bei auklėjamais stabilioje, tradicine santuoka paremtoje šeimoje, Italija dabar yra pirmoji šalis Europoje ne tik visiškai uždraudusi surogatinę motinystę, bet ir taikanti baudžiamąsias sankcijas prieš savo piliečius, bandančius tam „samdyti“ moteris užsienyje, nes toks išnaudotojiškas „turizmas“ yra kriminalinis nusikaltimas. Žinoma, reikia suprasti ir šalinti klinikinius nevaisingumo atvejus, tačiau ne vaikų ir moterų, kaip komercijos objektų, sąskaita. Taigi, galvojant ir apie ateities kartų perspektyvas, reikalingas globalinis svarstymas dėl tokių žmogaus orumo pažeidimų, kad būtų apsaugotas gyvybės šventumas ir šeimos teisės.

„Pro vita“, 2025 m. spalio 10 d., nr. 10 (398)