Vilties diplomatijos bruožai

Popiežiaus Pranciškaus pastabos prie Šventojo Sosto akredituotiems diplomatams 

Mindaugas BUIKA

Jubiliejus skatina atsinaujinimą

Tradiciniame metų pradžios susitikime su prie Šventojo Sosto akredituotais diplomatais, popiežius Pranciškus dabar Katalikų Bažnyčioje pradėto švęsti 2025-ųjų krikščioniškojo Jubiliejaus dvasioje pateikė „vilties diplomatijos“ koncepciją.

Ji turi remtis tiesos, atleidimo, laisvės ir teisingumo nuostatomis, kurias reikia įgyvendinti tiek tarptautinėje bendrystėje, tiek ir nacionaliniame kiekvienos šalies gyvenime. „Jubiliejaus minėjimas yra skirtas padėti mums atsipalaiduoti nuo vis labiau karštligiško kasdienybės tempo, kad atsinaujintume ir susitelktume į tai, kas esminga, – susitikimo pradžioje teigė Šventasis Tėvas ambasadoriams iš 184 valstybių, su kuriomis Vatikanas palaiko diplomatinius santykius. – O tai reiškia iš naujo atrasti save, kaip Dievo vaikus, kaip brolius ir seseris, atleisti skolas ir padarytas skriaudas, palaikyti silpnuosius ir vargšus, esančius tarp mūsų, palengvinti niokojamos padėti, siekti didesnio teisingumo ir taip atgauti viltį“. 

Sausio 9 dieną pristatytame išsamiame pranešime, kurį auditorijai perskaitė Rytų Bažnyčių dikasterijos pasekretoris monsinjoras Filipas Čiampanelis (Filippo Ciampanelli), popiežius Pranciškus nurodė, kad pranašo Izaijo žodžiai, kuriuos Viešpats Jėzus perskaitė Nazareto sinagogoje savo viešosios misijos pradžioje (plg. Lk4, 16-21), įkūnija ne tik Kalėdų slėpinį, bet ir dabartinio  Jubiliejaus aktualijas. Jėzus atėjo skelbti gerąją naujieną vargstantiems, guosti prislėgtųjų ir liūdinčių, skelbti išlaisvinimą iš blogio, atidaryti kalėjimo vartų, gydyti nelaimių sugniuždytas širdis, nešti malonės metą. Kaip tik to reikia mūsų pasauliui, kuris naujuosius metus vėl pradėjo krečiamas daugybės didelių ir mažų konfliktų, nesibaigiančių teroro aktų, gausybės socialinių problemų, sunkios ekologinės krizės. 

Šventojo Tėvo pranešime priminta, jog daugelyje šalių išlieka ar net stiprėja socialinė ir politinė įtampa, regimos vis labiau poliarizuotos visuomenės, kurioms būdingas nerimo, netgi baimės ir nepasitikėjimo kitais bei ateitimi jausmas. Šią situaciją dar labiau apsunkina padažnėjęs melagingų naujienų skleidimas, taip iškreipiant ne tik faktus, bet ir jų suvokimą. Tai generuoja klaidingus tikrovės vaizdus, įtarimų atmosferą, kuri kursto neapykantą, kenkia žmonių saugumo jausmui, pažeidžia pilietinį sambūvį ir ištisų tautų gyvenimo stabilumą, net provokuoja pasikėsinimus į svarbius asmenis. Tarp tokių tragiškų pavyzdžių paminėti praėjusiais metais įvykę pasikėsinimai į Slovakijos vyriausybės vadovą ir tuometinį kandidatą į Jungtinių Valstijų prezidentus (dabar jau išrinktą į šį postą), kai jis vedė rinkiminę kampaniją. Dėl tokios nesaugumo atmosferos susidarymo, atsiranda naujų kliūčių ir iškyla naujos sienos, o kitos, tokios, kaip ta, kuri prieš 50 metų padalino Kipro salą ir kuri daugiau kaip 70 metų perkirto Korėjos pusiasalį, tvirtai išlieka savo vietose, atskirdamos tos pačios tautos šeimas, miestus ir kaimus. „Moderniosios sienos tampa demarkacijos linijomis tarp skirtingų tapatybių, kai įvairovė pasidaro nepasitikėjimo, įtarumo ir baimės priežastimi, o tai dar labiau stiprina žmonių bei tautų izoliavimą, – aiškino popiežius Pranciškus. Lieka tik atribotas „mano“ pasaulis, kurį reikia saugoti ir ginti, o už sienos esantis „kitas“ pasaulis tarsi nustoja vertės, jame gyvenantys žmonės esą praranda neatimamą orumą ir lieka tik „jie“. Betgi siena, natūraliai apibrėžianti bendruomeninę – tautos, valstybės – teritoriją, turi ne tiek skirti, bet jungti (cum-finis), kur galima būtų susitikti su kitais, juos pažinti ir užmegzti dialogą. Šventasis Tėvas išreiškė pamaldžią viltį, kad šiais Jubiliejiniais metais krikščionys ir nekrikščionys ypatingu būdu permąstys santykius, kurie mus, kaip žmones ir bendruomenes, sieja vienus su kitais.

Vertybinės tvarkos ugdymo svarba

Reikia įveikti konfrontacijos logiką ir vietoje jos priimti vertybėmis grindžiamą susitikimo logiką, kad netaptume bejėgiais naujų prieštaravimų akivaizdoje ir žengtume į priekį, kaip vilties piligrimai – individai ir visuomenės – būdami įsipareigoję kurti taikos ir darnos ateitį. Be to, atsižvelgiant į vis konkretesnę pasaulinio karo grėsmę, ypatingas diplomatijos pašaukimas yra skatinti dialogą su visomis šalimis, pasitelkiant ir tuos pašnekovus, kurie laikomi mažiau „patogiais“ ar iš viso netinkami derėtis. Pasak popiežiaus Pranciškaus, tik taip galima sutraukyti rišančias neapykantos ir keršto grandines, nuslopinti žmogiško egoizmo, išdidumo ar arogancijos proveržius, kurie yra kiekvieno destruktyvaus apsisprendimo kariauti šaknys. Vilties diplomatais pašaukti būti visi, nes tik taip „karo susikaupusius debesis galės nustumti sustiprėję taikingi vėjai“: tai atsakomybė ne tik politiniam lyderiui, bet ir kiekvienam viešojoje veikloje aktyviam asmeniui, kuris turi siekti bendrosios gerovės ir visapusiškos gyvenimo pažangos. Tai tuo labiau aktualu, kadangi visais laikais ir visose vietose žmones traukė mintis, kad jie yra pakankami patys sau ir gali būti savo likimo architektais, teigiama diplomatams perskaitytame Šventojo Tėvo analitiniame pranešime. Bet kai leidžiame tokiai prielaidai dominuoti, dėl išorinių įvykių ir aplinkybių būname priversti pripažinti savąjį silpnumą, kartais netgi bejėgiškumą esant patiriamų negandų poveikiui ir turime suprasti pagalbos gavimo svarbą. Šis prieštaravimas ypač ryškus mūsų laikais, kada žmonija, kaip niekada anksčiau pažinusi sparčios pažangos klestėjimą, jaučia išskirtinį sutrikimą ir netikrumą, kad netgi neretai pirmenybę teikia augintiniams, o ne vaikams. Todėl mums skubiai reikia priimti džiugią ir padrąsinančią žinią, kurią, žvelgiant iš krikščioniškos perspektyvos, Dievas mums skelbia Kalėdų naktį. Vis dėlto visi, net ir netikintieji, gali tapti vilties ir tiesos turėtojais, nes žmonėms yra būdingas jos troškulys. Tai yra esminis mūsų žmogiškos būties aspektas, nes kiekvienas asmuo giliai savyje nešiojasi objektyvios tiesos ilgesį ir nenumaldomą jos žinojimo troškimą.

Betgi mūsų laikmetyje pranašumą, atrodo, įgijo akivaizdžių tiesų neigimas: vieni kažkodėl nepasitiki racionalia argumentacija, gal manydami, jog tai įrankis kažkokios nematomos jėgos rankose. Kiti mano, jog jie vienareikšmiškai turi savo pačių sukurtą tiesą, todėl jiems nereikalingos diskusijos ir dialogas su kitaip mąstančiais, o treti iš viso linkę išrasti savo „tiesą“, nepaisydami objektyvaus patvirtinimo, kad tai netiesa. Popiežius Pranciškus perspėja, kad šias prieštaringas tendencijas gali sustiprinti šiuolaikinės komunikacijos priemonės ir dirbtinis intelektas, kai jais piktnaudžiaujama siekiant manipuliuoti žmonių nuomonėmis ekonominiais, politiniais ir ideologiniais tikslais. Iš tikrųjų šiuolaikinė pažanga ypač informacinės technologijos srityje, atnešė neabejotiną naudą žmonijai, leido supaprastinti daugelį kasdienio gyvenimo aspektų, palaikyti ryšį su toli esančiais, būti gerai informuotais, sustiprinti pažinimą. Kita vertus, negalima nepastebėti šio proceso ribotumo ir keliamų pavojų, nes jis dažnai prisideda prie visuomenės poliarizacijos, intelektualinių perspektyvų menkinimo, perdėto tikrovės supaprastinimo. Netinkamai naudojantis tomis priemonėmis, stiprėja psichologinė įtampa, nerimas, izoliacija, nekritiškas įsitraukimas į socialinę žiniasklaidą, netgi priklausomybė internetiniams žaidimams (on line games). Šventasis Tėvas pastebėjo, kad ir dirbtinio intelekto neproporcingas naudojimas kelia didelį susirūpinimą dėl intelektualinės nuosavybės teisių, milijonų žmonių darbinio užimtumo, poreikio gerbti privatumą, saugoti aplinką nuo elektroninių atliekų (e-waste). Vargu ar kuris nors pasaulio kampelis liko nepaliestas technologijų pažangos skatinamos kultūrinės transformacijos, kurios akivaizdūs saitai su komerciniais interesais kuria į vartotojiškumą nukreiptą gyvenimo būdą. Toks pusiausvyros praradimas kelia grėsmę vertybinei tvarkai būdingiems santykiams, kai per švietimą ir ugdymą šeimų tėvai ir pedagogai yra pagrindiniai socialinių papročių ir nacionalinės kultūros tradicijų perteikėjai. Ribojant minėtas neigiamas tendencijas, vyriausybės turi remti šeimos ir mokyklos auklėjamąją atsakomybę, taip pat stiprinti naudojimosi socialine žiniasklaida raštingumą. Taip gali būti vystomas jaunimo kritinis mąstymas ir įgūdžiai, reikalingi jam asmeniškai augti ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, žvelgiant į ateities kūrimo perspektyvas.

Bendros kalbos ir daugiašališkumo aktualijos

Pabrėžęs, kad vilties diplomatija pirmiausia yra tiesos diplomatija, popiežius Pranciškus nurodė, jog trūkstant ryšio tarp tikrovės, žinojimo ir tiesos, žmonės nebegalės susikalbėti ir suprasti vienas kitą, kadangi nebus bendros kalbos pagrindų, išreikštų dalykų tikrovėje, todėl visuotinai suvokiamų. Kalbos tikslas yra bendravimas, kuris sėkmingas tik tada, kai žodžiai yra aiškūs ir terminų reikšmė visuotinai priimta, nes kitaip gali ištikti drama biblijinio Babelio bokšto, kuris nebuvo pastatytas, nes jo statytojai kalbėjo tik „savomis“ kalbomis. Taigi, nuoširdus bendravimas, vaisingas dialogas ir įsipareigojimas bendrajam gėriui reikalauja ne tik sąžiningumo, bet ir bendros kalbos laikymosi. Tai ypač aktualu diplomatinėje srityje darbuojantis daugiašaliuose kontekstuose, nes nuo to priklauso priimtų bet kokių pareiškimų, deklaracijų, rezoliucijų ir apskritai sutartų tekstų poveikis. 

Įrodyta, jog daugiašalis vertinimas yra stiprus ir veiksmingas tik tada, kai dėmesį sutelkiant į nagrinėjamus klausimus, yra vartojama paprasta, aiški ir sutarta kalba. Šventasis Tėvas pripažino, jog dabar nerimą kelia bandymai manipuliuoti daugiašaliais dokumentais, keičiant terminų reikšmę ar vienašališkai ir naujo interpretuojant jų turinį, taip siekiant primesti prieštaringas ideologijas, trypiančias dvasines vertybes, tautines tradicijas ir bendražmogiškus įsitikinimus. Tai galima įvardyti kaip tam tikrą ideologinės kolonializacijos formą, kuria, pagal blogio jėgų kruopščiai suplanuotas pastangas, stengiamasi ištrinti tautų istorinę atmintį ir religingumą. Vyraujant tokiam mentalitetui teigiama, kad reikia „išplėšti tamsiuosius istorijos puslapius“, o iš tikrųjų atmesti šimtmečiais ugdytą krikščionišką kultūrą ir nacionalinį tapatumą. Tuomet nebetoleruojami skirtingumai, sutelkiamas dėmesys į naujai išrastas individualias „teises“, menkinant pareigas rūpintis kitais, ypač silpniausiais ir labiausiai pažeidžiamais. Štai, pasak popiežiaus Pranciškaus, visiškai nepriimtina kalbėti apie tariamą „teisę“ į abortą, motinos įsčiose pradėto kūdikio žudymą, nes tai prieštarauja visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms gimti ir gyventi. Kiekviena pradėta gyvybė turi būti saugoma iki natūralios mirties, joks pradėtas kūdikis nėra klaida, nėra kaltas dėl savo egzistavimo. Kaip ir joks senas ar sergantis žmogus negali būti atmestas, ypač per vadinamąją eutanaziją, iš jo negali būti atimta viltis.

Aptardamas vilties diplomatijai svarbų daugiašalių institucijų veikimo kontekstą, Šventasis Tėvas savo pranešime paminėjo dabar savo veiklą prislopinusią Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo Organizaciją (ESBO), sukurtą beveik prieš pusę amžiaus, 1975 metais priimtos istorinės Helsinkio deklaracijos pagrindu. Kadangi šios organizacijos narė steigėja yra ir Šventasis Sostas, visai natūralu, kad popiežius Pranciškus siūlo sugražinti „Helsinkio dvasią“, pagal kurią, susiejant politiką, teritorijos vientisumo pripažinimą ir žmogaus teises, visos žemyno valstybės, įskaitant JAV ir Rusiją, gebėtų sukurti susitikimo erdvę, kurioje būtų vystomas dialogas, kaip dabar iškilusių naujų konfliktų sprendimo priemonė. Tačiau tenka pripažinti, jog dabar dauguma daugiašalių institucijų, įskaitant didžiausią, Jungtinių Tautų Organizaciją, buvo sukurtos Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, taigi, prieš 80 metų ir reikalingos esminių permainų. Nes dėl per tą laiką pasikeitusių sąlygų, jos daugiau nebegali užtikrinti taikos ir stabilumo, nepajėgios spręsti globalinių problemų, tokių, kaip badas ir skurdas, skatinti integralią pažangą, kam buvo sukurtos. Taip pat neatrodo, kad jos galėtų tikrai veiksmingai reaguoti į naujus XXI amžiaus iššūkius, tokius, kaip aplinkos apsauga (ekologinė krizė), visuomenės sveikata (pandemijos ir priklausomybės), didieji socialiniai ir kultūriniai klausimai, jau nekalbant apie dirbtinio intelekto sritį. Šventojo Tėvo įsitikinimu daugelį daugiašalių institucijų reikia reformuoti ir tas atnaujinimas turi būti grindžiamas tikrais subsidiarumo bei solidarumo principais, pagarba visuotinai pripažintoms teisėms, lygiam valstybių suverenitetui. Nors yra padrąsinančių ženklų tokiems visuotinumo siekiams, vis dėlto yra akivaizdus ir vadinamosios „monadologijos“ (susiskaldymo) ar jungimosi į „bendraminčių“ valstybių klubus pavojus. Į tuos sambūrius ideologinio ar karinio susitelkimo pagrindu įsileidžiamos tik tos šalys, kurių vyriausybės ar režimai laikosi panašių nuostatų ir priešiškai nusiteikę kitų atžvilgiu. Tad reikia iš naujo ne tik daugiašaliuose, bet ir dvišaliuose santykiuose atrasti santarvę ir draugystę, kad būtų atsisakoma naudoti jėgą, laikomasi įsipareigojimų gerbti tarptautinės teisės normų, skatinamas bendrumas visų problemų sprendimui.

Konfliktų nutraukimas ir religijos laisvė

Teigdamas, kad vilties diplomatija yra ir atleidimo diplomatija, popiežius Pranciškus apžvelgė pagrindinius šiandienos pasauliui rūpimus konfliktus, linkėdamas, kad būtent šiais Jubiliejaus metais būtų juose ieškoma sutarimo ir taikos. Reikia atnaujinti neapykantos ir smurto suardytus santykius, gydyti tautų „sugniuždytas širdis“ dėl gausybės gyvybių aukų ir medžiaginių praradimų. Pirmiausia nurodyti karo veiksmai Ukrainoje, kviečiant, kad 2025 metais visa tarptautinė bendrija stengtųsi, nutraukti konfliktą, jau beveik trejus metus nešantį baisų kraujo praliejimą ir gyvybiškos infrastruktūros naikinimą, dėl kurio kenčia milijonai žmonių. Pastebėjęs, jog „horizonte atsirado viltingų ženklų, matyt, dėl JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) ryžtingų raginimų, kad būtų pradėtos Kyjivo ir Maskvos taikos derybos, Šventasis Tėvas pripažino, jog „dar reikės daug nuveikti, kad būtų sudarytos sąlygos teisingai ir ilgalaikei taikai bei išgydomos (Rusijos) agresijos padarytos žaizdos“. Susitaikymo viltis iškilo ir Šventojoje Žemėje, kur, irgi naujosios Vašingtono administracijos pastangomis, paskelbtos paliaubos Gazoje ir pradėtas pagrobtų Izraelio įkaitų paleidimo procesas. Palaikydamas šias permainas, popiežius Pranciškus pabrėžė, jog reikia, kad dėl šio konflikto viską praradę palestiniečiai, gautų reikiamą humanitarinę pagalbą ir būtų atstatyti vietinių tautų dialogo tiltai. Šventosios Žemės gyventojai turi taikiai sugyventi dviejose Izraelio ir Palestinos – valstybėse, o Jeruzalė turėtų būti tikras „susitikimo miestas“, kuriame krikščionys, judėjai ir musulmonai darniai ir pagarbiai bendrautų. Priminęs kitus tarptautinius bei pilietinius karus ir konfliktus, vykstančius Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje, Šventasis Tėvas vėl pabrėžė, kad šį smurtą skatina vis sudėtingesnių ir galingesnių ginklų kūrimas, gaminimas ir prekyba. Užuot skyrus didžiules lėšas karinėms išlaidoms, reikia sukurti globalinį fondą pasaulio pagrindinėms socialinėms problemoms, ypač badui ir skurdui, spręsti. Tada žmonės nepasiduotų iliuzijoms, kad visas problemas dėl padėties gerinimo galima spręsti įvairiomis „revoliucijomis“ ar ieškoti geresnės išeities emigruojant svetur. „Karas visada yra nesėkmė,  – tvirtino popiežius Pranciškus. – Civilių, ypač vaikų, įtraukimas į kovas bei nesibaigiantis visa ko naikinimas yra ne tik didelė nelaimė, bet iš esmės reiškia, jog tarp susipriešinusių pusių nugali tik blogis“. Jokiu būdu negalima sutikti su civilių gyventojų kvartalų bombardavimu ir infrastruktūros, būtinos jiems išgyventi, naikinimu. Aiškiai nurodydamas į tragišką padėtį Ukrainoje, Šventasis Tėvas pripažino, kad daromas sunkus karo nusikaltimas, kai sergantys vaikai mirtinai sušąla, nes jų ligoninė buvo priešo karinių smūgių sugriauta ir nutrauktas aprūpinimas energija.

Atrodo, visa tarptautinė bendruomenė sutinka, kad reikia gerbti humanitarines teises, tačiau nesugebėjimas jų deramai ir konkrečiai įgyvendinti karo sąlygomis, kelia pagrįstų klausimų. Štai, jeigu pamiršome, kas slypi mūsų egzistencijos esmėje – gyvybės sakralumo principas, kuris judina pasaulį, tai kaip galime manyti, kad tos teisės bus veiksmingai gerbiamos, svarstė popiežius Pranciškus. Todėl turime susigrąžinti amžinąsias vertybes ir įkūnyti jas visuomenės sąžinės priesakuose, kad žmogiškumas vėl taptų mūsų veiklos pagrindu net ir labiausiai nepalankiomis aplinkybėmis. Šventasis Tėvas vėlgi išreiškė viltingą tikrumą, kad švenčiamas Jubiliejus taps tinkamas metas tarptautinei bendruomenei imtis ryžtingų veiksmų siekiant užtikrinti, kad nepažeidžiamos žmogaus teisės nebūtų paaukotos kariniams poreikiams. Taigi, reikia dėti visas pastangas, kad humanitarinių teisių nepaisymas netaptų pasirinkimas net ir pikčiausio priešo atžvilgiu. Tam būtina, kad valstybių vadovų ar ekspertų konferencijose atleidimo diplomatija būtų priemonė ne tik didiesiems tarptautiniams ir regioniniams konfliktams spręsti taikiai. Ji įpareigoja kiekvieną tapti taikos amatininku, kad visur būtų kuriama tikrai darni visuomenė, kurioje teisėti politiniai, socialiniai, kultūriniai, etniniai ir religiniai skirtumai taptų vertinamas turtas, o ne neapykantos ir susiskaldymo šaltinis. Kaip tik dėlto tikroji taika negalima be religijos laisvės garantavimo, o tai reiškia pagarbą individo sąžinei bei galimybę jam viešai reikšti savo tikėjimą pasirinktoje religinėje bendruomenėje. Šiuo atžvilgiu, pasak popiežiaus Pranciškaus, didelį nerimą kelia sustiprėjusios antisemitizmo apraiškos, kurias reikia griežtai pasmerkti ir apginti žydų bendruomenes. Jis taip pat priminė nesibaigiantį krikščionių persekiojimą pasaulyje, kurį vykdo teroristinės grupuotės bei islamistiniai ir komunistiniai režimai. Kaip rodo tarptautiniai sociologiniai tyrimai, pasaulyje apie 15-20 % krikščionių patiria religinio pobūdžio diskriminavimą iki sunkių išpuolių ir kankinimų. „Krikščionys gali ir nori aktyviai veikti, svariai pridėdami prie visuomenių, kuriose gyvena, vystymo, – aiškino Šventasis Tėvas. – Net ir ten, kur jie nėra gyventojų dauguma, jie turi teisę būti visaverčiais piliečiais, turėti lygiateisės politinės ir kultūrinės raiškos galimybes“. Jis paminėjo tas šalis, kuriose krikščionys dabar yra mažuma, tačiau ten gyvena nuo neatmenamų laikų, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose, ir turi jaustis savojo gyvenimo šeimininkai, gauti kitų gyventojų bei valdžios pagarbą. Kaip tik tokia šalis yra Šventosios Žemės kaimynė Sirija, kurioje krikščionys sudaro dešimtadalį gyventojų, bet turi gilias buvimo tradicijas, siekiančias apaštalų laikus. Dabar po ilgus metus trukusio autoritarinio režimo valdymo ir daug aukų pareikalavusio pilietinio karo, Sirija žengia atsinaujinimo bei stabilumo keliu. Popiežius Pranciškus išreiškė viltį, kad visa tarptautinė bendruomenė padės Sirijai tapti taikaus sambūvio valstybe, kurioje gyventojai, priklausantys įvairioms religinėms grupėms, įskaitant krikščionių bendruomenę, galės jaustis lygiateisiais piliečiais ir kurti tautos bendrąją gerovę. Priminęs, jog ir sekuliarizuotoje Europoje krikščionys kai kur patiria „diskretišką“ religijos laisvės suvaržymą, jis pabrėžė, jog tai turi būti ištaisyta, kad iš esmės būtų gerbiamas žmogaus orumas, palaikoma tvirta demokratija ir tautų etnosas.  

Šiuolaikinės vergijos ir skolų problemos

Šventojo Tėvo pranešime paliečiant skaudžias naujosios vergijos apraiškas, pirmiausia primintos retai pripažįstamos, bet paplitusios vergiškos darbo sąlygos. Vis dar daug žmonių gyvena kaip darbo vergai, nes darbas iš priemonės tampa išnaudojimo tikslu dėl orumo ir saugumo stokos, ilgų darbo valandų ir menko atlyginimo. Popiežius Pranciškus aiškino, jog reikia stengtis, kad darbas, kuris savaime yra kilnus ir sutaurinantis, netaptų kliūtis žmogui visapusiškai tobulėti ir asmeniškai augti. Taip pat reikia stengtis užtikrinti, kad visada būtų realios užimtumo galimybės, ypač ten, kur plačiai paplitęs nedarbas, kuris skatina nedeklaruotą veiklą, atskirtą nuo socialinių garantijų bei nusikalstamumą. Ne mažiau kelia rūpesčių vergiška priklausomybė nuo narkotikų, ypač skaudžiai veikianti mūsų ateitį, jaunus žmones, užkertanti kelią jų perspektyvoms, gebėjimams ir talentams realizuoti. Nepriimtina matyti, kad daug likimų, šeimų, netgi ištisų tautų gali sunaikinti ši rykštė, todėl su narkomanija reikia kovoti visomis teisinėmis ir auklėjamosiomis priemonėmis. Ypač dėl spartaus ne mažiau pavojingų sintetinių narkotikų, kurie palyginus lengvai prieinami ir patraukliai pristatomi, plitimo, vystant jų pasibjaurėtiną prekybą bei nusikalstamą kontrabandą. Su šiuo reiškiniu reikia nuosekliai kovoti telkiant tarptautines teisines pastangas, įskaitant diplomatijos sritį. Ji gali prisidėti ir prie dar vienos šiuolaikinės vergijos formos – prekybos žmonėmis – įveikimo. Ją vykdo nesąžiningi asmenys, naudodamiesi kitų skurdu, nepatyrimu ar saugaus prieglobsčio svetur ieškojimo. Vilties diplomatija yra kartu ir laisvės diplomatija, todėl turi papildyti bendrą tarptautinės bendruomenės įsipareigojimą galiausiai išrauti tą siaubingą prekybą, tvirtino Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, jog reikia rūpintis ir prekybos  žmonėmis aukomis, kad jos būtų gelbėjamos, saugomos, reabilituojamos bei integruojamos į viešąjį gyvenimą.

Nurodydamas į migracijos reiškinį, kurį vis dar gaubia tiršti nepasitikėjimo  debesys, popiežius Pranciškus priminė, kad svetimšaliai neturi būti traktuojami kaip daiktai, kuriuos galima būtų stumdyti ir kilnoti iš vienos vietos į kitą. Migrantai turi žmogiškąjį orumą ir dvasinius išteklius, turi patirtį, poreikius, baimes, siekius, svajones, įgūdžius ir talentus. Tik žvelgiant į migracijos reikalus iš šios perspektyvos, galima teisingai konfrontuoti su šio reiškinio kai kuriais neigiamais bruožais, ypač prieštaringu nelegalumu, kad visos šalys galėtų prisidėti kuriant saugius, kontroliuojamus ir reguliarius žmonių mobilumo kelius. Migracija neturi tapti nei organizuoto nusikalstamumo pasipelnymo šaltinis, nei demokratijai priešiškų režimų slaptųjų tarnybų vedamo „hibridinio karo“ įrankis. Tik pasipriešinus šiam blogiui, galima skatinti palankų požiūrį į svetimšalius, kaip vietinę visuomenę ir jos ekonomikos potencialą stiprinantį elementą, vis reikšmingesnį dabartinės demografinės krizės sąlygomis. Šventasis Tėvas nurodė, jog yra svarbu atkreipti dėmesį į pagrindines migracijos priežastis, stengiantis, kad savo gimtosios šalies apleidimas netaptų pagrindine išgyvenimo priemone. Su plačiu bendradarbiavimu padedant vargingoms šalims ekonomiškai sustiprėti, galima būtų pašalinti esmines priežastis, dėl kurių jų gyventojai priversti migruoti.

Galiausiai paminėjęs vilties diplomatijos teisingumo bruožą, popiežius Pranciškus paminėjo skolos (kaltės) dovanojimo klausimą. Prie jo priklauso ir kalinių mirties bausmės sušvelninimo klausimas, nes nėra skolos (kaltės), leidžiančios bet kam, netgi valstybei, reikalauti nusikaltėlio gyvybės, kuri šventa ir neliečiama. Todėl ypač šiais Jubiliejaus metais reikia stengtis, kad visur būtų panaikinta mirties bausmė ar bent sustabdytas jos vykdymas, nes ta bausmė, kaip teisingumo atstatymo priemonė, nėra pateisinama. „Negalime pamiršti, jog tam tikra prasme mes visi esame kaliniai, visi esame skolininkai: Dievui, kitiems žmonėms, taip pat savo mylimai žemei, iš kurios gauname kasdienį pragyvenimą“, – aiškino Šventasis Tėvas. Paminėdamas ekologijos sritį, jis pastebėjo, jog kiekvienas iš mūsų turi tam tikru būdu atsakingas už bendrų namų niokojimą. Kartais atrodo, jog pati išnaudojama gamta maištauja prieš tokius žmogaus veiksmus savo galios ekstremaliomis apraiškomis: potvyniais, sausromis ir kitomis stichinėmis nelaimėmis. „Negalime likti abejingi šiam protestui, neturime tam teisės, – tvirtino popiežius Pranciškus. – Atvirkščiai, privalome dėti visas pastangas rūpinimuisi bendraisiais namais dabar ir ateityje“. Jis teigiamai įvertino rudenį Azerbaidžano sostinėje Baku vykusią pasaulinę konferenciją dėl ekologinės krizės įveikimo COP29, kurioje priimti sprendimai dalintis lėšomis su šalimis, slegiamomis finansinių skolų, kad joms būtų padėta kovoti su klimato kaitos pasekmėmis. 

Ta proga Šventasis Tėvas dar kartą paprašė turtingesnes valstybes dovanoti skolas vargingesnėms tautoms, nes jos ir taip negalės jų grąžinti. Tai būtų ne tik solidarumo ir dosnumo aktas, bet ir teisingumo išraiška, atsižvelgiant į naują nelygybės formą, kurią vis geriau suvokiame: turtingesnės Šiaurės, labiau eikvojančios gamtinius resursus, didėjančią „ekologinę skolą“ globaliniams Pietums. Toks pusiausvyros atstatymas dovanojant finansinę skolą ir taip kompensuojant susidariusią ekologinę skolą turi tapti veiksminga, kūrybinga ir atsakinga politika industrinių ir besivystančių šalių santykiuose, kuri skatintų visapusišką žmonijos pažangą, pripažino popiežius Pranciškus. Jis patikino, kad Šventasis Sostas yra pasirengęs lydėti šį procesą, „žinodamas, jog daugiau nebėra jokių politinių ar socialinių sienų, už kurių galėtume saugiai pasislėpti“. Baigdamas pokalbį Šventasis Tėvas dar kartą išreiškė troškimą, kad 2025 metų Jubiliejus būtų tikras malonės metas, kupinas tiesos, atleidimo, laisvės, teisingumo ir taikos, kuri būtų palaikoma kiekvieno žmogaus širdyje klestinčia viltimi. Jis prašė ambasadorių perduoti šį linkėjimą jų atstovaujamoms vyriausybėms ir tautoms, kad „mūsų laikmetis iš naujo atrastų ramybę, kurios taip labai ilgisi“.

„XXI amžius“, 2025 m. vasario 7 d., nr. 5–6 (2618–2619)