Vergams palikime vergo naktį klaikią

Lidija Veličkaitė

Rugpjūčio 23 dieną Nacionalinis susivienijimas (NS) pakvietė Lietuvos žmones prie Vilniaus  kultūros ir sporto rūmų su šūkiu „Išsaugoti Sporto rūmus Lietuvai“ ir kartu paminėti Baltijos kelio 36-ąsias metines, tuo pagerbiant istoriją, kuri vyko šiuose rūmuose ir tautos apsisprendimą siekti laisvės.

Renginį vedęs NS Vilniaus skyriaus pirmininkas Gaudentas Aukštikalnis pradėjo poeto Justino Marcinkevičiaus te­zė­mis: „Baltijos kelias vis labiau tampa istorija. Vis labiau grimsta prisiminimuose. Tačiau jo reikšmė nemažėja, o auga. Kelias aktualėja. Man atrodo, kad šiandien daug žmonių su nostalgija prisimena šį renginį, ilgisi santarvės ir solidarumo dvasios, kuri tomis dienomis pleveno virš Lietuvos. Ne sykį esu prisipažinęs, kad Baltijos kelią laikau aukščiausiu, didžiausiu savo pilietiniu ir poetiniu patyrimu, išgyvenimu, kurio nepajėgiu ir nenoriu užmiršti. Iš tikrųjų Baltijos kelias daug prisidėjo formuojant moralinį tautos charakterį, ryškinant pagrindines dvasines vertybes; sąžiningumą, drąsą, pasiryžimą atkurti tiesą ir teisingumą, ginti ir puoselėti savo nacionalinį tapatumą: istoriją, kalbą, kultūrą… Baltijos kelią laikau nacionaliniu kūriniu. Jį sukūrė tauta. Jo negalime pakartoti, todėl nevalia jo užmiršti, kaip nevalia užmiršti kalbos ir liaudies dainų.“ Po šių žodžių renginio vedėjas pakvietė visus susirinkusius sugiedoti valstybės himną.  

Renginyje kalbėjęs NS pirmininkas prof. dr. Vytautas Radžvilas pabrėžė, kad svarbiausia šiame gyvenime – perduoti žinią ateinančioms kartoms. „Žmogus miršta dvasiškai, kai neturi, ką perduoti vaikams. Tauta miršta dvasiškai, kai neturi, ką pasakyti ir perduoti savo ainiams. Šiandien mes esame pasiruošę prisiminti pažadą, kuris skambėjo po čia pat esančių rūmų skliautais: „Vergams palikime vergo naktį klaikią.“ Į šituos rūmus susirinkęs Sąjūdžio suvažiavimas buvo pirmasis po daugybės vergovės dešimtmečių laisvų žmonių sambūris. Laisvas žmogus nuo vergo skiriasi tuo, kad tai, ką jis galvoja, ko jis nori, išdrįsta pasakyti viešai. Šituose rūmuose su­si­rin­ko žmonės, kurie apsisprendė laisvei,“ – kalbėjo profesorius. Jis teigė, kad šituose rūmuose ir gimė Baltijos kelio dvasia. „Šiandien gyvename Lietuvoje, kuri yra praradusi visus didžiuosius Sąjūdžio iškovojimus. Šiandien mes esame tauta, kurios žmonės jau nebegali jaustis savo šalies šeimininkais… Mes vėl tampame bailių ir prisitaikėlių tauta,“ – tęsė profesorius. Jis pabrėžė, kaip  iš mūsų gyvenimo viešųjų erdvių sparčiai traukiasi gimtoji lietuvių kalba, mūsų istoriją rašo svetimi, nurodinėdami, kas yra mūsų didvyriai ir niekdariai, kam turime teisę statyti paminklus, o kam nevalia. Tad, jei visa tai tęsis, profesorius prognozuoja, kad po dešimties metų pokyčiai Lietuvoje gali tapti negrįžtami. 

Savo prisiminimais pasidalinti pakviestas pirmasis atkurtos Lietuvos kultūros kongreso garbės pirmininkas prof. Krescencijus Stoškus pasidžiaugė susirinkusiais prie Vilniaus kultūros ir sporto rūmų žmonėmis, kurie NS pakviesti atvyko paminėti Baltijos kelio, kurį Lietuvos Vyriausybė ir Seimas jau užmiršo. Profesorius paminėjo, kad išvakarėse vyko nesėkmingos diskusijos dėl Vyriausybės sudarymo, tiesiog supriešinęs gimtąją Lietuvą ir nustūmęs visus paminėjimus į šalį. Nors atsinaujinęs Lietuvos radijas ir televizija beveik visą kultūros laidą paskyrė ne tik Baltijos keliui, bet ir to kelio įvairioms asociacijoms, gal tik išgirdęs apie NS rengiamą paminėjimą. Kalbėtojas priminė pirmąjį Kultūros kongresą, vykusį 1990 m. gegužės 19 d. šiuose rūmuose, kurį aukštai vertino šio judėjimo  įkvėpėjas Romualdas Ozolas. pavadinęs jį suvienijančiu kongresu. Nes jis sujungė įvairias kultūros sritis, daugybę įvairiausių siūlymų ir projektų, pageidavimų ir lūkesčių. Šiam kongresui, vadovaujant Kultūros ministerijai  ir daugybei iniciatorių, buvo ruoštasi ištisus metus, kad išsakytų visa, kas gulėjo žmonėms ant širdies. Pasidžiaugė, kad šis Kultūros kongreso projektas iki šiol nenumiręs, jis vėl keliasi ir norėtų gyventi. Dar R. Ozolo ir J. Marcinkevičiaus buvo minima: „Mūsų kultūroje niekada nebuvo nei tolyginio augimo, nei tolyginio nuosmukio. Yra bangavimas.“ Tad šio pirmojo kongreso labai gera pradžia buvo padaryta, pagerbiant kultūrą, ieškant jos politikos strategijos, kuri iki šiol nesukurta, nes iki šios dienos mes dar nežinome, kas yra kultūra. Bet visi žino, kad kažkas gera. Kultūros kongresui ir rūpėjo, tai kas gali rūpėti kiekvienam žmogui, norint, kad būtų geriau. Tačiau viskas nepriklauso tik nuo mūsų, daugybė jėgų yra. Šiandien visi žino, kad tos jėgos dabar yra visame pasaulyje pasiskirsčiusios ir nežinia dar kas kurią jėgą įveiks. Didžiausias konfliktas yra tarp demokratijos ir totalitarizmo. Sunkus demokratijos išbandymas. Labai lengva totalitaristams, jie turi jėgą ir tik jėgą moka naudoti. 

O demokratui reikia derėtis, tartis, mokytis susikalbėti. Bandymas susikalbėti tampa mums strateginiu uždaviniu. Jei iki šiol bandėme sukti vairą, kaip mums išlaisvinti mintis, bet visas išlaisvinimas – dar daugiau laisvės atsiranda. Laisvės niekada nebūna per daug ir visi nori ją užimti, bet kai individualiai veikia, tai iš visų laisvių pasidaro chaosas, taip sakant, mišrainė. Taigi daug kur reikia sukti vairą atgal,  o tai atveda tik į skeldėjimą, irimą, dūlėjimą. Tai nelengvas sunkusis kelias, kurį reikės įveikti. Rūpesčių turime daug, nors visi norėtume, kad tos vienybės būtų daugiau. Nes tik veikdami kartu mes galime įveikti visus sunkumus, kuriuos prieš tai kalbėjusieji buvo įvardiję: po vieną gresia išsivaikščiojimas. Paskelbtas kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus šūkis „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ –  mes turime padaryti viską, ne tik dėlto, kad žmonės neemigruotų ir kitur ieškotų geresnio kąsnio, bet, kad pagalvotų, jog jie palikę savo kraštą. Dalis išvažiavusiųjų nedaro garbės Lietuvai, užsiima prekyba žmonėmis, narkotikų platinimu. Ką daryti su tais žmonėmis, kaip sugrąžinti jų sveiką protą, sąžinę, ištikimybę savo tautai, savo gimtinei? Mums reikalingas patriotizmas, kurio jau niekas seniai nemoko, kadangi 35 metus gyvename veikdami,  kad greičiau, pagal Karlo Markso principą, išnyktų ir šeimos, ir tautos. Anksčiau grėsė proletarizacija, dabar gresia unifikacija, kuri vadinasi multikultūralizmas (kultūrų mišrainė). Mokykimės brėžti griežtas ribas tarp „taip“ ir „ne“, tarp gėrio ir blogio, tarp nusikaltimų, išdavysčių ir atsakomybės. Tos ribos labai slidžios. Jos labai pereina viena į kitą. Reikalingos raudonosios linijos kultūrai, kad galėtume atskirti gėrį nuo blogio. Šiandien jos taip išsitrynusios, kad visi lengvai susitaria dėl kiekvieno liberalizacijos akto, bet labai sunkiai susitaria dėl bendro intereso. Mokykloje dabar yra mokinio laisvę propaguojančios taisyklės, bet nėra atsakomybės taisyklių. Nėra  patriotinio auklėjimo. Yra kosmopolitinis, globalizacijos auklėjimas. O, tai yra išnykimo klausimas. Mums reikia gyvybės klausimą spręsti. Tegul būna šūkis: „Lietuva, už savo išlikimą.“ Ar verta mums burtis, jei negalime grįžti namo su įsipareigojimu – kiekvieną dieną kovoti už kiekvieną žmogų, kad jis neišnyktų, bet ateitų čia, su mumis. Bet jie neateina, kadangi politikai jiems tokios rekomendacijos neduoda. Dar vyksta persilaužimo etapas, jis šiandien įvardintas kaip nuosmukio etapas, reikia, kad jis prisikeltų. Teisingai J. Marcinkevičius sakė: „Ilgus metus sovietmečiu mes kentėme visi, bet buvo žmonės, kurie priešinosi ir tas politinio pavergimo priešinimasis per meną pereina į pasipriešinimą. Mene atsirado pasipriešinimas, kuris labai akivaizdžiai pastebimas politikoje. Mene sunku pastebėti, kur yra „taip“, kur „ne“. Ir visi žmonės tokioje kūrybos formoje suranda tai, kas juos vienija, bendrina.“ Lietuva priešinosi partizaniniu judėjimu, jisai žlugo, jį pakeitė meno pasipriešinimas. Jei nebūtų prisikėlimo per meną, nebūtų ir 1990 metų revoliucijos. Tie, kurie išliko kaip žmonės, tie sutvėrė Persitvarkymo sąjūdį. Išlikusieji tai padarė, o ne pražuvusieji, nepardavusieji, neapgavusieji  Lietuvos.

NS valdybos narė Alina Laučienė, šiandien teisiama už straipsnį, kuriame rašoma, kad atvykę užsieniečiai gerbtų mūsų lietuvišką žodį, mokydamiesi lietuvių kalbos, supažindino su kai kurių įvykių datomis, remdamasi muzikologo ir restauratoriaus Rimanto Gučo tekstu, paskelbtu 2023 mеtais žurnale „Kultūros barai“ (Nr. 7-8). Jame pažymima, kad iniciatyvų, siūlymų, atgaivinimo projektų, kaip sutvarkyti Vilniaus kultūros ir sporto rūmus, buvo daug, bet netrūko ir trukdymų. Rūmų tvarkymą komplikavo tai, kad nuo XVI iki XVIII amžiaus šioje Šnipiškių vietoje buvo žydų kapinės. XIX amžiaus pradžioje šioje vietoje Rusijos caro valdžia ėmė statyti tvirtovę. Žydai už tą atimtą žemę gavo kompen­saciją. Lietuvos ir tarptautinė žydų bendruomenė nereiškė jokio susirūpinimo. 1830 metais buvo paskirtas atitinkamas plotas Užupyje, dabartinėje Olandų gatvėje, palaikams perkelti. Už jų perkėlimą caro valdžia žydų bendruomenei skyrė išmoką ir Šnipiškių kapinės buvo uždarytos. Paskutiniai paminklai iš buvusių kapinių buvo nukelti 1955 metais. Buvusių kapinių vietoje 1971 metais iškilo didingi Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Dėl ypatingos istorinės reikšmės, unikalios architektūros ir konstrukcijos šie rūmai buvo pripažinti išskirtinai vertingais, todėl 2006 metais, nelaukiant nustatyto 50-ties metų termino, šie rūmai buvo įtraukti į kultūros paveldo registrą.

Nuo Viduramžių visuose senuose miestuose esama buvusių nenaudojamų kapinių, ar tik jų vietų. Plečiantis miestams, kapinės būdavo iškeliamos, ar net apleidžiamos. Vilnius nėra išimtis: ant liuteronų kapų kaulų pastatyti Santuokų rūmai, ant žydų kapinių Olandų gatvėje pastatyti Laidojimo namai, reformatų kapinės Pylimo gatvėje jau gana seniai virto skveru. Žydų bendruomenės gyvenimo istorija Lietuvoje yra gerbiama ir saugoma. Vilniuje įsikūrę keturi žydų muziejai, atidaryta Holokausto ekspozicija, veikia Litvakų kultūros ir meno centras, pastatyti keli paminklai, pažymėtos getų vietos. Prie senųjų kapinių Olandų gatvėje iš antkapinių paminklų sukurtas improvizuotas memorialinis an­samblis. Valstybės lėšomis restauruota keletas sinagogų, dar kitos restauruojamos, daugėja atminties vietų, paminklais pagerbiami iškilūs litvakai.

Vilniaus koncertų ir sporto rūmai yra įspūdingas, prabangus, erdvus ir žiūrovams patogus statinys, nors šiuo metu rūmai uždaryti. Jų paskirtis negali būti keičiama, juo labiau jis nugriautas. Šie rūmai buvo pastatyti už Tautos pinigus, tad į jos pageidavimus būtina atsižvelgti. Dabar kažkodėl rūmai aptverti gabionu, tad klausimas, kas davė tokį įsakymą ir nuo ko jie saugomi? Rūmai turi priklausyti Tautai ir niekam kitam.

Žurnalistas Vilius Kavaliauskas sakė: „Šiandien pirmiausia reikia šnekėti apie Baltijos kelią. Jis savotiškai tapęs lakmuso popierėliu. Dabar netgi politikai pradeda savo karjerą nuo to, aiškindami, kurioje vietoje Baltijos kelyje jie stovėjo. Ir dažnai meluoja, nes dažnai keičiasi ta lokacija, kur jie buvo.“ Pats žurnalistas Baltijos kelyje nedalyvavo, nes nebuvo Lietuvoje. Bet dalyvavo jo tėvai, ir dabar, tvarkydamas jų archyvą, randa daug nuotraukų, iš kurių sprendžia, kad didžiausias jų gyvenimo įvykis buvo Baltijos kelias. Tai buvo gražus romantiškas įvykis mūsų istorijoje, pastebėtas pasaulyje. Žiūrėdamas į žmones, žurnalistas sako, kad prie Sporto rūmų susirinko daugiausia tie, kas stovėjo Baltijos kelyje. „Nuo 1988 iki 1991 metų mes gyvenome vienu įkvėpimu. Dar gyvenome iki 2004 metų, kažkokias idėjas rutuliojome, bet po to, kai įstojome į Europos Sąjungą, visos mūsų idėjos pasibaigė ir mes maudėmės toje pačioje savo baloje. Mes neišugdėme savo jaunimo“, – kalbėjo žurnalistas. Jis pabrėžė, kad Baltijos kelio politikai jau netgi bijosi, nes politiką nori daryti tik jie vieni, be žmonių. Todėl ir neveikia Referendumo įstatymas, žmonės negali pasakyti savo nuomonės. Netgi apklausų niekas nerengia, netiria, ką galvoja žmonės. Bijomasi, kad dauguma galvoja kitaip, negu politikai.

Grįždamas prie temos apie Sporto rūmus, žurnalistas sakėsi jiems atidavęs aštuonerius savo gyvenimo metus, nes jam vis teko būti atsakingam už žydų bendruomenės problemas. Dabar, laukęs naujų rinkimų, tikėdamasis, kad kažkas pasikeis, deja, taip neįvyko (dėl šių rūmų ateities). Bet, ne taip seniai, kaip stebuklas, Vyriausybė priėmė nutarimą, kad grįžtame prie seno rūmų paskirties varianto, naikinamas kažkoks keistas buvusios premjerės Ingridos Šimonytės nutarimas, kuri paskutinę savo darbo dieną  padaro protokolinį išrašą iš ministrų pasitarimo, kuris nieko nereiškia juridiškai, jis net nenumeruotas, lyg būtų priimtas pietų metu. Dar buvusio premjero Sauliaus Skvernelio priimtas Vyriausybės nutarimas dėl Sporto rūmų apie tai, kad juos reikia atstatyti, ir numatyta vieta – 300 kvadratinių metrų žydų kapinių memorialui. Iš viso šie rūmai turi 14 tūkstančių kvadratinių metrų ir čia vietos visiems užteks. Žurnalistas pamini netoliese stovinčius savo draugus žydus, kurie sveikina šį paskutinį Vyriausybės nutarimą, nes tai išsprendžia visus nesutarimus, nesupriešina vienų su kitais. Tačiau, pamini, kad šį procesą reikia labai stebėti, kaip Sportų rūmų pastatą prikeltume gyvenimui. Ir šiame pastate galėtų vykti įvairūs renginiai. 2027 metais Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai ir čia galėtų vykti visi pirmininkavimo renginiai.  Pastatui atstatyti reikalingi 40-50 mln. eurų. Dėl pirmininkavimo ES Tarybai Lietuvai bus skiriami pinigai, tad jie pasitarnautų šiam pastatui išgelbėti. Šis pastatas, kaip teigė žurnalistas, mums yra labai svarbus, nes ši vieta yra istorinė, kaip Lietuvos atgimimo akcentas.

Žydų kultūros paveldo kelio asociacijos Lietuvoje pirmininkas Daumantas Levas Todesas pacitavo Pauliaus Galaunės, tarpukario paveldosaugos guru, žodžius: „Nėra lietuvių liaudies meno, yra Lietuvos liaudies menas.“ Pažymėjo, kad daug tautų gyvena Lietuvoje, tad visi šią Lietuvą kuria. Ir, kai mato lietuvį, supranta, kaip piliečio sąvoką, ne kaip tautybę, visi yra įvairių tautų lietuviai, įvairių tikėjimų lietuviai ir lietuvis yra piliečio sąvoka, kurią taikė senovės romėnai ir tikisi, kurie kalba „Pakelk galvą, lietuvi“ kalba apie piliečius, o ne apie tautinės Lietuvos gyventojų pagrindinę dalį. Pirmininkas pažymėjo, kad Baltijos kelias buvo labai svarbus Lietuvai žingsnis, kuris parodė, kad valstybės žmonės, kurie buvo engiami daugiau kaip 50 metų, gali apsijungti nebijodami represijų. Pasidžiaugė, kad Lietuvos žydai buvo vienintelė tautinė bendrija, kuri dalyvavo Baltijos kelyje, nes buvo gerai organizuoti. Jie 1989 metais Vilniuje atkūrė Lietuvos žydų sporto klubą „Makabi“, kuris pirmą kartą Lietuvos istorijoje tais pačiais metais su trispalve dalyvavo XII-oje pasaulinėje Makabiadoje ir Baltijos kelyje stovėjo su išsaugota „Makabi“ vėliava. Kalbėdamas  apie Lietuvos ateitį, pirmininkas pareiškė: „Kalbėkime apie Lietuvos piliečių ateitį, o ne apie lietuvių ateitį.“ D. L. Todesas dar pridėjo, kad kai kalbama apie nuopuolius, apie bangas, žydai, turėjo labai daug nuopuolių, bet jie atsilaikė, tad to paties linki ir Lietuvai.

Piliečių sąjūdžio, susikūrusio gegužės mėnesį, atstovas Vitoldas Mscichauskas prašneko apie paraleles. Dar prieš  Baltijos kelią rusų valdžia sakydavo: „Kam jūs atstovaujate, keli susirinko, tad  jūs niekam neatstovaujate.“ Ir šiais laikais valdžios atstovai žmonėms, kurie protestuoja prieš negeroves, pareiškia: „Kam jūs atstovaujate ir ko norite?“ Tad Piliečių sąjūdžio atstovas sako, kad skirtingų laikotarpių paralelės panašios. Neprivaloma klausti nei Seimo nario, nei Prezidento patarėjo rengti protesto akcijas, ar ne. Jei anksčiau buvome užkariauti rusų, tai dabar mes užkariauti nuosavų partijų. Piliečių sąjūdis teigia, kad tikroji valdžia yra Lietuvos piliečiai, o partijos tik jiems tarnaujantys žmonės. Atėjo laikas atsiimti tai, kas priklauso Lietuvos piliečiams Jie yra tikroji valdžia, nes taip parašyta mūsų konstitucijoje. Piliečių sąjūdžio  pamatinės vertybės: „Lygybė prieš įstatymą, asmeninė atsakomybė, sąžiningumas, nuolatinis tobulėjimas, asmens laisvė, nuosavybės neliečiamumas, žmogaus teisės.“ Atstovas siūlo visiems pasiskaityti jų tinklalapyje ir pasirašyti memorandumą, kuriame jie aiškiai išdėsto savo pažiūras.

Po visų kalbų renginio vedėjas G. Aukštikalnis perskaitė Baltijos kelio minėjimo prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų dalyvių rezoliuciją – kreipimąsi „Palikime vergo naktį vergams – išlaisvinkime Sporto rūmus“, aišku, skirtą ne valdžiai, kuri vis tiek neskaito organizacijų rašytų raštų, bet Lietuvos piliečiams. 

Valstybinės kultūros paveldo komisijos nuotrauka

„XXI amžius“, 2025 m. rugsėjo 19 d., nr. 35–36 (2648–2649)