Vilniaus koncertų ir sporto rūmai – ateities kartoms
Lidija Veličkaitė
Birželio 3-iają, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio susikūrimo dieną, Pilietinis judėjimas „Tautos forumas“, siekdamas išsaugoti šį Lietuvai svarbų istorinį pastatą ateities kartoms, sukvietė žmones prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų.
Renginys pradėtas folklorinio ansamblio „Vilniaus Ūla“ (vadovė Janina Bukantaitė) dainomis, kurios ne kartą skambėjo jo metu.
„Čia gimė 1990-ųjų Lietuvos nepriklausomybė ir atgautas valstybingumas. Jei ne Sąjūdis, gal iki šių dienų klūpotume ant kelių, bet mūsų drąsuoliai, kurie pirmieji pakvietė mus į kovą, susirinko čia, šiuose rūmuose. Atėjo ta diena, kad pagaliau sujungtume savo pilietinę ir politinę valią, intelektualinius bei kūrybinius savo išteklius, visas savo kūno ir dvasios jėgas. Esame čia todėl, kad suprantame, jog mūsų pastangos ir pasiryžimas yra tiktai didelio, sunkaus ir nepabaigiamo darbo pradžia. Tęsinys to darbo, kuris šimtmečiais tyliai ir kantriai dirbo mūsų tėvai ir protėviai. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis formavo ir kūrė save, kaip demokratinį visos tautos, visos liaudies judėjimą, išaugantį iš mūsų istorijos, iš tolimos ir ne taip tolimos praeities, iš šviesiausių nacionalinio gyvenimo tradicijų. Pagaliau supratome, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla, arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta, kurių suverenitetą, bei valstybinį savarankiškumą sprendžia kiti. Susirinkome, todėl ir esame čia, kad ištartume sau ir kitiems: „Taip toliau būti negali. Visų mūsų darbas, kūrybiškumas, susiklausymas ir kantrybė privalo prikelti, išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę valstybėje, tautoje ir žmoguje. Susirinkome čia ir todėl, kad visų bendromis pastangomis žengtume dar vieną žingsnį tiesos ir teisybės link, įtvirtindami idėjų, minčių įsitikinimų įvairovę, kaip visuomenės laisvo vystymosi pagrindą. Tebūna visa tai Lietuvoje gyvenančių tautų tikslas ir jas vienijantis, kilnus uždavinys,“ – kalbėjo renginio vadovas, Tautos forumo narys Gaudentas Aukštikalnis ir dar pridūrė Sąjūdžio pirmeivio, Lietuvos dainiaus, poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Diena atrištom akim“: „Tauta iš kapo pakilus./ Viešpatie, leisk jai atkimt/ Tebūna jos žodžiai kilnūs./ Pašauk ją, pašauk atsitiest/ Ir laisvę išskleist kaip esmę./ Štai mes – ir mūsų tik tiek,/ kiek buvom ir kiek esame…
Po šių poeto eilių renginio vadovas pakvietė visus susirinkusius sugiedoti Lietuvos himną, padedant folkloro ansambliui „Vilniaus Ūla“ ir tylos minute pagerbti visus kovojusius už Lietuvos valstybingumą, taip pat pagerbti pagrindinį šių, kaip Kongreso rūmų atkūrimo architektą Sigitą Kuncevičių, kuris išėjo į Amžinybę, taip ir nesulaukęs gražaus rūmų projekto įgyvendinimo.
Renginio vadovas pranešė, kad visiems čia susirinkusiems gražiausius linkėjimus perduoda Seimo pirmininkas Juozas Olekas, negalintis čia dalyvauti dėl svarbių valstybės reikalų.
Pakviestas kalbėti Sąjūdžio pirmeivis, Tautos forumo narys, prof. Vytautas Radžvilas pirmiausia padėkojo visiems, kurių pastangomis vyksta šis renginys. Jis teigė, kad šių rūmų klausimas galėjo būti išspręstas jau 2008 metais, bet dabar mes juos matome griūvančius. Ir nėra politinės valios juos gelbėti. Net, priešingai, daugybė ženklų rodo, kad daroma viskas, kad jiems būtų leista tyliai sunykti, kad po to būtų pasakyta, kad gelbėti per vėlu. Jau senokai parengtas puikus rūmų rekonstravimo ir įveiklinimo planas, bet šiandien mes turime tik Vyriausybės neįpareigojančią Seimo rezoliuciją, siūlančią apsvarstyti galimybę šį unikalų ir istorinės vertės pastatą gelbėti. Ne įpareigojimą, ne griežtą direktyvą, tiesiog rekomendaciją. Tai reiškia, kad už šitų rūmų vyksta tylus ir šiurpus užkulisinis žaidimas. Ir profesorius sako, kad tą dieną, kai bus pasakyta rūmus nugriauti nebeliks jokių kliūčių statyti tokius apartamentus, kurie jau senokai stovi šalia (taip pat ant buvusių kapinių vietų). Padėkojo visiems patriotiškiems Lietuvos žmonėms, pirmiausia žurnalistui Viliui Kavaliauskui ir architektui Henrikui Žukauskui, pradėjusiems šią akciją, ir tiems, kurie sausio 14 dieną dalyvavo Mokslų akademijos salėje pristatant rūmų rekonstrukcijos projektą. Padėkos taip pat verti tie, kurie rašė laiškus ir kreipėsi į Lietuvos valdžią dėl rūmų išsaugojimo. Ir, kadangi aiškaus atsakymo išgelbėti rūmus nėra, todėl natūraliai atėjo akimirka, kai paskutinį ir lemiamą žodį turi tarti Lietuvos piliečiai. Šie rūmai pastatyti už tautos pinigus, jie mena šlovingiausias mūsų tautos istorijos akimirkas, todėl jie ir priklauso tautai. Profesorius paminėjo, kodėl šiuos rūmus privalu išsaugoti ir įveiklinti, kaip Kongreso rūmus. Kongreso rūmus galima pastatyti kitoje vietoje ir pastatyti gali bet kas, net ir okupantas. Priešiškos mums jėgos slapčia trokšta, kad šių Sporto rūmų neliktų. Turime būti labai apdairūs, nes kritišką valandą šie rūmai gali būti vienas svarbiausių mūsų dvasinės moralinės atspirties pasipriešinimo taškų. Profesorius įsivaizduoja, kad šiuose rūmuose atsirastų vietos Lietuvos atgimimo istorijai, panaudojant šiuolaikines technologijas, kurios leistų kiekvienam šių rūmų lankytojui gyvai išvysti ir pajusti Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo atmosferą, išgirsti pasakytas kalbas. Lygiai taip pat technologijos galėtų leisti išvysti tuos rūmus po Sausio 13-osios, po tragiškųjų Medininkų žudynių, kai juose buvo pašarvoti žmonės, kurie atidavė gyvybes už tai, kad šiandien mes vadintumės Lietuvos valstybe. Kiekvienas Lietuvos pilietis, ypač būsimoji karta, matydama šiuos Sąjūdžio vaizdus, begalines žmonių procesijas atsisveikinant su televizijos bokšto gynėjais ir Medininkų muitininkais, suprastų, kad tikroji laisvė, dėl kurios liejamas kraujas ir atiduodamos gyvybės, yra kažkas neišmatuojamai daugiau, negu laisvė vedžioti šuniukus po Lukiškių aikštę, ar net klajoti po pasaulį. Tai yra dvasinė metafizinė politinė laisvė, kuri laiduoja kiekvienai tautai jos savastį. Ir būtent už tokią laisvę miršta žmonės. Profesorius sakė meldžiasi, kad neateitų šiuolaikinis okupantas, kuris gal ir leistų kažkokias smulkmenas, kad ir važiuoti į užsienį. Bet, kai matoma, kaip lengvabūdiškai prekiaujama šiais rūmais, kaip klusniai vykdomi nežinia iš kur sklindantys reikalavimai, tampa nebeaišku, kas iš tikrųjų gintų Lietuvą. Jei valdžia negina Sporto rūmų, mūsų atminties dar palyginti ramiais ir sąlygiškai taikiais laikais, tai kaip ji gintų Lietuvą ištikus didžiausiai bėdai?
„Mes privalome būti pasiruošę kovoti, gintis ir apsiginti. Jeigu mes nesugebėsime apginti šių rūmų, mūsų galimybės apsiginti neatrodys įtikinamai. Apgindami šituos rūmus, mes dar kartą paliudysime tiems, kurie iš tiesų kėsinasi į mūsų laisvę, garbę ir valstybę. Lietuva bus apginta. Ir jos gynyba prasideda čia, nuo šitų rūmų,“ – užbaigė kalbą prof. V. Radžvilas.
Sąjūdžio pirmeivė, Lietuvos nepriklausomybės akto signatarė, Signatarų klubo pirmininkė Birutė Valionytė pirmiausia liepė atsigręžti į Gedimino pilį, nes ten mūsų širdis, istorinė atmintis, sąmonė ir garbė, ten prasidėjo Lietuva. „Greitai minėsime Vytauto Didžiojo 600 metų jubiliejų nuo jo mirties. O šiandien minime 38 metus nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimo. Ir štai stovime prie istorinio objekto, kurį po 38 metų reikia ginti,“ – kalbėjo signatarė. Ji pabrėžė, kad mūsų tautos istorija yra labai gera, sena, daugiasluoksnė, ypač Vilniuje, sostinėje, kuri diktavo madas ne tik nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, bet ir plačiau. Tik kažkodėl mes to nenorime pripažinti, netgi bijome, nes niekaip negalime išsivaduoti iš baudžiauninko sąmonės, vis laukiame, kad kas nors mums turi kažką duoti. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos tauta referendumu patvirtino LR konstituciją. Pirmasis jos straipsnis sako – Lietuvos Respublika yra demokratinė valstybė. Mes neturime pamiršti ir negalime leisti, kad konstitucija Lietuvoje būtų nevykdoma. Signatarė priminė, kad prieš 38 metus čia, Sporto rūmuose, susirinko lietuvių tauta, išsiilgusi laisvės, patikėjusi ja ir supratusi paprastą dalyką, kad ji pati gali tvarkytis ir priimti sprendimus. 1988 m. spalio 22-23 d. Sąjūdžio suvažiavime dalyvavo išrinkti 1127 Lietuvos delegatai, 400 korespondentų iš 17 šalių. Romualdas Ozolas, vienas iš suvažiavimo organizatorių, prisimindamas komentavo: „Šalia Gedimino aikštės ir Vingio parko mūsų senojoje sostinėje atsirado dar viena vieta, kuri sutalpino savyje visą Lietuvą. Tai Sporto rūmai. Atėjome į Steigiamąjį suvažiavimą nenusipurtę kelio dulkių, visi, kurie tą kelią pradėjo. Ir veteranai, ir jauni.“ Ir dar viena citata, Sąjūdžio suvažiavimo dieną šiuose rūmuose pasakyta. Lietuvos Iniciatyvinės grupės sąjūdžio narys prof. Vytautas Landsbergis tada išmintingai pastebėjo: „Suvažiavimas – tai žengti didelį istorinį žingsnį ir todėl smulkmenos tegul traukiasi prieš didelį istorinį budrumą.“ Signatarė teigė, kad tai labai geri žodžiai ir jie šiandien ypatingai reikalingi, bet toji pusė, kuri šiuos žodžius pasakė būtent šiuo klausimu, šiandien kažkodėl tyli. „Aš manau, kad mūsų buvimas čia, prie Sporto rūmų, mūsų aktyvi veikla leidžia suprasti vieną elementarų dalyką. Niekas niekada dykai neduodama ir niekas šiaip sau nėra dovanojama. Mes turime pasakyti, kad privalome priversti mūsų valdžią išgirsti mus. Todėl, kad tik tokiu būdu mes turėsime apgintą žodžio laisvę, apgintą mūsų poziciją ir apgintą istorinę atmintį. Žmogus be istorinės atminties visada yra vaikas ir jis niekada nežino, kas jis toks. Istorinė atmintis yra pamatas tiek valstybei, tie piliečiui, tik kiekvienam šeimos nariui,“ – kalbėjo signatarė.
Visus susirinkusius pasveikinęs architektas Henrikas Žukauskas perdavė linkėjimus nuo krepšininko Šarūno Marčiulionio, „Vilniaus kibirkšties“ komandos, kurie šiuose rūmuose kovojo už Lietuvą, tik jau kita forma. Savo gyvenime architektas antrą kartą stovi prieš didelį pulką garbingų žmonių, kurie nori kovoti už šių rūmų atstatymą. Prieš 38 metus architektas stovėjo Kaune prie Radijo gamyklos pirmojo cecho (taip vadinosi tas pastatas, nors žmonės žinojo, kad tai Prisikėlimo bažnyčia). Ilgai buvo kovota, įkalbinėjama, kol valdžia nusileido ir vėliau Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą pastatą grąžinti Prisikėlimo bažnyčiai. Prasidėjo atstatymo darbai ir dabar Prisikėlimo bažnyčia, balta kaip gulbė, stovi ant aukščiausios Žaliakalnio kalvos, mato visą miestą ir ją mato visas miestas. Architektas tiki, kad ir šie rūmai prisikels, taip pat bus kaip gulbė ir išdidžiai žiūrės į Gedimino pilį, Trijų kryžių kalną.
Sąjūdžio pirmeivis, filosofas dr. Arvydas Juozaitis į susirinkusius kreipėsi: „Tėvynainiai ir lietuviai!“ Ir toliau tęsė: „Visi okupantai naikina tautos simbolines vietas, kad tauta neturėtų kur susirinkti. Vienintelė vieta, kur komunistiniai okupantai negalėjo išnaikinti, buvo kapinės. Bet čia ne kapinės. Mes susirinkome kaip į gyvybės šaltinį“, – kalbėjo filosofas. Kalbėdamas apie Sporto rūmus, sakė, kad tai nėra vien statybos, ar politinis klausimas. Tai yra moralinio atsparumo klausimas. Ir, jeigu mes tų rūmų neatkovosime, reiškia čia yra tas kryžius, kurį pasistatome patys. Tad filosofas paragino tėvynainius eiti tik pirmyn.
Žurnalistė Dalia Kutraitė, kreipdamasi į susirinkusius, sakė, kad ne už šį pastatą kovojame, bet už tą vilties jausmą, kuris yra įsigėręs į šio pastato sienas. Ir už didelę viltį, kurią čia paliko Sąjūdžio suvažiavimas, pašarvoti Sausio 13-osios ir Medininkų posto gynėjai, taip pat mūsų sportininkai. Mes esame išsiilgę vilties, džiaugsmo, bendrumo jausmo, kurio netekome per 38 nepriklausomybės metus. Gal kai kam atrodo, kad tai niekai, bet daugybė didelių dalykų gyvenime ir istorijoje įvyksta dėl kažkokio didelio jausmo. Tai yra didžiulė dovana, ką mes patyrėme, kurdami šią valstybę. Žurnalistė liepia prisiminti 1988 metus, kur kiekvienas iš mūsų buvome ir kas darėsi mūsų viduje. Yra daugybė tautų ir daugybė žmonių, kurie šio jausmo nepatyrė. Bet mes šiuos jausmus išmėtėme, jų netekome, todėl jų ir pasiilgome. Nes šie jausmai yra didelė jėga ir ginklas, kuris mums padėjo laimėti kovą prieš okupantus. Ir žurnalistė perspėja, kad mes išlaikytume tą jausmą, kad per nesusikalbėjimą, ginčijimąsi mumis kažkas gali pasinaudoti savo interesams, reitingams, populiarumui. Ir, tada jau pražūtis, kova gali būti pralaimėta. Tad žurnalistė kviečia laikytis to jausmo, kaip aitvaro, kuris pakelia mūsų dvasią.
Renginio vedėjas pradžiugino dar vienais J. Marcinkevičiaus žodžiais apie mūsų žemę, istoriją, kalbą, žmogų ir gamtą. Priminė Pirčiupio kaimo tragediją, neseniai minėtą Kaniūkų kaimo tragediją ir visą Lietuvą, nusėtą kankinių kaulais. Buvo priimta čia susirinkusių Lietuvos piliečių mitingo rezoliucija dėl Sporto rūmų, skirta Lietuvos valstybinėms institucijoms. Ir, baigiantis renginiui, paprašė visų susirinkusių susikibus rankomis sustoti šalia Sporto rūmų sienos.
Jono ČESNAVIČIAUS nuotraukos
„XXI amžius“, 2026 m. birželio 19 d., nr. 23-24 (2684–2685)