Visatos Kūrėjo artimiausia aplinka, sąsajos ir telktinio junginio sampratos vizija  

Prof. Petras Stirbys 

Niujorko mokslų akademijos narys 

Bažnytinės tiesos yra be galo įdomios ir naudingos, o maldos, vedžiodamos paskui save netinginčius pasidomėti jų ekspresine raiška, neretai nuveda prie neatrastų lobių, kurie anksčiau kažkaip likdavo nepastebėti.

Lobiai lobiais, bet kai kurios maldos bei jose įpinti tikintiesiems svarbūs akcentai kartais pakviečia susimąstyti, įsigilinti į jų turinį. Ilgainiui subręsta mintis, jog reikia išsamiau pasiaiškinti abejones keliančias vietas ir, sėdus prie stalo, nuosekliai išdėstyti kritinį požiūrį. Na, jei ir suklystama, ko gero, nėra per daug nuodėminga, mat tokią proto mankštą galima priskirti intelektualioms pratyboms, o jos mūsų sąmonėje visuomet palieka teigiamą pėdsaką. Visa tai leidžia išjudinti analitinius klodus, lavinti intelektą, mintims smelktis į mus laukiantį mistinį pasaulį, mėginti jį lyginti su tuo, kokį mums suformavo Romos Katalikų Bažnyčia. Beje, dar niekas iš dvasininkų nėra priekaištavę meditacijoms, netgi priešingai, Bažnyčia jas skatina, nes per tokias pratybas artėjama prie transcendentiškumo subtilybių. Teigiama, jog kaip tik toks kelias veda link tobulėjimo, o kiek prie jo priartėjama ar nutolstama, paaiškės išklojus fabulą, užbaigus rašinį. 

Atsinaujinimas kyla iš gilinimosi į tikėjimo dalykus

Mus trikdo tai, kad mums neduota prasiveržti pro anapusinį pasaulį dengiantį auros šydą, paliekant mus prielaidose, spėlionėse, bei autorizuotų tikėjimo tiesų ir maldų globoje. Mus gelbsti asmeninės meditacinės pastangos, interpretacijos ir jų variacijos, gelbsti kiekvieno individo fantazijos, tikėjimo pažinimo gelmės bei filosofinių pajėgumų asistencijos.

Atsinaujinimas neretai kyla kaip tik iš gilinimosi į tikėjimo dalykus, o ne iš mieguisto pasyvumo. Pasitelkus mėgėjišką eilinio tikinčiojo konfesinį supratimą, bus atkreiptas dėmesys tik į tai, kas bemąstant pateko į dėmesio lauką. Selektyviai pasirinksime tik tas preferencijas, kurios sužadino smalsumą ar kėlė klausimų. Išsakytos mintys nėra gimusios ekspromtu, jos brandintos ilgai. Jas nokinant, galvota maždaug taip: kodėl gi nepasinaudojus mums dykai gauta mąstymo prabanga, su argumentavimų savitumu, grindžiamu empirika, ir todėl galbūt stokojančiu tobulumo. Nekelsime sau tikslo analitinės skvarbos nuvesti iki aukštumų, dargi priešingai – kad tik nesužadinus sąžinės priekaištų dėl bandymo naujai pažvelgti į Dangaus Karalystės veikimą.  

Pristatant kritinį požiūrį į kai kuriuos momentus, susidursime su vin­griomis peripetijomis ir su tam tikrais interpretaciniais sunkumais. Te­bū­nie tai intriga ir nusiteikimas tuos sunkumus įveikti, o neįprasti minties vingiai tenuveda mus į užribio kriptopasaulį. 

Pamėginsime susigaudyti Dievo Tėvo, Dievo Sūnaus, Šventosios Dvasios, Švč. Mergelės Marijos ir Viešpaties Angelo sudėtinguose ir mįslinguose tarpusavio santykiuose. Ieškodami logiškų sąsajų, dėmesį fokusuosime į Kristaus atėjimo, jo gimimo laikotarpį, kuris laikomas atskaitos tašku ir nuo kurio prasidėjo ne tik metų skaičiuotė, bet ir esmingai nauja žmonijos viltingo išganymo era. Tuo­se įvykiuose ieškosime priežastingumo ryšių, o jų neradę, manysime, jog tai būta Dievo Tėvo pasirinkimo, beje, nepaneigiamo, o mums – Jo kūriniams – smelktis į reiškinius tiek, kiek leista, kiek determinuota. Analitinius vertinimus sunkins ne tik laiko tolybių atstumai, bet ir mistifikuotų įvykių ūkanos, juo labiau, kad bus koncentruojamasi į unikalias žemiškųjų ir nežemiškųjų esybių sandūras ir sąveikas, bei iš to išplaukiančias pasekmes. 

Maldos, kaip žinia, yra galingas tikėjimo įrankis, jos žymiu mastu prisideda prie tikybos prieraišumo palaikymo, prie stipresnio Amžinybės gėrio siekimo stiprinimo. Nenagrinėsime maldų išsamiai, apsiribosime tik jų bendra charakteristika, nors visa rašinio aktualija išplauks būtent iš maldų. Pradžioje dėmesį sutelkime į maldą Viešpaties Angelas apreiškė Marijai: Tu pradėsi iš Šventosios dvasios. Jos teiginiuose, netgi pačiame pavadinime, galima aptikti nedidelių loginių neatitikimų, kurių inerpretacinis aiškinimasis nebus lengvas. Pamėginkime paieškoti tam tikrų, neordinarių aspektų, prisilaikant nuoseklumo. 

Šventosios Dvasios kilmė

Šventosios Dvasios genezė, lygiai kaip ir pati Šventoji Dvasia, tikinčiajam yra gana komplikuota religinių pagrindų dalis, jautresni asmenys tai akceptuoja kaip dieviškąjį slėpinį, kaip sunkiai suvokiamą kategoriją, kartais su dievobaimingumu. Šventoji Dvasia ir jos mistika ypatinga tuo, kad Ji, be visa kita, kildinama ne iš vieno, bet iš dviejų šaltinių – Tėvo ir Sūnaus. 

Nebijodami diletantiškumo, jautriai žengdami į Švenčiausiosios Trejybės, Triasmenio Dievo jurisdikciją, pasigilinkime. Manytina, kad Šventoji Dvasia pradžioje kilo tik iš vieno pirmapradžio šaltinio, būtent iš Dievo Tėvo Visagalio, mat anuomet Sūnaus dar nebuvo. Tai būtų pirmapradė prigimtis (lot. prima natura). Ir tik vėliau, gimus vienatiniam Sūnui, radosi antrasis šaltinis, pasitarnavęs Šventosios Dvasios visaverčiam pasireiškimui, o tai suponuotų objektyviai atsirandant dar ir antrapradei prigimčiai (lot. secunda natura). Taigi, tenka kalbėti apie Šventosios Dvasios dvipradę prigimtį (lot. dualistica natura), leidžiančią teigti, jog Šventoji Dvasia kyla arba kilo iš dviejų atskirų šaltinių. Abi kauzalinės priežastys akivaizdžiai yra mišrios – nežemiškos ir pusiau žemiškos kilmės ir, svarbiausia, nesutampančios laike. Tas nesutapimas, panašu, nelabai dera su mūsų konfesinio tikėjimo dvasia ir raide. Ar taip yra iš tikrųjų, ar tai reikšminga, ar tai keičia mūsų sampratą? Eikime toliau, nebūdami tikri ar nenuklysime… į lankas.

Pasitelkiant daugiau motyvacijos 

Nėra tikrumo, jog pavyko tiksliai ir išbaigtai suformuluoti Šventosios Dvasios dvilypės genezės ypatumus, pabrėžiant jos nesimultanišką radimąsi, tad gilinkimės toliau.       

Šventoji Dvasia, dar vadinama Dievo Dvasia, krikščionybėje laikoma trečiuoju dieviškosios Trejybės asmeniu. „Šventoji Dvasia yra vienos prigimties kaip Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus, jiems lygi asmeniniu orumu“ (Mt 28, 19; 1 Kor 12, 4-6; 2 Kor 13, 13). Kartu su Tėvu ir Sūnumi Ji sudaro unikalią dieviškąją substanciją. „Šventosios Dvasios buvimas sieloje sukuria pilnesnį ir gilesnį ryšį tarp Dievo ir žmogaus“, – teigia kun. Ivo Ounpuu. Taigi, Jos buvimu abejoti netenka, nors, kaip dažnai pabrėžiama, ją gaubia didi paslaptis. 

Viešpaties, Dievo Sūnaus, atėjimas į šį pasaulį yra neatsiejamas nuo Šventosios Dvasios dalyvavimo, konkrečiai per Angelo apreiškimą. Jei vadovautumėmės žemiškomis kategorijomis ir realijomis, Viešpaties Angelui turbūt tektų kurjerio/pasiuntinio vaidmuo, jam patikint svarbios žinios perdavimą Mergelei Marijai ir, panašu, kad Marija buvo tiktai informuota apie jau įvykusį faktą. Beje, dieviškas sakytinis ženklas į Marijai apreikštą žinią buvo štai koks: Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs (Lk 1, 35). Niekas nežino Marijos, sulaukusios neįtikėtinos žinios, emocinės būsenos. Manytina, kad ji patyrė tam tikrą stresą, kas yra žmogiškai suprantama. Kas žino, gal siekiant Ją nuraminti, galimai Jai buvo kuždomis pasakyta, jog susilaukdama Sūnaus, Ji liks Mergelių Mergele, išsaugos skaistumą, ir garbę, Jai bus suteiktas absoliutus nekaltumas.

Šventosios Dvasios mistika arba kas iš tikrųjų galėjo pasiųsti žinią Marijai

Atkreipkime dėmesį į du momen­tus: 1) Viešpaties Angelo apreiškimą ir 2) prasidėjimą iš Šventosios Dvasios. Kad ir kaip būtų sunku eiliniam tikinčiajam vadovautis dvasinėmis ka­tegorijomis, kaip ten bebūtų, vis dėlto identiško tapatumo tarp jų, atrodytų, nėra. Jie, panašu, nedubliuoja ir nepakeičia vienas kito, juo labiau, kad mes dažnai girdime, jog „Šv. Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus“ (Jn 15,26-16,4), tuo tarpu šioje Dvasinės (sic!) ir žmogaus (Marijos) sandūros  istorijoje – žemiškų ir nežemiškų pradų santykio istorijoje – atsiranda Viešpaties Angelas su apreiškimu, besibaigiančiu pasekmėmis, bei viską gaubiančiu šventumu ir tauria pagarba šiam antgamtiniam įvykiui. Retorinis klausimas, kuris, galimai, liks be atsakymo, galėtų būti toks: Ar galėjo gimti Sūnus be Viešpaties Angelo (Angelo Gabrieliaus) apreiškimo? Ko gero, taip. Gal apreiškimas buvo reikalingas vien Marijai nuraminti ir patikinti, jog po Kristaus gimimo Ji liks Mergele Marija, o gal tik pranešti, jog jos įsčiose užsimezgė unikalaus, neįprasto prasidėjimo vaisius? 

Iš pirmo žvilgsnio Apreiškimas ir prasidėjimas esti tarsi ir sutampan­tys laike, ir nuo to momento Dievo Sūnus tampa „kūnu“ (Jn 1, 14), tapdamas tikru žmogumi. Mes, tikintieji, tai priimame ne kaip pramaną ar kazusą, bet kaip mums iš gilios praeities pristatomą konfesinį faktą, nekeliantį abejonių. Betgi įvykių seka kažkiek komplikuojasi, kadangi priežastingumas keis­tai prasilenkia su pasekme. Nelogiškumas glūdi štai kur. Jei mes priimame faktą, kaip absoliučią tiesą, jog Tėvas yra Sūnaus pradėjimo priežastimi, ir kartu teigiame, jog Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus (kaip unikali ir  nedaloma dvasinė substancija, kylanti iš dviejų atskirų vienetų bendrumo), tad ta pati Šventoji Dvasia, būtent Šventoji Dvasia, turinti Sūnaus (Viešpaties, Mesijo) dalyvavimo komponentą, negali kartu būti ir Sūnaus atsiradimo priežastiniu faktoriumi. Arba dar suprantamiau: Tėvas ir Sūnus, kaip bendrystės tandemas, prisidėdami prie Šventosios Dvasios generavimo, t.  y. generavimo iš dviejų atskirų šaltinių ar vektorių, negali nunešti/pasiųsti Mergelei Marijai žinios, įvardijamos kaip Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios. Dar negimęs Sūnus (o Jis gims tik po to, kai Viešpaties Angelas svarbią žinią praneš Mergelei Marijai, taip pat praėjus dar papildomam Jo buvimo įsčiose laikui), tačiau Jis jau, nors tuo tarpu dar nesantis (sic!), kartu su Tėvu jau davė pradžią rastis Šventajai Dvasiai, kadangi pasakyta, jog Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Arba dar aiškiau – jei samprotautume grynai žemiškomis kategorijomis ir arti prisileistume sąlyginumus, susidurtume štai su kokia tikrove. Jei atskrieja rašytinė žinia su dviem parašais – Tėvo ir Sūnaus, tad pastarasis, perteikdamas žinią (būtent žinią – Tu pradėsi iš Šventosios  Dvasios, nesvarbu, ar pats Sūnus tiesiogiai, ar per savo Angelą) negali tikinti, kad Viešpats prasidės iš Šventosios Dvasios, juk Viešpats ir Sūnus yra tapatūs. Kaip žinia, Viešpats yra niekas kitas, o Jėzus Kristus, tad kyla natūralus klausimas: kaip, kokiu būdu dar negimusio Viešpaties, t. y. Jėzaus Kristaus Angelas (jis kartu pasiuntinys arba kurjeris) galėjo pranešti Mergelei Marijai apie… savo būsimą gimimą? Logiška manyti, jog dar negimęs Viešpats, ko gero, neturėjo ir jam priskirto Angelo. 

Tik gimęs Sūnus, t. y. tik po Jo gimimo, kai jau tampa įmanomi bendri veiksmai ar pareiškimai su Tėvu, gali rastis nauji bendri sprendimai, tarp jų ir žinių pasiuntimai per Viešpaties Angelą. Taigi, susiduriame su paradoksu ir nelogiškumu. Dar negimęs Sūnus, kaip Šventosios Dvasios kildinimo dalininkas, Viešpaties Angelo asmenyje, taigi, Viešpaties deleguoto Angelo asmenyje, jau neša žinią Marijai (tiksliau, gavus tokį įpareigojimą), jog gims Viešpats, t. y. tas pats Sūnus, t. y. Jis pats. Galima pagrįstai teigti, jog visiškai kitaip nuskambėtų žinios transmisija, jos perdavimo faktas, jei geroji naujiena nuskambėtų ne kaip Viešpaties Angelas apreiškė Marijai, bet kaip Dievo Visagalio Angelo (lot. Angelus Dei Omnipotentis) teleportuota žinutė. Iš šio sudėtingo samprotavimo paaiškėja skirtumas tarp Dievo Tėvo Visagalio Angelo ir Viešpaties Angelo galimo komunikacinio dalyvavimo svarbiame įvykyje. Pasitelkę dedukcinį pažinimo metodą, eidami gilesnio nagrinėjamos maldos transformavimo keliu, pajuntame turį pagrindo manyti, jog labiausiai tikėtina ir arčiausiai tiesos būtų iššūkiui prilygstanti premisa: Dievo Tėvo Angelas (bet ne Viešpaties Angelas) apreiškė Marijai: Tu pradėsi iš Šventosios Dvasios. Teiginys per drąsus, iššaukiantis, bet vertas pamąstymo.

Taigi, esama tam tikro konfūzo, gal neatitikties įvykių sekoje, ir tai būtų apibendrinimas, prie kurio eita taip sunkiai. Apdairumas kužda, jog šiuo intervenciniu teiginiu galimai grubokai pasikėsiname į ne mūsų inicijuotą istorinio teksto fabulą – rašytinių vaizduojamų įvykių visumą, iš vidaus susietą tam tikrais priežastingumo ryšiais.

Baigiant narplioti šias gana komplikuotas subtilybes, ko gero, logiška būtų samprotauti, pakoreguojant Šven­tosios Dvasios pirminės kilmės statusą, galvojant, jog jis, akivaizdu, turi dvietapio atsiradimo aplinkybes, bei priimant domėn, jog Šventoji Dvasia kyla/kilo iš Tėvo ir Sūnaus, tik nevienmomentiškai, nesimultaniškai jos istoriniame apyaušryje.

Visa, kas išsakyta, būtų galima reziumuoti taip. Šiek tiek pasikartojant, mūsų deklaruojama tezė būtų tokia: iki Sūnaus gimimo Šventosios Dvasios radimosi šaltinis buvo vienas ir vienintelis (lot. unicus), o po Sūnaus gimimo, Šventoji Dvasia jau įgijo ir antrą savo kilmės substratą (lot. dualistic originis). Iš to seka, kad tik Viešpaties metais (lot. in anno Domini), t. y. tik po Sūnaus gimimo, mums privalu pripažinti autentišką biblinį teiginį Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip nepaneigiamą, ko nebuvo galima įtaigoti, verifikuoti, validuoti iki Sūnaus gimimo.  

Švenčiausiosios Mergelės Marijos ir Švenčiausiosios Trejybės hipotetinė konsolidacija

Didesnio aiškumo vardan pasiremkime elementariais pasamprotavimais, tik truputį kitokiu tikėjimo rakursu. Savo maldose, jau nekalbant apie fundamentalius tikėjimo postulatus, mes pasineriame į meditacijas, nepajusdami, kad galbūt nepelnytai atskiriame Švenčiausiąją Mergelę Mariją (su Jos sakralumu ir pelnytu kultu) nuo Švenčiausiosios Trejybės, tarsi vengdami iš Dangaus Karalystėje reziduojančių Esybių suformuoti monolitinį vienetą. Mariją mes garbiname ir šloviname nepriekaištingai, Jos šventumas neginčijamas, Ją vadiname Dievo Motina, Dievo Gimdytoja, Atpirkėjo Motina, Motina meilingąja, Dievo Tarnaite, Dangaus Karaliene, Taikos Karaliene, Apaštalų Karaliene, Švč. Mergelių Mergele, Motina tyriausiąja, skaisčiausiąja, nepalytėtąja, nesuteptąja ir pan., stengdamiesi suteikti kiek įmanoma aukštesnį, gal teisingiau – vieną iš aukščiausių, Dangaus buveinėje esančių Esybių/Dangaus autoritetų rangą, tuo pačiu ir atitinkamą garbę. Jei iš tiesų taip, tuomet kyla natūralus klausimas: ar nebūtų prasminga ir teisinga Švenčiausiąją Mariją ir Švenčiausiąją Trejybę (lot. Sancta Trinitas; angl. The Holy Trinity) sujungti į vieną mums tikintiesiems itin brangintiną telktinį vienetą, naujai jį įvardijant Šventuoju Ketvertu (lot. Sancta Quatuor; angl. The Holy Four) arba Švenčiausiuoju Ketvertu (lot. Sanctissimus Quatuor; angl. The Holiest Four)? Galimi ir kiti tapatinimo variantai, pavyzdžiui, Šven­čiausias Dangiškasis Ketvertas (lot. Sanctissimum Caeleste Quatuor), Dangiškasis Ketvertas (lot. Caelestis Quatuor) ir pan. Nieko iš esmės nekeisdami, nieko negriaudami, natūraliai suformuotume Aukščiausio Šventumo dangiškosios egzistencijos kvintesencinį darinį (lot. Caelestes Summae Sanctitatis), kurio santykis su tikinčiaisiais faktiškai nepakistų, nebent atsinaujintų, kartu nė minutei neužsimirštant, jog esame Dangiškosios valios ir galios malonėje. 

Pafantazuokime apie unitarinio junginio fukcionavimą

Tebūnie leista paimprovizuoti. Norisi tikėti, bent jau hipotetiškai, kad Dangaus Dieviškųjų jėgų monolitinis darinys, inicijuotas, gal formuojamas, žmogaus, labiau pasitarnaus tikintiesiems. Juk Švenčiausiasis Ketvertas, būdamas išskirtiniu žemiškų bei nežemiškų (Dangiškų) pradmenų junginiu, talpintų savyje – pareiškiant nelabai delikačiai – visa lemiančias Dangaus aukščiausios gradacijos raktines figūras. Savo gausius prašymus, troškimus, atgailas, padėkas, glorifikacijas ir t. t. tikintieji galėtų adresuoti šiam sutelktam Švenčiausiajam Ketvertui, nesisielojant dėl konkretaus adresato pasirinkimo. Tokie apsisprendimo svyravimai kasdienybėje egzistuoja, mat tikinčiajam dažnai būna neaišku, į ką derėtų kreiptis pirmiausia, kam teikti prioritetus, kartu būkštaujant, kad nesumenkinus tų, į kuriuos nesikreipiama.  

Kai kas sako, jog kreipiantis vien tik į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kaip į efektyvią maldų ir prašymų tarpininkę, Ją per daug apkrauname. Ir atvirkščiai, ignoruodami Švenčiausiąją Trejybę, palikdami ją ramybėje ar nusigręždami, pastarąją sumenkiname!? Tokį netikrumą ir nerimastingumą sukelia interpretaciniai sunkumai. Visa tai yra svarbu. 

Išties, naujai sumodeliuotą Dangaus Karalystės situaciją galima pristatyti banaliai pagal žemiškus įpročius arba tiesiog metaforiškai. Apeliuodami į Švenčiausiąjį Ketvertą, mes savo rūpesčius, siekius ir norus tarsi įteiktume palūkuriavę eilėje prie vieno langelio, po to, pagal tenykštes, mums nežinomas vidines Dangaus taisykles, mūsų pageidavimai būtų nukreipti Švenčiausiojo Ketverto žiniai. Dieviškos/Dangiškos jėgos, didžiąja dalimi veikdamos virtualiai arba mums sunkiai įsivaizduojamu būdu, ir žemiškuosius maldavimus tarpusavyje perpasiskirstydamos pagal savo atsakomybių/kuravimo lauką, ilgainiui jos priimtų galutinį sprendimą – konkrečius prašymus tenkinti ar ne, bei kokia apimtimi. Taigi, tikintysis vienmomentiškai apeliuodamas į Švenčiausiąjį Ketvertą, viltųsi, jog jo kreipinys, ypač daugkartinis, nieko neužgaus, nieko neignoruos, o iš konsoliduoto Švenčiausiojo Ketverto tikėsis supratimo, užtarimo ir pagalbos, nepamiršdamas iš anksto padėkoti ir pašlovinti. Kalbant skambiai, mąstant serviso/aptarnavimo arba neordinaraus bendravimo kategorijomis, tai būtų nauja Dangaus ir Žemės, arba žemiško ir nežemiško turinio dialogo hipotetinė vizija, nužyminti žemiškąjį norą suartinti mums visiškai nepavaldžias jėgas.  

Vaizduotės sukurtas transcendentinis objektas, t. y. Švenčiausiasis Ketvertas gimė siekiant supaprastinti tikinčiojo kreipimąsi į Dangaus Aukštybes, kartu nuogąstaujant, kad nekomplikuotume situacijos, kai, galimai persistengdami, įsiūlytume naujadarą ir Dangui primestume savąjį supratimo modelį. Savikritiškas vidinis balsas su savo atsargumu ir apdairumu norėtų daryti prielaidą, kad tai, galimai, nėra grubi intervencija į Dangaus Karalystės reikalų tvarkybą, o tik geranoriški ketinimai, per daug nesitikint, kad čia aptartas modelis įsigyvens tarpe mūsų. Tebūnie tai suprasta ir priimama kaip naujų sąlyčio taškų tarp Žemės ir Dangaus paieška ir svarbių ryšių stiprinimo intencija, tikinčiųjų geresnių lūkesčių išsipildymo pretekstu. Manytina, kad kiekvienas iš mūsų, ko gero, galime leisti sau mintyse praktikuoti/operuoti Šven­čiausiojo Ketverto integraliu vie­netu, galvojant, kad savęs nė kiek neklaidiname ir nenusižengiame, ta­čiau nuojauta sako, kad norint puoselėti tokią praktiką visgi reikalinga Bažnyčios opinija. Bet koks savivaliavimas tikėjime individui neteikia vidinės pilnatvės, jam reikia pasitikrinimo dėl potencialių paklydimų ar nutolimo nuo konfesinių pagrindų. 

Į iškeltą problemą žiūrint reikliau ir kritiškiau – dangiškųjų reikalų pertvarka faktiškai nėra Žemės gyventojų rūpestis, tačiau kai kurie procesai mus vienaip ar kitaip veikia, tad natūralu, kad norime patys juos kažkiek paveikti, išlaikant ramybę, nekeliant sąmyšio. Nepaisant esamo ar nesamo dangiško antropomorfiškumo, tikinčiųjų, ypač katalikų, noras kooptuoti Švenčiausiąją Mergelę Mariją į deramą kėdę Danguje yra pamatuotas ir adekvatus, nes bėdai ištikus ar jai grėsmingai artėjant, kaip tik ir šaukiamės Marijos pagalbos. Žinome, kad Visagalio dešinėje esanti garbinga vieta jau užimta, tačiau kairėje – laisva, tad kodėl jos nepasiūlius Švenčiausiajai Mergelei Marijai? Ar mes, netgi didelio noro apimti, esame pajėgūs tai padaryti? Klausimas, panašu, utopinio turinio. 

Plačiąja, ne buitine prasme, žmonija yra stipriai priklausoma nuo Dangaus malonių. Kartu iškyla dilema – ar dera žmogui įsitraukti į Dangaus vidinius reguliacinius procesus? Vienintelė pateisinama priežastis būtų ta, kad mes, šios Žemės gyventojai, būdami Dievo tvariniai, su dykai gautomis intelektinio mąstymo privilegijomis, matyt, pasinaudodami mums suteiktu mąstymo specifiškumu, vis dėlto kažkiek galime pagrįsti savas intencijas ir siekius mėginant optimizuoti jautrius „tarpinstitucinius“ santykius, ypač, kai tuos norus lydi gera valia. Bendrą tikėjimo platformą stiprina mūsų pačių idealų vizijos, jų kasdienės refleksijos, jų koreliacija su konfesija. Pasitelkus sąlyginumus ar be jų, norėtųsi manyti, kad tobulesnių santykių aktyvi paieška, bent jau hipotetiškai, turėtų susilaukti palaikymo visuose lygiuose, tiek Danguje, tiek ir Žemėje.     

Ir dar. Esama tikėjimo pakraipų, kuriose Marija nėra garbinama. Mes gi, Švenčiausiąją Mergelę Mariją sureikšminame ir šloviname kiek tiktai galime, Jai esame kupini dėkingumo už įvairiausias malones. Juk yra tikinčiųjų, kurie savo maldų mintis kreipia tik į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, nuošaly palikdami Švenčiausiąją Trejybę, tuo įnešdami dialogo asimetriją tarp Dangiškųjų dievybių, pasiruošusių padėti kiekvienam dabar ir ateityje.     

Mūsų vidinės apsaugos ir visokio rūpinimosi reikmė kyla iš to, kad žmonijos pačios pirmosios generacijos, gyvendamos Edeno soduose, iš tų laikų, ir per nesuskaičiuojamas kartas atsinešė iš ten gėrio ir blogio medžių pažinimą. Taigi, tikintieji yra lengvai pažeidžiami, jie tai žino, jiems reikalinga parama, atrama bei vidinis tvirtumas visomis prasmėmis. Suprantama, dvasinį stabilumą įmanoma prisijaukinti ne tik per Švenčiausiąjį Ketvertą, bet, kaip ir iki šiol, – per Švenčiausiąją Mergelę Mariją ir Švenčiausiąją Trejybę. Beje, nepavyko rasti kada gimė Švenčiausiosios Trejybės junginio terminas, tačiau, jo ir jo esmės aiškinimas yra gna sudėtingas: „Vieningumas yra vienybė daugybėje ir šios paslapties gelmės yra sunkiai suvokiamos“ (A. Maceina).

Tikima, jog Švenčiausioji Mergelė Marija po mirties buvo paimta į Dangų su visu kūnu, galimai sudvasintu. Dėl šio antgamtinio įvykio pripažinimo, beje, nutikusio palyginti ne taip jau ir seniai, Dievo Motinai buvo suteikta nauja garbė ir tai tapo dogma, kurią paskelbė popiežius Pijus XII (Munificentissimus Deus, 1950 m. lapkrįčio 1 d.). Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kalbant juristų minčių raiškos stiliumi, padėtis pasikeitė iš esmės, todėl ji revizuotina ir naujai interpretuotina. Tad po popiežiaus Pijaus XII deklaracijos Švenčiausiosios Mergelės Marijos reikšmės traktuotė pasikeičia kardinaliai. Jei išties taip, tuomet pagrįstai galima manyti, jog, remiantis šiuo ypatingai svarbiu faktu, Švenčiausioji Mergelė Marija nusipelno būti kartu vienybėje atnaujintame ir pakitusiame Dangiškosios tikrovės formate, t. y. būti Švenčiausiojo Ketverto sudėtyje ir tuo pačiu garbinama, šlovinama bei aukštinama lygiai taip pat ir su vienodu tikinčiųjų užsidegimu kaip ir kiekviena Dangiškosios Trejybės Esybė. Jau vien Marijos dogmatizavimo veiksmas Jos garbę pakėlė į deramas aukštumas, o Jos inkorporavimas į Švenčiausiojo Ketverto ratą Jos kultui būtų suteiktas maksimalus Dangiškasis statusas, savo svoriu priartintas prie Švenčiausiosios Trejybės. Taigi, naujoje šviesoje atsiranda unikali galimybė Dievo Motiną „imatrikuliuoti“ į Švenčiausiąją Trejybę, ir dėl šios priežasties tarsi natūraliai susiformuoja Švenčiausiasis Ketvertas. Įsijautus į momento svarbą ir į visa, kas išsakyta, bei priėmus itin jautrias aplinkybes domėn, nesvetima būtų idėja ar vizija pastatyti bažnyčią, ją pavadinus, Švenčiausiojo Ketverto bažnyčia (lot. Ecclesia Sanctissimi Quatuor; angl. Church of the Holiest Four) arba atitinkamai pervadinant jau seniau pastatytąją. Tai būtų tikinčiųjų žemiškojo gyvenimo atsakas į naujo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangiškojo statuso atsiradimą. Juo labiau, kad nuo senų senovės Marija buvo vadinama ne tik Šventąja, bet ir Švenčiausiąja Mergele Marija, t. y. superlatyve, pabrėžiant aukščiausią Šventumo ir garbingumo laipsnį. 

Tenka manyti, kad Švenčiausiosios Trejybės terminas kilo katalikybės apyaušryje (jis, beje, sutinkamas ir budizme) ir jis nėra dieviškos/teistinės kilmės, bet introdukuotas Šventojo Rašto ir konfesijos aiškintojų, tad naujo junginio, t. y. Švenčiausiojo Ketverto teikimas neturėtų būti priimamas kaip  dirbtinas, nenatūralus, iššaukiantis ar atmestinas. Bent jau hipotetiškai, terminui pripažinti neįveikiamų kliūčių neturėtų rastis.  

Siūlymai ir įžvalgos neturi tikslo sukelti tikėjimo bazinių tiesų virsmo, o tik sužadinti polemiką. Juk užribinis pasaulis yra neįsivaizduojamai sudėtingas, jame daug nežinomųjų, todėl ir žemiškųjų rezidentų santykis su juo ne ką mažiau keblus. Tie atviri pamąstymai tegul nenuvilnija kaip reformatoriški bandymai mesti šešėlį tvirtiems tikėjimo pagrindams. 

Autorius pasilieka su savo vidinėmis prezumpcijomis, tikėdamasis sulaukti rezonanso ir kokybinės vertės pastabų, sužinoti, kiek šiose įžvalgose yra subjektyvumo ir kiek avangardinio vitališkumo. Jei šios mintys kada nors patektų ant Vyskupų Sinodo sesijos/konferencijos stalo, būtų džiugus įvykis.     

Kreipimosi į Švenčiausiąjį Ketvertą kompendiumas 

Teviešpatauja Švenčiausioji Trejybė ir Dangaus Karaliene Marija, kurie visi drauge ir neatskiriamai reprezentuoja mūsų dvasinio tikėjimo autentiškumą bei visa lemiančią Aukščiausią Dieviškąją vienybę. Pastarąją tikintieji priimame kaip vieningą, tvarią  ir nedalomą Dangiškąją galybę, šį koegzistencinį tvarinį mėgindami įvardyti kaip Švenčiausiąjį Ketvertą arba Švenčiausiąją Ketverybę (lot. Sanctus Quattor seu Sancta Quatternitas). Traktuodami Švenčiausiąjį Ket­­vertą kaip vienetą, jį saugome ir branginame, laikome mūsų tikėjimo įkvė­pimo šaltiniu, tradicine tikėjimo konstanta, tikėjimo tiesų alfa ir omega. Atnaujintu kreipimusi į Dangiškosios Karalystės vietininkus – mūsų tikėjimo Aukščiausiąsias būtybes, siekiame sustiprinti patį tikėjimą, norime būti kartu su Švenčiausiuoju Ketvertu dabar ir mūsų laukiančios amžinosios egzistencijos akivaizdoje. Mūsų katalikiško pasaulio vaizduotė yra pagrįsta fundamentinio biblinio tikėjimo stiprybe bei giliu tikėjimu savo maldų, prašymų ir užtarimų veiksmingu rezonansu. Reikšdami didžią pagarbą, nuolankumą ir klusnumą  Aukščiausiai Dangaus Karalystei, jos telktiniam glaudumui, t. y. Švenčiausiajai Ketverybei, savo troškimus siejame su dar gilesniu tikėjimo tiesų pažinimu ir tikėjimo praktika. Mūsų teologinės vizijos remiasi atnaujintu Dangiškosios Karalystės nežemiškos struktūros suvokimu, jos monolitiniu reiškimusi ir asmeninio pamaldumo nauju nušvitimu. Kildindami Švenčiausiojo Ketverto koncepciją iš mums duoto supratimo, mes sustojame ties suvokimu apie galimo konsoliduoto Dangiškos Dievybės nematerialų buvimą mums nepasiekiamame užribio mediume; dedukcinio mąstymo būdu keliama prielaida, panašu, veda prie tokio būvio esaties.   

Vatican Media nuotrauka

„XXI amžius“, 2026 m. vasario 6 d., nr. 5–6 (2666–2667)