Valgykime Stipriojo duoną
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Malonių PAG kongresui!
Malonė jau iš anksto savaip ruošia atsivertimui ypač tuos jaunuolius bei jaunuoles, kurie per dvasinius užsiėmimus, girdėdami, pavyzdžiui, evangelisto Džono Pridmoro (John Pridmore) liudijimo, kaip jis (buvęs Londono gangsteris) atrado Dievo gailestingumą ir dabar, atsidėjęs evangelizacijai, dirba su rizikos grupei priklausančiu jaunimu.
„Viešpatie, palaimink į šį minėtą Gailestingumo kongresą iš svetur suplūstančius piligrimus ir mūsų tėvynainius, kurie, tarpusavyje bendraudami, savo asmenine tikėjimo patirtimi bei pokalbiais ypač dvasiškai praturtins tų žmonių sielas, kurių širdyse, stiprėjantis Dievo alkis, galės būti mums visiems pamoka – svarbiausia gyvenime yra sugrįžti prie egzistencinių ištakų – prie savo pirmosios meilės šaknų“ (plg. Apr 2, 4-5).
Vidinis alkis – žalia šviesa Jėzui
Švęsdami Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventę, prisimename, kad Eucharistija yra ne tik visų sakramentų ašis, kai, pasak Bažnyčios mokymo, „joje vykstant perkeitimui paslėptu ir nekruvinu būdu sudabartinama istorinė Jėzaus Auka ant kryžiaus – viso krikščioniško gyvenimo versmė ir viršūnė“, bet tai – ir kiekvieno tikinčiojo maldingo atsivėrimo (šiam Eucharistijos sakramentui) svarba. Kas iš to, jei kas nors kad ir kasdien priimtų Šv. Komuniją, bet, nedėdamas pastangų ugdyti savo tikėjimą, vien dėl apsipratimo ir iš įpročio vienytųsi su Eucharistiniu Jėzumi, nepagalvodamas, jog minėto susiliejimo su Dievo Sūnumi vaisiai priklauso nuo paties Jį priimančiojo pasirengimo bei vidinio nusiteikimo?
Taigi kiekvieną kartą, kai ruošiamės dalyvauti šv. Mišiose, turėtume paprašyti Šventąją Dvasią, kad Ji mumyse sužadintų troškimą labiau alkti gyvojo Dievo artumo malonės, kad, anot vieno autoriaus, „vis su didesniu tikėjimu žvelgtume į Švenčiausiąjį Sakramentą, ir pagaliau taip pamiltume Dievą, kad išgirstume Eucharistijoje plakant Jėzaus Širdį“. Klauskime: „Ko mes gyvenime labiausiai trokštame bei alkstame?“
Supanašėjimas
Ateiti pas Jėzų – priimti Jo žodį ir įsileisti patį jo Autorių į savo protą bei širdį. Per Mišių žodžio liturgiją dėmesingas Viešpaties žodžių klausymas yra viena svarbiausių sąlygų, kad pasiruoštume Komunijos priėmimo metu vis labiau susitapatinti su Eucharistiniu Jėzumi. Kartą šv. Augustinas maldos su Jėzumi artume išgirdo dieviškos malonės kvietimą: „Valgyk mane, aš esu Stipriojo duona“. Šiuos žodžius komentavo popiežius Benediktas XVI. Jis sakė: „Taip Jėzus pasako, kad šiuo atveju yra kitaip negu valgant įprastą maistą, kuris asimiliuojamas į kūną. Šis maistas yra silpnesnis už tave, dėl to jis tampa dalele tavo kūno. Mano atveju viskas priešingai: Aš asimiliuoju tave į save. Aš esu Stipresnysis, tu esi asimiliuojamas į mane. (...) Žmogus supanašinamas su Kristumi. Iš tikrųjų priimdami Komuniją leidžiame save įraukti į Kristų, į Jo vidinę bendrystę ir taip galiausiai esame įvesdinami į vidinį panašumą“. Tai – Jėzaus meilės įsileidimas į save, kad taptume Jo meilės kibirkštimis, krintančiomis į aplinkinių širdis...
Širdžių Praturtintojas
Teologas kun. Luisas Gonzalesas-Carvajalas (Luis Gonzalez-Carvajal) rašo: „Mūsų žemėje duona ir vynas yra nelygybės ženklai. Nedidelė dalis žmonių juos sukaupia ant savo pertekusių stalų, o daugybė kitų gyvena stokodami net būtiniausių dalykų. Taigi Eucharistijos stalas, visiems vienodai siūlantys „žemės ir žmogaus darbo vaisius“, istorijoje mums yra kaip kompasas. Eucharistinis projektas turi būti įgyvendintas kosmoso mastu“. Mažoje Ostijoje yra Esantysis, kurio neriboja nei laikas, nei šviesmečiai. Todėl verta ir naudinga su atgaila bei padėka artintis prie To, kuris mus savimi praturtina tiek, kiek plačiai išdrįstame atverti Jam savo širdis.
Tėvo dienai
Šis sekmadienis – Tėvo pagerbimo diena. Sveikindami savo tėvelius ir linkėdami saulėtosios anapusybės jau iškeliavusiems pas Viešpatį, prisiminkime Jėzų, kuris tėvams galėtų ir tokiais žodžiais prabilti: „Aš atidaviau viską, kad tik jūs būtumėte tikrai laimingi. Kasdien bendraukite su manimi, ir jūsų vaikai, matydami jūsų žodžių bei darbų atitikimo pavyzdį, rinksis dorybę, o ne nuodėmę, kuri vienintelė pajėgi sugriauti sielos šventovę. Vienykitės su manimi sekmadienio Eucharistijos šventime, ir jūs suprasite, kaip reikia auklėti savo vaikus, kad šeimoje būtų daugiau santarvės ir mažiau nesutarimų… Ramiai ir motyvuotai sudrauskite savo atžalas, kad jos suvoktų, jog už prasikaltimus neišvengiamai teks priimti auklėjančio pobūdžio nuobaudas, kurios vėliau „atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams“ (Žyd 12, 11). Su savo vaikais (kaip artimiausiais draugais) melskitės, kalbėkitės, darbuokitės, mokykitės, skaitykite, sportuokite, ilsėkitės, iškylaukite... Tiesiog būkite su jais, ir jūsų akys išvys pastangų rezultatus, – jūsų širdys džiaugsis, kad triūsas nenuėjo vėjais“…
„XXI amžius“, 2026 m. birželio 5 d., nr. 21-22 (2682–2683)