Vilties dovanos belaukiant
Kristina Kasparavičė
PABERŽĖ. Birželio 22-osios sekmadienio pavakarę tyliąją ir sakraliąją Paberžę užtvindė tūkstančių žmonių širdžių meilės, tikrumo, bendrystės, artumo, vilties ir šviesos dūžiai, kartu su malda įsipynę į mūsų tautos milžinų susitikimą.
Tų milžinų, kurių jau nebėra tarp mūsų, bet tų, kurių niekas nepajėgs ištrinti iš tautos širdies – dviejų sielų gydytojų – prieš 20 metų išėjusio kunigo Algirdo Mykolo Dobrovolskio-Tėvo Stanislovo OFM Cap. (1918 09 29–1944 03 25–2005 06 23) ir prieš 15 metų išėjusio poeto Justino Marcinkevičiaus (1930 03 10–2011 02 16). Jie abu patyrė tai, ką kun. Ričardas Doveika, aukodamas šv. Mišias, pavadino nebijojimu nukentėti už drąsą.
Kai dykuma įsiveržia į žmogaus širdį…
Simboliška ne tik tai, kad šiais metais Paberžės muzikos festivalis, skirtas Tėvui Stanislovui atminti, buvo pradėtas per Devintines koncertu „Amžinasis Justinas Marcinkevičius“, bet ir tai, kad Amžinybės palytėjimo ženklų būta ir akimirkos dvelksme – visą dieną dangų traukę niūrūs debesys sekmadienio pavakare ties Paberže prasisklaidė, kaip pastebėjo kun. R. Doveika, matyt, Tėvas Stanislovas pravėrė dangų, kad saulės spindulys išryškintų kiekvieno mūsų veidą. O gal net ir leistų pajusti dar stipresnę akistatą su pačiu savimi po kiekvienų ištartų kun. R. Doveikos žodžių, ar aktorių lūpomis perduotų J. Marcinkevičiaus eilių, ar Tėvo Stanislovo išminties krislų.
„Dykuma visuomet įsiveržia į žmogaus širdį, kai yra uždaromos durys, kai širdys labiau užkietėja. Šiandien mes taip pat, stebėdami savo tautos ir pasaulio įvykius, matome, kad formuojasi keista, trumparegė visuomenė. Vienadienio buvimo, karaliavimo ir sensacijų visuomenė. Susiskaldymo, susipriešinimo visuomenė. Atmetimo, nepagarbos nei praeičiai, nei į Amžinybę žengiančiam žmogui. Šiandien labai daug dykumos mąstymo įsiveržia į mūsų visų gyvenimą. Kai trokštama įstatymais užkirsti pradėtas gyvybes, kai norisi gyvybę nutraukti. Kai žmogus tampa žaidimų aikštele, o jo kūnas – bandymų poligonu. Galiausiai paverčiamas bevaise dykuma, kurioje atimama viltis kitiems todėl, kad mes patys tą viltį praradome. Ir egoizmas tampa šiandienos žmonijos egzistencijos pagrindu. Atimam viltį kitam, patys praradę ją“, – drąsiai apnuogina skaudžiausią šiandienos faktą kun. R. Doveika.
Išbandymų metas: krikščionys tampa pakrikštytais ateistais
Tęsdamas kun. R. Doveika Paberžėje susirinkusiems papasakojo tai, ką naujasis Popiežius sakė kardinolams tuoj po to, kai buvo išrinktas ir kėlė itin giliai kiekvieną paliečiančius klausimus: „Ne veltui Šventasis Tėvas Leonas XIV, kurį Šventoji Dvasia dovanoja mūsų laikų Bažnyčiai, pirmose aukotose šventose Mišiose, rytojaus dieną po išrinkimo Siksto koplyčioje, sakė jį išrinkusiems kardinolams: „Ir šiandien yra nemažai kontekstų, kuriuose krikščioniškas tikėjimas laikomas absurdišku, skirtu silpniems ir neprotingiems žmonėms. Kontekstų, kuriuose pirmenybė teikiama kitiems saugikliams, tokiems kaip technologijos, pinigai, sėkmė, valdžia, malonumai. Tai aplinka, kurioje nelengva liudyti ir skelbti Evangeliją. O iš tikinčiųjų tyčiojamasi, jiems prieštaraujama, jie niekinami, arba geriausiu atveju jie tik pakenčiami ir užjaučiami. Ir kaip tik tai yra tos vietos, kur misija skubiai reikalinga, nes tikėjimo stoka dažnai atneša su savimi tokias dramas, kaip gyvenimo prasmės praradimas, gailestingumo užmiršimas, asmens orumo pažeidimai pačiomis dramatiškiausiomis formomis, šeimos krizė ir daugybė kitų žaizdų, nuo kurių taip kenčia mūsų visuomenė. Ir šiandien netrūksta kontekstų, kur Jėzus, nors ir vertinamas kaip žmogus, yra suvokiamas tik kaip charizmatiškas lyderis ar antžmogis. Taip galvoja ne tik netikintieji, bet daug pakrikštytųjų, kurie šitaip ir atsiduria faktinio ateizmo lygmenyje.“
Popiežius Leonas šiandien pavartoja labai giliai susimąstyti kviečiančius žodžius. Kas nutiko daugeliui krikščionių, kad jie savo gyvenime tapo pakrikštytais ateistais? Jie pakrikštyti, bet tikėjimą laiko tradicija, kultūra, bereikšmiu balastu, bet netiki. Netiki Dievo buvimu. Netiki Kristaus atpirkimu, netiki Eucharistija, atleidimu, netiki prisikėlimu iš numirusių ir amžinuoju gyvenimu..?“
Gydykime savo aplinką meile
Kun. R. Doveika ne tik kėlė aktualius klausimus, bet ir dalinosi žiniomis, kaip įveikti šiandienos iššūkius: „Sustiprinkime kitus ne tik viltimi, bet ir padrąsinimu. Nebijokime pasaulio. Nebijokime tiesos. Nebijokime kitoniškumo. Nesigėdykime savo tikėjimo ir neatsiprašinėkime, kad esame tikintys žmonės. Bet gydykime. Gydykime savo aplinką meile.
Tėvelis Stanislovas čia, Paberžėje, ir visur, kur jis tarnavo, turėjo vienintelį ginklą, įrankį ir Sakramentą, kuriuo gydė visus mus, tai buvo meilė. Jis suprato kiekvieną iš mūsų. Jis įsiklausė į kiekvieną iš mūsų. Jis asmeniškai mylėjo tą akimirką prieš jį visą esantį žmogų. Jis gydė meile. Tai buvo vienintelis Tėvo Stanislovo sakramentas, kuriame tilpo viskas – gydyti meile. Išlikime ištikimi Dievui, tautai ir tėvynei. Vienas kitam. Nebijokime mylėti vieni kitų. Nebijokime patarnauti vieni kitiems. Nebijokime paduoti ranką vieni kitiems. Nebijokime nukentėti už drąsą, darydami gera. Nes jei darydamas gera nenukentėjai, tai nieko gero ir nepadarei. Nebijokime pamokyti, apsaugoti. Nebijokime ir būkime drąsūs priminti žmogui jo žmogiškojo asmens prigimtinio orumo gelmę.
Nesigėdinkime, brangieji, kaip tikintys žmonės, apginti kiekvieno žmogaus prigimtinį orumą, dar negimusio, bet jau esančio, keliaujančio į Amžinybę, bet dar neperžengusio Anapusybės slenksčio, ligos ir mirties patale.“
Galia slypi bendrystėje
Tęsdamas homilijos mintis žmonėms, kun. R. Doveika pabrėžė ir ypatingą bendrystės galią: „Nė vienas žmogus, brangieji, nė vienas žmogus negali gyventi vien tik savyje ir vien tik sau. Ypač mums, Kristaus mokiniams, negali būti svetimų žmonių ir svetimų rūpesčių. Todėl bendryste negalime pavadinti vien tik sentimentalių nuostatų ar gražių žodžių. Bendrystės mokomės šiandien ir prie Tėvelio Stanislovo kapo, ką liudija visas jo šventas gyvenimas ir konkretūs darbai. Ir Jėzaus raginimas būti atviriems, sprendžiant kitų žmonių problemas, buvo iš tiesų ypatingas. (…). Šiandien mes esame kaip tas mažasis būrelis, susispietęs būti aplink altorių, kad žvelgdami vieni kitiems į akis, mes suprastume ir įvertintume tai, ką kiekvienas turime: viltį, kalbą, tautą, kultūrą, tėvynę. Taip prasideda kelionė. Kelionė išlaisvėjimo link. Nes be laisvės negali būti bendrystės, kaip negali būti ir laisvės be bendrystės. Nes meilė visada tarnauja tiesai.“
Pasauliui reikia patikimų žmonių
Dar viena itin paprasta, bet nepaprasta savo išmintimi ir geniali paprastumu bei įkvepianti kun. R. Doveikos mintis apie tai, ko iš tiesų reikia šiandienos pasauliui: „Šiandien pasauliui, mūsų tautai, reikia ne neklystančių ar ypatingai tobulų žmonių. Šiandien visi mes trokštame pirmiausia susitikti su patikimu žmogumi. Krikščionis turi būti patikimas žmogus. Ne tobulas, bet patikimas.
Šiandien pasauliui reikia patikimų žmonių. Mums reikia patikimų gydytojų, mokytojų, kunigų, politikų, visuomenės veikėjų, kultūros ir meno darbuotojų, patikimo tėčio ir patikimos mamos, patikimo senelio ir senelės, patikimo kaimyno, patikimo bendradarbio. Ne tobulo, ne neklystančio, ne susireikšminusio, bet patikimo. (…). Tėvas Stanislovas yra kažkada pasakęs: visuomenėje yra per daug liūdesio. Žmonės praradę viltį ir tikėjimą šviesesne ateitim. Jie nusivylę, juos slegia baimė ir neviltis. Mes turime artimuosius ištraukti iš baimės ir nevilties, išvaduoti iš nuobodulio, sugrąžinti jiems tikėjimą šviesesne ateitim. Mes turime atgimti dvasiškai, pakelti žmonių dvasią. Šiais jubiliejiniais širdies ir gerumo metais, tai Tėvelio Stanislovo ir pranašystė, ir užduotis, ir padrąsinimas.“
Kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam
„Rašytoja Vita Morkūnienė straipsnyje „Tėvas Stanislovas – žmogus ant amžių slenksčio“ rašė: „Tėvas Stanislovas laisvėjančios visuomenės lyderiu, dvasios vedliu ir mokytoju tapo, jo žodžiais tariant, būdamas seniausiu, mažiausios Lietuvos parapijos klebonu. Bažnyčios hierarchijoje jis neužėmė jokios reikšmingos vietos. Neturėjo jokio titulo, galių, išskyrus tas, kurias suteikė jo globojami mažutėliai. Tiesa, kardinolas Vincentas Sladkevičius, sveikindamas Tėvą Stanislovą garbingo amžiaus ir kunigystės sukakties proga, yra jam taręs: „Tai tu esi tikrasis Lietuvos žmonių kardinolas.“ Graži tiesa, kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam. Nuostabūs čia rašytojos įžvalgos žodžiai. Kokia graži tiesa, kai vienas didelis nebijo nusilenkti kitam dideliam!
Rašytoja tęsia: „Tėvas Stanislovas dar gyvas būdamas tapo legenda. Tą legendą kūrė žmonės, traukiantys paskui jį gyva upe. Pasakojimai apie jį ėjo iš lūpų į lūpas. Apie jį buvo rašomos knygos, kuriami filmai. Praėjus keliolikai metų po Tėvo Stanislovo mirties, jo atminimas tebėra gyvas žmonių prisiminimuose ir iš tylos sugrįžtančiuose žodžiuose. Kokį jo paveikslą kuriame ateičiai? Norėtųsi, kad jis būtų toks, koks buvo žmogus, o ne toks, kokį šiandien norėtųsi nupiešti. Kad neįspraustume jo gyvenimo, jo asmenybės į rėmus, charakteristikų, epitetų šablonus, formules, į kurias jis niekada netilpo ir jų nepripažino. Kad nepasiduotume pagundai pagražinti, kas ir taip gražu, patiesinti, kas ir taip tiesu, sudievinti tai, kas yra tik labai žmogiška. Nieko nėra geriau ir gražiau už tiesą.“
Tėvas Stanislovas išlieka mums tiesos mokytoju, vienijančiu skirtingumus tiltu, visada dėjusiu pastangas, kad susipykę žmonės susitaikytų. Ir ši vieta, Paberžės vieta, Tėvelio Stanislovo kapo vieta, turi būti, tapti ir išlikti susitaikinimo su Dievu ir su vienas kitu vieta. Mes turim daug dvasios milžinų. Turim istoriją, nes mes esam istorija. Turim laiką, nes remiantis šventuoju Augustinu, mes esame laikai. (…). Ir ši karta, mūsų karta, pajėgi subrandinti ir dovanoti šiandienos dvasios milžinus, kurie ties tiltus istorijos puslapiuose, nes meilė niekada nesibaigia“, – tvirtino kun. R. Doveika.
Kol sugebėsime atsiklaupti prieš Dievą, niekada nepražūsime
O baigdamas savo įkvepiantį kalbėjimą kun. R. Doveika, vilkėdamas tą patį arnotą, kuriuo vilkėdamas Tėvas Stanislovas aukojo paskutiniąsias savo šv. Mišias, žmonėms įžiebė ir neblėstančią viltį: „Kol tauta gerbs Švenčiausiąjį Sakramentą, nepražūsim. Kol mes, žmonės, mylėsime Eucharistiją, niekada nepražūsim. Nes Eucharistija įgalina atrasti teisingą santykį su laiku. Dievas yra meilė. Yra pati tikriausia mūsų ateities garantija. Todėl šiandien čia, šiose Mišiose, prie Tėvelio Stanislovo kapo ir iš jo sklindančios stiprybės bangose, į ateitį žvelkime ne su baime, bet su viltimi. Ir, sakyčiau, jog didesnės dovanos ir negalima tikėtis atvykus į Paberžę, kaip Tėvelio Stanislovo suteiktos vilties dovanos. Tegu ta viltis šiandien sugrįžta į mūsų namus. Tegu šiandien mūsų buvimas čia tampa milžinų sugrįžimu į savo šeimas. Tauta ir žmogus, kol sugebės atsiklaupti prieš Dievą ir ties vienybės bei meilės tiltus, visada turės dabartį, ateitį ir amžinybę. Ši karta taip pat yra milžinų karta. Ir nuoširdžiai linkiu, kad visi mes, kiekvienas savo vardu, savo aplinkoje galėtume rašyti didžiųjų vardus. Būti tėčiu, būti mama, būti patikimu žmogumi. Tai ir yra tautos didieji, patikimi žmonės. Būkime vilties žmonėmis ir nieko nebijokime.“
„Rinkos aikštė“
Kėdainių rajonas
Leono NEKRAŠO nuotraukos
„XXI amžius“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 25–26 (2638–2639)