Vėlinės prie Lukiškių kalėjimo 

Jonas ČESNAVIČIUS

Tai buvo paskutinė nakvynė

Lapkričio 2 dieną, per Vėlines, istoriko Eugenijaus Peikštenio iniciatyva grupelė žmonių susirinko prie buvusio Lukiškių kalėjimo aptvėrimo sienos Lukiškių skersgatvyje 6. Atvykusiems Meilė ir Eugenijus Peikšteniai pateikė apžvalgą, paminėdami šiame kalėjime tardytų, kalintų, nu­kan­kintų, nuteistųjų pavardes, supažindino, kaip ruoštasi egzekucijoms, etapuoti į kitus kalėjimus ar lagerius.

Taigi nežinomos tūkstančių įvairiais laikais represuotų asmenų, nužudymo, užkasimo/palaidojimo vietos. Jų artimiesiems, gerbėjams nėra kur viešai juos paminėti, uždegant žvakutes ar padėti gėlių.  

Prie sienos pritvirtintos trys memorialinės lentos. Be abejo, čia jų turėtų būti daugiau. Mes iki šiol neturime išsamaus tyrinėjimo apie Lukiškių kalėjimo aukas: čia tardytų, suluošintų, nužudytų, išvežtų egzekucijų vietas, deportacijoms formuotų ešelonų sąrašų. Šiame kalėjime per įvairias okupacijas ir skirtingas santvarkas kalėjo daug įvairių tautybių piliečių ir bendrapiliečių: lietuvių, lenkų, totorių, žydų, gudų, ukrainiečių… Daug kas buvo nukankinti, represuoti, išvežti ten, iš kur negrįžo. O čia buvo jų paskutinė nakvynė. Be abejo, neminėkime kriminalinių nusikaltėlių (O kur kitur, jei ne kalėjime, jiems vieta?), apsiribokime tik politines represijas patyrusiais kaliniais, sąžinės kankiniais.

Tačiau tarp minimų kalintų asmenų pavardžių yra ir nieko bendro neturinčių su kovojusiais dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Šiame neišsamiame sąraše minimos įvairių okupacijų politinių kalinių pavardės. Tikėkimės, kad ateityje sąrašas bus papildytas ir kiekvienas politinis kalinys įamžintas atminimo lentose.

Pradėtas statyti carizmo metais

Pats Lukiškių kalėjimas pradėtas statyti carinės Rusijos laikais 1901 metais, o baigtas 1904-aisiais. 1905 metais buvo pastatyta Šv. Nikolajaus cerkvė. Tuomet dar neegzistavusi Lietuvos valstybė priklausė Rusijos imperijai, taip vadinamajam Šiaurės vakarų kraštui (Severo-zapadnyj kraj). Anų laikų vertinimu, tai buvo vienas moderniausių kalinimo pastatų kompleksų Rusijos imperijoje, prilyginamas Lubiankos ir Butyrkų kalėjimams Maskvoje. Jo užimamas žemės plotas – 2 hektarai. Per visą jo egzistavimo istoriją, kalėjimas niekada nekeitė savo paskirties ir niekam iš jo nepavyko pabėgti. Vadinasi, kaip kalėjimas jis buvo naudotas carinės Rusijos, per abi vokiečių, abi bolševikų ir lenkų okupacijas. Jo veikla nutraukta tik 2019 metais atkurtoje Lietuvos Respublikoje. Mums jis išliko ne kaip koks architektūrinis paminklas, o klaikios istorinės atminties saugotinas objektas, nes čia kalėjo kovotojai už lietuvybę, Lietuvos valstybingumo atgavimą. 

1941 m. birželio 8 d. duomenimis, Lukiškių kalėjime buvo kalinama 1500 žmonių. (A. Bubnys. „Lukiškių kalėjimas nacistinės okupacijos metais (1941 – 1944)“). Jau antrą dieną po bolševikų – nacių karo pradžios, NKVD konvojinė kariuomenė pradėjo kalinių evakuaciją į Rusijos gilumą. Prieš išvedant kalinius iš kamerų ir iš Lukiškių kalėjimo konvojuojant kalinius į geležinkelio stotį, kameroje buvo rastas nusižudęs Tautos (Birželio) sukilimo dalyvis Vladas Taučikas. Visgi bolševikams iš numatytų 1700, pavyko evakuoti daugiau kaip 600 kalinių.

Jau nacių okupacijos metais, 1941 m. rugpjūčio 1 d., Lukiškių kalėjime kalinti 746 suimtieji: 441 politinis, 136 kriminaliniai, kiti 171 – karo belaisviai. Karo metais kalėjime vyko sparti kalinių kaita. 1944 m. liepos 2 d. vokiečiams pradėjus evakuotis, jau kitą dieną iš kalėjimo daug kalinių pabėgo. Tačiau dar liepos 5 dieną vokiečiams pavyko paskutinį kartą išvežti dalį kalinių į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vilnių užėmus raudonarmiečiams, prasidėjo antroji okupacija. Pasikeitė politinė santvarka. Kalėjimo kameras užpildė bolševikinės santvarkos priešininkai, Nepriklausomos Lietuvos tarnautojai, politinių ir visuomeninių organizacijų vadovai, kovotojai dėl jos laisvės…  Prasidėjo masinės Lietuvos gyventojų deportacijos/trėmimai, dvasinis teroras, stribų siautėjimas, nekaltų žmonių žudymas.

Iš čia išlydėta į lagerius

Iš šio pastato į Gulag‘o kalinimo vietas arba lagerius 1944–1956 metais išlydėta nuo 45 iki 50 tūkstančių žmonių: 1944–1945 metais – 5000, 1947 metais – 7000, 1948 metais – 9000, 1949 metais – 10000, 1950–­1953 metais – 12000, 1954–1956 metais – 4000. Skaičiai įspūdingi. Tuo metu mirštamumas lageriuose buvo 20–25 %. E. Peikštenio duomenimis, tai reiškia, kad 10-12 tūkstančių įkalintųjų negrįžo į tėvynę. Vadinasi, tų, kurie nežinia kur užkasti, kurie dingo be žinios, kurie čia buvo nukankinti, sušaudyti, nei artimieji, nei tautiečiai, neturi kur juos viešai pagerbti, neturi kur uždegti žvakutę, padėti vainiką. Jų lyg nebūta jų paskutinė nakvynė prieš išvežant į lagerius ir kalinimo vietas Rusijoje buvo Lukiškių kalėjimo kameros. 

Pokario tardymo metais mirtingumas buvo didelis. Bolševikmečiu artimiesiems mirusiųjų palaikai nebuvo atiduodami. Nužudyti būdavo užkasami slaptai, kuo toliau nuo akių, kad niekas nežinotų, kur užkastas. Tuos, kuriuos nuteisdavo mirties bausme, irgi buvo laikomi čia kol išveždavo į egzekucijos vietą. 

Kaip ir caro laikais, šiame kalėjime kaliniai buvo ne tik tardomi, kalinami, bet ir paruošiami persiųsti etapu į Rusijos gilumą. Taip vadinamame II korpuse buvo formuojami išvežamųjų ešelonai į lagerius ir kalinimo vietas. Surinkus atitinkamą kalinių kiekį, buvo formuojamas ešelonas. Iš vakaro jie buvo perrengiami kalinio apranga, ant drabužių prisiuvant kalinio etapavimo numerį. Vėliau sunkvežimiais arba anksti ryte, lydimi konvojaus kolonomis, arba sunkvežimiais gabenami į geležinkelio stotį. 

Smerkiančius komunistines dogmas apkaltindavo sergančiais šizofrenija

Antrosios bolševikinės okupacijos metais komunistų partija stengdavosi nuslėpti politinių oponentų buvimą. Tam prie Lukiškių kalėjimo buvo gydykla. Jeigu ir ne oficialiai, tai priklausoma, nes psichiatrinių įstaigų vadovus, skyrių vedėjus skyrė ne be KGB žinios. (LRT laida, 2022 01 23 13:30. Prof. Germanavičius apie psichiatriją sovietmečiu…) Paprastai smerkiančius komunistines dogmas apkaltindavo sergančiais šizofrenija ir jiems priskirdavo prievartinį „gydymą“. Dažnam LTSR gyventojui Vasaros g. 5 Vilniuje reiškė: psichiatrijos „gydyklą“, kur buvo „gydomi“ kitaminčiai. Pavyzdžiui, čia buvo „gydomas“ laisvės kovotojas, filosofas Algirdas Statkevičius ir daug kitų. Bet dar pranašesnė buvo Černiachovskio (Įsručio) psichiatrinė ligoninė Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje. Joje „gydytas“ Petras Cidzikas, Bronislovas Klimašauskas ir daug kitų. 

Kai kuriems disidentams KGB pasistengdavo sufabrikuoti kriminalinių nusikaltėlių bylas. Dažnai tekdavo nugirsti apie ypač paslaptingus mirties atvejus, pavyzdžiui, kovotojo už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę kunigo Broniaus Laurinavičiaus mirties/nužudymo aplinkybes, neaiškintos liko paslaptinga kalbininko prof. Jono Kaz­lausko mirtis, Lietuvos diplomato egzilyje, kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio mirties priežastis.

Kalinti ir Lietuvos patriotai, ir išdavikai 

Kaip sakė E. Peikštenis, prie Lukiškių kalėjimo sienos šiuo metu pritvirtintos trys memorialinės lentos: Izraelio politikui ir ministrui pirmininkui Menachemui Beginui, Lietuvos visuomenės ir kariniam veikėjui, generolui leitenantui Pranui Liatukui ir totorių visuomenės veikėjui, teisininkui Olgierdui Naimanui Mirza Kričinskiui bei jo broliui Naimui Mirza Kričinskiui.

Rusijos imperijos laikais Lukiškių kalėjime kalintas Feliksas Dzeržinskis – VKP(b) aktyvistas, ČK (Чрез­вычайная комиссия), GPU (Глав­ное политическое управление, Vyriausios Politinės valdybos) – slaptųjų tarnybų organizatorius ir vadovas, bolševikinio teroro pradininkas,  Lie­tu­vos-Baltarusijos Tarybų Socialis­tinės Respublikos (Litbelo) įkūrėjas ir vyriausybės pirmininkas, vienas iš Komunistinio Internacionalo (Kominterno) lyderių Vincas Mickevičius-Kapsukas, kurio žinia vėliau buvo kalinami Lietuvos patriotai.

Carizmo ir Lenkijos okupacijos metais Lukiškių kalėjime už lietuvišką veiklą kalinti:

Visuomenės veikėjas, gydytojas Antanas Vileišis, Lietuvių rašytoja Julija Žemaitė-Žymantienė, aprašiusi kalėjimą savo prisiminimuose „Kalėjimo įspūdžiai“;

Teisėtyrininkas, teisėjas, publicistas, teisės ir literatūros istorikas, politinis veikėjas Augustinas Janulaitis, sužinojęs, kad bus ištremtas į Sibirą, pabėgo į Tilžę. Ten 1902–1905 metais redagavo „Darbininkų balsą“;

Lietuvos literatūros istorikas, Nepriklausomybės akto signataras Mykolas Biržiška, Juozas Vailokaitis. Su kitais kalėjime išbuvusiais kelis mėnesius, bolševikams traukiantis iš Vilniaus pėsčiomis (žiema, vasario mėnuo) įkaitais išsivarė į Maišiagalą, Širvintas, Ukmergę, Zarasus, Daugpilį. Iš ten nugabeno į Smolenską. Po kiek laiko jie buvo iškeisti į Lietuvoje suimtus komunistus. 

Vokiečių okupacijos, I pasaulinio karo metais, buvo suimtas Jonas Vileišis. 1916 metais – Povilas Dagelis, Steigiamojo Seimo narys, vienas iš lietuvių konferencijos Vilniuje sekretorių. kalėjimuose išbuvęs pusę metų, 1919 m. liepos mėnesį apsikeitus politiniais kaliniais, grįžo į Kauną.  

Lenkų okupacijos metais vėl kalintas ir mirties bausme nuteistas Mykolas Biržiška, kuris tik Lietuvos vyriausybės rūpesčiu ir Jungtinų Tautų dėka, buvo išgelbėtas ir 1922 metais deportuotas į nepriklausomą Lietuvą. Tuo metu į Lietuvą buvo deportuoti 22 Vilniuje gyvenę lietuvių inteligen­tai.

1922 metais lenkų Lukiškių kalėjime kalintas Maksimas Hareckis (bltr. Максім Гарэцкі), baltarusių rašytojas, laikraščio „Naša dumka Belaruskija vedamasci“ redaktorius. Kalugos srityje dirbo mokytoju. 1937 metais represuotas, vėliau sušaudytas. Šiame kalėjime kalintas baltarusių visuomenės veikėjas Maksimas Lastauskas.

1937 metais čia kalėjo buvęs Vilniaus burmistras Konstantinas Stašys.

Čia kalinti Lietuvos ir Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Petras Kraujalis (Kraujelis), Vilniaus konferencijos dalyvis kun. Kristupas Čibiras, Lietuvos visuomenės veikėja ir labdarė Emilija Vileišienė. 

Politikė, knygnešė, spaudos darbuotoja, visuomenės veikėja Felicija Bortkevičienė įkalinta neišvažiavusi iš Vilniaus, o 1919 metais V. Kapsuko vyriausybės kalinta Smolenske kaip įkaitė ir iškeista į Kauno kalėjime kalintus komunistus.

Šv. Mikalojaus bažnyčios prieglobsčio vedėja, atsakingoji redaktorė Marija Žukauskaitė lenkų valdymo metais, pasirodžius vis naujam leidiniui, buvo teista net 64 kartus.

Gydytojas, Mokslo draugijos vicepirmininkas Andrius Domaševičius teistas ir kalintas Vilniuje, Petrapilyje, 1900 metais tremtas į Sibirą. 

1906 metais Vilniuje teistas „Vileikos“ byloje. 1919 metais vėl suimtas.

1927 metais kartu su kitais Vilniaus krašto lietuvių veikėjais kalintas kun. Nikodemas Raštutis. Po to de­por­tuotas į Lietuvos Respubliką.

Nuo 1940-ųjų kalėjime kalinti:

Lietuvių politikas, inžinierius Juozas Jankevičius, 1917-1918 metais Ukrainos lietuvių tautos tarybos Kijeve pirmininkas. Jo pastangomis Rovne pradėtas formuoti Lietuvių atskirasis batalionas. 1918 metais grįžo į Lietuvą. 1940-ųjų lapkritį suimtas NKVD ir ištremtas į Vorkutos lagerį o 1945 metais ten mirė;

Izraelio politikas, ministras pirmininkas, Nobelio taikos premijos laureatas Menachemas

Beginas. 1939 metais prasidėjus II pasauliniam karui iš Varšuvos pasitraukė į Vilnių.

1940 metais NKVD suimtas, kalintas Lukiškių kalėjime. Tremtis į Komiją išgelbėjo nuo bendratautiečių likimo Paneriuose;

Lietuvos ministras be portfelio žydų reikalams Jokūbas Vygodskis, žydų bendruomenės pirmininkas, nuo 1922 metų – Lenkijos Seimo narys. Nužudytas Lukiškių kalėjime 1942 metais; 

Lietuvių teisių gynėjas, bibliofilas, knygnešys, spaustuvininkas, leidėjas Endzys Jagomastas ir jo šeima. Persekiojami Vokietijoje buvo priversti pabėgti į Vilnių. Juos susekus Gestapui, visa šeima atsidūrė Lukiškių kalėjime, o vėliau sušaudyta Paneriuose;

Čia kalėjo mūsų žvalgė, laikraščių redaktorė, 1941 m. Tautos sukilimo dalyvė Marcelė Kubiliūtė.  1922 metais, gresiant pavojui, perėjusi demarkacinę liniją, atvyko į Kauną. 1944 m. rugpjūčio 17 d. NKVD suimta. Devynis mėnesius nuolatos tardoma, kęsdama badą, išbuvo KGB rūsiuose. Vėliau perkelta į Lukiškių kalėjimą. 1946 m. liepos 7 d. TSRS Ypatingojo pasitarimo prie NKVD sprendimu nuteista 5 metams tremties.

Partizaninio judėjimo metais Lukiškių kalėjime kalintas, tardymo metu nežmoniškai kankintas (išdurtos akys…), patyręs baisias kančias, ir likęs ištikimas Tėvynei, Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jo palaikai neseniai rasti Vilniaus Našlaičių kapinėse.

Arkivyskupas, teologijos ir filosofijos profesorius, diplomatas, politikas, Lietuvos užsienio reikalų mi­nis­tras, SSRS politinis kalinys, kankinys, Dievo tarnas Mečislovas Reinys. Suimtas 1947 metais. Verčiamas būti užverbuotas, kad paragintų partizanus legalizuotis, bendradarbiauti atsisakė. Išvežtas į Rusijos Vladimiro kalėjimą, kur mirė 1953 m. 

Čia kalėjo partizanų vadas ir Tautos sukilimo dalyvis Jonas Noreikos-Generolas Vėtra. (Iki 1945 metų kalėjo Štuthofo koncentracijos sto­vyk­loje).

Partizanų vadas Adolfas Eidimtas-Žybartas suimtas 1945 metais buvo tardomas Kaune, vėliau perkeltas į NKVD 1-ąjį (Lukiškių) kalėjimą, kuriame turėjo laukti nuosprendžio įvykdymo. Jam ir dar dešimčiai jo likimo draugų paskirta mirties bausmė įvykdyta NKGB vidaus kalėjimo patalpose esančioje šaudymo kameroje. Jų palaikai užkasti buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje. 

Čia kalinti ir lenkai

Iš kitų tautų, kalintų Lukiškių kalėjime asmenų, paminėtinas Armijos Krajovos plk. Aleksandras Kžižanovskis (Aleksander Krzyżanowski) – 1944 m. liepos 7 d. Vilnijos „išvadavimo“ Ostra Brama pavadinimu vykdytojas. Pasiekus susitarimą su raudonarmiečiais, buvo suimtas, jo Armijos Krajovos kariai nuginkluoti ir išgabenti į Rusiją. Tuo baigėsi lenkų gink­luotas pogrindis (daugiau nei 6000 kareivių ir karininkų) Vilnijoje.

Kitas slaptos organizacijos veikėjas Zbignev Sklodovski (Zbigniew Skłodowski) 1936  ir 1937 metais dalyvavo Lenkijos žvalgybininkų kursuose Lenkijoje. Grįžęs į Lietuvą verbavo Ukmergės ir Panevėžio lenkų mokyklų auklėtinius. 1940 m. pavasarį išrinktas sukarintos lenkų skautų organizacijos Lietuvoje vadovu. 1941 metais organizavo slaptus karinius mokymus lenkų jaunimui. 1942 m. birželio 13 d. sušaudytas Aukštuo­siuose Paneriuose.

Dvasininkai, disidentai, generolai… 

Iš kitų gerai žinomų Lukiškių kalėjime kalintų turime paminėti Kauno arkivyskupą emeritą kardinolą Sigitą Tamkevičių SJ. Čia kalėjo Dievo tarnas vyskupas Vincentas Borisevičius, Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas, disidentas Antanas Terleckas ir daug kitų žinomų asmenų. 

O Lukiškių kalėjime kalintas generolas leitenantas Pranas Liatukas – Lietuvos kariuomenės kūrėjas, vienas pirmųjų Lietuvos Respublikos generolų. Apie jį E. Peikštenis sakė: „Kai (Pranas Liatukas) buvo suimtas antrosios bolševikinės okupacijos metu, jis jau buvo garbaus amžiaus. Jį tardyti pradėdavo vakare ir baigdavo paryčiais. Jis nedavė jokių parodymų – turėjo kietą charakterį ir tvirtą stuburą. Tie, kurie su juo kalėjo, pasakojo, kad jį į kamerą įmesdavo kaip bulvių maišą. Baigėsi tuo, kad įmetus į kamerą (po trumpo laiko), jis buvo jau negyvas. Jo duktė ieškojo palaikų, kadangi tokio lygio kariškis turėjo pažinčių. Kadangi (nežinome žinių, kur jo palaikai, neturime) kur pagerbti palaikus, tam čia ta memorialinė lenta“. 

Tad turėkime vietą, kur galėtume viešai pagerbti nuo tironijos nukentėjusius, uždegti jiems žvakutes, padėti gėlių ar vainiką. Ta vieta nuo šių metų turi tapti kasmetine Vėlinių tradicija. 

Iš į šį minėjimą susirinkusiųjų kalbėjo Pr. Liatuko giminaitė Alina Laučienė. Ji sakė: „Mes čia dvi – aš ir Alvina Varanauskienė. Pranas Liatukas kilmės iš Šilalės rajono, Kvėdarnos valsčiaus, Padievaičių kaimo. Sulaukus nepriklausomybės, Kvėdarnos bendruomenė labai norėjo Kvėdarnos skverelyje pastatyti paminklą, bet tam labai pasipriešino stribų palikuoniai. Na, ir, aišku, jie laimėjo. Rašė šmeižikiškus straipsnius į vietinį laikraštį „Artojas“ ir valdžia nuleido rankas. Jis mokėsi Rygoje. Paskui, kaip labai gabų studentą, jį paskyrė mokytis į Peterburgą. Rusai jam suteikė grafo titulą, kažkiek sidabrinių pinigų. Ten jis nepaprastai sekė įvykius Lietuvoje. Kai 1918 metais buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė – Vasario 16-osios Aktas, jis su kitais 400 karininkų, kurie ten mokėsi, pabėga į Lietuvą. Pabėga ir visi prisistato valdžiai. Nėra žinių, kas jį paskyrė kariuomenės leitenantu-generolu. Jo daliai teko nepaprastai didelė atsakomybė. Tuo metu Lietuva neturėjo nieko, viskas sudeginta, žmonės išsisklaidę, be jokių žinių. Bet jiems pasisekė surinkti penkis būrius klumpėtų, vyžotų kaimų bernų, kurie gerai suprato kas yra meilė Lietuvai. 

Pranas buvo nepaprastai griežtas. Kai aš buvau maža, tėvukas ne kartą minėjęs: „gerbkite savo principus, vaikai, sakykite tik tiesą“. Mūšiai prie Radviliškio, tai jo vadovaujami veiksmai. Jis asmeniškai ten nedalyvavo, bet dalyvavo karininkas. Dabar jo pavardės neatsimenu. (Frontui vadovavo plk. ltn. K. Ladiga – J.Č.). Bet tai buvo jo sudarytas veiksmų planas. Ir, žinote, Radviliškio mūšyje lietuviai pliekė į kailius bermontininkams. Jie visi net pabūklus paliko ir pabėgo. Buvo pralieta daug kraujo. 

Ir štai, 1919 metai. Kareivinėse (Kaune) kilo didelis sukilimas, nes kareivinėse buvo infiltruota bolševikų, kurie mokėjo kalbėti lietuviškai. Be abejo, buvo ir sunkios sąlygos. Trūko maisto, avalynės, buvo šalta žiema. Jį ten uždarė, palaikė kelias dienas, nuginklavo. Pranas Liatukas pareiškė: „Nuginkluotas generolas, aš nesu generolas“. Jeigu neklystu… Iš Vilniaus atvyko su būriu ir jį išvadavo. Jis iškarto parašė atsistatydinimo raštą. Ir koks gražus pavyzdys dabartinei valdžiai: prisidirbote, prisivogėte ir atsistatydinkite. Ir tuomet jis nuėjo dirbti į Lietuvos banką Kaune.

Lukiškių kalėjimas ant totorių kapinių

Žodį taręs Lietuvos totorių bendrijos pirmininkas Motiejus Jakubauskas sakė: „Ta vieta ypač skaudi Lietuvos totoriams, ypač 1904 metais, statant kalėjimą. Ir 1905 metais, pritrūkus vietos projektui vykdyti, buvo prijungtos totorių kapinės. Iki pat bibliotekos buvo totorių kapinės. Jos visos buvo sunaikintos. Ta vieta iš atminties ištrinta labai greitai. Čia kalėjo ir mūsų piliečiai. Pavardėmis neišvardysiu. Iš žymiausių paminėsiu Olgerdą ir Leoną Kričinskius. Olgerdas Neimanas Kričinskis, generolo Konstantino Kričinskio sūnus, baigęs Sankt-Peterburgo universitetą, tarnavo teisininku Vilniuje. Buvo areštuotas ir 1941 metais mirė Smolensko kalėjime. Kiti broliai, kurie gyveno Vilniuje, Universiteto gatvėje, padarė didelį indelį į Lietuvos kultūrą. Išleista monografijų. Yra Olgerdo monografija apie totorių Lukiškes. Ši vietovė tada vadinosi totorių Lukiškės. Čia buvo totorių žemės, totorių namai. Vienas namas dar išlikęs. Paminėti Biržiškos. Jie totorių kilmės. Jų mama Elžbieta Rodzevičiūtė, Lietuvos totorė. Skausmas ne tik ši vieta. Dabartinėje vietoje, Goštauto gatvėje, buvo Lietuvos totorių kapinės ir maldos namai – mečetė. Ji nugriauta 1968 metais. Padaryti archeologiniai tyrimai. Liko daug nepaliestų kapų, bet žemė išlyginta. Taip kapinės sunaikintos. 2 x 10 metrų plote aptiktos devynios kapavietės. Toks skaudus dalykas“.

Rnginyje dalyvavo  knygos „Kūju per Lietuvos istoriją“ autorius Dalius Stancikas su žmona architekte ir istorike Aurelija Stancikiene, LLKS garbės pirmininkas Jonas Burokas, prof., dr. Libertas Klimka.  

Autoriaus nuotraukos 

„XXI amžius“, 2025 m. lapkričio 21 d., nr. 43–44 (2656–2657)