Vilkaviškiečiai gyvenimą švenčia keliaudami, melsdamiesi, liudydami

Birutė Nenėnienė 

Toksai pasirinkimas

Pažįstantys Danutę Sakatauskaitę-Voitiuk, o dar ir sekantys jos įrašus feisbuko paskiroje, neatsistebi jos su vyru Vladimiru nuolatinėmis išvykomis po Lietuvą ar kaimynines šalis.

Vilkaviškiečių pora dažniausiai keliauja ne turistiniais, bet pagal savo širdies balsą suplanuotais maršrutais, nuosavu automobiliu. Po išvykų į feisbuką įkelia daug nuotraukų su aplankytų vietų aprašais ar nuorodomis. Šiandien jie gyvena nuostata, kad keliaus, kol sveikata leis… 

„Mes truputį vienišiai, tad daugiausia keliaujame dviese, – pripažįsta Danutė. – Atvykę į naują vietą pirmiausia užsukame į bažnyčią pasimelsti ir padėkoti Viešpačiui. Tada užsukame į žvejų parduotuvę – toks jau mūsų kelionių ritualas. Po to jau žvalgomės, ką dar įdomaus gali pasiūlyti aplinka. Vadovaujamės principu, kad kelionės mus praturtina. Todėl savo finansus skiriame naujiems įspūdžiams: pamatyti, patirti, paragauti. Mums svarbiausia turėti namus, į kuriuos galima ramiai sugrįžti. Ir gerus batus – žygiams. Turtų neturime – abu valstybės tarnautojai. Bet mums užtenka to, ką turime, ir mes esame laimingi“, – užklausta apie jų keliones sakė Danutė.  

Pasak pašnekovės, mes kiekvienas negalėjome pasirinkti kuo, kokioje šeimoje ar kokioje šalyje gimti, bet toliau renkamės patys. Ir tai yra mūsų gyvenimas, kurio niekas kitas lygiai taip pat nepakartos. 

Meldėsi visose Jubiliejaus bažnyčiose

Kai Lietuvoje buvo paskelbtos dvi dešimtys 2025-ųjų Jubiliejaus bažnyčių, juodu iškart patraukė šūkis „Vilties piligrimai“.

„Jis taip atliepė mūsų patirtį ir vidinę nuostatą, kad supratome – turime tęsti savo keliones. Pirmoji stotelė buvo sausio pradžioje Vilkaviškio vyskupijos Katedra, o paskutinė – rugsėjį, Šiluvos šventovė. Šiandien mūsų Piligrimo pasą puošia visų dvidešimties Jubiliejaus bažnyčių antspaudai. Aplankėme ir keletą Jubiliejaus šventovių už Lietuvos ribų – Lenkijoje, Latvijoje, Belgijoje, Slovakijoje“, – dalijosi įspūdžiais Danutė. 

Pirmosios dvi Jubiliejaus bažnyčios buvo aplankytos sausio pradžioje Balstogėje. Tai liudija Piligrimų pasuose antspaudai: Marijos Dangun Žengimo arkikatedra bazilika ir Šv. Roko bažnyčia.

„Užsienyje antspaudus rinkome į tą  patį lietuvišką Piligrimo pasą, bet ne visose aplankytose Jubiliejaus šventovėse pasižymėjome. Pavyzdžiui, Latvijos mieste Jūrmaloje aplan­kėme bažnyčią, meldėmės, radome, kad ji Jubiliejaus šventovė, bet nesutikome nieko, kad galėtume pabendrauti. Taip nutiko ir Slovakijos mieste Kežmaroke. O Belgijos mieste Gente vienoje bažnyčioje gavome žymą, nes ten pasižymima lipdukais. Kita Jubiliejaus bažnyčia mūsų apsilankymo metu tokio lipduko neturėjo. Bet mes nesureikšminame tų atžymų. Mums buvo svarbiau tai, kad esame ir meldžiamės Jubiliejaus bažnyčioje“, – pasakojo Danutė.

Kiekvienoje aplankytoje bažnyčioje juodu stengėsi atlikti viską, kas reikalinga atlaidams pelnyti. Dažnai pasisekdavo ir nuoširdžiai pabendrauti su vietos kunigais, klausytis jų istorijų, išgirsti liudijimų. Šie susitikimai tapo svarbia piligrimės kelionės dalimi, – suteikė jaukumo, artumo, žmogiškos šilumos.

Svarbiausia tai, kad juos vedė troškimas ne tik nukeliauti į Jubiliejaus šventovę, bet ir siekti Dievo malonių, ypač Vilties dovanos.

Piligrimystė 2016-aisiais

Danutė ir Vladimiras saugoja dar vieną Piligrimo pasą, – kaip Ypatingųjų Jubiliejaus metų dovaną.

Švenčiant Gailestingumo Jubiliejų 2016-aisiais juodu atsiliepė į kvietimą leistis į piligrimines keliones ir žengti šventovėse pro Gailestingumo duris. Pirmą kartą Jubiliejų istorijoje Šventosios durys buvo atvertos ne vien didžiosiose Romos bazilikose, bet ir vyskupijų katedrose bei kitose svarbiausiose šventovėse. Vilkaviškiečių pora kaip piligrimai aplankė ir meldėsi visose penkiolikoje: septynių vyskupijų ka­tedrose, taip pat Šiluvos, Krekenavos, Žemaičių Kalvarijos, Marijampolės Bazilikose, Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčioje, Aušros Vartų koplyčioje, Dievo Gailestingumo šven­tovėje bei Šv. Ignoto (Lietuvos kariuomenės) bažnyčioje Vilniuje.

Tada, kai pasaulis užsidarė…

Koronaviruso pandemijos metu, kai judėjimas buvo stipriai apribotas, kai nebuvo galima laisvai keliauti tarp rajonų, Danutei ir Vladimirui kilo paprasta, bet prasminga idėja – aplan­kyti visas Vilkaviškio dekanato bažnyčias. Susiplanavo maršrutus – ir į kelionę! Tuo metu miestai ir kaimai buvo neįprastai tylūs, keliai tušti, o bažnyčių durys užrakintos… 

O jų planas toks: kol Vladimiras nuvairuoja, Danutė perskaito apie bažnyčios istoriją – religinę, architektūrą. Nuvažiavę apeina aplink bažnyčią, sukalbėdami Gailestingumo vai­nikėlį ar kitaip pasimelsdami, klausydamiesi tik vėjo ir paukščių giesmių… Bet iš kuklaus sumanymo išaugo didesnis – susiruošė aplankyti visų kitų šešių Vilkaviškio vyskupijos dekanatų bažnyčias.

„Tai tapo mūsų mažąja piligrimyste – kelione, kuri, nors ir prasidėjo pasauliui dėl koronaviruso sustojus, mums patiems atvėrė naujas erdves“, – mena Danutė. 

Lankant vyskupijos bažnyčias daug kur pasisekė ir į vidų įeiti, kai kur sutiko klebonus ar bažnyčios darbuotojus, išgirdo, sužinojo daug įdomių dalykų. Gėrėjosi kaimų bažnyčiose išsaugotais liaudies meno kūriniais, pajautė anksčiau čia gyvenusių tikinčių žmonių įmelstą dvasingumą.

Subrendo supratimas

Danutė Sakatauskaitė-Voitiuk Vil­kaviškio „Aušros“ gimnazijoje dir­ba direktoriaus pavaduotoja ugdymui, biologijos ir dorinio ugdymo tikybos mokytoja. Viską ėmė iš gyvenimo, ką davė aplinka, aplinkybės, Dievas. Tobulino savo žinias kursuose, seminaruose, įvairiose pas­kaitose, kultūriniuose renginiuose, aktyviai dalyvavo parapijos veikloje, kuravo ir organizavo dekanato tikybos mokytojų veiklą. Dabar pripažįsta, kad prie parapijos neprisirišusi, esanti labiau piligrimė.

„Ilgą laiką gyvenau viena, pamėgau laisvę. Ištekėjau būdama 38-erių metų. Sutikau bendramintį, kaip sakoma: atitiko kirvis  kotą. Ir mes abu su Vladimiru turime „neramių kojų sindromą“ – vis norime judėti į priekį. Mes kartu tiesiog augame. Už kiekvieną dieną dėkojame Dievui ir taip ypatingai švenčiame gyvenimą.“

Juodu anksčiau keliavo mažiau, nes šalia turėjo daugiau artimų žmonių ir daug laiko skyrė bendravimui su jais. Bet į Dangiškojo Tėvo namus išėjo palyginti jauni artimieji, kiti išvyko gyventi į užsienį. Treti, galima sakyti, visa vyro giminė, liko karo zonoje Ukrainoje, su jais bendrauja per atstumą – internetu. Per tas netektis, atsiskyrimus ir atskyrimus subrendo gilus suvokimas, jog gyvenimas yra labai trapus, reikia džiaugtis kiekviena akimirka. 

Kaip dienoraštyje

„Mūsų kelionių ir išvykų įspūdžiais džiaugiasi ir tie artimieji, su kuriais negalime susitikti. Jie laukia mūsų žinučių ir nuotraukų feisbuke. Tie įrašai – tarsi mūsų savotiškas fotoalbumas“, – taip Danutė paaiškina priežastį, kodėl nevengia viešumo. 

Keliaudami Danutė ir Vladimiras kiekvieną kartą tarsi iš naujo atranda savo šalies grožį, praturtina save ir kitiems liudija, jog nuostabiausi dalykai yra greta. Pasak jų, pirmiausia reikia pamatyti Lietuvą. Juodu ištvermę pabando ir įvairių organizatorių rengiamuose žygiuose. Yra išvaikščioję pažintinius pėsčiųjų takus, saugotinų teritorijų parkus, aplanko įvairias parodas, šventes. Skonisi įvairių regionų, šalių maistu… 

Paskiausiai juodu įsijungė į Lietuvos pilių ir dvarų asociacijos projektą „Pažinkime Lietuvos dvarus“. Norintieji dalyvauti projekto žaidime turi turėti keliautojo kortelę, kurią galima atsisiųsti internetu. Keliautojai, aplankę mažiausiai penkiolika pro­jekte dalyvaujančių pilių ar dvarų ir surinkę atitinkamus lipdukus kortelėse (simbolines plunksneles), gali da­lyvauti loterijoje pilių ir dvarų įsteigtiems prizams laimėti. Iš kortelėje pažymėtų per trisdešimties pilių ir dvarų vilkaviškiečiams beliko po plunksnelę gauti dviejuose objektuose, nors žaidimo terminas baigiasi tik ateinančių metų spalį. 

Išvykose apsieina be viešbučių, pailsi automobilyje ir gamtos apsuptyje. Vladimiro aistra – žvejyba, Danutės – knygos. Šiltuoju metu patinka ir sode patinginiauti, kuriame grožį skleidžia Danutės prižiūrimos gėlės. Jie savo gyvenimo džiaugsmo ir patirčių liudijimus sukelia į teminius feisbuko puslapius – dėliones apie aplankytas vietas rajone, Lietuvoje, užsienyje. Visa tai iliustruoja savo pačių darytomis nuotraukomis.

Ačiū už liudijimus

Žinau, kad Danutė su Vladimiru kasmet stengiasi aplankyti ne tik miestuose, miesteliuose papuoštas kalėdinės eglutes, bet ir prakartėles bažnyčiose…  Dar prieš Adventą užklausus, kur suka šio metų laiko maršrutai, kokie lūkesčiai ji dalijosi:

– Juk pasaulis toks nuostabus! Tik dėkokime už galimybę jį matyt. Būkime dėkingi – o kai būsime dėkingi, būsime ir laimingi. Kartais mano vyras sako: „Sugrįžkime  i Vilkaviškio Katedrą pasimelsti, labai pasiilgau prelato Vytauto Gustaičio pamokslų.“

Aš skubėsiu į rekolekcijas – sustoti, nurimti ir pasiruošti Džiugiam Laukimui. O tada vėl džiaugsimės Dievo sukurtu ir žmogaus puoselėjamu pasauliu…  Ir štai pirmąjį Ad­ven­to sekmadienį iš Trinapolio rekolekcijų namuose praleisto laiko Danutė Sakatauskaitė-Voitiuk į savo feisbuką įkėlė tokį liudijimą:

„Advento laikas visuomet kviečia stabtelėti. Tai metas, kai tyla tampa ne tik ramybe, bet ir laukimu. Kai žmogus vėl gauna progą susitelkti į tą šviesą, kuri artėja – į Jėzaus Kristaus gimimą. Šiame skubančiame ir dažnai išsiblaškiusiame pasaulyje rekolekcijos prieš Kalėdas tampa tarsi dva­sinis atokvėpis, o kartu ir gilus pasiruošimas priimti Dievo Sūnų į savo širdį. Trinapolio rekolekcijų namuose Advento rekolekcijos man tapo laiku, kai galėjau iš naujo permąstyti, kokią vietą Jėzus turi mano gyvenime. Tai buvo tarsi dvasinė tyli naktis, kurioje pamažu ima bręsti supratimas, kad Dievas ateina ne triukšme, o paprastume. Ne skubėjime, o ra­mybėje. Ne prabangioje šventėje, bet kuklioje širdyje, pasirengusioje priimti Jo gimimą. Šios die­nos tapo priminimu, kad Kalėdos nėra tik graži tradicija ar šventinis šurmulys. Tai Dievo pažadas, išsipildęs Betliejaus prakartėlėje. Tai Jėzus Kristus, atėjęs į tamsą kaip šviesa, į baimę – kaip ramybė, į sumaištį – kaip tikrasis kelias. Advento rekolekcijose turėjau laiko leisti šiai tiesai mane paliesti.“

Nuotraukos iš Danutės asmeninio albumo

„Abipus Nemuno“, 2025 m. gruodžio 5 d., nr. 23 (248)