„Vargas gimdo galiūnus, tiesa juos padaro laisvus“ 

Alfonsas Andriukaitis. Iš leidinio „Lietuviškas imunitetas. Bausmė be nusikaltimo“. Vilnius, 2012 m.

Atmintis 

Prisimenant tremtinį, rezistencijos dalyvį, „45 pabaltijiečių“ memorandumo signatarą Alfonsą Andriukaitį

Arvydas Gelžinis, 

LGGRTC istorikas

Minime 1941 metų tremtinio, pogrindyje išleistų atsiminimų „Bausmė be nusikaltimo“ autoriaus, „45 pabaltijiečių“ memorandumo signataro Alfonso Andriukaičio gimimo 120-ies metų sukaktį. 

A. Andriukaitis gimė 1905 m. gegužės 22 d. Muravos k., Pažaislio vlsč., Kauno aps. Tėvas – Petras Andriuškevičius (g. 1875 m.), ūkininkas, 1918 metų Lietuvos kariuomenės savanoris. Būdamas bežemis, caro laikais statydamas Kauno fortus, užsidirbo lėšų ir įsigijo 12 ha sklypą prie Kauno Dainavos kaime. Mama Ona Vėjytė-Andriuškevičienė. Ji buvo kilusi nuo Užvenčio (Telšių aps.), iš smulkių bajorų, turėjo giminystės ryšių su vienu iš 1863 metų sukilimo vadų, kun. Antanu Mackevičiumi. Jos prosenelis dalyvavo 1863 metų sukilime ir žuvo miškuose prie Kazlų Rūdos. 

A. Andriukaitis lankė pradžios mokyklą, 1918 metais įstojo į „Aušros“ gimnaziją, bet vėliau, dėl darbų ūkyje, perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbdamas ūkyje, vakarais besimokydamas baigė realinę gimnaziją. 1929 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kurį baigęs 1934 metais įgijo chemijos inžinieriaus ir technologo diplomą. 1934 metais pradėjo mokytojauti Kauno realinėje vakarinėje mokykloje. 1937 m. vasario 6 d. vedė Liudą Gikytę, 1938 metais gimė sūnus Remigijus Švedrys, 1939 metais – Šarūnas Kazimieras.

1938 metais A. Andriukaitis buvo paskirtas į Klaipėdos uosto muitinę dirbti chemiku-ekspertu. Čia dirbdamas kovojo su kontrabanda, atplukdoma iš Vokietijos. 1939 metais vokiečiams okupavus Klaipėdą, jį imta atvirai persekioti. Anot sūnaus Vytenio Andriukaičio, tėvas, gyvendamas jau nacių Vokietijos užimtoje Klaipėdoje, įsijungė į antinacistinę veiklą ir 1939 metais Lietuvos saugumo kartu su dar trimis vyrais buvo užverbuotas įvykdyti pasikėsinimą prieš Hitlerį, kuris nepavyko. Netrukus, įtarus jį antinacine veikla, buvo gestapo suimtas, bet jam pavykę pabėgti. Į Lietuvą grįžo be jokių užgyventų daiktų. 1939 m. rugsėjį okupavus Vilniaus kraštą ir 1939 m. spalio 10 d. jį perdavus Lietuvai, A. Andriukaitis netrukus buvo išsiųstas į Vilnių vadovauti aliejaus fabrikui. Tačiau greitai iš pareigų pašalintas, mat išmetė iš savo kabineto Markso, Engelso, Stalino ir Lenino portretus. Grįžęs į Kauną neilgai dirbo chemijos ir matematikos mokytoju 4-oje Kauno gimnazijoje.

Vienintelė šeimos nuotrauka tremtyje Oliokminske (Jakutija). Iš kairės: Remigijus, Liuda, Petras, Alfonsas, Povilas ir Šarūnas Andriukaičiai. 1957 m. vasara.
Andriukaičių šeima1959 m. vasarą jau Lietuvoje, Kaune. Iš kairės: Liuda, Povilas, Šarūnas, Petras ir Alfonsas Andriukaičiai.
Alfonsas Andriukaitis su sūnumis Vyteniu Povilu (kairėje) ir Petru Eimučiu Kaune, Aukštuosiuose Šančiuose, Kaišiadorių gatvėje. 1960 m. vasara.
A. Andriukaičio pogrindžio leidinio „Bausmė be nusikaltimo“ originalo nuotraukos. Kaunas. 1973 m. Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Mokykloje, egzaminų metu, A. Andriukaitis buvo suimtas ir 1941 m. birželio 14 d. ištremtas su šeima – žmona ir mažamečiais vaikais į Altajaus kr. Troickojės r. kaimą Bolšaja Rečka. Po metų šeima perkelta į Jakutiją, Bulūno r. Kiusiūro gyvenvietę, Tit Ary salą Lenos upės deltoje. 1942 m. rugpjūčio 23 d. iš Altajaus krašto į Tit Arus buvo atitremti 454 Lietuvos gyventojai. Tremtiniai statėsi barakus iš lentų ir jurtas iš velėnos, sirgo skorbutu, dizenterija, badavo; apie pusė jų mirė pirmąją žiemą. Andriukaičių šeimai buvo ypač sunku išgyventi, nes 1942 metais jiems buvo gimęs sūnus Antanas. 1949 metais Andriukaičių šeimai gimė dar vienas sūnus – Eimutis Petras, o 1951 metais – Vytenis Povilas. 1954 m. liepą šeima gavo leidimą iš užpoliarės persikelti į žemyną. 1955 metais A. Andriukaitis gavo darbą ir su šeima persikėlė į Oliokminsko miestą, esantį apie 500 km nuo Jakutijos sostinės Jakutsko. Čia, skirtingai nuo amžino įšalo Tit Aruose, buvo keturi metų laikai. Oliokminsko mieste Liuda Andriukaitienė už penkis užaugintus vaikus buvo apdovanota pirmo laipsnio Motinystės šlovės medaliu. Sovietų valdžiai išleidus įsaką paleisti iš tremties daugiavaikes šeimas, 1957 metais L. Andriukaitienė su vaikais išleista į Lietuvą, o Alfonsui leista parvykti tik 1958 metais. A. Andriukaitis su dideliu vargu gavo leidimą prisiregistruoti Kaune, tai pavyko tik jo draugo profesoriaus, akademiko Kazimiero Baršausko pagalba. Taip pat jo pagalba Alfonsas gavo darbą „Inkaro“ gumos dirbinių kombinate, kur vadovavo chemijos laboratorijai. 

1973 metais A. Andriukaitis parašė prisiminimus apie tremtį. Tekstas buvo išspausdintas mašinėle ant plonyčio popieriaus ir slapta platinamas. 1977 metais šiuos prisiminimus keliasdešimt egzempliorių tiražu savilaidos būdu padėjo išleisti rezistencijos dalyviai Povilas Pečeliūnas ir Vytautas Skuodis. Prisiminimai išleisti pogrindyje prisistatant tikru vardu ir pavarde, pavadinti „Bausmė be nusikaltimo“ (2012 metais šie prisiminimai publikuoti knygoje „Lietuviškas imunitetas. Bausmė be nusikaltimo“). Šie atsiminimai laikomi didžiausiu A. Andriukaičio rezistenciniu nuopelnu. Jie taip pat buvo išspausdinti pogrindinio leidinio „Lietuvos archyvas“ šeštajame numeryje. Bemat šį leidinį pavyko perduoti į užsienį, jo ištraukos buvo skaitomos per „Vatikano radiją“. Toji knyga padarė savo poveikį, ypač kai vėlyvajame sovietmetyje jaunimas apie trėmimus jau labai mažai žinojo. Knyga taip pat atskleidė, kad karo metais kentėjo ir mirė badu ne tik kaliniai lageriuose, bet ir tremtiniai. Be to, knygoje pirmą kartą lietuvių kalba išspausdintas Ribentropo-Molotovo paktas. Deja, 1990 metais atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šie A. Andriukaičio prisiminimai nebuvo publikuoti, liko mažai žinomi, nors savo reikšme lygintini su Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais „Lietuviai prie Laptevų jūros“.

1979 m. rugpjūčio 23 d. A. Andriukaitis pasirašė „45 pabaltijiečių“ memorandumą. Tai Estijos, Latvijos ir Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių kreipimasis. Juo kreiptasi į SSRS, Vokietijos Demokratinės Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Atlanto chartiją pasirašiusių šalių vyriausybes ir Jungtinių Tautų generalinį sekretorių. Memorandumas pasirašytas 1979 08 23 per Molotovo-Ribentropo pakto 40-ąsias metines. Dokumente pabrėžiama, kad Baltijos šalys prarado nepriklausomybę SSRS ir nacių Vokietijai pasidalijus jų teritoriją pagal 1939 08 23 ir 1939 09 28 sutarčių slaptuosius protokolus. Už šio dokumento pasirašymą grėsė baudžiamoji atsakomybė iš sovietų valdžios. Ne visi to meto rezistentai išdrįso pasirašyti šį dokumentą.

Dėl rezistencinės veiklos, A. Andriukaičio namuose ne kartą darytos kratos. 1979 metais jis buvo itin persekiojamas KGB, tačiau iki mirties nesiliovė užsiėmęs rezistencine veikla. Dar 1981 m. vasario 14 d. pasirašė pareiškimą Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministrui ir prokurorui, kuriame smerkė kito memorandumo signataro, rezistento Petro Cidziko, persekiojimą.

A. Andriukaitis mirė 1981 m. lapkričio 2 d. Kaune. Testamente parašė norą, kad prie jo karsto būtų perskaitytas nepriklausomos Lietuvos himnas ir jo vaikai šį norą išpildė. Palaidotas Kauno miesto Panemunės kapinėse. Menininkas, buvęs politinis kalinys, Napoleonas Černius sukūrė stogastulpį ir medinį ansamblį, vaizduojantį grandines sutraukusias rankas, deglą ir iš jo išeinančius Gedimino stulpus. Šį stogastulpį vaikai ant tėvo kapo be jokio valdžios leidimo pastatė 1985 metais. Paminklas stovi ir dabar. Kitoje jo pusėje – užrašas, nusakantis visą Alfonso Andriukaičio gyvenimo esmę: „Vargas gimdo galiūnus, tiesa juos padaro laisvus“.

Už nuopelnus siekiant Lietuvos nepriklausomybės, Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 2003 m. sausio 8 d. A. Andriukaitis apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

 

 

 

„XXI amžius“, 2025 m. birželio 6 d., nr. 21–22 (2634–2635)