Vienintelė Ugnis
Ugnies prasmė
Kadangi Jėzaus atėjimo tikslas yra giliausia prasme susijęs su ugnies simbolika, dirstelėkime į tuos slėpiningus ugnies ženklus.
Prisiminkime Mozę, kuris regėjo liepsnojantį, bet ugnies sunaikinimui nepavaldų krūmą, kaip Dievo visavaldystės apsireiškimą, idant sklindantis iš nesudegančio krūmo Jo balsas, šaukiantis Mozę gelbėti savo tautą, ypač, atsidūrus Egipto faraono (savo valdžia besimėgaujančiam autokratui) akivaizdoje, jį padarytų bebaimiu Viešpaties valios reiškėju. Arba štai nuostabus pranašo Elijo pagerbimas jo tarnystės užsklandoje, kai ugnies liepsnų tarsi audros bangų „talžomu“ vežimu jam buvo skirta ne kaip profesionalui cirkininkui keliauti pas neregėtų triukų ištroškusiuosius, bet, kaip į Dangų Paimtajai Švč. Mergelei Marijai, vykti tiesiog Namo – į savo ir mūsų Tėvoniją!
Sekminių ugnies liežuviai
Be abejo, viską pranoko Sekminės, kai Šventoji Dvasia ugnies liežuviais nužengė ant Jos laukiančių apaštalų, kurie, užuot savyje išgyvenę ugnies nudeginančio skausmo nevalingą krūptelėjimą, pajuto tokį dar gyvenime nepatirto džiaugsmo apsvaigimą, kurio joks gardžiausio pasaulyje vyno degustavimas nėra pajėgus sukelti…
Ugnis kaip įspėjimas
Tačiau ugnis esti ir kitokia. Kai Jonas Krikštytojas, skelbdamas atsivertimą, perspėjo žmones, kad „kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Lk 3, 9), ne iš piršto laužtais grasinimais svaidėsi ir ne iš savojo ego kalbėjo, bet leidosi Dvasios įkvėpimo vedamas. Kadangi Dievas Dvasia mus moko laikytis viso Jėzaus mokslo, todėl nevalia nepaisyti tų Jo „kietų“ žodžių, kurių prasmė dabar, atrodo, tarsi užslėpta po devyniais užraktais, tačiau kai su malda ir kantrybe tebeieškosime tiesos, idant malonė mus išlaisvintų iš visų Dievo valios nepažinimo kerų, tada tolydžio tolsime nuo suvedžiotojo šėtono karalijos, kuriai skirta degti neužgesinama ugnimi. Beje, pats Jėzus bylojo, kad teismo dieną kai kuriems bus liepta pasitraukti nuo Jo į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams.
Judo laiške rašoma, kad kai stengsimės patys išsilaikyti Dievo meilėje, pajėgsime padėti ir kai kuriems paklydusiems atrasti Viešpatį: „Tuos, kurie abejoja, mėginkite įtikinti; kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite… (Jud 21-23).
Biblija, krikštas ir malonės jėga
Jėzus kalbėjo ir apie savo asmeninį krikštą (Jis jo nerimastingai troško – juk dėl jo įvykdymo atėjo pas mus!), per kurį Jis savanoriškai prisiėmė kenozę – pasinėrė į siaubingą kančią ir mirtį, kad per tai mes būtume išlaisvinti bei taptume naujais Jo kūriniais. Tačiau naujo kūrinio charakterį mes mokėsime išlaikyti ir puoselėti, kai pirmiausia dažnai prašysime, kad Šventoji Dvasia atvertų mūsų protą ir taip paliestų mūsų širdis, kad ne tik įgytume vidinį poreikį dažnai skaityti Dievo žodį, bet stengtumės tai, ką apmąstome, pritaikyti ir savo kasdieniams poelgiams taisyti… Kai skaitydami apmąstysime Viešpaties apreikštų žodžių prasmę, Jis vienaip ar kitaip mus aplankys skaitomo teksto suvokimo džiaugsmu, ir tai bus ženklas, jog vis labiau priklausome Jam, o ne sau; mums ne tik atsivers gilesnioji Šventojo Rašto prasmė, bet mes gausime iš Dievo norą ir pasilikti Jame, idant galėtume dar labiau tapatintis kad ir su šia apaštalo Pauliaus ištarme: Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Beje, anuomet kai per Krikšto sakramento apeigas krikštijamasis būdavo panardinamas į krikšto baseiną, šis liturginis veiksmas buvo suprantamas kaip paralelė su Jėzaus nusileidimu į mirtį ir išėjimu į naują prisikėlimo gyvenimą.
Ką Jis mums atnešė?
Jėzus, klausdamas, ar yra atėjęs žemei atnešti ramybės?, ir, atsakydamas: Ne ramybės, o nesantarvės, tarsi įkalė į savo iš Aukštybių atneštos „neramybės“ ir žmonių tradiciškai suprantamos ramybės sąvokų pleištą, ir dėl to iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti kaip savaip maištaujantis bendražmogiškos ramybės tiltų (daugelio palaikomos) griovėjas.
Tad iš karto klauskime ir atsakykime: „Argi Jėzus nėra Taikos Kunigaikštis? Argi Jis per Paskutinę vakarienę nepasakė, kad suteikia savo mokiniams ramybę – ramybę, kurios pasaulis negali duoti ir kurios niekas negali atimti? Argi Jis ir dabar nekviečia žmonių pas save: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!
Viskam savo metas – kantrybės!
Neabejojame, kad Jėzus atėjo į žemę, nešinas taikos bei ramybės „paketais“. O kai Jis sakė, kad dėl pasirinkimų – sekti Juo, ar atmesti Jį, net namiškiai tarpusavyje bus pasidaliję, pranašiškai kalbėjo, kas nutiks kai kuriose šeimose… Tačiau, kai ateis metas, ir įtikėjusieji, vykdydami tiesą ir vis eidami į šviesą, išliks ištikimi savo Mokytojui, ilgainiui per juos vis stipriau veiks Šventoji Dvasia, kuri gebės link Jėzaus patraukti ir tuos artimuosius, už kuriuos ne tik buvo melstasi…
Tikroji Ugnis
Jėzus – šventumo Ugnis, todėl Jis ir atėjo įžiebti žemėje ugnies, tai yra mūsų širdis uždegti savąja meile. Tai – ugnis, kuri kaskart vėl įsiliepsnoja, kai pirmiausia bendraujame su bendraminčiais – kitais krikščionimis. Norime, kad dieviškoji ugnis įveiktų ne tik mūsų gyvenimo, bet ir šio pasaulio užtvaras. O kad kiekviena širdis pajustų Jėzaus gerumo liepsną! Jėzau, uždek visų mūsų širdis! Ir tetarnauja jos Tavo garbei…
Kun. Vytenis Vaškelis
„Katalikas“, 2025 m. rugpjūčio 22 d., nr. 16 (475)