Vilkaviškio vyskupija atvertė naują šimtmečio puslapį

Birutė Nenėnienė

Su garbingais svečiais

Švęsdama savo dangiškojo globėjo Šv. Antano Paduviečio dieną, Vilkaviškio vyskupija iškilmingai paminėjo istorinį 100 metų jubiliejų. Birželio 13 dieną Vilkaviškio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo Ka­ted­roje vykusiose iškilmėse atsispindėjo viso regiono dvasinė vienybė: dalyviais užsiregistravo tikintieji iš 67 parapijų.

Šventinių šv. Mišių koncelebracijai vadovavo apaštalinis nuncijus arkivyskupas Georgas Gėnsvainas (Georg Gänswein). Koncelebravo kardinolas Sigitas Tamkevičius, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas, Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis, bent 60 kunigų. Tarp jų ir Garliavos parapijoje tarnaujantis kunigas iš Indijos, Seinų (Lenkija) dekanas ir klebonas. Kartu meldėsi vienuolijų ir įvairių bažnytinių organizacijų atstovai (maltiečiai, karitiečiai, Šventojo Jono Pauliaus II Didžiojo ordino riterių grupė iš Aleksoto Šv. Kazimiero parapijos). Dalyvavo Seimo pirmininkas Juozas Olekas su žmona, keli parlamentarai, vyskupijos savivaldybių merai, kiti garbūs svečiai.

Iškilmingumo ir jautrumo teikė nuncijaus lietuvių kalba aukotos šv. Mišios. Jų įžangoje svečias taip pat lietuviškai kalbėjo, kad jam didelis džiaugsmas būti Vilkaviškio Katedroje ir kartu švęsti vyskupijos šimto metų jubiliejų. Prasminga kartu melstis ir dėkoti Dievui už per šimto metų laikotarpį suteiktas malones, ypač ir už per sovietinį laikotarpį išlaikytą gyvą tikėjimą. Pasidalijo keliomis mintimis apie bažnytinės provincijos Lietuvoje kūrimosi pradžią, Palaimintojo Jurgio Matulaičio – kaip Bažnyčios architekto, suvienytojo – indėlį. Nuncijaus linkėjimus vyskupijai ir tikintiesiems bei ištartą: „Telaimina Viešpats Vilkaviškio vyskupiją“ palydėjo plojimai.

Kūrėsi derlingoje dirvoje

Vyskupas Rimantas Norvila, homilijoje apžvelgdamas Vilkaviškio vyskupijos istoriją, akcentavo jos, kaip įsikūrusios Užnemunėje, istorinį ir kultūrinį savitumą. Pabrėžė, kad Užnemunė buvo ir gyvo tikėjimo kraštas. Tikėjimo gyvybingumui didžiulę įtaką turėjo ir Seinų kunigų seminarija, išugdžiusi daug uolių, šviesių dvasininkų, kultūrininkų. 

1926 metais kartu su visos Lietuvos bažnytinės provincijos įkūrimu Lietuvos teritorijoje likusi Užnemunė tapo Vilkaviškio vyskupija, perimdama turtingą religinėmis, tautinėmis, kultūrinėmis tradicijomis paveldą, darbščių kunigų būrį. Vyskupija kūrėsi ne tuščioje vietoje, bet dvasiškai derlingoje dirvoje. Nepriklausomoje Lietuvoje ji sparčiai vystėsi. Gausėjo pašvęstojo gyvenimo bendruomenių, kurios aktyviai jungėsi į bendrą bažnyčios misiją šiame krašte, ją labai papildė ir praturtino. Didelį indėlį įnešė ir Palaimintasis Jurgis Matulaitis. 

Užnemunė išugdė daugybę krikščioniškųjų vertybių skleidėjų. Įkūrus vyskupiją kūrėsi daug naujų parapijų, sava kunigų seminarija, išsivystė daugelį sričių apėmusi Katalikų akcija.

Ne tokie, kokie buvome

Antrasis pasaulinis karas, okupacija sustabdė dinamišką vyskupijos augimą. Dėl pokarinės situacijos regionas prarado dalį išsilavinusių, gabių, taip pat ir gyvo tikėjimo žmonių. Nepaisant šių netekčių, religinė praktika neužgeso, daugelis šeimų nepasidavė ateistinės ideologijos spaudimui, neretai slapta krikštydavo vaikus, jiems perduodavo tikėjimą. Išsvajotą ir apdainuotą laisvę po 1990-ųjų Vilkaviškio vyskupija nors ir pasitiko gerokai apsilpusi, bet viltingai. Po ilgos pertraukos galėjo būti paskirtas ganytojas, juo tapo marijonas kunigas Juozas Žemaitis. Visokeriopo pakilimo laikotarpiu buvo steigiamos vyskupijos sielovados struktūros, buvo daug vilties ir gyvybingumo.

Mūsų dienomis  vyskupija gerokai kitokia nei prieškaryje ir jau kitokia nei 1991-aisiais. Veikia sielovados, katechetikos centrai, aktyvi „Carito“ veikla. Netrūksta ir iššūkių. Ne tik jaučiamos sovietmečio žaizdos, pagreitį įgauna ir visuomenės sekuliarėjimas. 

„Labiausiai šiandien norisi į ateitį žvelgti su viltimi, tikėjimu, skatinti Dievo ir artimo  meilę, – sakė ganytojas. – Tikintieji esame siunčiami nešti džiugiosios naujienos. Labiausiai turime džiaugtis tuo, kas per dešimtmečius bendromis sutelktomis pastangomis atlikta, išsaugota. Norisi padėkoti visiems, kurie daugiau ar mažiau prisideda prie vys­kupijos misijos vykdymo, tikėjimo per­davimo misijos, sielovados, ka­te­chezės, artimo meilės darbų vykdymo. Norisi dėkoti visiems, kurie malda, tikėjimo liudijimu gaivina ir stiprina viltį.“ 

Tiesiog privalomi dėkojimai

Ganytojas tęsė, jog „šiandien tiesiog privaloma padėka visiems kunigams, kurie čia susirinkę, kurie negalėjo atvykti, kurie gyveno prieš mus. Taip pat diakonams, pašvęstiesiems broliams ir seserims.“ Taip pat nuoširdžiausiai  dėkojo daugiau ar mažiau į Bažnyčios misiją įsijungiantiems pasauliečiams ir geradariams, ypač Balbieriškio, Alvito ir kitose parapijose pagalbą ir viltį atnešusiai mecenatų šeimai Arvydui ir Gražinai Paukščiams (jie dalyvavo šiose iškilmėse). 

Ganytojas pasidžiaugė ir gražiu bendradarbiavimu su savivaldybėmis, iš vyskupijos kilusių respublikinio lygio politikų rūpesčiu Bažnyčia. Linkėjo visus žemiškoje aplinkoje kuriamus artimo meilės darbus pavesti globoti Švč. Mergelei Marijai, vyskupijos dangiškajam globėjui Šv. Antanui Paduviečiui.

Su maldų atsidūsėjimais

Šiam istoriniam įvykiui tikinčiųjų bendruomenė ruošėsi itin atsakingai. Pasirengimas prasidėjo ne tik nuo išorinių darbų, Katedros bei jos aplinkos švarinimo, puošimo gėlėmis (nuostabias tapybiškas puokščių kompozicijas sukūrė floristė Inga Kanapskienė), bet ir nuo dvasinio susikaupimo. Tikintieji nuo ketvirtadienio vakaro susitelkė gilioje maldoje, dvasines jėgas atnaujindami 40 valandų Švč. Sakramento adoracijoje. Kad Viešpats nebūtų paliktas vienas, dekanas kan. Virginijus Gražulevičius sudarė grafiką, pagal kurį galėjo orientuotis į savo valandas Vilkaviškio parapijos gatvių, kaimų tikintieji. Tačiau sulaukta adoruotojų grupelių ir iš kitų, tolimesnių parapijų.

Porą valandų prieš iškilmingas šv. Mišias adoravo judėjimo „Gloriosa Trinita“ bendruomenės nariai. Jie pakvietė į Katedrą  atėjusius įsijungti į bendrą rožinio maldą, truksiančią visą mėnesį, iki liepos 13 dienos, kasdien sukalbant po vieną Rožinio slėpinį. Tuo būdu meldžiant tikėjimo dorybės, Viešpaties artumo pajautimo ir pan. už Vilkaviškio vyskupiją, savo šeimas ir taiką pasaulyje. Šios maldos intencijos paskleistos – išdalintos į 850 šventės dalyvių rankas. Tikėtina, kad kvietimas bendrai maldai palietė ir didžiąją dalį širdžių.

Atnašos, dovanos, padėkos

Šv. Mišių atnašose prie altoriaus Šv. Elžbietos seserys atnešė degančią ir šimtmečio gyvą tikėjimą bei viltį simbolizuojančią jubiliejinę žvakę.

Šlivinskų šeima – kaip auką relikvijorių Palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijai Katedroje įkurdinti. Lietuvos Respublikos Seimo narių vardu Juozas Oleka ir Algirdas Butkevičius vyskupui Rimantui Norvilai padovanojo pastoralą. Sveikinimo žodį tarus Vilkaviškio savivaldybės merui Algirdui Neiberkai, nuo vyskupijos savivaldybių merų buvo įteikta šv. Mišių taurė.

Pabaigoje vyskupas Ri­mantas Nor­vila pagarsino dar daug padėkų, atskirai – padėjusiai plačiai iškilmių dvasią paskleisti „Marijos radijo“ komandai, dieviškais balsais šventąją liturgiją praturtinusiems Česlovo Sasnausko choro giesmininkams, jų vadovui Mindaugui Radzevičiui. Gausūs plojimai rodė, kad žmonėms norisi dar ilgiau pabūti toje Katedros ir jos prieigų šventiškoje atmosferoje.

Kiti malonūs ir jaudinantys akcentai

Dar prieš iškilmingai liturgijai pra­sidedant susirinkusius Katedroje sujaudino istorinė meninė programa „Vilkaviškio vyskupijos istorijos štrichai“, kurią atliko Marijampolės mėgėjų teatro trupė „Vynuogynas“ (režisierė Milda Mažėtytė – Antanauskienė), vizualinį gylį kūrė dailininkės Aušrinės Dubauskienės kūrybiniai akcentai. Katedros skliautų erdvėje ypatingai skambėjo birbynės garsai, kuriuos dovanojo kompozitorius ir atlikėjas Darius Klišys.

Po iškilmingo palaiminimo dvasininkai ir pasaulietinių institucijų atstovai, svečiai buvo pakviesti bendrai nuotraukai prie Katedros. Katedros prieigose šventės dalyvių laukė vaišės, kuriomis pasirūpino Matlaukio ir Virbalio bendruomenės, Vilkaviškio medžiotojų draugija, ledais gaivino UAB „Art Clasio“. Bendrą agapę palaimino arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Šventiškas dainas dovanojo Vilkaviškio kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Vingis“, atlikėjas solistas Egidijus Bavikinas.

Gi dangus lig pat vakaro dovanojo giedrą birželio 13-osios dieną.

Daugiau apie Vilkaviškio vys­ku­pijos istoriją skaitykite kitame „XXI amžiaus“ numeryje. 

„XXI amžius“, 2026 m. birželio 19 d., nr. 23-24 (2684–2685)