Vasario mėnesį prisiminkime
Atmintis
1890 02 01 Bukončių k., Mažeikių r., gimė Povilas Plechavičius, Lietuvos kariuomenės karininkas, generolas leitenantas. Dalyvavo I Pasauliniame kare, Pilietinio karo Rusijoje metu kovojo su bolševikais. 1918 m. grįžo į Lietuvą, organizavo partizanų būrius. 1918 11 15 paskirtas Sedos apsaugos vadu., pertvarkė Žemaičių partizanų rinktinę į savanorių dalinius. 11 23 įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1919 02 18 paskirtas Sedos, lapkritį – laikinai Mažeikių komendantu.
Nuo 11 01 tarnavo 5-ajame pėstininkų LDK Kęstučio pulke. Dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1920-1921 m. tarnavo 1-ajame ir 2-ajame raitelių pulkuose. 1921 05 17 paskirtas eiti 1-ojo raitelių pulko vado pareigas, o 1922 03 03 patvirtintas pulko vadu. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursus 1924-1926 studijavo Prahos generalinio štabo akademijoje. 1926 09 16 paskirtas Aukštųjų karininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursų lektoriumi. Kylant šalyje anarchijai ir bolševikiniam smurtui slaptoji karininkų sąjunga nutarė imtis kraštutinių priemonių – organizuoti perversmą. Vadovauti perversmui paskyrė majorą P. Plechavičių. 1926 12 17 kariškiai valstybės valdymą perėmė savo žinion. Prezidentas Kazys Grinius atsistatydino, Seimas prezidentu išrinko A. Smetoną. 1926 12 31 P. Plechavičius paskirtas Vyriausiojo štabo kavalerijos inspektoriumi, kartu ėjo ir štabo valdybos viršininko pareigas. 1927 07 31 paskirtas kavalerijos viršininku, o 08 26 – Vyriausiojo štabo viršininku. 1929 02 10 jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir paties prašymu išleistas į atsargą. Ūkininkavo Čiūtelių ūkyje, Šiaulių ap. 1940 06 15 pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. grįžo į Lietuvą, 1944 m. išplitus karo metu savivalei ir banditizmui, vokiečių okupacinei valdžiai leidus, suorganizavo Lietuvos Vietinę Rinktinę (LVR). 1944 02 01 paskirtas LVR vadu. Per trumpą laiką surinko 19.500 karių ir karininkų – faktiškai buvo atkurta Lietuvos kariuomenė, pavaldi tik Lietuvos karinei vadovybei. Tai analogo neturintis reiškinys okupuotoje valstybėje. Atsisakius LVR įtraukti į SS ir Vermachtą (vokiečių kariuomenę), 1944 05 15 okupantų suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą. Karui baigiantis pervežtas į Vokietiją. Sovietų slaptosios tarnybos dėjo didžiules pastangas, netgi griebėsi šantažo ir apgaulės, kad anglų okupacinė valdžia išduotų jiems generolą, bet tai jiems nepavyko – 1949 m. gen. P. Plechavičius emigravo į JAV. Apdovanotas pirmo laipsnio Vyčio kryžiumi, Latvijos Aizsardzibas biedribas bronzos medaliu, Italijos karaliaus Corona d’Italia antro laipsnio ordinu, Amerikos lietuvių legiono Vyčio kryžiumi su Amerikos idealų simboliu, Lietuvos 10 metų nepriklausomybės sukakties medaliu, Kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu. Mirė 1973 12 19 Čikagoje. Palaidotas Šv. Kazimiero tautinėse kapinėse. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. S. Dirmantas kalbėjo: „Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus“.
1935 02 01 Širvintose gimė Jonas Kronkaitis, Lietuvos kariuomenės vadas, generolas majoras. 1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus. 1958 m. baigė Konektikuto universitetą, įgijo pramonės vadybos bakalauro, kartu ir reguliariosios kariuomenės leitenanto laipsnį. Baigęs Pėstininkų vadų ir reindžerių kursus, paskirtas į Vokietiją šarvuočių pėstininkų bataliono būrio vadu, iš ten perkeltas į Antrąjį kavalerijos pulką ir jame tarnavo iki 1963 m. Vykstant Vietnamo karui, 1965 m. paskirtas JAV sausumos pajėgų Vietname Ginklų skyriaus viršininku. 1971-1973 m. – JAV kariuomenės gen. inspekcijos inspektorius, 1973-1975 m. bataliono vadas, 1975-1976 m. divizijos logistikos skyriaus viršininkas. 1978 m., baigęs JAV sausumos pajėgų karo koledžą vadovavo Ginkluotės įsigijimo tarnybai. 1981 m., baigęs Gynybos sistemų valdymo koledžą, paskirtas valdomų sviedinių ir artilerinio ginklo sistemų kūrimo jungtinio (sausumos kariuomenės ir laivyno) projekto vadovu ir dirbo juo iki 1985 m., kol perėjo į rezervą. 1991 m. – Baltijos instituto tarybos narys. Vienas iš jo steigėjų. 1997-1999 m. – Lietuvos krašto apsaugos viceministras. 1999 07 01–2004 06 20 – Lietuvos kariuomenės vadas. Brigados generolas. 2003 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Dalyvavo JAV lietuvių bendruomenės veikloje. 2006 m. įkūrė visuomeninę organizaciją Piliečių Santalka; dirba jos tarybos pirmininku. 2007 m. tyrė Vytauto Pociūno žūties aplinkybes. Tų pačių metų lapkritį, dėl komisijos neveiklumo atsistatydino.
1940 02 01 Vilniuje mirė Pranas Klimaitis, Lietuvos visuomenės ir karinis veikėjas, žurnalistas, Lietuvos kariuomenės majoras. 1903 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, nuo 1904 m. dirbo „Vilniaus žinių“ redakcijoje. 1905 m. pabaigoje buvo vienas Didžiojo Vilniaus seimo organizacinio komiteto ir seimo sekretorių. 1905 m. įsteigė Lietuvių mokytojų sąjungą. Nuo 1906 m. mokytojavo. 1906-1907 m. redagavo laikraštį „Lietuvis“. 1916 m. sausį mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1916 m. baigė karo mokyklą Maskvoje. 1917 m. dalyvavo Rusijos lietuvių seime Petrograde. Rusijos kariuomenėje organizavo lietuvių karinius dalinius. Bolševikų suimtas, 1918 01–05 kalintas. 1918 07 Sibire mobilizuotas į Kolčako armiją. Nuo 1919 07 tarnavo karininku Vytauto Didžiojo lietuvių Sibiro batalione, tragiškomis 1919 11-12 buvo III kuopos vadas. Išvengė mirties Čeremuškino žudynėse. 1920 08 pasikeitus belaisviais ir įkaitais grįžo į Lietuvą. 1920 09 mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais. 1922-1925 m. tarnavo Generalinio štabo žvalgybos skyriuje, kartu buvo Lietuvos šaulių sąjungos vadas, majoras (1925). Per 1923 01 Klaipėdos krašto sukilimą buvo sukilėlių vado pavaduotojas, su kitais parengė Klaipėdos užėmimo operaciją. Aktyvus 1926 12 17 perversmo veikėjas. Nepatenkintas tautininkų veiksmais 1927 01 bandė rengti naują perversmą, trumpai buvo suimtas.Vėliau vertėsi žurnalistika. Gimė 1885 01 08 Papartynuose, Sintautų vlsč.
1890 02 02 Šauduvos k., Laukuvos vlsč., Telšių ap., gimė Jonas Gudauskis, teisininkas, politikas. 1908-1914 m. mokytojavo Švendriškiuose (Raseinių aps.) ir Skaudvilėje. Per I Pasaulinį karą buvo Rusijos kariuomenės karininkas. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1933 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. 1919-1922 m. – Raseinių apskrities viršininkas. 1922 m. pradėjo dirbti teisingumo ministerijoje. 1923-1927 m. – taikos teisėjas Tauragėje. 1927-1933 m. – Panevėžio apygardos teismo pirmininkas.Teisėjaudamas įsigijo brandos atestatą, baigė Lietuvos universiteto teisės fakultetą. 1933-1940 m. – Apeliacinių rūmų pirmininkas. 1937-1938 m. – Lietuvos teisininkų draugijos pirmininkas. 1938 12 05–1939 03 28 XIX (Vl. Mirono) ministrų kabinete buvo Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. SSRS okupavus Lietuvą, 1940 11 08 NKVD suimtas ir 6 savaites kalintas Kauno KGB rūsyje, po to Kauno Sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, 1941 06 23 iš kalėjimo išlaisvintas. Vokiečių okupacijos laikotarpiu (1941-1944) Apeliacinių rūmų ir Vyriausiojo tribunolo civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Karui baigiantis, 1944 m. išvyko į Vokietiją, kur buvo Lietuvių tremtinių bendruomenės teismo pirmininkas. 1949 06 08 išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Mirė1980 04 04 Čikagoje.
1920 02 02 Pelesoje, Vilnijoje (dab. Baltarusija) gimė Marija Komenčiūtė-Kruopienė, Pelesos krašto šviesuolė, kovotoja už lietuvybę ir lietuvių teises. Mirė 2003 07 29 Trakų Vokėje.
1655 02 03 Išdaguose, Mažoje Lietuvoje, gimė Jokūbas Perkūnas jaunesnysis, kunigas, Įsručio vyskupas. Rinko patarles, sudarė lietuvišką-vokišką žodyną. Mirė Valtarkiemyje 1711 03 19.
1890 02 03 Kateliškių k., Vabalninko vlsč., Biržų apskr., gimė Vytautas Petrulis. Buvo III (1919 03 12–1919 04 12, P. Dovydaičio), VII (1922 02 02–1923 02 23, E. Galvanausko), VIII (1923 02 23–1923 06 29, E. Galvanausko), IX (1923 06 29–1924 06 18, E. Galvanausko), X (1924 06 18–1925 02 04, A. Tumėno) ministrų kabinetų narys. Vadovavo XI ministrų kabinetui. II-ojo Seimo narys, jo prezidiumo pirmininkas, vienas Lietuvos krikščionių demokratų partijos vadovų. Vadinamas „lito tėvu“. 1940 07 11 bolševikų suimtas, kalintas Kauno kalėjime, ištremtas. 1941 12 03 sušaudytas Uchtos apylinkėse, Komijoje.
1515 02 04 Nesvyžiuje (dab. Baltarusija) gimė Mikalojus Radvila Juodasis, Lietuvos savarankiškumo gynėjas, reformacijos rėmėjas, kunigaikštis, LDK didysis maršalka (1544-1565), LDK kancleris (1550-1565), Vilniaus vaivada (1551-1565), diplomatas. Mirė 1565 05 28 Lukiškėse, Vilniuje. Palaidotas Dubingiuose, evangelikų reformatų bažnyčios rūsiuose.
1895 02 04 Randamonių k., Merkinės vlsč., Alytaus ap., gimė Morkus Akstinas. Pirmojo pasaulinio karo metu šeima pasitraukė į Rusiją. Maskvoje baigė 6 gimnazijos klases. Grįžęs mokytojavo Merkinėje, 1919 m. tapo savanoriu. Po nepriklausomybės kovų 1920-1922 m. dirbo policijos nuovados viršininko pav. Virbalyje, 1922-1928 m. policijos nuovados viršininku Panevėžyje, Prienuose, Marijampolėje. 1928 m. paskirtas Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo virš. pav., 1929 m. – Kretingos kalėjimo viršininkas. 1924-1940 m. Šaulių sąjungos narys. 1941 06 14 sovietų valdžios suimtas, kalintas Šiaurės Uralo lageryje Sverdlovsko sr. 1943 02 05 sušaudytas Sverdlovske. Šeima 1941 06 14 ištremta į Altajaus kraštą. Vaikai – Laimutė ir Gediminas (1926 06 03 – žuvo 1959 08 02; žinomas alpinistas) vėliau iš tremties pabėgo.
1945 02 04 Pigonių k., Musninkų vlsč., partizanų mūšio su NKVD kariuomene metu, žuvo Didžiosios Kovos partizanų rinktinės vado Jono Misiūno-Žalio Velnio (1911 01 15–1947 03 11) žmona Ona Krivickaitė-Misiūnienė. Po jos žūties visi trys Misiūnų vaikai – Kęstutis (1937–1995), Rimgaudas (1937–2013) ir Vytautas (1944–2018) išvežti į vaikų namus Karaliaučiaus srityje.
1960 02 05 Klivlende, JAV, mirė Ignas Musteikis, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas. 1915 m. baigė Peterburgo karo mokyklą, tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. gruodį grįžo į Lietuvą, stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Buvo bataliono, pulko, divizijos vadas. 1924 m. išėjo į atsargą, 1927 m. grįžo į kariuomenę. XIV (A. Voldemaro) ir XV(J. Tūbelio) ministrų kabinete buvo vidaus reikalų ministras, kartu ėjęs ir ypatingų reikalų karininko prie Respublikos Prezidento pareigas. 1929 m. gavo pulkininko laipsnį, 1939 m. išėjo į pensiją. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Gimė 1890 07 25 Vyžuonose, Utenos apskr.
2000 02 05 Los Andžele, JAV, mirė Julius Jodelė, lietuvių išeivijos inžinierius mechanikas, profesoriaus Prano Jodelės (1871 02 13–1955 12 08) sūnus. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1945–1949 m. Italijoje studijavo teologiją. 1950 m. persikėlė į JAV. 1951–1953 dalyvavo Korėjos kare. 1956 m. baigė Ilinojaus universitetą Urbanoje. Nuo 1958 m. dirbo Kalifornijos technologijos instituto Reaktyvinių variklių laboratorijoje. Dalyvavo raketos „Sergeant“, erdvėlaivio „Ranger“ ir Marso dirbtinio palydovo „Mariner“ programose. Su kitais kūrė Marso vaizdo kameros, Veneros radiometro, Saulės plazmos ir kosminių dulkių tyrimo aparatūros, mechaninių įrenginių gravitacijos bangoms aptikti lazerinės interferometrijos būdu projektus. 1995–1996 m. – Kauno technologijos universiteto kviestinis profesorius. Ateitininkų, Amerikos lietuvių tarybos veikėjas. Lietuvoje, bendradarbiaudamas su tarptautine gydytojų organizacija „Healing the Children“, rėmė sunkiai sergančius vaikus, buvo įsteigęs stipendijų, rūpinosi laisvės kovotojų įamžinimu. Parašė knygą „Profesorius Pranas Jodelė“ (1996). Palaidotas Kaune. Gimė 1927 09 30 Kauno Fredoje.
1835 02 06 Sipeliuose, Rokiškio r., gimė Romualdas Stakėnas, kunigas, religinės literatūros rengėjas. Mokėsi Panemunyje, baigęs Varnių dvasinę seminariją dirbo Kaune, bet už lietuvišką veiklą gresiant ištrėmimui, slapstėsi Latvijoje. Rankraštyje išliko pamokslų rinkinys, išvertė lenkų teologo Marcino Bialobžeskio (1530–1586) pamokslų 4-ąją dalį („Išguldymai šventų evangelijų“), išspausdintą kirilica 1870 m., bendradarbiavo lietuvių spaudoje. Mirė po 1907 m. Latvijoje.
1890 02 06 Pageležiuose, Ukmergės r., gimė Paulius Galaunė, grafikas, meno istorikas ir kritikas, memuaristas, muziejininkas. Mirė 1988 10 18 Kaune.
1810 02 07 Daugpilye, Latvijoje, mirė Martynas Počobutas, astronomas, Londono karališkosios astronomų draugijos narys, Paryžiaus MA narys korespondentas, nuo 1764 m. – Vilniaus universiteto profesorius ir astronomijos observatorijos direktorius, 1780-1799 m. – Vilniaus universiteto rektorius. Gimė 1728 10 30 Slomiankoje, Gardino sr.
1920 02 07 gimė Herminegildas Žvirzdinas, pamaldus, stiprios valios jaunuolis, Telšių gimnazijos abiturientas, jaunųjų ateitininkų kuopelės pirmininkas. Mokydamasis tarnavo Telšių meteorologijos stotyje, vadovavo krepšinio komandai. Bolševikams užėjus, kartu su Zenonu Tarvainiu, su kuriuo gyveno vienam kambary (besislapstantis Z. Tarvainis, 1940 12 12 sugautas Kretingoj, atgabentas į Telšių kalėjimą ir čia žiauriai nukankintas kartu su H. Žvirzdinu ir kitais Rainių miškelyje) ir dirbo priešbolševikinį darbą. 1940 11 06 NKVD suimtas, kalintas ir kankintas Telšių kalėjime. Nors marintas badu, iki kaklo merkiamas į šaltą vandenį, baudžiamas karceriu, bet tardomas nieko neišdavė, palikdamas testamentinius žodžius: „Tos idėjos miršta, dėl kurių niekas nemiršta“. 1941 06 24 naktį į 25 NKVD nukankintas Rainių miškelyje.
1925 02 08 Papiškių k., Čedasų par., Rokiškio r., gimė Alfonsas Stakėnas, gydytojas, chirurgas urologas, medicinos mokslų daktaras, Šiaulių miesto garbės pilietis (2000). Mirė 2021 12 17 Šiauliuose.
1990 02 08 Vilniuje mirė poetė Janina Degutytė. Iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo buvo telikęs tik mėnuo. Gyvenimo pabaigoje poetė atliko paskutinius santūrius veiksmus, rodančius jos visuomeninę, pilietinę poziciją. Didumą honoraro už „Raštų“ dvitomį paskyrė visuomenės reikalams – tyliai, be jokios savireklamos, pervedė pinigus į Lietuvos kultūros fondą (1000 rublių Gedimino pilies atstatymui, 500 – stalinizmo aukų atminimui, 500 – Maironio tėviškės sutvarkymui) ir 1000 – į Žaliąjį fondą. Turėjo moralinę teisę „Atsakymuose“ ištarti: „Viskas Jai – Tėvynei Lietuvai…“ Gimė 1928 07 08 Kaune.
1930 02 09 Baisogaloje, Radviliškio r., gimė Vytautas Bložė, poetas, vertėjas. Vienas iš modernizmo lietuvių literatūroje pradininkų. Mirė 2016 12 31 Kaune. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinių Meninikų kalnelyje.
1900 02 10 Geležinių k., Padovinio vlsč., Marijampolės ap., gimė Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Tėvukas, Pietų Lietuvos srities partizanų vadas. Nusišovė 1953 02 03 išdavus ir NKVD trimis žiedais apsupus bunkerio buvimo vietą (Prienų šile, į pietvakarius nuo Naravos kaimo). Prieš nusižudydamas sunaikino visa, kas buvo įmanoma. Jį išdavė buvę bendražygiai Albinas Stanaitis-Briedis (KGB slapyvardis – Teisutis) ir Jonas Šalčius-Šermukšnis (KGB slapyvardis – Tikutis).
1925 02 10 Gataučių k., Linkuvos vlsč., Šiaulių ap., gimė Rožė Šomkaitė, farmacininkė, visuomenės veikėja, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinimo organizatorė. 1942 m. baigė Linkuvos gimnaziją, 1942-1944 m. studijavo Vilniaus universitete. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje, Tiubingeno universitete, studijavo humanitarinius mokslus, meno istoriją ir filosofiją. 1949 m. atvyko į JAV. 1954 m. baigė farmacijos mokslus Šv. Jono universitete. Farmacijos mokslų magistrė (1956, Viskonsino universitetas), filosofijos mokslų daktarė (1962, Rotgers universitetas), jai suteiktas aukščiausias JAV mokslininko kvalifikacijos laipsnis. Apdovanota LDK Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
1815 02 11 Nybūdžiuose, Rytprūsiuose, mirė Kristijonas Gotfridas Cipelis (Zippel), kunigas, vertėjas, tarmių tyrinėtojas. Buvo svarbiausias L. Rėzos padėjėjas ruošiant 1816 m. lietuviškąjį Biblijos vertimą. Gimė 1742 01 28 Nybūdžiuose.
1905 02 11 Juknėnuose, Daugailių vlsč., Utenos ap., gimė Antanas Miškinis, poetas, vertėjas. 1928 m. išleido pirmąją poezijos rinktinę „Balta paukštė“. 1944-1948 m. dirbo Kauno dramos teatro literatūrinės dalies vedėju. Apkaltintas bendradarbiavimu su Lietuvos partizanais, pogrindžio spaudos redagavimu, sovietų valdžios nuteistas ir beveik 9 metus praleido kalėjimuose ir lageriuose. Ant beržo tošies ir cemento maišų skiaučių parašė vieną reikšmingiausių savo kūrinių – „Psalmes“. Mirė 1983 12 16 Vilniuje.
1915 02 11 Vilniuje gimė Aldona Liobytė-Paškevičienė, vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja, aktorė. Mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Baigusi ją studijavo S. Batoro universitete. Pašalinta iš universiteto už lietuvišką veiklą, 1935-1939 m. studijas tęsė Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Grįžusi į Vilnių mokytojavo, vaidino teatruose, vėliau tapo vaikų literatūros rašytoja. Mirė 1985 09 01 Vilniuje.
1965 02 11 Čikagoje, JAV, mirė Jonas Šimoliūnas. 1909 m. baigė Rygos politechnikos institutą, dirbo Peterburge, Suomijoje, Omske. 1918 m. grįžo į Suomiją, dirbo lietuvybės darbą, jo pastangomis 1918 m. į Lietuvą iš Suomijos grįžo apie 2000 lietuvių. 1918 m. grįžo į Lietuvą. Ėjo ministrų pareigas I (A. Voldemaro), II (M. Šleževičiaus) ir III (P. Dovydaičio) ministrų kabinetuose, Vytauto Didžiojo universiteto ekstraordinarinis profesorius, statybos katedros vedėjas. 1924-1933 m. – Klaipėdos, o 1925-1930 m. – Šventosios uostų darbų vadovas, vadovavo Juodkrantės ir Nidos žvejų uostų perstatymui. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją,1950 m. išvyko į JAV. 1949-1960 m. vadovavo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai, vėliau jos garbės narys. Gimė 1878 05 21 Jusėnų k., Madučionių vlsč., Panevėžio ap.
1870 02 12 Šonių k., Telšių r., gimė Jonas Smilgevičius, Lietuvos visuomenės ir politikos veikėjas. Baigė Berlyno universitetą (1899). Vienas Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių (1917). Išrinktas į Lietuvos Tarybą (1917). 1918 02 16 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, įvairių akcinių bendrovių kūrėjas, Lietuvos kredito banko steigėjas. Mirė 1942 09 27 Kaune. Palaidotas Užvenčio dvaro koplyčioje. 1998 m. perlaidotas Užvenčio miesto kapinėse.
1910 02 12 Pilipuose, Švenčionių r., gimė Pranė Dundulienė, žymi etnografė, profėsorė, daugiau nei šimto mokslinių darbų autorė. Mirė 1991 02 27 Vilniuje. Palaidota Antakalnio kapinėse.
1870 02 13 Gudeliuose, Panevėžio r., gimė Antanas Kaupas, kunigas, spaudos darbuotojas, emigravęs į JAV buvo vienas iš aktyviausių lietuvių visuomenės veikėjų – redagavo keletą laikraščių ir žurnalų, rėmė Lietuvos Mokslo Draugijos veiklą Vilniuje. Mirė 1913 10 27 Čikagoje, JAV.
1780 02 18 Tolminkiemyje, Rytprūsiuose, mirė Kristijonas Donelaitis, lietuvių poetas, evangelikų liuteronų kunigas, pasaulietinės lietuvių poezijos pradininkas. Gimė 1714 01 01 Lazdynėliuose, netoli Gumbinės.
1895 02 18 Namajūnuose, Pasvalio r., gimė Kazys Škirpa, diplomatas, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas, Lietuvos karininkas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius. Baigęs Mintaujos gimnaziją įstojo į Komercijos institutą Peterburge. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę baigė Peterhofo karo mokyklą, gavo karininko laipsnį. 1917 m. vienas lietuvių tautinių dalinių organizatorių Rusijoje. 1918 m. slapto Vyriausiojo lietuvių karių komiteto narys. Lietuvių Tautos Tarybos, veikusios Rusijoje, delegacijos narys, stengėsi Rusijos lietuvių kariuomenės dalinius perkelti į Lietuvą. 1918 m. kovą grįžo į Lietuvą. 1918 m. pabaigoje, raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus čia pradedama kurti Lietuvos kariuomenė. Vadovaujantis 1918 11 23 Apsaugos ministerijos įsakymu Nr. 1 įstojo į Lietuvos kariuomenę – tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanoriu karininku. (1932 m. Savanorių sąjungos suvažiavimas Kaune pripažino K. Škirpą pirmuoju Lietuvos kariuomenės kūrėju-savanoriu). 1918 12 23 paskirtas Vilniaus karo komendanto padėjėju, bet faktiškai ėjo komendanto pareigas. Organizavo komendantūros batalioną, su kurio kariais 1919 01 01 Gedimino kalno pilies bokšte pirmą kartą iškėlė Lietuvos trispalvę. Likvidavus Vilniaus komendantūrą paskirtas Kauno komendanto padėjėju. 1919 03 02 K. Škirpai įsakyta suformuoti batalioną, pavadintą Atskiruoju Vilniaus batalionu, o nuo 1919 11 25 – 5-uoju pėstininkų pulku. K. Škirpa paskirtas to pulko vadu. Iki 1920 m. dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Nuo 1920 09 15 iki 1921 m. rudens – Steigiamojo Seimo atstovas. 1920 m. spalį prasidėjus lenkų ofenzyvai mandato atsisakė, perėjo į Lietuvos kariuomenę ir išvyko į frontą. 1920 m. apdovanotas 5 laipsnio Vyčio Kryžiumi su kardais. 1921 m. mokėsi Ciuricho Aukštojo technikos instituto kariniame fakultete, 1922 m. – Aukštuosiuose karininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursuose. 1925 m. baigė Belgijos karo akademiją Briuselyje. 1925 m. – Generalinio štabo II skyriaus viršininkas, Aukštųjų karininkų kursų lektorius ir Karo mokyklos dėstytojas Kaune. Nuo 1927 m. dirbo Berlyne Lietuvos karo atstovu Vokietijoje. Nepritarė 1926 m. valstybės perversmui, todėl iš generalinio štabo buvo atleistas. Nuo 1927 m.dirbo Berlyne Lietuvos karo atstovu Vokietijoje. 1937 m. pasitraukė iš karinės tarnybos. Buvo Lietuvos pasiuntinys prie Tautų Sąjungos Ženevoje. 1938 03 19 siūlė nepriimti Lenkijos ultimatumo. Vyriausybei ultimatumą priėmus, paskirtas pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Lenkijai. Vėliau – Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vokietijai. Nors Lietuvos ir Vokietijos santykiai buvo prasti ir ši valstybė vykdė spaudimą dėl Klaipėdos, vis dėlto vokiečiai pasitiko K. Škirpą gana draugiškai, o Alfredas Rozenbergas tiek asmeniškai, tiek per patikėtinius bandė per K. Škirpą įtikinti Lietuvą prisijungti prie Antikominterno pakto. Vis dėlto Lietuvos Vyriausybė liko tam kategoriškai priešinga, todėl K. Škirpa buvo priverstas pasiteisinti, kad Lietuva nenorinti gadinti ryšių su SSRS, nes pastaroji šalis svarbi ekonomiškai. Netrukus Trečiasis reichas įteikė ultimatumą ir aneksavo Klaipėdos kraštą. K. Škirpa vėliau tai laikė Lietuvos politinio elito nesugebėjimo susitarti su vokiečiais priežastimi. Antrojo pasaulinio karo pradžioje siūlė Vyriausybei užimti Vilnių. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir „Liaudies Seimo“ nutarimu ją aneksavus paskelbė, kad šie sprendimai yra neteisėti ir jam, kaip teisėtam Lietuvos atstovui, negaliojantys. Už tai sovietų valdžia atėmė iš jo Lietuvos pilietybę ir konfiskavo turtą. 1940 11 17 jo bute Berlyne buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). K. Škirpa buvo šios organizacijos įkūrimo iniciatorius. Birželio 23-osios sukilėliai K. Škirpą paskelbė Laikinosios Lietuvos vyriausybės Ministru Pirmininku, tačiau prasidėjus Vokietijos–TSRS karui vokiečiai K. Škirpai paskyrė namų areštą ir neleido atvykti į Lietuvą eiti šių pareigų. 1944 m. įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalaujama atšaukti okupaciją Lietuvoje. 06 14 vokiečių suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. 1957–1958 m. Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius, pirmininkas. Bendradarbiavo spaudoje karinėmis ir politinėmis temomis. Mirė 1979 08 18 Vašingtone, JAV. 1995 06 16 palaikai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1991 m. Kauno m. Eigulių mikrorajone buvusi Vairo gatvė pavadinta K. Škirpos vardu, 2001 11 23 Kauno centre, Gedimino g. 25, atidengta memorialinė lenta: „Šiuose rūmuose 1925–1926 m. dirbo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Steigiamojo seimo narys, štabo viršininkas, diplomatas, Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius, generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa (1895–1979)“. 2016 11 23 Namajūnų kaime Kaziui Škirpai atidengtas paminklinis akmuo. Deja, Vilniuje K. Škirpai įamžinti įvairiai trikdoma.
1905 02 18 Liepalotuose, Lukšių vlsč., Šakių r., gimė Petronėlė Orintaitė-Janutienė, poetė, prozininkė. Baigė Kauno universitetą, 1929 m. mokytojavo Tauragės mokytojų seminarijoje, 1930 m. – Mažeikių gimnazijoje, 1931 m. – Vilkaviškio gimnazijoje. 1932–1937 m. – Šiaulių gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vadovavo gimnazijos literatų būreliui, organizavo mieste švietėjiškus renginius. 1936 m. buvo vienintelė Salomėjos Nėries sutuoktuvių Paryžiuje su skulptoriumi Bernardu Buču liudininkė. 1937–1939 m. dirbo Kaune, 1939–1943 m. – Vilniuje, 1943 m. – vėl Vilkaviškyje. 1939 m. susituokė su teisininku Kaziu Januta (1912–2006), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1945–1949 m. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Augsburgo lietuvių gimnazijoje. 1949 m. persikėlė į Čikagą, JAV, 1959 m. – į Los Andželą, bendradarbiavo spaudoje. Pirmuosius ėilėraščius paskelbė 1926 m. Mirė 1999 12 16 Los Andžele, JAV. Palaidota Meištų kapinėse (Kudirkos Naumiestis). 2005 m. Keturnaujienos kaime pastatytas skulptoriaus Juliaus Narušio sukurtas paminklas rašytojai, pradinėje mokykloje įkurtas jai skirtas muziejus.
1915 02 18 Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenė užėmė Klaipėdą. Antantės valstybių sprendimu sudarytas naujas Klaipėdos krašto administracinis valdymo organas – direktorija.
1975 02 19 Putname, JAV mirė Ignas Končius, fizikas, etnografas, Lietuvos visuomenės ir kultūros veikėjas. 1903 m. baigė Palangos progimnaziją ir įstojo į Liepojos gimnaziją. 1907 m. baigęs gimnaziją įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Studijų metais buvo Lietuvos tyrimo ratelio pirmininkas. 1910 m. Peterburgo lietuvių studentų draugijos pirmininkas. 1910 m. parašė pirmą astronominio tipo straipsnį ir paskelbė lietuviškoje spaudoje. 1911 m. Žemaitijoje surašinėjo ir fotografavo koplytėles ir kryžius, Plungėje surengė vaidinimą „Tadas Blinda“. Nuo 1911 m. – žurnalo „Visuomenė“ bendradarbis. 1913 m. baigė universitetą, metus dirbo mokytoju Palangoje. 1915–1917 m. dirbo evakuotoje Palangos gimnazijoje Viru ir Stavropolyje, ten ėjo ir Žemės ūkio instituto asistento pareigas. 1921 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, vėliau – Žemės ūkio akademijos docentas. 1925 m. išrinktas Akademijos profesorių tarybos sekretoriumi. 1926 m. rudenį persikėlė į Kauną. Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto eksperimentinės fizikos katedros docentas, dėstė fiziką. Valstybinės archeologijos komisijos narys, paruošė Įstatymą dėl senovės paminklų apsaugos, dalyvavo įvairiose etnografinėse ekspedicijose. 1932 m. profesorius, Kauno zoologijos sodo steigimo iniciatorius. Nuo 1927 m. – „Kultūros“ žurnalo bendradarbis. 1939 m. lapkritį paskirtas Stepono Batoro universiteto laikinuoju valdytoju. 1940 m. grįžo į Kauną ir vadovavo fizikos katedrai iki pat Vytauto Didžiojo universiteto uždarymo (1943 m.). 1941 05 bolševikų suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą. Prasidėjus karui, 1941 06 22 naktį nuvežtas į Vilnių, paskui – į Minsko kalėjimą. Červenės žudynių metu pavyko išvengti mirties. 1942–1943 m. Savitarpio pagalbos Vykdomojo komiteto pirmininkas. 1944 m. liepą su dviem sūnumis (Liudu ir Vytautu) pasitraukė į Vokietiją, Bairoite organizavo Savitarpio pagalbos komitetą. 1949 m. apsigyveno Bostone (JAV), dirbo Tafto universiteto Fizikinių tyrimų laboratorijoje. Užsiėmė drožyba iš medžio ir atsiminimų rašymu. Palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. 1996 m. rugsėjį palaikai perlaidoti Rasų kapinėse Vilniuje. Gimė 1886 07 31 Purvaičiuose, Plungės r.
1865 02 20 Muižėje, Kintų par., Šilutės apskr., mirė Ernstas Vilhelmas Berbomas, verslininkas, Klaipėdos burmistras, poetas, lietuviškų dainų ir žodyno rinkėjas. Gimė 1786 03 11 Beržtininkuose prie Klaipėdos.
1850 02 21 Trumpučiuose, Gruzdžių vlsč., gimė Matas Jonas Slančiauskas, lietuvių tautosakos rinkėjas, visuomenės veikėjas, kovotojas prieš caro priespaudą. Buvo keliaujantis siuvėjas, mokėsi pas kaimo daraktorius. Mirė 1924 03 11 Reibiniuose, Skaisgirio vlsč., Šiaulių ap. Palaidotas Rudiškiuose.
1880 02 22 Garliavoje, Kauno r., gimė Juozas Gabrys-Paršaitis, lietuvių politinis ir visuomenės veikėjas, lietuvių literatūros istorikas. 1907 m. baigė Odesos universiteto Teisės fakultetą. 1907–1911 m. studijavo literatūrą Sorbonoje. 1900 m. prisidėjo prie Lietuvių skyriaus organizavimo Pasaulinėje parodoje Paryžiuje. Priklausė Lietuvių demokratų partijai, buvo Lietuvių mokytojų sąjungos ir Lietuvos valstiečių sąjungos veikėjas. 1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo sekretorius. 1911 02 Paryžiuje įkūrė Lietuvių informacijos biurą ir jam vadovavo. Nuo 1912 m. – Pavergtų tautų sąjungos Paryžiuje sekretorius, jos leidinio „Annales des Nationalités“ (1912–1918) redaktorius. 1915 m. persikėlė į Šveicariją. I pasaulinio karo metais per 15 spaudos agentūrų platino informaciją apie Lietuvą, leido biuletenius (metraščius) „Pro Lituania“ (1915, anglų ir prancūzų kalbomis) ir „Lituania“ (1915, vokiečių kalba). 1916 06 27–29 jo iniciatyva Pavergtų tautų III kongrese Lozanoje pirmą kartą tarptautiniu mastu lietuviai paskelbė pareiškimą dėl Lietuvos nepriklausomybės. 1916–1917 m. – Šveicarijos lietuvių Tautos tarybos pirmininkas bei organizacijos Lituania vicepirmininkas. Parašė darbų, propaguojančių Lietuvą ir jos reikalus; svarbiausi: „Vokiečių okupacija Lietuvoje“ (Occupation Allemande en Lituanie 1917), „Lietuva vokiečių priespaudoje 1915–1918“ (La Lituanie sous le joug Allemand 1915–1918, 1918, 1919). Dėl jo veiklos ir darbų Europos visuomenė pradėjo skirti lietuvių tautą nuo lenkų. Parengė ir išleido V. Kudirkos Raštus (6 tomai 1909), A. Strazdo Raštus (1914), Lietuvos istorijos (1912, 1915), geografijos (1910), lietuvių kalbos (1906, 1913) vadovėlius, pirmąją lietuvių literatūros chrestomatiją (1908). Parašė biografinę apybraižą „Vincas Kudirka“ (1910), „Lietuvių literatūros apžvalgą“ (2 dalys 1913–1916, 1924), knygą „Lietuvių ir hetitų kalbų giminystė ir priešistorė“ (Parenté des langues hittite et lituanienne 1944), atsiminimus „Į Lietuvos nepriklausomybę“ (Vers l’indépendance Lituanienne, 1920) ir „Tautos sargyboje“ (3 tomų rankraštis, parašytas po 1920; išleista 2007 Vilniuje). Pasirašinėjo Inorodetz, Kareivio, C. Rivo slapyvardžiais. Mirė 1951 07 26 La Chaux (Vaud kantonas), Šveicarija.
1800 02 22 Stebėkiuose, Panevėžio r., gimė Kanutas Ruseckas, tapytojas. Mirė 1860 09 02 Vilniuje.
1895 02 22 Rygiškiuose, Šakių r., gimė Justinas Strimaitis, poetas, kanklininkas. Mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje, mokytojavo, 1931–1940 m. vadovavo Lietuvos kanklininkų d-jos kanklių muzikos kursams, dėstė Kauno muzikos mokykloje. R. Žibunto slapyvardžiu išleido eilėraščių rinkinį „Vargšelių žiedai“ (1919). Mirė 1960 02 15 Kaune.
1940 02 22 Kaune mirė Dovas Zaunius, teisininkas, teisės mokslų daktaras, diplomatas, XV (Juozo Tūbelio) ministrų kabinete buvo užsienio reikalų ministras. Gimė 1892 06 19 Rokaičiuose, netoli Naujosios (vok. Neukirch, dab. Timiriazevo) Rytų Prūsijoje.
1945 02 22 Vilniuje mirė Mykolas Riomeris, žymus lietuvių teisėtyrininkas konstitucionalistas. Aukštąjį išsilavinimą įgijo privilegijuotoje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje. Studijavo Krokuvos Jogailos universitete, vėliau Paryžiaus laisvojoje politinių mokslų mokykloje. Profesorius, universiteto rektorius, Lietuvos konstitucinės teisės mokslo kūrėjas, vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Sąjūdžio ideologų. Buvo Lietuvos atstovas Hagos teisme nagrinėjant Klaipėdos bylą (ji išnagrinėta Lietuvos naudai.). Palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Gimė 1880 05 17 Bagdoniškyje, Rokiškio r.
1930 02 23 Kaune mirė Jonas Jablonskis-Rygiškių Jonas, lietuvių kalbininkas, pedagogas. 1885 m. baigė Maskvos universitetą, įgijo klasikinės filologijos specialybę. Nuo 1922 m. – Kauno universiteto garbės profesorius. Palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. Prof. Vytauto Landsbergio senelis. Gimė 1860 12 30 Kubilėliuose, Šakių r.
1990 02 23 Vilniuje staiga mirė Povilas Pečeliūnas, neginkluotosios rezistencijos dalyvis, pogrindžio leidinio „Alma mater“ leidėjas, A. Vientauto slapyvardžiu rašė „Perspektyvoms“, buvo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ bendradarbis, politinis kalinys. Kartu su Vytautu Skuodžiu 1979 m. savilaida išleido Alfonso Endriukaičio atsiminimus „Bausmė be nusikaltimo“. Parašė romanus „Mergina su akordeonu“, „Tarp dangaus ir žemės“. Po mirties išėjo eilėraščių rinktinė „Paparčio žiedas“ (1993). 1980–1987 m. kalėjo Permės lageryje ir buvo ištremtas į Igrimo gyvenvietę Tiumenės sr. Grįžęs vėl įsijungė į politinę veiklą, rūpinosi kitų politinių kalinių išlaisvinimu, įkūrė Politinių kalinių gelbėjimo komitetą, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos demokratų partiją. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse. Gimė 1928 05 17 Kuršių k., Ramygalos vls., Panevėžio aps.
1900 02 24 Pašvenčio k., Raseinių apskr., gimė Augustinas Povilaitis, Nepriklausomybės kovų savanoris-kūrėjas, Nepriklausomos Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius (1934 – 1939). 1940 06 15 okupacinei rusų kariaunai žygiuojant į Vilnių kartu su K. Skuču, savų išduotas, areštuotas, ir, nepraėjus mėnesiui, 1941 07 12 nužudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
1915 02 24 Vilniuje gimė Aldona Liobytė Paškevičienė, Lietuvos vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja, aktorė. 1932–1935 m. Vilniaus universitete studijavo lenkų kalbą ir literatūrą, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą. 1941–1945 m. Vaidilos teatro, 1945–1949 m. – Vilniaus dramos teatro aktorė. 1949–1961 m. – Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja. Skatino jaunus rašytojus ir dailininkus remtis liaudies pasakomis, tautosaka. Kaip ideologiškai nepatikima sovietinei sistemai buvo priversta išeiti iš darbo. Išvertė lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų vaikų literatūros klasikos. Jos knygų vaikams išversta į anglų, čekų, gruzinų, ispanų, rusų, slovakų, švedų, vokiečių kalbas. Mirė 1985 09 01 Ten pat. Palaidota Rokantiškių kapinėse.
1895 02 25 Ramongaliuose, Biržų r., gimė Juozas Petrulis, dramaturgas, poetas, literatūros tyrinėtojas. Studijavo Kauno universitete, mokytojavo Kaune ir Kražiuose. Parašė pjeses „Pirmasis prizas“ (1935), „Prieš srovę“ (1936), „Be motinos“ (1940), „Juodieji broliai“ (pastatyta 1967), paskelbė eilėraščių, kritikos ir literatūros istorijos straipsnių, parengė antologiją „Aušros“ poezija“ (1928), A. Strazdo poezijos rinkinį „Pasaulinės ir dvasinės giesmės“ (1938, kartu su K. Korsaku). Mirė 1982 10 19 Kaune.
1900 02 25 Laumakių k., Gruzdžių vlsč., Šiaulių ap., gimė Alfonsas Vytautas Braziulis, Nepriklausomybės kovų dalyvis. 1923 m. dalyvavo žygyje į Klaipėdą, vėliau aktyvus žurnalistas, redagavo „Šiaulių naujienas“, „7 meno dienas“. Rašė apžvalgas, reportažus, vaidino teatruose. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV. Aktyviai reiškėsi išeivijos visuomeninėje veikloje. Mirė 1982 04 06 Klyvlende, JAV. Ten ir palaidotas.
1860 02 26 Palaukiuose, Panevėžio r., gimė Juozapas Žebrys, kunigas, spaudos darbuotojas, publicistas, parengęs kun. Antano Vienažindžio poezijos leidimą, pirmąjį lietuvišką geografijos vadovėlį, paskelbęs publicistinių straipsnių. Baigė Kauno kunigų seminariją, dirbo Akmenėje, 1893 m. išvyko į JAV. Nužudytas plėšikų 1915 02 28 Niu Britene, Konektikuto valst.
1885 02 26 Kutulių k., Kaltanėnų vlsč., Raseinių ap., gimė Aleksandras Stulginskis, Lietuvos Respublikos prezidentas. Mokėsi Kaltanėnų pradžios mokykloje, Liepojos gimnazijoje ir Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune. Baigęs seminariją, prašė vadovybės, kad atidėtų įšventinimą į kunigus ir leistų toliau studijuoti bei apsispręsti. Gavęs tokį sutikimą, teologijos ir filosofijos studijas tęsė Insbruko universitete, Austrijoje. Po metų nusprendė likti pasauliečiu ir stojo į Halės agronomijos institutą, kurį baigė 1913 m. Grįžęs į Lietuvą aktyviai dalyvavo Vilniaus lietuvių politiniame gyvenime, buvo vienas iš krikščionių demokratų partijos steigėjų, 1917 m. išrinktas tos partijos pirmininku. 1917 09 18-22 dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, išrinktas į Lietuvos Tarybą, 1918 02 16 pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, vadovavo Valstybės tarybos tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijai. II (M. Sleževičiaus) ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, III (P. Dovydaičio) ministrų kabinete – ministro pirmininko pavaduotojas, vidaus reikalų ir viešųjų darbų ministras, IV ( M.Sleževičiaus) ministrų kabinete – žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1920 05 13 išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku. Steigiamajam Seimui priėmus Laikinąją Lietuvos valstybės Konstituciją, nuo 1920 06 19 A. Stulginskis pradėjo eiti Lietuvos prezidento pareigas. I Seimas 1922 m. ir II Seimas 1923 m. vėl išrinko A. Stulginskį Respublikos prezidentu, kuriuo be pertraukos jis buvo iki 1926 06 07, kai šias pareigas perdavė K. Griniui. Jo prezidentavimo metu išleisti visi pagrindiniai Lietuvos įstatymai, įsteigtos aukštosios mokyklos, padėti ūkinio gyvenimo pagrindai – išleistas litas, priimtas žemės reformos įstatymas. Prezidentu A. Stulginskis tapo būdamas vos 35 netų. Sibiro tremtinys. Mirė 1969 09 22 Kaune. Tai paskutinysis miręs 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras.
1915 02 26 Kelmėje gimė Vytautas Pikturna, kunigas, politinis kalinys. Dar mokykloje tapo ateitininku. 1934 m. baigė Šiaulių gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Diplominiam darbui pasirinko temą apie skaistumo ir nekaltumo dorybę. Kunigu įšventintas 1939 06 03. Arkivyskupas pasiūlė po studijų važiuoti į Romą ir studijuoti Šventąjį Raštą, bet, prasidėjus karui, apie studijas Romoje negalėjo būti kalbos, todėl dirbo Kauno 4-osios gimnazijos kapelionu, buvo Šv. Zitos koplyčios rektorius. Kai 1940 metais atėjo bolševikai, neteko darbo ir glaudėsi prie Kauno Katedros. Prasidėjus vokiečių repatriacijai, pasidirbdino vokiškos kilmės dokumentus ir išvyko į Vokietiją. Ten darbavosi su Lietuvos jaunimu, drauge žaidė, traukė patriotines dainas. Vokiečių gestapas apkaltino jį diversija. 1941 10 20 gestapo areštuotas, kalintas įvairiuose kalėjimuose, nuo 1942 02 10 iki 1945 04 29 kalėjo Dachau koncentracijos stovykloje (kalinio numeris 29269). Buvo kankinamas ir mušamas, tris kartus vedamas sušaudyti, stebuklingu būdu vis išsigelbėdavo. Kai draugai Lietuvoje sužinojo, kad dar gyvas, šelpė mažais, po vieną kilogramą sveriančiais, siuntinukais. Pagaliau kalinius išvadavo amerikiečiai. Išlaisvintas studijavo Insbruko ir Miuncheno universitetuose, buvo Miuncheno studentų lietuvių kapelionas, ateitininkų dvasios vadas, Lietuvių kunigų sąjungos vicepirmininkas ir jos biuletenio „Vox temporis“ redaktorius, politinių kalinių sąjungos pirmininkas. 1949 m. atvyko į JAV, vikaravo Bruklino lietuvių Angelų Karalienės parapijoje. Buvo Kunigų vienybės tarybos narys, 1951–1953 m. – „Lux Christi“ redakcinės kolegijos narys, bendradarbiavo „Ateityje“, „Naujame gyvenime“, 1954 m. išleido knygą „Amžinoji auka“ pamokslų knygų, knygų apie šv. Mišių auką. Dar sovietiniais metais slapta ir viešai lankėsi Lietuvoje, bet nepasiliko, atidėdamas vėlyvesniam laikui. Paskutinius metus praleido Putnamo seselių ligoninėje. Mirė 2002 01 19.
1695 02 27 Žiliuose (dab. Žilino), nedideliame miestelyje ant Tilželės kranto, mirė Frydrichas Pretorijus Vyresnysis, protestantiškų giesmių vertėjas į lietuvių kalbą, D. Kleino gramatikos redagavimo komisijos narys, leksikografas. 50 metų buvo Žilių parapijos klebonu. Gimė 1624 05 20 Tilžėje.
1870 02 27 Rokuose gimė Motiejus Gustaitis, kunigas, poetas, vertėjas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, pedagogas. Vienas iš pirmųjų poetų simbolistų. Mokėsi Aukštosios Panemunės pradinėje mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje. 1887 03 11 Varšuvoje įšventintas kunigu. Dirbo Marijampolėje. Nuo 1897 m. studijavo Rėgensburge (Vokietijoje) – bažnytinę muziką, Romoje – kanonų teisę, Freiburge – literatūros ir meno istoriją. 1903 m. apgynė daktaro disertaciją Adomo Mickevičiaus „Krymo sonetų“ tema. Vienas iš „Žiburio“ draugijos steigėjų. 1907 m. įsteigtos Marijampolės mergaičių progimnazijos direktorius. 1914 m. lankėsi Amerikoje, rinko aukas „Žiburio“ draugijai. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su progimnazija pasitraukė į Rusiją. 1918 m. grįžo į Lietuvą, paskirtas Seinų „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi. Lenkams užėmus Seinus, 1920 m. gimnazija perkelta į Lazdijus. Lazdijuose gyveno iki mirties, toliau ėjo gimnazijos direktoriaus pareigas. Jo dėka gimnazijai nupirktas namas su žemės sklypu, įsteigti moksleivių bendrabučiai, valgykla. Parašė pirmąjį lietuvišką literatūros teorijos vadovėlį „Stilistika“ (1923). Mirė 1927 12 23 Lazdijuose. Ten palaidotas. 1995 m. M. Gustaičio vardu pavadinta Lazdijų gimnazija. Prie gimnazijos pastatytas medinis koplystulpis įkūrėjo garbei.
1940 02 27 Alytuje gimė Vytautas Nedzinskas, Lietuvos gamtininkas, rašytojas, gamtos mokslų daktaras, parašęs 9 knygas apie gamtą, įvairių mokslinių leidinių bendraautoris, publicistas, nuo 1965 m. nuolat rašęs spaudoje gamtos, gamtosaugos tematika. Mokslininkas, publicistas, visuomenininkas, gamtininkas, Žuvinto rezervato direktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Lietuvai pagražinti draugijos Alytaus skyriaus pirmininkas, Alytaus apskrities literatų klubo „Tėkmė“, dzūkų kultūros žurnalo „Dainava“ leidėjas. Apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5 laipsnio ordinu, Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija, Viktoro Bergo premija, 2001-aisiais išrinktas Dzūkijos krašto Metų žmogumi. Po mirties suteiktas Alytaus miesto garbės piliečio vardas. 2002 02 07 žuvo Žuvinto rezervate.
Parinko Gediminas Adomaitis
„XXI amžius“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 5–6 (2618–2619)